Alan Cullison / The Wall Street Journal
Šių metų kovo pabaigoje rusas emigrantas Nikolajus Gluškovas, buvęs Aeroflot‘o finansų direktorius, ruošėsi teismo posėdžiui Londone, pasakoja The Wall Street Journal žurnalistas Alanas Kiulisonas.
„Jis sakė draugams, jog posėdyje bus įrodyta, kad jis nekaltas ir nepadarė nusikaltimų, kuriais jį ilgą laiką kaltino Rusijos valdžia, o taip pat, kad bus demaskuotos oro linijos Aeroflot Russian Airlines kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedanga. Toji byla taip pat galėjo pastatyti prezidentą Vladimirą Putiną į nemalonią padėtį, nušviesdama posovietinės istorijos epizodą, kurį Rusijos vyriausybė mėgino ištrinti“, – sakoma straipsnyje.
„Teismo preliminarinio posėdžio išvakarėse Gluškovas liovėsi atsakinėti į telefono skambučius. Jo duktė nuvažiavo pas jį į namus, kad išsiaiškintų, kas atsitiko, ir rado namie jo lavoną, jis buvo pasmaugtas šuns pavadėliu. Tą naktį dešimtys kontrteroristinio padalinio policininkų apsupo jo namą ir pradėjo kasinėti duobes jo kieme“, – rašo autorius pranešdamas, jog britų policija tiria versiją, kad tai buvo žmogžudystė.
Gluškovas buvo vienas iš kadaise galingiausių rusų trejeto, kurie, susikrovę turtus per privatizaciją Rusijoje, prisidėjo kuriant politinę sistemą, kuri nuvedė Putiną į prezidento postą. Patekę į jo nemalonę, šis trejetas pabėgo į Angliją ir bandė organizuoti pasipriešinimą savo buvusiam protežė, bet jų pastangoms sutrukdė netikėtos mirtys ir brangūs teisminiai bylinėjimaisi“, sakoma straipsnyje. Leidinys primena Boriso Berezovskio mirtį („iš pradžių ji buvo pavadinta savižudybe, bet dabar policija pradėjo tyrimą iš naujo“, – sakoma straipsnyje), Aleksandro Litvinenkos ir Badrio Patarkacišvilio, o taip pat nurodo, kad savaitę prieš Gluškovo mirtį buvo apnuodyti Sergejus ir Julija Skripaliai.
Laikraštis rašo: „Pagrindinis klausimas Gluškovo byloje buvo Aeroflot‘o tvirtinimai, kad tas rusas ir jo partneriai per privatizaciją išsikovojo sau placdarmą Aeroflot‘o vadovybėje, pagrobė iš kompanijos 120 mln. dolerių“.
„Raštiškuose pareiškimuose Aeroflot‘o oficialus atstovas Andrejus Sogrinas rašė, kad Aeroflot‘as „šiandien nėra ir niekada nebuvo Rusijos specialiųjų tarnybų kasininkas“. Jis pavadino Gluškovą „sukčiumi“, kuris Rusijoje buvo pripažintas kaltu sukūręs „įmantrią schemą, kaip išvesti milžiniškas Aeroflot‘o lėšas užsienio valiuta į Šveicarijos kompanijų, kurias jis kontroliavo, bankų sąskaitas“. Sogrinas sakė, kad Aeroflot‘as visai nesusijęs su jo mirtimi, ir pridūrė, kad Gluškovas, „jeigu būtų likęs gyvas, būtų susidūręs su esminiu civilinio teismo nuosprendžiu ir Anglijoje“, – praneša leidinys.
Autorius pabrėžia: „Gluškovas įtikinėjo, kad Aeroflot‘o ieškinys jam buvo absurdiškas, o apskritai byla, kuri daugelį metų buvo nagrinėjama Londono Aukštojo teismo Kanclerio skyriuje, Rusijos valdžiai buvo dingstis jam persekioti. Iki nagrinėjimo teisme paduoti teismui dokumentai, įskaitant 51 psl. liudytojų parodymų, su kuriais susipažino Wall Street Journal, demonstruoja, kad atsakydamas jis ketino vėl praskleisti 20 metų senumo Rusijos istorijos puslapius, kurie Kremliui ir Rusijos specialiosioms tarnyboms yra keblūs“.
Leidinio nuomone, „Maskva iš pagrindų ištrynė užuominas, kad Putinui ateiti į valdžią padėjo kažkas galingesnis – toks žmogus, kaip Berezovskis“.
„Putinas atšalo oligarchams, kai surentė vertikalią politinę sistemą, kurioje šiandien viešpatauja, kai susivienijo su sąjungininkais iš specialiųjų tarnybų tam, kad prarytų pagrindines kompanijas. Nunuodyto Litvinenkos našlė Marina (originale klaidingai Maria – red. past.) Litvinenko interviu sakė, kad jos vyras manė, jog tai, kad Berezovskis perėmė Aeroflot‘ą, galiausiai pražudė jį ir jo sąjungininkus, nes taip jis įsigijo daug priešų saugumo isteblišmente. Ponia Litvinenko, pasiremdama tuo, ką jai buvo sakęs vyras, sakė, kad aviacijos kompanija buvo vienas iš centrinių Rusijos žvalgybos tarnybų elementų. Tos tarnybos nuo sovietinių laikų naudojo savo globalinį biurų ir skrydžių maršrutų tinklą, kad atliktų mokėjimus savo agentams visame pasaulyje, o taip pat, kad gabentų slaptus krovinius. Aeroflot‘as buvo viso to centras“, – rašoma leidinyje.
Laikraštis praneša, kad susipažino su Gluškovo liudijimais ir kitais dokumentais, susijusiais su teismo byla.
Berezovskis įkalbėjo SSSR užsienio prekybos ministerijoje dirbusį Gluškovą eiti dirbti į Logovaz‘ą.
1991 metais Gluškovas buvo paskirtas AvtoVaz‘o generalinio direktoriaus pavaduotoju. “Kompanija, kaip jis tvirtino, pigiai pardavinėjo automobilius užsienio kompanijoms, kontroliuojamoms buvusių sovietinių valdininkų, kuriems buvo leista perpardavinėti mašinas ir pasisavinti pelną. Po daugelio metų Rusijos prokuratūra tvirtino, kad tai Berezovskis neteisėtai pasisavindavo lėšas firmoje. Gluškovas nutraukė tą praktiką, kaip jis tvirtino liudydamas teisme, tada jis pradėjo gauti grasinimų, kad jį privers „dingti“ arba kad jo šeimai gali būti blogai. Jis išsiuntė žmoną ir vaikus gyventi į Šveicariją, o po dvejų metų, sulaukęs „labai rimtų“ grasinimų iš vieno FSB pulkininko Toljatyje, atsistatydino iš kompanijos ir kitą dieną išvažiavo į Maskvą“, – sakoma straipsnyje.
Gluškovas buvo paskirtas Aeroflot‘o direktoriaus pavaduotoju.
„Gluškovas ėmėsi tikrinti kompanijos finansus ir aptiko, kad, kaip ir AvtoVaz‘e, pagrindinis biuras nelabai kontroliavo pajamas. Pinigai už parduotus bilietus plaukė į šimtus bankų sąskaitų, kurias kontroliavo maždaug 150 regioninių biurų, tvirtino Gluškovas savo parodymuose. Maždaug 3500 iš 15 tūkst. kompanijos darbuotojų dirbo priedangoje vienai iš Rusijos žvalgybos tarnybų šakai, tvirtino jis“, – sakoma straipsnyje.
„1996 metų pradžioje jis sušaukė Aeroflot‘o atstovų iš viso pasaulio pasitarimą, ketindamas nukreipti pelną į kompanijas Šveicarijoje. Specialiosios tarnybos sureagavo nedelsdamos, tvirtino jis liudydamas. Pasak jo, jam kasdien skambindavo į biurą, į specialų telefoną, įvestą pokalbiams su specialiųjų tarnybų vadovais. Vienas iš jų, Aleksandras Koržakovas, buvęs KGB generolas ir Jelcino asmens sargybinis, sakė, kad „nukirs man galvą“ ir „pasodins į kalėjimą“ (…), jeigu aš ir toliau pažeidinėsiu FSB teises“, liudydamas tvirtino Gluškovas“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys praneša: „Koržakovas, su kuriuo susiskambinome telefonu Rusijoje, neigė, kad grasino Gluškovui, bet buvusį Aeroflot‘o direktorių pavadino vagim, kuris pavogė iš kompanijos „dešimtis milijonų Berezovskio interesais“.
Leidinys primena tolesnę įvykių kroniką: 1997 metais Rusijos prokuratūra pradėjo numanomų finansinių pažeidimų tyrimą Aeroflot‘e. 2000 metais Berezovskis pabėgo į užsienį, o prokuratūra įvardijo jį kaip vieną iš įtariamųjų Aeroflot‘o byloje. Gluškovas buvo suimtas, apkaltinus pinigų plovimų ir neteisėta komercine veikla. 2004 metais teismas pripažino jį kaltu, bet paleido į laisvę, užskaičius tardymo izoliatoriuje išbūtą laiką. Gluškovas persikėlė į Londoną.
Grįžęs Rusijos vyriausybės kontrolėn, Aeroflot‘as padavė Londone į teismą Gluškovą ir Berezovskį. Patarkacišvilis ir Berezovskis nebegyvi.
„Gluškovas ir dar vienas atsakovas šioje byloje surinko finansinius dokumentus, kurie, pasak jų, įrodo, kad kai jis vadovavo, Aeroflot‘e tarnybinių nusikaltimų nebuvo“, rašo autorius.
Gluškovas tikėjosi, kad Koržakovui ir „kitiems Aeroflot‘e dirbusiems specialiųjų tarnybų darbuotojams“ bus surengta kryžminė apklausa, rašo autorius.
Leidinio nuomone, „Po mirties Gluškovas buvo dalinai reabilituotas. Po to, kai balandį aviacijos kompanija nepaaiškinusi atsiėmė savo ieškinį, teisėja įpareigojo Aeroflot‘ą išmokėti Gluškovo paveldėtojams ir kitiems atsakovams daugiau kaip 3 mln. svarų kaip teismo išlaidų kompensaciją. Teisėja pareiškė, kad po 5 metų nagrinėjimo aviacijos kompanija nutraukė savo žaidimus, matyt, todėl, jog Aeroflot‘as ir jo patarėjai suprato, kad jų ieškinys neturi jokių perspektyvų“.
Šaltinis: The Wall Street Journal
2018.10.27; 12:00
