Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, sausio 1 d. (dpa-ELTA). Britų premjeras Borisas Johnsonas „Brexito“ sutarties metines pavadino sėkme savo šaliai ir savo vyriausybei. „Mūsų uždavinys nuo tada buvo stiprinti „Brexito“ privalumus, kad galėtume būti moderni, dinamiška ir nepriklausoma šalis“, – pareiškė B. Johnsonas vėlų penktadienio vakarą išplatintame pareiškime.
Didžioji Britanija 2020 metų sausio pabaigoje paliko ES, o 2021 metų sausio 1-ąją pasitraukė iš ES Muitų sąjungos ir vidaus rinkos. Daugelio britų ekspertų ir politikų nuomone, šis žingsnis pakenkė Jungtinei Karalystei.
Britų politikus dėl Brexit išjuokianti karikatūra. EPA – ELTA nuotr.
Vietoj laisvo judėjimo ir neribotos imigracijos dabar turime migracijos sistemą, kuri pritraukia šviesiausius protus, sakė B. Johnsonas. Su daugeliu šalių pasirašytos ambicingos prekybos sutartys. „Mes užtikrinome greičiausią vakcinacijos kampaniją visoje Europoje, išvengę sudėtingų ES procedūrų“, – kalbėjo premjeras. Galiausiai Didžioji Britanija panaikino „be proto sudėtingus ES vyno ir alaus akcizus“. „Mes atsisakome ES taisyklių ir biurokratijos ir į savo reguliavimo sistemą grąžiname sveiką protą“, – sakė B. Johnsonas.
Jis pabrėžė, kad darbas dar nebaigtas. „Naujaisiais metais mano vyriausybė imsis tolesnių ir spartesnių žingsnių, kad įgyvendintume „Brexito“ pažadą ir išnaudotume milžinišką naujų savo laisvių potencialą“, – teigė ministras pirmininkas.
Paskutiniame „Artumos“ žurnalo numeryje Viktoras Chrulis dalijasi prisiminimais apie arkivyskupą emeritą Tadeuszą Kondrusiewizcių.
Man šis siužetas parūpo dėl to, kad šiemet sukako trisdešimt metų nuo jo ingreso Maskvoje, kai jis buvo paskirtas Rusijos europinės dalies apaštaliniu administratoriumi. Ir tai tiesiogiai palietė mus, Sankt Peterburgo (anuomet – Leningrado) lietuvius-katalikus. Galiu tik padėkoti V. Chruliui, jog tai, ką jis laikė reikalingu papasakoti apie šį katalikų Bažnyčios kunigaikštį, išsklaidė iš anų laikų likusią lyg nuoskaudą, lyg ir nusivylimą šituo Ganytoju, nes jis neatsiliepė į mūsų lūkesčius taip, kaip mes anuomet tikėjomės.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tarp tų lūkesčių buvo ir pamaldos lietuvių kalba tuometinėje vienintelėje Leningrade veikiančioje katalikų bažnyčioje, kurią rusai vadino paprastai: „kostel na Kovenskom“ – „bažnyčia Kauno skersgatvyje“. Beje, atsilankęs Leningrade, vyskupas su mumis, lietuviais, kalbėjosi tik rusiškai. Kad jis moka lietuviškai, kad yra baigęs Kauno kunigų seminariją, sužinojau tik neseniai, prieš metus, kai Baltarusijos valdžia ėmėsi prieš jį represijų už tai, kad arkivyskupas palaikė protestuojančius prieš A. Lukašenkos režimą!
Kodėl vyskupas buvo toks santūrus (o kaip mums pasirodė – net nedraugiškas) su Leningrado lietuvių katalikiška bendruomene? Nesupratimo uždangą kiek praskleidė V. Chrulis. Jis priminė laikus, kuomet kai kurie „Vatikano monsinjorai“ reiškė iniciatyvas vadinamosios Ost-politik sferoje, ko pasėkoje vietos katalikų interesai dažnai buvo aukojami dėl ekumeninio dialogo. Pasirodo, tokiais atvejais vyskupas T. Kondrusiewiczius mėgo cituoti: „Roma locuta – causa finita“ (liet. „Roma pasakė, byla baigta“).
V. Chrulis rašo: „Toli gražu ne iš karto, manding, jis [ vyskupas T. K. – J.L.] išmoko aiškiai atskirti Šventojo Tėvo valią, kuriai neabejotinai paklūstama, ir kai kurių Vatikano funkcionierių valią, kuriai paklūstant neretai tiesiog pakenkiama Bažnyčios atgimimui ir normaliai veiklai“.
Betgi išmoko, ir tuo galime pasidžiaugti bent šiandien…
Biurokrato antspaudas
Tačiau visuomenę vis dar tebekamuoja tas nelemtas paklusimas FUNKCIONIERIŲ valiai, nesvarbu, kur tie funkcionieriai peri: Vatikane, Vilniuje, Maskvoje ar Briuselyje. Funkcionieriai įkuria savo perimvietes ir smulkesniuose administraciniuose dariniuose: ministerijose ir departamentuose, savivaldybių administracijose ir seniūnijose… Susisuka gūžtas netgi visuomeninėse organizacijose, kurios visgi negali apsieiti be tam tikro administracinio aparato aparatėlio.
Iki šiol neišblėso nemalonūs prisiminimai apie vieną užsienio lietuvių bendruomenių lyderių susitikimą kažkur Ignalinos miškuose, kurį organizavo Pasaulio Lietuvių bendruomenė. Jau iki to susitikimo tarp PLB vadovų ir Rusijos Leningrado bendruomenės valdybos atstovų įsiplieksdavo ginčai dėl to, kad PLB reikalavo organizuoti Rusijos lietuvių bendruomenių veiklą pagal ligtolinį visose užsienio lietuvių bendruomenėse priimtą modelį, neatsižvelgiant į milžiniškos plotu ir pasibaisėtinos gyventojų skurdumu valstybės specifines sąlygas.
Pavyzdžiui, Leningrado Lietuvių kultūros draugija kūrėsi kaip organizacija, atvira ne vien etniniams lietuviams, bet ir kitų tautybių leningradiečiams, kurie gerbė, mylėjo Lietuvą, domėjosi lietuvių kultūra ir rėmė mūsų veiklą. Lietuvių kalbos mokyklėlėje, kurioje tuo metu dirbau aš, lietuvių kalbos mokėsi ne tik represuotų lietuvių vaikai, užaugę Rusijos vaikų namuose, bet ir vietos žydai, rusai, kitų tautybių žmonės, kuriems ledus į laisvę laužiusi Lietuva buvo svajonių kraštas, moralinis pavyzdys. Ir štai PLB reikalauja atsitverti nuo jų, užsidaryti…
Mums, Leningrado lietuviams, tokie reikalavimai buvo sunkiai suprantami. Pagal 1993 m. paskelbtus duomenis, iš arti šimto Leningrade veikusių tautinių draugijų lietuvių draugija pagal skaitlingumą buvo viena mažiausių, tačiau pagal veiklumą – atsidūrė vienuoliktoje ar tryliktoje vietoje. Vargu ar būtume galėję taip sėkmingai veikti vien tik savo, „grynųjų“ lietuvių pajėgomis…
Briuselis, ES vėliavos
Žodžiu, priežasčių trinčiai būta, o susibėgimas Ignalinos miškuose dar labiau išryškino tai, kad sėkmingi, pasiturintys Vakarų pasaulio lietuvių bendruomenės nariai, savotiški administracinio aparato sraigteliai- funkcionieriai, pasirodė nepajėgūs suprasti mūsų, sovietinės rusų visuomenės įkaitais tapusių lietuvių veikimo sąlygų, galimybių ir poreikių. Kaip, beje, ir šiandien to nesupranta Briuselio funkcionieriai, reikalaudami, kad visos ES valstybės gyventų, elgtųsi ir kalbėtų vienodai, nepaisant skirtingų jų istorinių patirčių ir realių galimybių.
Taigi, anuomet iš PLB vadovybės nuskambėjo primygtinis patarimas mums, Rusijos lietuviams, veikti taip, kad neužgautume (!?) vietinės valdžios ambicijų ir nekenktume (?!) savo gyvenamos valstybės interesams. Savo ausimis negalėjau patikėti: juk Sovietų valdžiai kiekvienas į jos sudėtį prievarta inkorporuotos tautos atstovų krustelėjimas jau buvo jos ir ambicijų, ir interesų pažeidimas. Vien viešai pareiškęs, kad esi lietuvis (latvis, estas, lenkas…), jau užgavai daugelio rusų ambicijas ir pasirodei įtartinas tam tikrų organų akyse. Net tokias nepolitines šventes, kaip Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas švęsdami demonstravome esantys „kitokie“, o ką bekalbėti apie Lietuvos valstybines šventes. Apie kokią veiklą, užsidėjus tokį apynasrį, mes, Rusijos lietuviai begalėjome kalbėti?
Visa tai išsakiau, laukdama palaikymo iš kitų kraštų lietuvių bendruomenių atstovų. Deja… Dauguma palaikė PLB pirmininko Broniaus Nainio reikalavimą. Ėmiau galvoti, kad teks išeiti, trenkus durimis, tik nuo tokio žingsnio sulaikė mano padėties tragikomizmas: buvome miškų viduryje, ir aš net nežinojau, kiek kilometrų ir į kurią pusę tektų žingsniuoti pėsčia, kol prieičiau „civilizaciją“ su visuomeniniu transportu, kuris pargabentų mane į Leningradą.
Laimei, atsirado vienas blaiviau mąstantis tautietis iš Prancūzijos, Ričardas Bačkis, kardinolo Audriaus Bačkio brolis. Jis išgirdo ir suprato mano argumentus, sukritikavo Rusijos lietuvių veiklai iškeltus reikalavimus kaip absurdiškus. Jo kalba buvo argumentuota, netgi su humoro ir sarkazmo intarpais, ir ponui B. Nainiui teko atsitraukti.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Nemanau, kad tautiečiai iš Vakarų turėjo kokias nors asmenines priešiškas nuostatas prieš tautiečius iš Rytų. Tiesiog jie kalbėjo ir veikė, kaip jiems patiems buvo patogiau, ramiau. O tai, kokias pasekmes jų „konformizmas” galėjo turėti mums, mūsų veiklai, jiems mažiausiai rūpėjo. Panašiai, kaip Leningrado lietuvių tautybės tikinčiųjų poreikiai iš pradžių nerūpėjo ir vyskupui T. Kondrusiewicziui. Kaip šiandien Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, balansuojančių ant tautinio išnykimo ribos, interesai ir poreikiai nerūpi kitoms, daugiamilijoninius „žmogiškuosius išteklius“ skaičiuojančioms ES valstybėms ir Briuselio administratoriams, dėl ko nuolat esame „kerpami“ pagal tą patį modelį, kaip didžiosios valstybės. Nedrįsčiau sakyti, kad Briuselis puoselėja kokius ypatingai negerus, priešiškus jausmus savo mažiesiems prielipams. Paprasčiausiai jam, jo biurokratams nerūpi specifiniai mūsų poreikiai, nerūpi, kas ištiks mažų valstybėlių tautas vykdant dabartinę, viską globalizuojančią politiką. Nes sotus nemoka ir neišmoks užjausti alkano…
Išsižadėję krikščioniškųjų savo kultūros šaknų, ES vadovai, lyderiai vargu ar išgirs katalikiškojo pasaulio lyderio popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasiųstus pasauliui 55-sios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga: „Viešpatie, išmokyk mus išeiti anapus savojo AŠ ir leistis į kelią ieškoti tiesos. Išmokyk mus eiti ir pamatyti, išmokyk klausytis be išankstinių nuostatų, nedarant skubotų išvadų“.
Apklausus praeivius gatvėje, ką veikia Seimas, tai dauguma pasakytų, kad leidžia įstatymus. Tokios pat nuomonės laikosi ir visuomenės veikėjai bei žurnalistai. Taigi apie įstatymų leidybą ir Seimo vietą valstybėje reikėtų daugiau kalbėti, nes per 30 metų jau pribrendome reformoms.
Biurokratizacija ir reglamentarizacija
Angliškos tradicijos šalyse įstatymų leidyba yra tik viena iš parlamento veiklų ir net ne svarbiausia. Parlamento tikslas yra diskutuoti, atstovauti įvairius požiūrius, o jau išdiskutavus, atsiranda įstatymai, kaip kalbų išeiga. Net lietuviškas terminas „Seimas“ iš esmės reiškia sueigą, o „seimuoti“ – tai spręsti reikalus, tartis, ginčytis. Lietuvoje per 30 metų parlamente mažėja turiningų diskusijų, mažėja susitarimų, bet vis daugėja įstatymų.
Seimo kanceliarija rengia ataskaitas kiek įstatymų kiekvieną sesiją, vėliau kadenciją priėmė Seimas, kiek projektų parengė atskiri nariai. Pagal tai žurnalistai rašo tekstus.
Bergždžias ir beprasmis tai reikalas. Ar įstatymų gausume yra mūsų šalies laimėjimai?
Per 30 metų viešasis gyvenimas vis labiau reglamentuojamas. Ar tai protinga ir pažangu? Ar neperlenkta su tokiu skrupulingumu? Galima išskirti tris bėdas, kurios graužia mūsų įstatyminę kūrybą. 1. Įstatymų vis daugėja 2. Įstatymų apimtis vis platėja ir ilgėja 3. Įstatymų idėja vis smulkėja ir mažareikšmėja.
Kai šitaip susitelkiama prie įstatymų leidybos, tai ne tik trūksta dėmesio esminiam parlamento tikslui diskutuoti, bet nebelieka laiko ir kitiems, ne mažiau svarbiems, valstybės reikalams – atstovavimui užsienyje ir tarptautinėse organizacijose, Vyriausybės ir atskirų pareigūnų kontrolei bei dėmesio visuomenės aktualijoms. Nepaisant to, kad dauguma įstatymų projektų yra smulkūs pakeitimai, tai rodosi priimtinas darbo matavimo vienetas, o kita veikla, ypač tarptautiniai ryšiai, neretai nuvertinami, pavadinami „parlamentiniu turizmu“ ar pan. Nesolidus Seimo požiūris ir į diskusijas, kuriose daug parlamentarų net nedalyvauja, o tada ir jų rengti ūpo mažėja.
Įstatymizacija
Pirmieji Lietuvos įstatymai 1990 m. buvo trumpi ir nusakė esmę. Platesni išaiškinimai kaip pasiekti iškeltų tikslų buvo palikti Vyriausybei ir jos institucijoms. Ir dabar yra šalių, kurios turi tokią tradiciją, pirmiausia, anglosaksų šalys, kai įstatymų leidyba nemaža apimtim yra atiduota Vyriausybei. Parlamentas tik nurodo gaires.
Lietuvoje nuėjome kitu keliu. Įstatymai kaskart ilgėja geometrine progresija. Metaforiškai kalbant, jeigu 1990 m. užtekdavo 1 puslapio, tai 2000 m. jau reikėjo 10 puslapių, o dabar neužtenka ir 30. Biurokratai nori, kad kuo plačiau ir kuo daugiau visko būtų įrašyta įstatyme, tada tarsi nebelieka jiems atsakomybės, o kartu ir mažiau laisvės veikti, nes kažkuriai normai pasenus, būtinas Seimo įsikišimas, kad atsirastų pakeitimai.
3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai įstatymas pasensta, būtina jį atnaujinti, tada atsiranda nauja redakcija. Dar neteko per visą savo parlamentaro karjerą matyti įstatymo, kurio nauja redakcija būtų trumpesnės už senąją.
Įstatymai ne tik ilgėja, bet jų ir daugėja. Kiekvienas save gerbiantis parlamentaras nori pasirodyti prieš rinkėjus, kad va jis netuščiai laiką leidžia, todėl sugalvoja kokį nors įstatymą. Dar išradingesnė yra Vyriausybė, kuri prieš pradėdama bet kokią veiklą, pageidauja įstatymo. Parlamente susidaro teisinis balaganas. Vieni įstatymai yra beprasmiai, kaip Atmintinų dienų. Tai toks teisės aktas, kuriame surašytos atmintinos dienos, kurios nieko nereiškia, jei žmonės patys tam nesuteikia reikšmės. Beje, tai daugiausiai taisytas teisės aktas istorijoje. Parlamentarai labai mėgsta jam teikti pataisas ir siūlyti keisčiausias datas.
Iš kitos pusės į Seimą atkeliauja tokie platūs teisės aktai, kaip Lietuvos bendrasis planas. Šį dokumentą ruošė šimtai specialistų, įvairios suinteresuotos grupės teikė pastabas, vyko aptarimai ir debatai, o galiausiai norima, kad Seimas jį patvirtintų. Net jei iš 141 parlamentaro yra atskirų sričių specialistų, tai tikrai nėra kompetencijos ir laiko detaliai nagrinėti 266 puslapių 73 tūkst. žodžių dokumento. Jeigu parlamentarai rimtai imtųsi šio teisės akto, tai kiek tam reiktų sugaišti laiko? Įvyksta paprastas dalykas – jis tvirtinamas formaliai. Klausimas, kam tokia butaforija?
Įstatymai ilgėja, nes į juos norima prirašyti kuo smulkesnių dalykų. Taip Seimas paskęsta mažų reikalų tvarkyboje. Klasikinis pavyzdys yra kodeksai, kuriuose surašytos visokios baudos ir jų dydžiai. Nesibaigiančiu konvejeriu į Seimo salę keliauja pataisos apie vienų ar kitų baudų sumažinimą ar padidinimą. Ar tikrai yra adekvatu, kad viena iš svarbiausių valstybės institucijų turi užsiimti tokiais klausimais, kai yra specialistai, žinovai, parašytos disertacijos, kokie baudų dydžiai yra tinkami?
Įstatymų leidyba parlamente yra svarbus demokratinės valstybės valstybės institutas, bet Lietuvoje ritamės į absurdą. Jei ir toliau plėsis įstatymų skaičius ir apimtis, tai kiek jų bus po 10 ar 20 metų? Valstybės klestėjimas neturi tiesioginio ryšio su įstatymų gausumu ir ilgumu, todėl reikalinga perkrauti įstatymų leidybos procesą, nes Seimas tolsta nuo savo svarbiausių pareigų, o tampa teisės aktų gamykla.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį pradėdami „Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis paskelbė tris idėjas Lietuvai.
Iš 1500 registruotų idėjų Lietuvai išrinktos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus bei biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.
Iniciatyva „Idėja Lietuvai“ truko penkis mėnesius, piliečiai ir organizacijos pasiūlė pusantro tūkstančio idėjų, ką daryti, kad šaliai ir tautiečiams gyventųsi geriau.
Pirmąją idėją – mokytojas prestižinė profesija iki 2025 metų – paskelbusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad kiekvienam iš mūsų mokytojas – ar tai buvo mūsų tėvai, šeima , draugai, mokytojas, ar vėliau mokiusieji mus dirbti, gyventi – išlieka kiekvienam svarbiausias. Pasak Prezidentės, nuo mokytojo priklauso, kokia bus Lietuva, kokia bus valstybė.
„Kaip žiūrėsime į mokytoją, priklausys visų mūsų ateitis“, pabrėždama, kad mokytojo profesija – lyg lakmuso popierėlis, sakė Prezidentė. D. Grybauskaitės žodžiais, Išsilavinusi tauta niekada nebus pavergta, nei šmeižtu, nei šantažu, nei žodžiu, nei veiksmu.
„Šis projektas – tai galimybė pažvelgti į mūsų valstybės ateitį piliečių akimis. Drąsios, skatinančios proveržį ir pokyčius, o svarbiausia – vienijančios tautą idėjos yra stipriausia valstybės varomoji jėga. Džiaugiuosi, kad dauguma visuomenės idėjų turi bendrą vardiklį su Vyriausybės užsibrėžtais tikslais ir atliekamais darbais. Viliuosi, kad sutelkę pastangas ir nukreipę energiją teigiama linkme, visuomenei svarbiausias idėjas paversime kūnu“, – konferencijos dalyvius sveikino S. Skvernelis.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Pristatydamas idėją įteisinti dvigubą pilietybę, V. Pranckietis sakė, kad ji bręsta jau kurį laiką.
„Gera žinoti, kad ją pradėjome įgyvendinti dar gerokai iki šio renginio – esame pažengę, nes kalbėjome apie tai jau seniai. Galiu tik pasidžiaugti, kad visuomenė šį klausimą iškėlė prioritetu, tai tik parodo, kaip labai mums rūpi Lietuvos žmonės. Visi pasaulio lietuviai“, – sakė Seimo Pirmininkas.
Idėjų Lietuvai trejetas buvo atrinktas įvertinus jų populiarumą, skaitomumą, pasikartojimą, taip pat atlikus profesionalų ir visuomenės apklausas. Dviem idėjoms iš vienos srities surinkus vienodą balų skaičių ir gavus aukščiausius įvertinimus tiek ekspertų, tiek visuomenės apklausose, jos abi buvo sujungtos kaip viena bendra idėja.
„Gauti apklausų rezultatai parodė, kad vis tik vienoje kategorijoje dvi idėjos – padėti jaunoms šeimos įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas – surinko vienodai balų, dėl to buvo nuspręsta abi šias idėjas sujungti ir paskelbti kaip vieną: neteisinga būtų kurią nors ignoruoti“, – komentavo tyrimų bendrovės „Spinter“ vadovas Ignas Zokas.
Žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas džiaugėsi, kad didžioji dalis jų atliktos apklausos respondentų rodė didelį susidomėjimą ir suinteresuotumą.
„Jie norėjo ir nori, kad Lietuva darytų proveržį, nes dabar mato tam tikrą sutrikimą ir delsimą. Dabar, jau paskelbus idėjas, jas visas galima įgyvendinti, jei politikai prie to rimčiau prisidės“, – sakė jis.
Pernai rudenį Lietuvoje pristatyta iniciatyva suvienijo šalies žiniasklaidą, verslą ir visuomenę. Visi norintys galėjo siūlyti savo idėjas Lietuvai, kurios buvo skelbiamos viešame tinklapyje, o sulaukusios daugiausiai susidomėjimo ir palaikymo buvo aptariamos iniciatyvoje dalyvaujančiose žiniasklaidos priemonėse, visoje šalyje organizuotose viešose diskusijose.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Idėjų rinkimo etape, 2017-ųjų rugsėjo 7-lapkričio 19 dienomis, buvo pasiūlyta per 1500 idėjų, kurios buvo priskirtos vienai iš 14 sričių: aplinkos apsaugos, energetikos, ekonomikos, krašto apsaugos, kultūros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, teisės, žemės ūkio, vidaus reikalų ir kitoms.
Žurnalistai iš DELFI, LRT, 15min, Laisvės TV, Žinių radijo, LNK, INFO TV, naujienų agentūros ELTA, „Savaitės“, Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos, taip pat nepriklausomi žurnalistai, visi kartu susivieniję į „Žurnalistų klubą“, rinko idėjas kalbindami žymius šalies asmenis, skirtingų sričių profesionalus, ekspertus.
Vėliau, nuo lapkričio 20 dienos iki 2018 m. sausio 1-osios vyko diskusijų apie idėjas etapas: didžiausiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose gyvai diskutuota skirtingomis temomis drauge, moderuojant iniciatyvos „Žurnalistų klubas“ nariams. Diskusijose dalyvavo miestų, rajonų valdžios atstovai, įtakingiausi sričių ekspertai. Idėjos taip pat buvo analizuojamos ir žiniasklaidos priemonių TV laidose, forumuose, radijo laidose, straipsniuose.
Skaičiuojama, kad per penkis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ mėnesius, buvo parašyti 402 jai skirti straipsniai, internete pasiekta 1 520 454 unikalių vartotojų, sukurtos 58 radijo laidos, radijo eteryje pasiekta beveik milijonas klausytojų, sukurtos 127 tiesioginės transliacijos ir reportažai, kurie peržiūrėti daugiau nei milijoną kartų.
Interneto puslapyje idejalietuvai.lt surinkta ir užregistruota pusantro tūkstančio idėjų, tarp kurių buvo daugybė vertų įgyvendinimo, bet teko apsispręsti, kurios idėjos bus atrinktos, kad Lietuva koncentruotųsi į jų įgyvendinimą tolesniame iniciatyvos etape.
2017 m. gruodį buvo paskelbtas 30 išgrynintų idėjų sąrašas. Į jį idėjos atrinktos remiantis trimis kriterijais: skaitomumu, idėjų pasikartojimu ir populiarumu. Skaitomumo statistiką sekė visos iniciatyvoje dalyvaujančios žiniasklaidos priemonės, populiarumas buvo vertinamas žiūrint, kiek žmonių išreiškė palaikymą paspausdami mygtuką „Verta įgyvendinti“ prie idėjos tinklapyje idejalietuvai.lt. Pasikartojimai rodė, kiek žmonių siūlė tą pačią ar labai panašią idėją.
Galiausiai iš šio sąrašo buvo atrinktos trys svarbiausios idėjos. Tai buvo daroma pasitelkus apklausų profesionalus, tyrimų agentūrą „Spinter“ ir reitingavimo ekspertus žurnalą „Reitingai“. Žurnalas „Reitingai“ apklausė 600 įtakingiausiųjų šalies ekspertų ir profesionalų. Kiekvienoje iš trijų sričių respondentai rinko po vieną idėją, kuri, jų manymu, Lietuvai yra svarbiausia šiuo metu.
„Spinter tyrimai“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą – buvo apklausta 1000 šalies gyventojų. Jie, kaip ir ekspertai, kiekvienoje iš trijų sričių rinko po vieną, jų vertinimu, Lietuvai svarbiausią idėją. Susumavus šių apklausų rezultatus buvo atspindėta bendra visuomenės nuomonė.
G. Sarafinas pažymėjo, kad apibendrinant ekspertų apklausos rezultatus, tapo akivaizdu, kad didžiausią palaikymą iš jų gavo visą šalį paliečiančios, daugeliui žmonių rūpinčios idėjos.
Pasak I. Zoko, kalbant apie sąrašo apačioje esančias idėjas tarp ekspertų ir visuomenės nuomonių kai kur buvo atotrūkis, bet dėl populiariausių idėjų nuomonės sutapo.
Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Nebuvo taip, kad ekspertams kuri nors idėja būtų buvusi pirmoje vietoje, o visuomenės apklausoje – paskutinėje. Kartais idėjos apsikeisdavo vietomis sąraše, bet iš esmės prioritetai buvo panašūs. Galima teigti, kad rezultatai parodo bendrą šalies matymą“, – sakė I. Zokas.
Portale idejalietuvai.lt „Verta įgyvendinti“ daugiausia kartų paspausta prie idėjos įteisinti kanapių naudojimą rekreacijai, bet visuomenės ir ekspertų apklausų rezultatai parodė, kad ši idėja vis dėlto neturi didžiausio palaikymo.
„Ši idėja skamba kaip egzotiška, kelianti daug emocijų, gal dėl to ji sulaukė daug dėmesio socialinėje medijoje. Tačiau kai žmonės atsakingai peržiūrėdavo idėjų sąrašą ir jų būdavo paprašyta realiai išrinkti vertas įgyvendinti idėjas, jų vertinimas buvo kitoks ir ši idėja nukeliavo į antrą planą.
Prof. Andrius Bielskis: dėl didėjančio lietuvių nusivylimo ekonomika ir demokratija reikėtų rimtai sunerimti. Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.
Apklausų duomenys rodo, kad Lietuvoje per paskutinius metus nusivylusių šalies ekonomika bei tuo, kaip veikia demokratija, padaugėjo. Lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, 12 procentinių punktų išaugo gyventojų, kurie yra nepatenkinti šalies ekonomika, bei 4 proc. – kaip valstybėje veikia demokratija.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Andrius Bielskis akcentavo, kad statistika, rodanti, jog nepatenkintųjų šalies ekonomika ir demokratija daugėja ir dabar nusivylusių piliečių yra daugiau nei patenkintų, yra pavojinga ir jau dabar turėtų kelti nerimą. Profesorius akcentavo, kad ši negatyvi tendencija susijusi su keliomis svarbiomis priežastimis: pernelyg biurokratiška ir socialiai nejautria Vyriausybės retorika, valdančiųjų politinio turinio stoka ir skandalais, lydėjusiais Seimą ištisus metus.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio 20 – gruodžio 4 dienomis vykdytų apklausų duomenys rodo, kad 2017 m. gruodžio mėnesį beveik pusė visų apklaustųjų (46 proc.) manė, kad ekonominė Lietuvos situacija per paskutinius kelis mėnesius pablogėjo. Tuo tarpu tik 13 procentų apklaustųjų nurodė maną priešingai, jų nuomone, ekonominės tendencijos pastaraisiais metais buvo teigiamos. 37 procentams respondentų atrodė, kad ji nepasikeitė.
Nors nepatenkintų demokratijos veikimu Lietuvoje per paskutinius du mėnesius sumažėjo 3 procentiniais punktais, tačiau, lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, patenkintų tuo, kaip veikia demokratija, sumažėjo 4 procentais.
2017 metų lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje daugiau nei pusė 55 proc. apklaustų šalies gyventojų nebuvo patenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, ir tik 37 proc. respondentų išsakė pozityvų vertinimą.
Nepatenkintųjų ekonominiu šalies gyvenimu ir demokratija rodikliai koreliuoja su per metus padidėjusiu nusivylimu bendra padėtimi šalyje. Nusivylusių piliečių skaičius šalyje per paskutinius metus padidėjo12 procentų ir net septyni iš dešimties šalies gyventojų mano, kad reikalai Lietuvoje blogėja.
Tiek šalies ekonomika, tiek tuo, kaip veikia demokratija, dažniau patenkintas yra jaunimas iki 30 metų, didesnes pajamas gaunantys ir miestuose gyvenantys piliečiai bei respondentai, kurie savo politines pažiūras apibūdina kaip dešiniąsias.
Tuo tarpu dažniausiai nusivylę tiek ekonomika, tiek demokratija yra vyresni nei 50 metų piliečiai, mažesnes nei vidutines pajamas gaunantys kaimo gyventojai. Save priskiriantys ideologinei kairei bei Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo ir Lietuvos socialdemokratų partijų elektoratai taip pat yra dažniau nusivylę tiek demokratija, tiek šalies ekonomika.
MRU profesorius A. Bielskis, vertindamas šiuos rodiklius, teigė, kad negatyvios gyventojų nuostatos šalies ekonomikos atžvilgiu yra ganėtinai objektyvios.
„Akivaizdu, kad daugeliui žmonių gyvenimas negerėja, ir tai ypač pasakytina apie iš viešojo sektoriaus pajamų gyvenančius žmones: mokytojus, dėstytojus, pensininkus, gydytojus, valstybės tarnautojus ir taip toliau. Jų pajamos nedidėjo, todėl natūraliai atsiranda ir nusivylimas tiek politika, tiek ekonomika“, – pažymėjo prof. A. Bielskis.
Ieškodamas per metus padidėjusio nusivylimo priežasčių, MRU profesorius skeptiškai įvertino „valstiečių“ per metus nuveiktus darbus.
A. Bielskis teigė, kad prie nusivylimo prisidėjo iš Vyriausybės sklindanti komunikacija. Profesorius akcentavo, kad „S. Skvernelio komunikacija buvo tipiško liberalaus, biurokratiško politiko komunikacija.“ Profesorius pabrėžė, kad, jo nuomone, S. Skvernelis nesugebėjo parodyti esąs socialiai jautrus.
A. Bielskis taip pat neatmetė galimybės, kad prie nusivylimo prisidėjo ir visus metus Seimą lydėjusios intrigos. Skandalas dėl Gretos Kildišienės ir Ramūno Karbauskio santykių, įtarimai korupcija Artūrui Skardžiui ir t.t. turėjo nemažai įtakos padidėjusiam visuomenės nusivylimui demokratija.
Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau, pabrėžė MRU profesorius, visus šiuos skandalus buvo galima užglaistyti, jei būtų buvęs pasiūlytas politinis turinys. „Politinio turinio nėra daug, todėl ir skandalai tapo svarbesni“, – pabrėžė A. Bielskis.
Todėl, anot jo, didžiausios nusivylimo demokratija priežastys slypi nesugebėjime tinkamai organizuoti šalyje vykstančių ekonominių procesų. Žmonės, kalbėjo A. Bielskis, matydami, kad politikai tinkamai nereaguoja ar nesugeba reaguoti į ekonominius iššūkius, savaime nusivilia ir politika, ir demokratija. „Tai yra pavojinga,“ – pabrėžė profesorius. Jei nepasitenkinimo demokratija tendencijos išliks panašios, atkreipė dėmesį prof. A. Bielskis, yra dėl ko sunerimti.
Apklausa vyko 2017 m. lapkričio 20-gruodžio 4 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1108 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida – iki 3 procentų.
Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas.
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) griežtai sukritikavo biurokratiją Jungtinėse Tautose (JT). „JT turėtų labiau koncentruotis į žmones ir mažiau į biurokratiją“, – pareiškė jis pirmadienį, likus dienai iki JT Generalinės Asamblėjos visuotinių debatų Niujorke, praneša agentūra dpa.
JT, pasak D. Trampo, buvo įsteigtos „kilniais tikslais“. Tačiau organizacija esą „dėl biurokratijos ir blogo valdymo“ pastaraisiais metais nepajėgė išnaudoti viso savo potencialo. Kartu JAV vadovas pabrėžė remiąs JT generalinio sekretoriaus Antonijo Guterešo (Antonio Guterres) planuojamas reformas.
D. Trampas praeityje ne kartą kritikavo Jungtines Tautas kaip neefektyvią organizaciją, kuri švaisto mokesčių mokėtojų pinigus. Be kita ko, jis yra pavadinęs JT žmonių, kurie „nori linksmintis, klubu“.
Antradienį D. Trampas sakys pirmąją savo kalbą JT Generalinėje Asamblėjoje.
Valstybės tarnybai kritikos niekada nestigo. Politikai, visuomenės veikėjai nepraleidžia progos sukritikuoti valstybės pareigūnų, biurokratijos ir pasekti kokią istoriją apie neva „nieko neveikiančius ir tik kavą geriančius tarnautojus“.
Kiekviena vyriausybė tikina, kad problemą žino ir žada reformų, tačiau iš esmės niekas valstybės tarnyboje nesikeičia.
Ar tarnautojus pervadinus į sutartininkus – jau reforma?
Vidaus reikalų ministerija parengė ir skambiai pavadino reforma įstatymų pataisas, kurių pagrindinė naujiena, kad dalis dabar valstybės tarnautojo statusą turinčių darbuotojų tokio statuso neteks ir bus įdarbinami pagal Darbo kodeksą. Pokyčiai turėtų paliesti aptarnavimo paslaugas teikiančius darbuotojus – buhalterius, informatikus, vairuotojus ir kitus. Po pakeitimų tarnautojų nuo maždaug 30 tūkst. turėtų sumažėti iki 20 tūkst. Ar dalies darbo vietų pavadinimų pakeitimas tai jau reforma?
Žiniasklaida labai susitelkia į patį skaičių, kiek darbuotojų, besivadinančių „valstybės tarnautojais“ yra Lietuvoje, tai prašom, ministerija ir sumažins tą skaičių paprasčiausia kitaip pavadindama. Štai ir reforma!
Visgi viešojo sektoriaus funkcionavimui tai neturės jokio poveikio, nes funkcijos nesikeičia. Daug svarbiau būtų padaryti tokius pokyčius, kurie nulemtų naujus tikslus, kurių viešasis sektorius iki šiol negebėjo pasiekti, arba efektyvintų ir supaprastintų administravimą.
Valstybės tarnybos institutas pasenęs
Ar tikrai valstybės tarnautojai yra kažkokie piktadariai, kad jų taip nemėgsta likusi šalies gyventojų dalis? Gal tam reikia specialaus statuso ir įstatymo? Tikrai ne. Vieną dieną žmogus gali dirbti valstybės tarnyboje, kitą jau privačiame versle, o po to vėl grįžti į tarnybą. Tai kam išvis reikalingas atskiras įstatymas ir atskiras teisinis reguliavimas? Kodėl visi darbuotojai negali dirbti pagal tą patį Darbo kodeksą? Nėra jokių racionalių paaiškinimų.
Biurokratijos mašina
Politikai vienas per kitą vis siūlo visokias pataisas, kaip sugriežtinti tarnautojų atsakomybę, kaip padidinti baudas, kaip padidinti reikalavimus tarnautojams. Ir ką turime? Valstybės tarnyba tapo nekonkurencinga ir ne prestižinė.
Kasmet konkursuose dalyvauja vis mažiau pretendentų, tikrai ne pačių geriausių, o dabar standartinis valdininko portretas – 50 m. moteris su neakivaizdžiai įgytu Mykolo Romerio universiteto teisės magistro diplomu. Jaunimo susidomėjimas valstybine karjera vis mažėja.
Iš valdininkų atimta bet kokia iniciatyvos laisvė ir geriausia bei saugiausia yra nedaryti nieko, nes bet koks vyksmas, bet koks iniciatyvesnis veikimas gali būti apskųstas, gali kažkam nepatikti, o už tai gali grėsti atsakomybė arba net kalėjimas.
Pagrindinė valstybės tarnybos problema yra ne tarnautojo statusas ir ne to statuso turėtojų skaičius, bet tarnybos apsamanojimas. Darbuotojų iniciatyvumas įstatymiškai slopinamas; inovacijos nepageidaujamos ir gali būti net baudžiamos; o valstybės tarnyboje viešpatauja reglamentas, taisyklės, tvarkos, nuorašai, tabeliai, tvarkaraščiai ir protokolai. Ar tai suderinama su XXI amžiaus iššūkiais kūrybingam darbui? Štai kur turi būti atliekami pokyčiai, bet šioje srityje jų nesimato.
Svarbu ne procesas, bet rezultatas
Lietuvoje yra ir gerų darbo valstybei pavyzdžių. „Investuok Lietuvoje“ per 5 metus pasiekė daugiau, nei buvo pasiekta per kitus 20 metų. Labai progresyviai persitvarkė Lietuvos bankas, bet ar jiems padeda Valstybės tarnybos įstatymas. Kaip tik priešingai. Kuo labiau sugriežtinama darbuotojo veikla, tuo sunkiau iš jo pareikalauti rezultato.
Naujos Vidaus reikalų ministerijos inicijuojamos įstatymo pataisos nieko nepakeis, nes nebuvo išdrįsta pastatyti tarnybos ant kojų, t.y., pradėti orientuotis į rezultatus. Kontraktai dėl rezultatų ir atsakomybė už jų pasiekimus, projektinis valdymas – štai trys pageidautini reformų banginiai, kurie duotų tai, ko reikia Lietuvai, o ne dar didesnės teisinės painiavos, kurias ketina įnešti naujosios pataisos.
Valstybė turėtų nustoti kurti reglamentavimo džiungles, o išlaisvinti darbuotojus ir pamatytume, kad tie patys darbuotojai, kurie buvo kaltinami kavos gėrimu ir nieko neveikimu, pasiektų puikių rezultatų ir gaivaus proveržio visai Lietuvai.
Drąsios reformos šalies viduje, paremtos laisvos rinkos principais, investicijos į inovatyvias technologijas perpus sumažinus biurokratijos aparatą, valstybės įtakos ekonomikai ir verslo reguliavimui mažinimas – tokią Gruzijos strategiją atskleidžia Gruzijos teisingumo ministro pavaduotojas ir Civilinių registrų agentūros vadovas Giorgis Vašadzė.
Paslaptimis, kaip pasinaudojus technologijų progreso varikliais vos per kelerius metus tapti viena greičiausiai augančių pasaulio šalių, kur lengviausia pradėti verslą, G. Vašadzė dalinsis balandžio 18-19 dienomis, LOGIN 2013 konferencijoje.
Gruzijos ambasadorius JAV pasijuto nuvargęs ir nusivylęs jau po metų, praleistų Vašingtone, rašo “The Washington Times”.
„Temuras Jakobašvilis nesugebėjo pritraukti Amerikos valdininkų dėmesio į savo mažytę, bet strategiškai svarbią respubliką, stojusią į demokratijos kelią“, – pažymi straipsnio autorius James Morrisonas.
„Aš privargau nuo savo misijos ir darbo šioje pozicijoje“, – parašė Facebook‘e 45-erių diplomatas, paskelbęs apie savo atsistatydinimą. Anot jo, jis pranešė apie savo sprendimą Gruzijos užsienio reikalų ministrei Majai Pandžikidzei, prieš paskelbdamas apie tai internete.
