Bondo Arveladzė

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gruzija. Ar pavyks gruzinams suvaldyti armėnų separatistus?

Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas tvirtina: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietos buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis.

Nori atsiimti, ką prakeikė

2015-ųjų pradžioje Armėnų Grigaliaus bažnyčios šulai atsiuntė Gruzijos vyriausybei laišką su 442 bažnyčių, šioje šalyje tebestovinčių ir nugriautų, sąrašu: ir bažnyčios, ir joms priklausanti žemė turi būti perduotos armėnų pavaldumui.

Nepraėjus vieneriems metams, Armėnų katalikų bažnyčia kreipėsi į Gruzijos valstybinę religijos reikalų tarnybą su prašymu perduoti jai 23 Gruzijos teritorijoje esančias bažnyčias, kurias lanko vietiniai armėnai katalikai.

Gruzinams tai nebuvo staigmena, nebent jaunimui – akibrokštas. Mat 1995 metų vasarą Jerevane buvo išleistas žinynas „Armėnų bažnyčios Gruzijoje“, kurios sudarytojai kaimyninėje valstybėje priskaičiavo net 653 armėnams turinčias priklausyti bažnyčias; leidinys tuoj pat buvo išplatintas tarp Gruzijoje gyvenančių armėnų.

Žinomas gruzinų mokslininkas Bondo Arveladzė (Бондо Арвеладзе) į šį leidinį atsiliepė dideliu straipsniu, kuriame išsamiai aptarė, kas žinoma apie kelių dešimčių jame nurodytų bažnyčių statydinimą: jeigu ne dauguma, tai mažiausiai pusė išvardytų bažnyčių yra gruziniškos, paverstos armėniškomis. Profesorius daro, pasakytume, publicistinę išvadą: Išeitų, ne armėnai gyveno tarp gruzinų, o priešingai, gruzinai įsikūrė tarp armėnų palaimintoje Iberijos žemėje ir dar priduria savotišką pranašystę: Jeigu ne dabar, tai po kelių dešimčių metų armėnai pateiks šį „dokumentą“, ir tada, galimas dalykas, panorės pasisavinti patį Sveticchovelį (Gruzinų stačiatikių bažnyčios patriarcho katedrą, vieną svarbiausių stačiatikiškos Gruzijos dvasinių židinių, iškilusį V amžiuje, perstatytą XI amžiaus pirmojoje pusėje). Kaip regime, taip ir atsitiko.

Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė atkreipė savo skaitytojų akis į tai, kad abejų tikėjimų armėnų bažnyčios savo pretenzijas į Gruzijoje esančias bažnyčias pareiškė ypatingu metu – artėjant Romos popiežiaus Pranciškaus viešnagei Pietų Kaukaze. Armėnai nesulaukė deramo atkirčio ir žurnalistė dėl to priekaištavo Tbilisio aukštiesiems pareigūnams ir šalies visuomenei: Kodėl jūs tylite?

Šitaip priekaištauti nederėtų gruzinų istorikui Guramui Marchulijai (Гурам Мархулия) – nuosekliam kariautojui su Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų peršamomis klastotėmis. Jis priminė: po to, kai 607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas (Абраам I) prakeikė gruzinų tautą, Gruzijoje buvo draudžiama statyti eretiniu paskelbto armėnų tikėjimo bažnyčias iki pat 1801-ųjų, kai Gruzija pateko į Rusijos valdžią ir prarado valstybingumą; armėnas negalėjo nė įeiti į gruzinų bažnyčią. 1811 metais Rusijos imperatorius panaikino Gruzijos stačiatikių bažnyčios savarankiškumą ir pajungė Rusijos bažnyčios sinodui. Iš Ečmidzano vadovybės laiško matyti, jog beveik visos jame nurodytos bažnyčios buvo pastatytos XIX amžiuje. Išeina, armėnai per 100 metų pastatė Gruzijoje daugiau kaip 600 bažnyčių! Tačiau nereikia nė svarstyti, ar įmanoma atlikti tokį žygį, nes iš tikrųjų šios bažnyčios, kaip tvirtina Marchulija, buvo pastatytos XI-XVIII amžiuose.

Dar Marchulija paaiškino, kodėl iš Gruzijos reikalaujama atiduoti ne visas 653 esą armėniškas bažnyčias, o tik 442. Pasirodo, 221 paminklas yra Rusijos okupuotose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje (Šiaurės Kartlyje). Taigi šiuo aktu armėnai dar ir nepripažįsta Gruzijai okupuotų jos sričių.

Svetima višta namines veja

Dabar Gruzijos pietinėse srityse Meschetijoje ir Džavachetijoje (ankstesniais amžiais – Samcche-Džiavachetijos kraštas) apie pusę gyventojų sudaro armėnai. Krašto pietuose eančiame Achalkalakio mieste iš viso dauguma gyventojų yra armėnai. Čia naujojo tūkstantmečio pradžioje atidengtas paminklas armėnų arkivyskupui Karapetui Bagratuniui (Карапет Багратуни). Armėnams Karapetas rodosi tautos vedliu: jam pašaukus ir vedant 1829-1830 metais 7 298 armėnų šeimos (apie 50 tūkstančių žmonių) persikėlė iš Turkijos Erzurumo srities į Džavachetiją, taip pat kai kurias kitas Pietų Kaukazo vietoves, iš kur nemažai vietinių gyventojų buvo pasitraukę nuo karo negandų.

Gruzinai arkivyskupą smerkia: Džavachetijoje gyvenę jų tautiečiai musulmonai prarado savo namų ir turėjo ieškoti prieglobsčio Turkijos srityse. Karapetui raginant, ateiviai ėmė savintis ir senąsias gruzinų bažnyčias, vienuolynus; senųjų gruzinų šventovių vietoje buvo pastatyta (perstatyta) 60 armėnų bažnyčių. (Beje, Meschetijoje likusių turkų palikuonius ištrėmė sovietai 1944 metais.)

Pasak rusų istoriko Vasilijaus Poto, 1831-ųjų rudenį iki 35 tūkstančių armėnų iš Erzurumo persikraustė į rusams tekusią Achalcichės (Džavachetijos) sritį, kur klimatas ir kraštovaizdis, pasak to paties Karapeto, buvo panašūs į jų tėvynės. Vietiniai gruzinai ir kiti musulmonai (kadaise čia valdė osmanai) manė suteikiantys laikiną prieglobstį Turkijos armėnams. Juk armėnai Gruzijoje nuo seno rasdavo prieglobstį, jų didikai tapdavo kunigaikščiais, pirkliai gaudavo privilegijų. Tik po dešimtmečių, randantis tautiniam sąjūdžiui, susigriebta, jog svetima višta namines veja (gruzinų patarlė).

Žvelgdamas į netolimą praeitį ir senuosius laikus, Gruzinų tautinio sąjūdžio veikėjas, poetas (sukūrė garsiosios dainos „Suliko“ žodžius) Akakijus Ceretelis 1901 metais rašė: Gruzinų karaliai iš gailesčio leido armėnams kurtis įvairiuose Gruzijos kampeliuose kaip pirkliams, taip pat miestuose. Tuo tarpu gruzinai kovojo prieš daugybę užkariautojų, ir kada nuilsę, išsekinti, sužaloti grįždavo namo, nustebdavo radę jų namus užimtus brolių armėnų. O šie, užuot atsiprašę, garsiai šaukdavo: „Kas jūs tokie, iš kur atėjote? Kada jūs čia gyvenote? Ši žemė visada buvo mūsų!“ Ir kaip patvirtinimą rodė į tas pačias gruzinų bažnyčias ir vienuolynus, kur gruziniški įrašai buvo nutrinti ir jų vietoje padaryti armėniški.

Gruzinų visuomenės veikėjas ir rašytojas, tautinio atgimimo XIX amžiaus 2-oje pusėje šauklys Ilja Čavčavadzė 1902 metais Tiflise išleistoje knygoje („Армянские ученые и вопиющие камни“) piktinosi, kad armėnų mokslinčiai priskiria Didžiajai Armėnijai gruzinų žemes ir net sostinę Tiflisą, menkina gruzinų istoriją ir tuo pačiu savinasi jų istorinius paminklus. Čavčavadzė kreipėsi į armėnus ir tokiais žodžiais: Ar daug mes turėjome, ar mažai, bet suteikėme jums prieglobstį ir susibroliavome su jumis. Tad nesielkite su mumis, mūsų pačių namuose, kaip priešai.

1885 metais gruzinų laikraštis „Iverija“ (Иверия) rašė, jog armėnai, kurie rodėsi mums tikrais broliais ir kurie Gruzijos žemėje rado išsigelbėjimą, dabar tapo mūsų kruvinais priešais. Du šimtus metų viešpatavę arabai, rašoma, nedrįso daryti tai, ką mes dabar matome ir apie ką girdime. Rašyta apie Džavachetiją. Senosios šventovės ardomos laužtuvais ir kirviais, akmenys su didingais rašmenimis skaldomi, įrašai trinami, piešiniai gadinami, šventųjų akys iškrapštomos…Gėdinga yra tai, kad protėvių krauju užmaišytomis kalkėmis pastatytas šventoves užėmė vakarykščiai ateiviai, o senieji gyventojai yra persekiojami jų pačių tėvynėje.

Kai kuriems armėnams maža pasirodė mūsų tėvų ir senelių krauju palietų derlingų žemių, – piktinosi ir Ivanė Gvaramadzė. Anot šio gruzinų katalikų šventiko, etnografo, visuomenės veikėjo (mirė 1912 metais Achalcichyje), pasisotinę ir sutvirtėję armėnai ėmėsi siaubti mūsų garbinamas bažnyčias ir vienuolynus. Ardo tvirtoves ir bokštus, bažnyčias, atiminėja vienuolynus, vagia ikonas, nepalieka nieko vertinga; gramdo akmenyse gruziniškus įrašus ir raižo savus; rausia kapines ir meta lauk kaulus. Kur neįstengė užimti bažnyčių, ten išrašytus ir ištapytus akmenis suskaldė, išnešiojo saviems statiniams…

Rusų ir prancūzų Rytų tyrėjas, gruzinų archeologijos pradininkas Marijus Briusė (Marie-Félicité Brosset) Džavachetijoje, viename armėnų ateivių kaime, aptikęs labai seną bažnytėlę ir jos sienoje tyčia sugadintą įrašą. Prancūzas pastebi tokį reiškinį – gruziniškų įrašų naikinimą čia labai paplitus ir tvirtina: įrašai neabejotinai buvo gruziniški. Beje, visa tai atsitiko prie Vardzijos vienuolyno ansamblio (netoli Achalcichio), statydinto 1156-1205 metais, valdant karaliui Georgijui III ir jo dukteriai Tamarai; daugybė patalpų buvo iškirsta kalno skardyje Kūros upės slėnyje. Džavachetijoje ateiviai tiek įsismarkavo, kad buvo užsimoję pervardyti Achalcichį į Nor Erzurumą (Naująjį Erzurumą), o Baku – į Bakurakertą…

Ar nepareikalaus mečečių?

Minėtas žinynas „Armėniškos bažnyčios Gruzijoje“ nurodo Samcche-Džavetijoje armėnams priklausant 127 bažnyčias. Iš jų 40 – pastatytos iki 1800 metų. Išeina, daro išvadą minėtasis Bondo Arveladzė, armėnai šiame krašte per šimtą metų (1800-1900) pastatė 87 bažnyčias; XX amžiuje čia ir kitur dėl žinomų aplinkybių statyta nedaug. Ne tik tame amžiuje, kai viskas daryta rankomis, per tokį trumpą laiką tiek pastatyti buvo neįmanoma, tačiau ir vėlesniais laikais, padedant mechanizmams! Tada iš kur jų čia kaip grybų pridygo? Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas atsako: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietose buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis. Be to, daugelyje vietų gruziniškas bažnyčias išardė ir senųjų meistrų tašytus akmenis bei kita sudėjo į naujai statomas savąsias. 

Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė parašė armėnų sąraše radusi ir seną mečetę, perstatytą į bažnyčią (Achalcichyje). Džavachetijoje ne vieną apleistą armėnai pavertė sau bažnyčiomis. Nenustebsiu, – dėsto žurnalistė ne be ironijos, – jeigu netrukus Ečmiadzinas pareikš pretenzijas į visas Gruzijos mečetes, paskelbdamas tai šimtų tūkstančių viduramžiais gyvenusių armėnų musulmonų palikimu. Juo labiau kad Armėnijoje jau garsiai kalbama apie jų indėlį į Viduramžių islamiškąją kultūrą ir istoriją.

Guramo Marchulijos pasakymas „607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas prakeikė gruzinų tautą” prašosi išsamesnio paaiškinimo, nes nuo tų laikų armėnų ir gruzinų keliai išsiskyrė ir atsitiko daugelis svarbių įvykių.

Ne eretikų palikimas

Grigaliaus bažnyčia, pačių armėnų vadinama Apaštališka, priskiriama Rytų stačiatikių bažnyčioms (dar Sirų, Koptų, Etiopų…), kurios pripažįsta tris pirmuosius Visuotinius susirinkimus – Nikėjos, Konstantinopolio ir Efeso, tačiau atmeta Chalkedono (451) susirinkime priimtas doktrinas. Dar VI amžiuje to paties (Kristus turėjo tik dievišką prigimtį) laikėsi ir kitos dvi Pietų Kaukazo bažnyčios – Gruzinų ir Albanų, tačiau pirma gruzinai, o vėliau ir albanai palinko prie Bizantijos stačiatikybės. Pati Armėnų bažnyčia save laiko miafizitine, tačiau viskam išsiaiškinti, kaip pasakė vienas autorius, reikėtų dvasinės seminarijos aukštesnių kursų žinių. Trumpai kalbant, katalikai ir stačiatikiai armėnus laiko monofizitais – eretikais.

Šiaip jau daugelis autorių kaip ir nepastebi laikotarpio, kada radosi daug armėnų – bizantiškosios stačiatikybės išpažintojų. 591 metais Persijos imperijos sostą užėmęs Chosrovas (Хосров) didelę dalį armėnų gyvenamų žemių perleido jam padėjusiems Bizantijos graikams (nauja siena driekėsi nuo Vano ežero per dabartinį Jerevaną iki Sevano). Avane (dabar – Jerevano priemiestis šiaurės rytuose) buvo įsteigtas Armėnų stačiatikių katolikasatas; kitame Azato upės krante, Dvine, liko persų palaikomas monofizitų katalikosatas (Persijos pusėje irgi buvo nemažai tikrųjų stačiatikių). Bizantijai ir Persijai kariaujant 602-609 metais, stačiatikių katolikasatas buvo panaikintas, o katolikas Abraomas paskelbė tikrųjų stačiatikių persekiojimą; jie turėjo arba pasmerkti Chalkdono susirinkimą, arba palikti kraštą.

Armėnų katolikas Abraomas pirmiausia prakeikė Gruzinų katoliką Kirijoną (šis nesutiko pereiti į Persijos pusę ir liko ištikimas su ja tuo metu kariavusiai Bizantijai), pridurdamas, kad šitai skirta ir visiems gruzinams. Po šito armėnams buvo neleidžiama palaikyti nė kokių santykių su gruzinais: nei kartu melstis, nei bičiuliautis ir sėstis prie vieno stalo. Armėnai te nedrįsta eiti melstis nei į garsiąją bažnyčią Mcchetoje, nei į Manglisio bažnyčią, – draudė Abraomas saviems ir ragino juos neleisti gruzinų į armėniškąsias bažnyčias. Venkite santuokų su jais, leidžiama tik prekiauti su jais kaip su žydais. Kas sulaužys šį įstatymą, te bus prakeiktas kūne ir dvasioje amžiams amžiniesiems.

Abraomo prakeiksmas truko neilgai. Bizantijos imperatorius 628 metais susigrąžino armėnų ir kitas žemes, graikų ir armėnų vyskupai Erzurume prpažino Chalkidono nutarimus. Vis dėlto armėnai monofizitai susigrąžino įtaką po 726 metų, užėjus arabams ir nutrūkus santykiams su Bizantija. Stačiatikiai armėnai ėmė keltis į Bizantijos valdas, kur valdė Konstantinopolio patriarchas ir kur nuo senų laikų gyvavo armėnų stačiatikių bendruomenės. Pasienyje su Gruzija gyvenantys armėnai stačiatikiai perėjo į Gruzinų stačiatikių bažnyčios pavaldumą. XI amžiaus pradžioje jie vėl atsigavo. Avane dauguma armėnų iki XIII amžiaus pabagos išpažino tikrąją stačiatikybę.

Avane įsikūręs armėnų stačiatikių katolikas Joanas ėmėsi statydinti katedrą, skirtingą nuo monofizitų (588-597). Panaikinus katalikosatą, Joanas su kitais stačiatikiais buvo ištremtas į Persiją, kur ir mirė. Vėliau jo palaikus pervežė į Avaną ir palaidojo greta bazilikos. Daugelis autorių pritaria „Stačiatikių enciklopedijai“, tvirtinančiai, jog Avano šventovės statytojams įtaką darė Konstantinopolio Dievo Šventos Išminties bažnyčios (Sofijos bazilikos) kompozicija, tačiau kiti nenori sutikti su šio leidinio, redaguojamo paties Maskvos patriarcho Kirilo, teigimu, esą Avane juntama ir Ečmiadzino katedros įtaka. Priešingai – Šventosos Ripsimė bažnyčia Ežmiadzine pastatyta kiek vėliau ir yra Avano katedros atmaina. Jos planas yra toks pat, kaip ir garsiosios gruzinų Džvario (Kryžiaus) bažnyčios, statytos prie Mcchetos, Kuros ir Aragvio upių santakoje, maždaug tuo pat metu, kaip ir bazilika Avane.

Akivaizdi Avano bažnyčios kopija yra Mastaros (Jono Krikštytojo) bažnyčia Armėnijoje. Dar neseniai čia prie jos sienos pritvirtintoje lentoje buvo matyti skaitmuo „V“, tačiau galima buvo pastebėti dar du skaitmenis esant nutrintus. Supraskite: statyta V amžiuje.

Tuo tarpu žinovams nekyla abejonių, jog ji galėjo būti pastatyta ne anksčiau 618 metų… Armėnų stačiatikių katedras rodančiame žemėlapyje matyti, jog dabartinių Armėnijos, Gruzijos, Turkijos teritorijose nuo VII amžiuje būta daugelio armėnų stačiatikių bažnyčių, į Bizantijos imperiją įėjo ir Edžmiadzinas, o nuo 1045 metų – ir Ani. Beje, 1199 metais Ani užėmė Gruzijos karalienės Tamaros kariuomenė, miestas vėl suklestėjo, čia buvo pastatyta daugybė rūmų, taip pat ir armėnų stačiatikių bažnyčių, kaip antai Šventojo Grigorijaus Švietėjo…

Taigi toli gražu ir pačioje Armėnijoje ne visos bažnyčios yra Armėnų apaštališkosios bažnyčios palikimas.

2017.07.09; 19:04

English

Georgia

Having heard numerous witnesses, the scholar claimed: Armenians in their new living places without any remorse took over former Georgian churches and turned them Armenian.

To reclaim the cursed

In the beginning of 2015, Patriarchs of Armenian Gregorian Church sent a letter to Georgian government listing 442 churches in Georgia, both standing and destroyed. The letter demanded subordination of all these churches and land beneath them to Armenia.

One year later, Armenian Catholic Church asked State Agency for Religious Affairs of Georgia to release 23 churches located in Georgian territory that are being attended by local Armenian Catholics. Georgians were not surprised by such move. In summer 1995, in Yerevan, a catalogue named “Armenian churches in Georgia” was published. According to publishers, there were as many as 653 churches in Georgia that should belong to Armenians.

A well-known Georgian scholar Bondo Arveladze (Бондо Арвеладзе) wrote a huge article about this catalogue, where he thoroughly discussed the known facts about few dozens of the aforementioned churches: if not the majority, then more than a half of listed churches are of Georgian origin butremadeto be Armenian. We could say, that professor draws a publicistic conclusion: It would appear, that not Armenians lived among Georgians, but, on the contrary, Georgians settled among Armenians in the blessed land of Iberia. In addition, he makes a prophecy: If not at the moment, then some years later Armenians will present this “document” and then, presumably, they will also want to claim Svetitskhoveli (the Cathedral of Patriarch of Georgian Church, one of the most important spiritual sites of Georgian Orthodoxy, that was built in the 5th century and rebuilt in the first half of the 11th century). As we can see, everything happened as prophesized.

Georgian journalist Iranda Kalanadze makes a point that Armenian Churches of both confessions declared their claim to Georgian churchesat an important time – a visit of the Roman Pope Francis to South Caucasus was due. Armenianshad not received a proper response and the journalist blamed Tbilisian higher-ups and Georgian society: Why do you stay silent?

One that does not stay silent is Georgian historian Guram Markhulia (Гурам Мархулия), who consistently fought against fake facts delivered by Armenian representatives of science and culture. He reminded: after Catholicos Abraham (Абраам I) of Armenian Church cursed Georgian people in 607, it was forbidden in Georgia to build churches of Armenian confession (which was treated as heresy) till 1801 when Georgia fell under Russia‘s dominion and lost its statehood; an Armenian could not enter Georgian churches. In 1811, Russian emperor canceled the independence of Georgian Orthodox Church and joined it to Russian synod. A letter from Etchmiadzin administration claims almost all indicated churches as build in the 19th century. It would look like more than 600 churches were built in Georgia in 100 years! It is not even debatable if such a feat can be accomplished, because, according to Markhulia, all these churches were built in the 11th-18th centuries.

Moreover, Markhulia explained why it isdemanded from Georgia to return only 442, presumably, Armenian churches instead of all 653. It appears, that 221 churches are in Russian occupied Abkhazia and South Ossetia (North Kartli). Thus, additionally, this Armenian document does not recognize occupied Georgian provinces.

Borrowed chickendrives away owned ones

At the moment in southern regions of Georgia Meskheti and Javakheti (Samtskhe-Javakheti region in earlier centuries) Armenians make about one half of their population. In Akhalkalaki town, located in the south of aforementioned region, almost all citizens are Armenians. In the beginning of the 21st century, town’s people erected a monument for Armenian Archbishop Karapet Bagratuni. Karapet is a real leader of Armenian people: in 1829-1830 he guided 7,298 Armenian families (about 50,000 people) from Erzurum region in Turkey to Javakheti and some other regions of South Caucasia, where most of the population was gone because of war. Georgians condemn the Archbishop: Georgian Muslims that lived in Javakheti lost their homes and had to seek shelter in regions belonging to Turkey. Encouraged by Karapet, Armenians started adopting old Georgian churches and monasteries. In place of old Georgian sanctuaries they built (rebuilt) 60 Armenian churches. (By the way, descendants of Turks that stayed in Meskhetiwere exiled by Soviets in 1944).

According to Russian historian Vasily Poto, in autumn 1831, up to 35,000 Armenians from Erzurum moved to Akhaltsikhe (Javakheti) region belonging to Russia, where climate and landscape, according to Karapet, were similar to their homeland. Local Georgians and other Muslims (Ottomans ruled here in the past) thought they were providing a temporary shelter for Turkish Armenians. Armenians could always find shelter in Georgia – their nobleman became dukes, and their merchants had more privileges. Only decades later, in the dawn of national movement, it was realized that borrowed chicken drives away owned ones (Georgian proverb).

Looking into the not so far away past and more distant times, Georgian poet of national movement (who wrote lyrics for the famous “Sulik” song) Akaki Tsereteli in 1901 wrote: Georgian kings, out of pity, let Armenian merchants settle in various corners of Georgia, in cities as well. Meanwhile, Georgians fought against numerous conquerors, and when they came back home tired, exhausted and wounded, they were surprised to see their homes occupied by dear Armenians. And instead of apology, Armenians shouted loudly: who are you and where did you come from? When did you live here? This land has always been ours! And to prove their claim they showed the same Georgian churches and monasteries where Georgian inscriptions were erased and made Armenian instead.

Ilia Chavchavadze, famous Georgian cultural person and writer, member of national movement in the second half of the 19th century, in 1902, in Tiflis published a book (“Армянские ученые и вопиющие камни”) which resented Armenian scholars who assumed Georgian lands and even capital Tiflis to be part of The Great Armenia, diminished Georgian history and claimed Georgian historical monuments as their own. Chavchavadze addressed to Armenians: No matter if we had much or if we had little, yet we gave you shelter and we became like brothers. So do not act as our enemies in our homes.

In 1885 Georgian newspaper “Iveria” (Иверия) wrote that Armenians, who seemed to be like real brothers to us, and who found salvation on Georgian soil, now became our blood thirsty enemies. Arabs, who ruled here for 200 years, did not dare to do such things that we see and hear now. Javakheti region was had in mind. Old sanctuaries were destroyed with crowbars and axes, stones with magnificent inscriptions were broken and erased, paintings were damaged, eyes of the saints were plucked out… It is a shame that sanctuaries, built of lime mixed with blood of our ancestors, are taken by strangers from yesterday, while former residents are persecuted in their own homeland.

Fertile lands, watered with blood of our fathers and grandfathers, for some Armenians were not enough, – claimed Ivane Gvaramadze angrily. According to this Georgian Catholic priest, ethnographer, cultural person (he died in Akhaltsikhe, 1912), after their hunger was satisfied and now feeling stronger Armenians started laying waste to our glorified churches and monasteries. They destroy fortresses and towers, they take over monasteries, they steal icons and leave nothing of value; they erase Georgian inscriptions from stones and carve their own; they dig old graves and throw away bones. From the churches, that they could not claim, they took painted and carved stones, broke them and used smaller pieces to construct new buildings of their own… Marie-Félicité Brosset, explorer of the Russian and French East, pioneer of Georgian archeology, visited a village of Armenian newcomers in Javakheti and found a small and very old church. On its wall there was a deliberately damaged inscription.

The Frenchman observed a phenomenon – destroying Georgian inscriptions was quite common in these parts. He claims: inscriptions without any doubt were of Georgian origin. By the way, this all happened near a cave monastery of Vardzia (near Akhaltsikhe), built in 1156-1205, during the reign of King Georgi III and his daughter Tamar; many rooms were excavated from the slopes of the Erusheti Mountain on the left bank of the Kura River. Newcomers of Javakheti were so obsessed, that intended to rename Akhaltsikhe to Nor Erzurum (New Erzurum) and Baku to Bakurakert.

Will mosques be claimed as well?

The catalogue “Armenian churches in Georgia” indicate 127 churches in Samtskhe-Javakheti that belong to Armenians. 40of them were build till 1800. Bondo Arveladze makes a conclusion, that during a period of one hundred years Armenians built 87 churches in this region.In the 20th century, both here and elsewhere, there were very little constructions for obvious reasons. It was impossible at that timeto build that many in such short period of time and without proper equipment. It would be impossible later with the equipment as well! So where did those churches come from? Having heard numerous witnesses, the scholar provides an answer: Armenians in their new living places without any remorse took over former Georgian churches and turned them Armenian. Moreover, in many places they took apart Georgian churches and used the old stones to build new churches of their own.

While looking into the list of Armenian churches, Georgian journalist Iranda Kalandadze found an old mosque that was rebuild into church (in Akhaltsikhe). Many other abandoned mosques in Javakhetiregion were turned to churches. I will not be surprised, – ironizes the journalist, – that soon Etchmiadzin will claim all Georgian mosques as legacy of hundreds of thousands Armenian Muslims that lived here in the Middle Ages. Especially when Armenia has already been talking loudly about their contribution to the Muslim culture and history in the Middle Ages.

In 607, Catholicos Abraham of Armenian Church cursed Georgian people – this statement of Guram Markhulia needs a better explanation, because since that time Armenians and Georgians went their separate ways and many important events happened.

This is not legacy of heretics

Gregorian Church, called Apostolic by Armenians, is a member of Eastern Orthodox Church (includingSyrians, Coptsand Ethiopians) that recognizes only the first three Ecumenical Councils – of Nicaea, Constantinople and Ephesus, but rejects doctrines of the Council of Chalcedon (451). In the 6th century the same belief (thedivine nature of Christ is the only one) was held by two other Churches of South Caucasus – Georgian and Albanian, however, both of them later joined the Byzantine Orthodoxy. The Armenian Church considers itself miaphysitic, yet according to one author, it would take advanced spiritual studies to investigate all the aspects. In short, Catholics and Orthodox Christians treat Armenians as monophysites or heretics.

Somehow many authors do not notice a time of appearance of many Armenians who were Byzantine Orthodox Christians. In 591, Khosrovbe came a leader of Persian Empire. He gave a large chunk of Armenian lands to the helpful Byzantine Greeks (a new border extended from Lake Varna, through present-day Yerevan, up to Sevan). In Avan (now north eastern district of Yerevan) Armenian Orthodox Catholicassat was established; and on the other side of the Azat River, in Dvin, a Persian Monophysite Catholicassat remained (Persian side had also many real Orthodox Christians). During the Byzantine-Persian war, in 602 – 609, the Orthodox Catholicassat was removed and Catholicos Abraham declared persecution of real Orthodox Christians; they either had to condemn the Council of Chalcedon, or had to flee from this land.

First of all, Armenian Catholicos Abraham cursed Georgian Catholicos Kyrion (he disagreed joining Persian side and remained loyal to Byzantium, which was at war with Persia) and later as Abraham added, the curse was meant for all Georgians. Since that day Armenians were forbidden to maintain any relations with Georgians: they could not pray together, could not befriend one another or sit at one common table. Armenians shall not pray neither in famous Mtskheta church nor in Manglisi church – said Abraham to his kind and pressed them not to let any Georgians to Armenian churches. Do not marry Georgians. Trade with them only as if with Jews. Who will violate this commandment will be cursed in body and soul for a whole eternity.

The curse of Abraham did not last long. In 628,the Byzantine emperor reclaimed Armenian and other lands; Greek and Armenian bishops in Erzurum acknowledged doctrines of the Chalcedon. Armenian monophysites regained their influence after 726 years, when Arabs took over and relations with Byzantium were lost. Orthodox Armenians started to settle in Byzantine landsruled by Patriarch of Constantinople,where societies of Orthodox Armenians lived a long while ago. Armenian Orthodox Christians living near the Georgian border fell under rule of Georgian Orthodox Church. In the beginning of the 11th century, they recovered once again. Till the end of the 13th century, in Avan, most Armenians were real Orthodox Christians.

Armenian Orthodox Catholicos Joanna settled in Avan and started building a cathedral, separate from monophysites (588 – 597). AfterCatholicassatwas dissolved, Joanna, together with other Orthodox Christians, was exiled to Persia, where he later died. Later his bones were relocated to Avan and buried near the Basilica. Many authors agree with “The Orthodox Encyclopedia” that builders of the sanctuary of Avan were inspired by composition of Basilica of the Hagia Sophia in Constantinople. Yet others disagree with the statement from encyclopedia (its editor is Patriarch Kiril of Moscow) that builders was also inspired by Etchmiadzin Cathedral. On the contrary – Saint Hripsime Church in Etchmiadzinwas built much later and is a variation of Avan’s cathedral. It has the samedesign as the famous Georgian Jvari (Cross) Church, which was built near Mtskheta, by the confluence of The Aragvi and Kura Rivers, approximately at the same time as the Basilica in Avan.

A blatant copy of Avan’schurch is the church of Mastara (Saint John the Baptist) in Armenia, near Talin. Recently there was a tablet fixed to the wall with a Roman numeral “V” (as if it was built in the 5th century), yet it was easily noticeable that two more digits were erased. Experts doubt that the church could be built before 618. It can be seen from the map of Armenian Orthodox cathedrals that in present territories of Armenia, Georgia and Turkey there were many Armenian Orthodox churchessince the 7th century. Etchmiadzin was also part of the Byzantine Empire; Ani (from 1045) as well. By the way, in 1199, Ani was captured by armies of Queen Tamar of Georgia. The city flourished once again: many palaces were built, as well as Armenian Orthodox churches, for example, the Church of Saint Gregory the Illuminator…

Thus, not all churches in Armenia are legacy of Armenian Apostolic Church. Far from it.

2017.07.09; 19:55