Leonas Jurša. Ar galėjo armėnai per 100 metų pastatyti Gruzijoje 650 bažnyčių?


Print
Gruzija. Ar pavyks gruzinams suvaldyti armėnų separatistus?

Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas tvirtina: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietos buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis.

Nori atsiimti, ką prakeikė

2015-ųjų pradžioje Armėnų Grigaliaus bažnyčios šulai atsiuntė Gruzijos vyriausybei laišką su 442 bažnyčių, šioje šalyje tebestovinčių ir nugriautų, sąrašu: ir bažnyčios, ir joms priklausanti žemė turi būti perduotos armėnų pavaldumui.

Nepraėjus vieneriems metams, Armėnų katalikų bažnyčia kreipėsi į Gruzijos valstybinę religijos reikalų tarnybą su prašymu perduoti jai 23 Gruzijos teritorijoje esančias bažnyčias, kurias lanko vietiniai armėnai katalikai.

Gruzinams tai nebuvo staigmena, nebent jaunimui – akibrokštas. Mat 1995 metų vasarą Jerevane buvo išleistas žinynas „Armėnų bažnyčios Gruzijoje“, kurios sudarytojai kaimyninėje valstybėje priskaičiavo net 653 armėnams turinčias priklausyti bažnyčias; leidinys tuoj pat buvo išplatintas tarp Gruzijoje gyvenančių armėnų.

Žinomas gruzinų mokslininkas Bondo Arveladzė (Бондо Арвеладзе) į šį leidinį atsiliepė dideliu straipsniu, kuriame išsamiai aptarė, kas žinoma apie kelių dešimčių jame nurodytų bažnyčių statydinimą: jeigu ne dauguma, tai mažiausiai pusė išvardytų bažnyčių yra gruziniškos, paverstos armėniškomis. Profesorius daro, pasakytume, publicistinę išvadą: Išeitų, ne armėnai gyveno tarp gruzinų, o priešingai, gruzinai įsikūrė tarp armėnų palaimintoje Iberijos žemėje ir dar priduria savotišką pranašystę: Jeigu ne dabar, tai po kelių dešimčių metų armėnai pateiks šį „dokumentą“, ir tada, galimas dalykas, panorės pasisavinti patį Sveticchovelį (Gruzinų stačiatikių bažnyčios patriarcho katedrą, vieną svarbiausių stačiatikiškos Gruzijos dvasinių židinių, iškilusį V amžiuje, perstatytą XI amžiaus pirmojoje pusėje). Kaip regime, taip ir atsitiko.

Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė atkreipė savo skaitytojų akis į tai, kad abejų tikėjimų armėnų bažnyčios savo pretenzijas į Gruzijoje esančias bažnyčias pareiškė ypatingu metu – artėjant Romos popiežiaus Pranciškaus viešnagei Pietų Kaukaze. Armėnai nesulaukė deramo atkirčio ir žurnalistė dėl to priekaištavo Tbilisio aukštiesiems pareigūnams ir šalies visuomenei: Kodėl jūs tylite?

Šitaip priekaištauti nederėtų gruzinų istorikui Guramui Marchulijai (Гурам Мархулия) – nuosekliam kariautojui su Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų peršamomis klastotėmis. Jis priminė: po to, kai 607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas (Абраам I) prakeikė gruzinų tautą, Gruzijoje buvo draudžiama statyti eretiniu paskelbto armėnų tikėjimo bažnyčias iki pat 1801-ųjų, kai Gruzija pateko į Rusijos valdžią ir prarado valstybingumą; armėnas negalėjo nė įeiti į gruzinų bažnyčią. 1811 metais Rusijos imperatorius panaikino Gruzijos stačiatikių bažnyčios savarankiškumą ir pajungė Rusijos bažnyčios sinodui. Iš Ečmidzano vadovybės laiško matyti, jog beveik visos jame nurodytos bažnyčios buvo pastatytos XIX amžiuje. Išeina, armėnai per 100 metų pastatė Gruzijoje daugiau kaip 600 bažnyčių! Tačiau nereikia nė svarstyti, ar įmanoma atlikti tokį žygį, nes iš tikrųjų šios bažnyčios, kaip tvirtina Marchulija, buvo pastatytos XI-XVIII amžiuose.

Dar Marchulija paaiškino, kodėl iš Gruzijos reikalaujama atiduoti ne visas 653 esą armėniškas bažnyčias, o tik 442. Pasirodo, 221 paminklas yra Rusijos okupuotose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje (Šiaurės Kartlyje). Taigi šiuo aktu armėnai dar ir nepripažįsta Gruzijai okupuotų jos sričių.

Svetima višta namines veja

Dabar Gruzijos pietinėse srityse Meschetijoje ir Džavachetijoje (ankstesniais amžiais – Samcche-Džiavachetijos kraštas) apie pusę gyventojų sudaro armėnai. Krašto pietuose eančiame Achalkalakio mieste iš viso dauguma gyventojų yra armėnai. Čia naujojo tūkstantmečio pradžioje atidengtas paminklas armėnų arkivyskupui Karapetui Bagratuniui (Карапет Багратуни). Armėnams Karapetas rodosi tautos vedliu: jam pašaukus ir vedant 1829-1830 metais 7 298 armėnų šeimos (apie 50 tūkstančių žmonių) persikėlė iš Turkijos Erzurumo srities į Džavachetiją, taip pat kai kurias kitas Pietų Kaukazo vietoves, iš kur nemažai vietinių gyventojų buvo pasitraukę nuo karo negandų.

Gruzinai arkivyskupą smerkia: Džavachetijoje gyvenę jų tautiečiai musulmonai prarado savo namų ir turėjo ieškoti prieglobsčio Turkijos srityse. Karapetui raginant, ateiviai ėmė savintis ir senąsias gruzinų bažnyčias, vienuolynus; senųjų gruzinų šventovių vietoje buvo pastatyta (perstatyta) 60 armėnų bažnyčių. (Beje, Meschetijoje likusių turkų palikuonius ištrėmė sovietai 1944 metais.)

Pasak rusų istoriko Vasilijaus Poto, 1831-ųjų rudenį iki 35 tūkstančių armėnų iš Erzurumo persikraustė į rusams tekusią Achalcichės (Džavachetijos) sritį, kur klimatas ir kraštovaizdis, pasak to paties Karapeto, buvo panašūs į jų tėvynės. Vietiniai gruzinai ir kiti musulmonai (kadaise čia valdė osmanai) manė suteikiantys laikiną prieglobstį Turkijos armėnams. Juk armėnai Gruzijoje nuo seno rasdavo prieglobstį, jų didikai tapdavo kunigaikščiais, pirkliai gaudavo privilegijų. Tik po dešimtmečių, randantis tautiniam sąjūdžiui, susigriebta, jog svetima višta namines veja (gruzinų patarlė).

Žvelgdamas į netolimą praeitį ir senuosius laikus, Gruzinų tautinio sąjūdžio veikėjas, poetas (sukūrė garsiosios dainos „Suliko“ žodžius) Akakijus Ceretelis 1901 metais rašė: Gruzinų karaliai iš gailesčio leido armėnams kurtis įvairiuose Gruzijos kampeliuose kaip pirkliams, taip pat miestuose. Tuo tarpu gruzinai kovojo prieš daugybę užkariautojų, ir kada nuilsę, išsekinti, sužaloti grįždavo namo, nustebdavo radę jų namus užimtus brolių armėnų. O šie, užuot atsiprašę, garsiai šaukdavo: „Kas jūs tokie, iš kur atėjote? Kada jūs čia gyvenote? Ši žemė visada buvo mūsų!“ Ir kaip patvirtinimą rodė į tas pačias gruzinų bažnyčias ir vienuolynus, kur gruziniški įrašai buvo nutrinti ir jų vietoje padaryti armėniški.

Gruzinų visuomenės veikėjas ir rašytojas, tautinio atgimimo XIX amžiaus 2-oje pusėje šauklys Ilja Čavčavadzė 1902 metais Tiflise išleistoje knygoje („Армянские ученые и вопиющие камни“) piktinosi, kad armėnų mokslinčiai priskiria Didžiajai Armėnijai gruzinų žemes ir net sostinę Tiflisą, menkina gruzinų istoriją ir tuo pačiu savinasi jų istorinius paminklus. Čavčavadzė kreipėsi į armėnus ir tokiais žodžiais: Ar daug mes turėjome, ar mažai, bet suteikėme jums prieglobstį ir susibroliavome su jumis. Tad nesielkite su mumis, mūsų pačių namuose, kaip priešai.

1885 metais gruzinų laikraštis „Iverija“ (Иверия) rašė, jog armėnai, kurie rodėsi mums tikrais broliais ir kurie Gruzijos žemėje rado išsigelbėjimą, dabar tapo mūsų kruvinais priešais. Du šimtus metų viešpatavę arabai, rašoma, nedrįso daryti tai, ką mes dabar matome ir apie ką girdime. Rašyta apie Džavachetiją. Senosios šventovės ardomos laužtuvais ir kirviais, akmenys su didingais rašmenimis skaldomi, įrašai trinami, piešiniai gadinami, šventųjų akys iškrapštomos…Gėdinga yra tai, kad protėvių krauju užmaišytomis kalkėmis pastatytas šventoves užėmė vakarykščiai ateiviai, o senieji gyventojai yra persekiojami jų pačių tėvynėje.

Kai kuriems armėnams maža pasirodė mūsų tėvų ir senelių krauju palietų derlingų žemių, – piktinosi ir Ivanė Gvaramadzė. Anot šio gruzinų katalikų šventiko, etnografo, visuomenės veikėjo (mirė 1912 metais Achalcichyje), pasisotinę ir sutvirtėję armėnai ėmėsi siaubti mūsų garbinamas bažnyčias ir vienuolynus. Ardo tvirtoves ir bokštus, bažnyčias, atiminėja vienuolynus, vagia ikonas, nepalieka nieko vertinga; gramdo akmenyse gruziniškus įrašus ir raižo savus; rausia kapines ir meta lauk kaulus. Kur neįstengė užimti bažnyčių, ten išrašytus ir ištapytus akmenis suskaldė, išnešiojo saviems statiniams…

Rusų ir prancūzų Rytų tyrėjas, gruzinų archeologijos pradininkas Marijus Briusė (Marie-Félicité Brosset) Džavachetijoje, viename armėnų ateivių kaime, aptikęs labai seną bažnytėlę ir jos sienoje tyčia sugadintą įrašą. Prancūzas pastebi tokį reiškinį – gruziniškų įrašų naikinimą čia labai paplitus ir tvirtina: įrašai neabejotinai buvo gruziniški. Beje, visa tai atsitiko prie Vardzijos vienuolyno ansamblio (netoli Achalcichio), statydinto 1156-1205 metais, valdant karaliui Georgijui III ir jo dukteriai Tamarai; daugybė patalpų buvo iškirsta kalno skardyje Kūros upės slėnyje. Džavachetijoje ateiviai tiek įsismarkavo, kad buvo užsimoję pervardyti Achalcichį į Nor Erzurumą (Naująjį Erzurumą), o Baku – į Bakurakertą…

Ar nepareikalaus mečečių?

Minėtas žinynas „Armėniškos bažnyčios Gruzijoje“ nurodo Samcche-Džavetijoje armėnams priklausant 127 bažnyčias. Iš jų 40 – pastatytos iki 1800 metų. Išeina, daro išvadą minėtasis Bondo Arveladzė, armėnai šiame krašte per šimtą metų (1800-1900) pastatė 87 bažnyčias; XX amžiuje čia ir kitur dėl žinomų aplinkybių statyta nedaug. Ne tik tame amžiuje, kai viskas daryta rankomis, per tokį trumpą laiką tiek pastatyti buvo neįmanoma, tačiau ir vėlesniais laikais, padedant mechanizmams! Tada iš kur jų čia kaip grybų pridygo? Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas atsako: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietose buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis. Be to, daugelyje vietų gruziniškas bažnyčias išardė ir senųjų meistrų tašytus akmenis bei kita sudėjo į naujai statomas savąsias. 

Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė parašė armėnų sąraše radusi ir seną mečetę, perstatytą į bažnyčią (Achalcichyje). Džavachetijoje ne vieną apleistą armėnai pavertė sau bažnyčiomis. Nenustebsiu, – dėsto žurnalistė ne be ironijos, – jeigu netrukus Ečmiadzinas pareikš pretenzijas į visas Gruzijos mečetes, paskelbdamas tai šimtų tūkstančių viduramžiais gyvenusių armėnų musulmonų palikimu. Juo labiau kad Armėnijoje jau garsiai kalbama apie jų indėlį į Viduramžių islamiškąją kultūrą ir istoriją.

Guramo Marchulijos pasakymas „607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas prakeikė gruzinų tautą“ prašosi išsamesnio paaiškinimo, nes nuo tų laikų armėnų ir gruzinų keliai išsiskyrė ir atsitiko daugelis svarbių įvykių.

Ne eretikų palikimas

Grigaliaus bažnyčia, pačių armėnų vadinama Apaštališka, priskiriama Rytų stačiatikių bažnyčioms (dar Sirų, Koptų, Etiopų…), kurios pripažįsta tris pirmuosius Visuotinius susirinkimus – Nikėjos, Konstantinopolio ir Efeso, tačiau atmeta Chalkedono (451) susirinkime priimtas doktrinas. Dar VI amžiuje to paties (Kristus turėjo tik dievišką prigimtį) laikėsi ir kitos dvi Pietų Kaukazo bažnyčios – Gruzinų ir Albanų, tačiau pirma gruzinai, o vėliau ir albanai palinko prie Bizantijos stačiatikybės. Pati Armėnų bažnyčia save laiko miafizitine, tačiau viskam išsiaiškinti, kaip pasakė vienas autorius, reikėtų dvasinės seminarijos aukštesnių kursų žinių. Trumpai kalbant, katalikai ir stačiatikiai armėnus laiko monofizitais – eretikais.

Šiaip jau daugelis autorių kaip ir nepastebi laikotarpio, kada radosi daug armėnų – bizantiškosios stačiatikybės išpažintojų. 591 metais Persijos imperijos sostą užėmęs Chosrovas (Хосров) didelę dalį armėnų gyvenamų žemių perleido jam padėjusiems Bizantijos graikams (nauja siena driekėsi nuo Vano ežero per dabartinį Jerevaną iki Sevano). Avane (dabar – Jerevano priemiestis šiaurės rytuose) buvo įsteigtas Armėnų stačiatikių katolikasatas; kitame Azato upės krante, Dvine, liko persų palaikomas monofizitų katalikosatas (Persijos pusėje irgi buvo nemažai tikrųjų stačiatikių). Bizantijai ir Persijai kariaujant 602-609 metais, stačiatikių katolikasatas buvo panaikintas, o katolikas Abraomas paskelbė tikrųjų stačiatikių persekiojimą; jie turėjo arba pasmerkti Chalkdono susirinkimą, arba palikti kraštą.

Armėnų katolikas Abraomas pirmiausia prakeikė Gruzinų katoliką Kirijoną (šis nesutiko pereiti į Persijos pusę ir liko ištikimas su ja tuo metu kariavusiai Bizantijai), pridurdamas, kad šitai skirta ir visiems gruzinams. Po šito armėnams buvo neleidžiama palaikyti nė kokių santykių su gruzinais: nei kartu melstis, nei bičiuliautis ir sėstis prie vieno stalo. Armėnai te nedrįsta eiti melstis nei į garsiąją bažnyčią Mcchetoje, nei į Manglisio bažnyčią, – draudė Abraomas saviems ir ragino juos neleisti gruzinų į armėniškąsias bažnyčias. Venkite santuokų su jais, leidžiama tik prekiauti su jais kaip su žydais. Kas sulaužys šį įstatymą, te bus prakeiktas kūne ir dvasioje amžiams amžiniesiems.

Abraomo prakeiksmas truko neilgai. Bizantijos imperatorius 628 metais susigrąžino armėnų ir kitas žemes, graikų ir armėnų vyskupai Erzurume prpažino Chalkidono nutarimus. Vis dėlto armėnai monofizitai susigrąžino įtaką po 726 metų, užėjus arabams ir nutrūkus santykiams su Bizantija. Stačiatikiai armėnai ėmė keltis į Bizantijos valdas, kur valdė Konstantinopolio patriarchas ir kur nuo senų laikų gyvavo armėnų stačiatikių bendruomenės. Pasienyje su Gruzija gyvenantys armėnai stačiatikiai perėjo į Gruzinų stačiatikių bažnyčios pavaldumą. XI amžiaus pradžioje jie vėl atsigavo. Avane dauguma armėnų iki XIII amžiaus pabagos išpažino tikrąją stačiatikybę.

Avane įsikūręs armėnų stačiatikių katolikas Joanas ėmėsi statydinti katedrą, skirtingą nuo monofizitų (588-597). Panaikinus katalikosatą, Joanas su kitais stačiatikiais buvo ištremtas į Persiją, kur ir mirė. Vėliau jo palaikus pervežė į Avaną ir palaidojo greta bazilikos. Daugelis autorių pritaria „Stačiatikių enciklopedijai“, tvirtinančiai, jog Avano šventovės statytojams įtaką darė Konstantinopolio Dievo Šventos Išminties bažnyčios (Sofijos bazilikos) kompozicija, tačiau kiti nenori sutikti su šio leidinio, redaguojamo paties Maskvos patriarcho Kirilo, teigimu, esą Avane juntama ir Ečmiadzino katedros įtaka. Priešingai – Šventosos Ripsimė bažnyčia Ežmiadzine pastatyta kiek vėliau ir yra Avano katedros atmaina. Jos planas yra toks pat, kaip ir garsiosios gruzinų Džvario (Kryžiaus) bažnyčios, statytos prie Mcchetos, Kuros ir Aragvio upių santakoje, maždaug tuo pat metu, kaip ir bazilika Avane.

Akivaizdi Avano bažnyčios kopija yra Mastaros (Jono Krikštytojo) bažnyčia Armėnijoje. Dar neseniai čia prie jos sienos pritvirtintoje lentoje buvo matyti skaitmuo „V“, tačiau galima buvo pastebėti dar du skaitmenis esant nutrintus. Supraskite: statyta V amžiuje.

Tuo tarpu žinovams nekyla abejonių, jog ji galėjo būti pastatyta ne anksčiau 618 metų… Armėnų stačiatikių katedras rodančiame žemėlapyje matyti, jog dabartinių Armėnijos, Gruzijos, Turkijos teritorijose nuo VII amžiuje būta daugelio armėnų stačiatikių bažnyčių, į Bizantijos imperiją įėjo ir Edžmiadzinas, o nuo 1045 metų – ir Ani. Beje, 1199 metais Ani užėmė Gruzijos karalienės Tamaros kariuomenė, miestas vėl suklestėjo, čia buvo pastatyta daugybė rūmų, taip pat ir armėnų stačiatikių bažnyčių, kaip antai Šventojo Grigorijaus Švietėjo…

Taigi toli gražu ir pačioje Armėnijoje ne visos bažnyčios yra Armėnų apaštališkosios bažnyčios palikimas.

2017.07.09; 19:04