Arūnas Spraunius. Nauja hibridinio karo kokybė?


Print
Samdomas žudikas

Sensacingą prisipažinimą sau leido ne bet kas, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Jis birželio 30-ąją Maskvoje vykusiame forume „Primakovo skaitymai” (Jevgenijus Primakovas – Rusijos politikas ir diplomatas, 1996-1998 metais dirbo šios valstybės užsienio reikalų ministru) pirmą kartą viešai pripažinęs ir mėginęs pateisinti Rusijos dalyvavimą kariniame konflikte Ukrainos rytuose – esą likimo valiai palikusi šio regiono rusakalbius, Rusija būtų išdavusi savo civilizaciją.

Tuo pat metu tebesitęsia aiškinimasis dėl iš pradžių Ukrainą (tarp nukentėjusiųjų – trečdalis šalies bankų, Kijevo metro ir Borispolio oro uostas), o vėliau dar 64 valstybes birželio 27-29dienomis užpuolusio interneto viruso „Petya/NotPetya“ kilmės.

Ukrainos saugumo tarnyba (UST) viruso autorystę nedvejodama priskiria rusų specialiosioms tarnyboms, pasak UST, atakos tikslas buvo ne siekis pasipelnyti (nors 300 dolerių už atšifravimą reikalauta, tik nebuvo jokios informacijos, kad kas nors būtų atgavęs duomenis), bet išderinti socialinę-politinę situaciją Ukrainoje bei sukelti paniką visuomenėje. Ataka planuota iš anksto, ją vykdė tos pačios interneto įsilaužėlių grupės, kurios 2016-ųjų gruodį atakavo Ukrainos finansų sistemą ir transporto bei energetikos objektus.

Dienraštis „The Financial Times“ citavo NATO kibernetinės gynybos aukštųjų technologijų centro teisinį ekspertą Tomasą Minariką (06 30), pasak kurio, „Petya/NotPetya“ ataka yra Ukrainos suvereniteto pažeidimas ir nusipelno atsako, kuriuo gali būti ir atakavusios šalies informacinių-technologinių sistemų sabotažas. NATO ekspertai nurodė atakos kompleksiškumą bei didelę kainą, nepriklausomų interneto įsilaužėlių pajėgos jai per menkos, tad išvada – ataką veikiausiai įvykdė valstybė arba jos remiama įsilaužėlių grupė.

Liepos pradžioje ukrainiečių kompanijos ISSP (Information Systems Security Partners) ekspertų paskebtoje ataskaitoje irgi pabrėžiamas kompiuterius „laužusio“ kenkėjiško kodo kompleksinis poveikis, kurį galima laikyti pirmu istorijoje kibernetinio ginklo pavyzdžiu.

ISSP kaip galimus atakos tikslus išvardijo siekį panaikinti buvusių atakų pėdsakus, išbandyti MCCI (Massive coordinated cyber invasion–masyvų koordinuotą kibernetinį įsilaužimą) derinyje su kitais hibridinio karo elementais bei pademonstruoti jo galimybes, patikrinti gynybos galimybes, ypač reagavimo greitį bei gebėjimą atsistatyti, pasirengti kitai tikslingai atakai (liepos 4-ąją tokia įvyko, bet Ukrainos kibernetinė policija šįkart sureagavo labai operatyviai). 

Birželio 27-osios rytą (tą dieną ukrainiečiai mini Konstitucijos dieną) Kijeve susprogdintame automobilyje „Mersedes“ žuvo šios šalies karinės žvalgybos pulkininkas Maksimas Šapovalas. Vakarop Donecko apskrities Konstantinovo rajone sprogo „Opel Vectra“, kuriuo vyko 4 UST pareigūnai, 3 buvo sužeisti, o šios specialiosios tarnybos kontržvalgybai vadovavęs pulkininkas Jurijus Voznyjus žuvo.

Pulkininkas M.Šapovalas aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose, vadovavo specialios paskirties daliniui (vadinamiesiems „kiborgams“), kuris vadavo Donecko oro uostą. Šis pareigūnas taip pat rinko informaciją apie rusų kariškių buvimą Ukrainos teritorijoje, kurią Ukrainos teisingumo ministerija planuoja panaudoti Hagos žmogaus teisių teisme dėl Rusijos dalyvavimo kariniuose veiksmuose Donecko srityje. Karinis ekspertas Olegas Ždanovas ryšium su tuo daro išvadą, jog pulkininko veikla kėlė grėsmę ir Rusijos vadovybei.

Praėjus kelioms dienoms po čia išvardytų virtualių ir fizinio smurto akcijų prieš Ukrainą, birželio 30-osios naktį Chersono srityje prie sienos su aneksuotu Krymu ukrainiečių pareigūnai sulaikė 2 rusų pasieniečius, pačioje liepos pradžioje Donecke pagautas rusų kariškis, o Luhansko srities Želoboko kaimo apylinkėse ukrainiečių kariai nukenksmino „Luhansko liaudies respublikos“ diversinę žvalgybos grupę – rusų kapitonas Aleksandras Ščerbakas nukautas, 23-ejų iš Altajaus kilęs jefreitorius Viktoras Gejevas paimtas į nelaisvę.

Pasak ukrainiečių eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, paskutiniai automobilių sprogdinimai nurodo į veikimo metodus, kurie anksčiau buvo tarsi už „raudonos linijos“ (nebuvo Maskvos palaikomi arba tokie tikslai nebuvo keliami). 2015–2016 metais Charkove bei Odesoje netrūko teroro aktų, sprogdinti infrastruktūros objektai tiltai, geležinkelis, net UST Odesos skyrius, bet pareigūnai nežūdavo.

Perėjimas prie svarbiems padaliniams vadovavusių karininkų likvidavimo reiškia konflikto eskalaciją, todėl būtina koreguoti saugumo sistemą ne tik palei konflikto fronto liniją, bet ir visoje Ukrainoje. Tai veikiausiai irgi reiškia, kad konfliktas Ukrainos rytuose ne rimsta, bet vystosi.

Ukrainos ekspertų bendruomenė, kariškiai, politikai neabejoja, kad visos čia paminėtų (ir nepaminėtų) įvykių grandinės ištakų dera ieškoti rusų specialiosiose tarnybose, taigi jokio vidinio konflikto su Donecko ir Luhansko „respublikomis“ nėra, jos tėra iškabos, už kurių – Kremlius bei Rusijos galios struktūros, „įsisavinančios“ naujas hibridinio karo prieš Ukrainą formas.

Paskutinių įvykių kontekste skambiai ir Lietuvai aktualiai atrodo Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako pareiškimas po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Briuselyje, jog Ukraina laiko grėsme rugsėjį Maskvos inicijuojamus karinius  mokymus „Zapad-2017“ Baltarusijoje prie jos sienos ir pasirengusi į juos adekvačiai reaguoti. Liepos 6-ąją Ukrainos spauda citavo šios šalies sausumos pajėgų vadą generolą leitenantą Sergejų Popko, kuris pareiškė, kad ryšium su „Zapad-2017“ visoje šalyje bus formuojami teritorinės gynybos padaliniai. Generolas priminė rusų karinius mokymus „Kaukazas-2008“, po kurių Rusijos karinė vadovybė „pamiršo“ iš mokymų rajono išvežti karinę techniką, vėliau slapta perdislokavo ten kariškius, galų gale viskas baigėsi dalies Gruzijos teritorijos aneksija.

Prieš keletą mėnesių viešėdamas Ukrainoje Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikino prezidentą Petro Porošenką, kad mokymai nevirs įsiveržimu į Ukrainą iš Baltarusijos pusės, O.Ždanovo vertinimu, pasitikėti Balatrusijos prezidentu negalima, nes jis paprasčiausiai nekontroliuoja situacijos.

De facto Baltarusija okupuota 2014 metais, kai A.Lukašenka sutiko su beveik 8 tūkstančių rusų kariškių dislokavimu jo šalyje. Jokiu būdu neatmestina, kad po „Zapad-2017“ rusai iš Baltarusijos „pamirš“ išvežti dar kelis tūkstančius kariškių (oficialiai deklaruojama, kad mokymuose dalyvaus iki 13 tūkstančių karių) su tolesniu jų „pritaikymu“, pavyzdžiui, pasiunčiant grėsmingą užuominą ne tik NATO, bet ir Ukrainai, kodėl gi ne. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir pagaliau – JAV karinė žvalgyba liepos pradžioje paskelbė ataskaitą „Rusijos karinė galia“, kurioje nurodoma, jog pagal Maskvos gynybinę doktriną jos karinės pajėgos turi būti pasirengusios bet kuriuo momentu smogti priešininkui taip, kad jam būtų padaryta nepataisoma žala.

Dokumente pirmą kartą pabrėžta informacinių operacijų kaip privalomos Rusijos vykdomų karinių veiksmų sudedamosios svarba.  Kaip radijui „Svoboda“ komentuodamas ataskaitą (07 01) pastebėjo karinis analitikas Aleksandras Golcas, Rusijoje šiuo metu įtakinga mąstymo kryptis, kuri kalba apie „klastingą užsienį“, kuris „spalvotųjų revoliucijų“ metodu siekia pažeisti geopolitinį status quo, taigi dera išrasti metodą, kaip nekarines grėsmes sulaikyti karinėmis priemonėmis.

Net ir čia išvardytų įvykių bei komentarų apie juos šviesoje vargu ar prasminga bandyti kategoriškai nurodyti kokius nors konkrečius kelių būsimų mėnesių scenarijus, vis dėlto esama požymių, jog Maskva žengia į naują hibridinio karo etapą, kurio „pagerinti“ (patobulinti?) metodai gali būti panaudoti ne vien prieš Ukrainą.

Rusijos užsienio reikalų ministras juk ne šiaip užsiminė apie poreikį ginti Rusijos civilizaciją, faktiniai, regimi tos gynybos metodai kreipia į  eskalaciją ir – galų gale – galimą tikrą civilizacinį konfliktą.

2017.07.10; 06:39