Paskutiniame „Artumos“ žurnalo numeryje Viktoras Chrulis dalijasi prisiminimais apie arkivyskupą emeritą Tadeuszą Kondrusiewizcių.
Man šis siužetas parūpo dėl to, kad šiemet sukako trisdešimt metų nuo jo ingreso Maskvoje, kai jis buvo paskirtas Rusijos europinės dalies apaštaliniu administratoriumi. Ir tai tiesiogiai palietė mus, Sankt Peterburgo (anuomet – Leningrado) lietuvius-katalikus. Galiu tik padėkoti V. Chruliui, jog tai, ką jis laikė reikalingu papasakoti apie šį katalikų Bažnyčios kunigaikštį, išsklaidė iš anų laikų likusią lyg nuoskaudą, lyg ir nusivylimą šituo Ganytoju, nes jis neatsiliepė į mūsų lūkesčius taip, kaip mes anuomet tikėjomės.
O tarp tų lūkesčių buvo ir pamaldos lietuvių kalba tuometinėje vienintelėje Leningrade veikiančioje katalikų bažnyčioje, kurią rusai vadino paprastai: „kostel na Kovenskom“ – „bažnyčia Kauno skersgatvyje“. Beje, atsilankęs Leningrade, vyskupas su mumis, lietuviais, kalbėjosi tik rusiškai. Kad jis moka lietuviškai, kad yra baigęs Kauno kunigų seminariją, sužinojau tik neseniai, prieš metus, kai Baltarusijos valdžia ėmėsi prieš jį represijų už tai, kad arkivyskupas palaikė protestuojančius prieš A. Lukašenkos režimą!
Kodėl vyskupas buvo toks santūrus (o kaip mums pasirodė – net nedraugiškas) su Leningrado lietuvių katalikiška bendruomene? Nesupratimo uždangą kiek praskleidė V. Chrulis. Jis priminė laikus, kuomet kai kurie „Vatikano monsinjorai“ reiškė iniciatyvas vadinamosios Ost-politik sferoje, ko pasėkoje vietos katalikų interesai dažnai buvo aukojami dėl ekumeninio dialogo. Pasirodo, tokiais atvejais vyskupas T. Kondrusiewiczius mėgo cituoti: „Roma locuta – causa finita“ (liet. „Roma pasakė, byla baigta“).
V. Chrulis rašo: „Toli gražu ne iš karto, manding, jis [ vyskupas T. K. – J.L.] išmoko aiškiai atskirti Šventojo Tėvo valią, kuriai neabejotinai paklūstama, ir kai kurių Vatikano funkcionierių valią, kuriai paklūstant neretai tiesiog pakenkiama Bažnyčios atgimimui ir normaliai veiklai“.
Betgi išmoko, ir tuo galime pasidžiaugti bent šiandien…
Tačiau visuomenę vis dar tebekamuoja tas nelemtas paklusimas FUNKCIONIERIŲ valiai, nesvarbu, kur tie funkcionieriai peri: Vatikane, Vilniuje, Maskvoje ar Briuselyje. Funkcionieriai įkuria savo perimvietes ir smulkesniuose administraciniuose dariniuose: ministerijose ir departamentuose, savivaldybių administracijose ir seniūnijose… Susisuka gūžtas netgi visuomeninėse organizacijose, kurios visgi negali apsieiti be tam tikro administracinio aparato aparatėlio.
Iki šiol neišblėso nemalonūs prisiminimai apie vieną užsienio lietuvių bendruomenių lyderių susitikimą kažkur Ignalinos miškuose, kurį organizavo Pasaulio Lietuvių bendruomenė. Jau iki to susitikimo tarp PLB vadovų ir Rusijos Leningrado bendruomenės valdybos atstovų įsiplieksdavo ginčai dėl to, kad PLB reikalavo organizuoti Rusijos lietuvių bendruomenių veiklą pagal ligtolinį visose užsienio lietuvių bendruomenėse priimtą modelį, neatsižvelgiant į milžiniškos plotu ir pasibaisėtinos gyventojų skurdumu valstybės specifines sąlygas.
Pavyzdžiui, Leningrado Lietuvių kultūros draugija kūrėsi kaip organizacija, atvira ne vien etniniams lietuviams, bet ir kitų tautybių leningradiečiams, kurie gerbė, mylėjo Lietuvą, domėjosi lietuvių kultūra ir rėmė mūsų veiklą. Lietuvių kalbos mokyklėlėje, kurioje tuo metu dirbau aš, lietuvių kalbos mokėsi ne tik represuotų lietuvių vaikai, užaugę Rusijos vaikų namuose, bet ir vietos žydai, rusai, kitų tautybių žmonės, kuriems ledus į laisvę laužiusi Lietuva buvo svajonių kraštas, moralinis pavyzdys. Ir štai PLB reikalauja atsitverti nuo jų, užsidaryti…
Mums, Leningrado lietuviams, tokie reikalavimai buvo sunkiai suprantami. Pagal 1993 m. paskelbtus duomenis, iš arti šimto Leningrade veikusių tautinių draugijų lietuvių draugija pagal skaitlingumą buvo viena mažiausių, tačiau pagal veiklumą – atsidūrė vienuoliktoje ar tryliktoje vietoje. Vargu ar būtume galėję taip sėkmingai veikti vien tik savo, „grynųjų“ lietuvių pajėgomis…
Žodžiu, priežasčių trinčiai būta, o susibėgimas Ignalinos miškuose dar labiau išryškino tai, kad sėkmingi, pasiturintys Vakarų pasaulio lietuvių bendruomenės nariai, savotiški administracinio aparato sraigteliai- funkcionieriai, pasirodė nepajėgūs suprasti mūsų, sovietinės rusų visuomenės įkaitais tapusių lietuvių veikimo sąlygų, galimybių ir poreikių. Kaip, beje, ir šiandien to nesupranta Briuselio funkcionieriai, reikalaudami, kad visos ES valstybės gyventų, elgtųsi ir kalbėtų vienodai, nepaisant skirtingų jų istorinių patirčių ir realių galimybių.
Taigi, anuomet iš PLB vadovybės nuskambėjo primygtinis patarimas mums, Rusijos lietuviams, veikti taip, kad neužgautume (!?) vietinės valdžios ambicijų ir nekenktume (?!) savo gyvenamos valstybės interesams. Savo ausimis negalėjau patikėti: juk Sovietų valdžiai kiekvienas į jos sudėtį prievarta inkorporuotos tautos atstovų krustelėjimas jau buvo jos ir ambicijų, ir interesų pažeidimas. Vien viešai pareiškęs, kad esi lietuvis (latvis, estas, lenkas…), jau užgavai daugelio rusų ambicijas ir pasirodei įtartinas tam tikrų organų akyse. Net tokias nepolitines šventes, kaip Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas švęsdami demonstravome esantys „kitokie“, o ką bekalbėti apie Lietuvos valstybines šventes. Apie kokią veiklą, užsidėjus tokį apynasrį, mes, Rusijos lietuviai begalėjome kalbėti?
Visa tai išsakiau, laukdama palaikymo iš kitų kraštų lietuvių bendruomenių atstovų. Deja… Dauguma palaikė PLB pirmininko Broniaus Nainio reikalavimą. Ėmiau galvoti, kad teks išeiti, trenkus durimis, tik nuo tokio žingsnio sulaikė mano padėties tragikomizmas: buvome miškų viduryje, ir aš net nežinojau, kiek kilometrų ir į kurią pusę tektų žingsniuoti pėsčia, kol prieičiau „civilizaciją“ su visuomeniniu transportu, kuris pargabentų mane į Leningradą.
Laimei, atsirado vienas blaiviau mąstantis tautietis iš Prancūzijos, Ričardas Bačkis, kardinolo Audriaus Bačkio brolis. Jis išgirdo ir suprato mano argumentus, sukritikavo Rusijos lietuvių veiklai iškeltus reikalavimus kaip absurdiškus. Jo kalba buvo argumentuota, netgi su humoro ir sarkazmo intarpais, ir ponui B. Nainiui teko atsitraukti.
Nemanau, kad tautiečiai iš Vakarų turėjo kokias nors asmenines priešiškas nuostatas prieš tautiečius iš Rytų. Tiesiog jie kalbėjo ir veikė, kaip jiems patiems buvo patogiau, ramiau. O tai, kokias pasekmes jų „konformizmas” galėjo turėti mums, mūsų veiklai, jiems mažiausiai rūpėjo. Panašiai, kaip Leningrado lietuvių tautybės tikinčiųjų poreikiai iš pradžių nerūpėjo ir vyskupui T. Kondrusiewicziui. Kaip šiandien Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, balansuojančių ant tautinio išnykimo ribos, interesai ir poreikiai nerūpi kitoms, daugiamilijoninius „žmogiškuosius išteklius“ skaičiuojančioms ES valstybėms ir Briuselio administratoriams, dėl ko nuolat esame „kerpami“ pagal tą patį modelį, kaip didžiosios valstybės. Nedrįsčiau sakyti, kad Briuselis puoselėja kokius ypatingai negerus, priešiškus jausmus savo mažiesiems prielipams. Paprasčiausiai jam, jo biurokratams nerūpi specifiniai mūsų poreikiai, nerūpi, kas ištiks mažų valstybėlių tautas vykdant dabartinę, viską globalizuojančią politiką. Nes sotus nemoka ir neišmoks užjausti alkano…
Išsižadėję krikščioniškųjų savo kultūros šaknų, ES vadovai, lyderiai vargu ar išgirs katalikiškojo pasaulio lyderio popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasiųstus pasauliui 55-sios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga: „Viešpatie, išmokyk mus išeiti anapus savojo AŠ ir leistis į kelią ieškoti tiesos. Išmokyk mus eiti ir pamatyti, išmokyk klausytis be išankstinių nuostatų, nedarant skubotų išvadų“.
2021.05.04; 10:00
