Tauta ir kalba


Print

Tai buvo labai seniai, kai išeiviams į tėvynę durys buvo kietai  uždarytos ir tik nedaugeliui pavykdavo jas šiek tiek prasiverti. Ilgai truko, kol žmonos noras aplankyti savo motiną ir ta pačia proga savo gimtąjį kraštą parodyti dukterims išsipildė. Pirmoji jos kelionė buvo su jaunesniąja dukra dar okupacijos laikotarpiu ir labai trumpa.

Antroji, kartu su vyresniąja, Loyolos universiteto Čikagoje studente – pirmaisiais Sąjūdžio metais. Kelionei jos kruopščiai ruošėsi. Savo trigrašį pridėjau ir aš. Pagryninsi savo lietuvių kalbą, aiškinau jau visas lietuviškas mokyklas baigusiai  studentei. Ją girdėsi visur, nes Vilniuje juk ir gatvėse, ir parduotuvėse kalbama lietuviškai, išmoksi naujų lietuviškų žodžių…

Teisybę, tėte, sakei, pagryninau, grįžusi po viešnagės tėvynėje kalbėjo dukra. Vieno išmokto naujo žodžio niekad neužmiršiu. Einam kartu su mama per miesto sodą, dairomės ir, žiūrėk, timpteliu ją už rankos, matai kas ten parašyta? Kas, nustemba mama? Nematai, trūkteliu antrą kartą?

O prieš akis – aukšta vielų tvora aptverta aikštelė ir prie įėjimo ant lentelės didelėm raidėm parašytas tas tavo „grynas“ lietuviškas  žodis – „Teniso kortas“, – pašaipiai trenkia man dukra, ne blogiau mokanti lietuviškai kalbėti negu aš ir mano žmona. Kasdienė lietuvių kalba šeimoje, šeštadieniais – lietuviškos mokyklos, ateitininkai, kuriems ji priklauso, beje, jaunesnioji dukra yra skautė, vasaromis – jaunimo stovyklos, ir visas laisvalaikio bendravimas lietuviško jaunimo aplinkoje lietuviškumo ir ypač lietuvių kalbos išlaikymo požiūriais veikė puikiai.

O šiuo atžvilgiu buvome reiklūs. Ne tik mes, tėvai, bet ypač mūsų lietuviškų mokyklėlių mokytojai, organizacijų,  tautinių šokių, chorų, įvairių kitų grupių, stovyklų vadovai, dvasininkai. Pamaldos bažnyčiose – tik lietuvių kalba, ir mes visi, o kartu su mumis ir prieauglis, jas uoliai lankėme.

Dėl vaikų lietuviškumo į pamaldas ėjo ir ne taip jau labai bažnytiškai nusiteikę tėvai. Mūsų, išeivių, spauda rašė tik lietuvių kalba. Kaip lietuviškose mokyklose buvo reiklūs lietuvių kalbos mokytojai, taip lietuviška spauda buvo uoli jos gynėja, grynintoja, ypač saugojo ją nuo kitatautiškų priemaišų, negailestingai mesdama jas lauk. Todėl ir tokie žodžiai kaip „kortas“ ar į juos panašūs kiti svetimžodžiai buvo, beje, ir tebėra laikomi lietuvių kalbos teršalais, ir stengiamės niekur jų nemaišyti.

Dėl to ir ta studentės – vėliau daug ir naujųjų ateivių reikalus gynusios advokatės –  dukros net iki šiol neužmiršta pastaba apie naują išmoktą „lietuvišką“ žodį. Išmoktą ne kur kitur, bet  tėvynėje pirmą kartą ją aplankius. Paskui kvietė lietuviai mane į mitingą piketuoti, kartojo man ji išmoktus kitus naujus „lietuviškus“ žodžius. Stebino dukrą, o taip pat ir mane, tai, kad daug tų žodžių buvo ne okupanto įdiegti rusiški, bet jau spėti įsisąmoninti angliški. Nors tada jų buvo dar nedaug. Tikėjau, kad jie – dėl mados. O mados juk greitai praeina.

Nuo to laiko praėjo daug metų. Dvidešimt – laisvų ir nepriklausomų. Niekas iš niekur lietuvių nebespaudė ir nebeįtaigavo. Nė vienoje jų gyvenimo srityje. Taigi nė lietuvių  kalbos, kurią  lietuvių tauta savo laisvoje valstybėje galėjo vėl puoselėti, ugdyti, brandinti, kaip nori.

Prisiminiau savo vaikystę – pradžios mokyklą, jaunystę – gimnazijos laikus, kai mane lietuvių kalbos mokė. Kasdienė buvo tarmiška – būdinga Šiaurės Lietuvos nuo Žagarės iki Biržų nusitęsusio pakraščio miestelių – Joniškio, Kriukų, Pašvitinio, Žeimelio, Vaškų, Saločių; toliau į  pietus gulinčių – Lygumų, Linkuvos, Pakruojo, Joniškėlio, Pasvalio ir juos supančių kaimų aplinkai. Tačiau su Linkuvos gimnazijoje mokoma rašytine, suvalkiečių jablonskine, kalba sunkumų neturėjau, nes mano gimtajame, Pašvitinio valsčiaus šiauriniame pakraštyje gulinčiame, Grikpėdžių kaime kalbama buvo taip pat lietuviškai, kaip ir Suvalkijoje, tik tuos pačius žodžius kitaip ištariant. Daugiausia sutrumpinant ir nukertant galūnes.

Žinoma, mano aplinkos kasdienėje kalboje buvo ir priemaišų, daugiausia – rusiškų, šiek tiek latviškų. Nors iš tikrųjų – nedaug. Tačiau mokytojai, ypač gimnazijoje, su jomis kietai kovojo: rašytine priimtą jablonskinę kalbą gynė kiek galėdami, rusiškus, lenkiškus, latviškus svetimžodžius  negailestingai metė lauk. Tarmiškus taisė į jablonskinius. Ir tai prigijo.

Nors tarpusavyje net gimnazijoje per pertraukas mes kalbėjomės tarmiškai, tačiau gerai išmokome ir jablonskinę rašytinę kalbą. Ir tai vyko ne tik Linkuvos gimnazijoje, kurią aš 1939 metais baigiau, bet ir visose kitose vidurinėse mokyklose. Aišku, ir Žemaitijoje, nors atkaklius žemaičius palaužti, manau, buvo daug sunkiau. Ir šiuo atžvilgiu anuometinė, aštuonioliktųjų metų Nepriklausomos Lietuvos – jeigu taip aną laikotarpį galima vadinti – gimnazija savo auklėtiniams davė labai daug.

Tai ypač išryškėjo išeivijoje, kai lietuvių kalbos nestudijavę, bet tik gimnazijose jos išmokę mes turėjome rašyti į lietuviškus laikraščius, net juos redaguoti, rašyti  knygas, ruošti įvairius raštus, viešai kalbėti, kalbas spausdinti laikraščiuose ar vėliau sudėti į knygas. Išeivijoje atsiradusi nedidelė kalbininkų grupė buvo irgi labai reikli, lietuviškoje spaudoje ir kitokioje raštijoje ieškojo tik geros, gražios taisyklingos lietuvių kalbos. Už svetimžodiškas priemaišas pyko ir barė.

Taip mes laikėmės savo gimtosios kalbos atžvilgiu, taip pat daryti spausdami jau ir išeivijoje gimusį prieauglį. Ir tokia laikysena tikėjomės pradžiuginti ir Nepriklausomos Lietuvos pavasarį. Kartais net ir pasididžiuoti drįsdami, rodėme savo išsaugotą raštiją pradžioje labai gausiai mus, ypač Amerikoje, lankantiems svečiams iš Lietuvos. Griebėme skaityti ir jau laisvus tėvynės laikraščius, kitus leidinius, pirmas knygas. Ir iš karto atrodė viskas gerai, nes pagrindinis mūsų žvilgsnis krypo į tėvynainių reiškiamas jau laisvas mintis, ypač politines, ideologines, visuomenines, mažiau dėmesio kreipdami į kalbą.

Tačiau netrukus ėmėme užkliūti. Už mums tikrai netikėtų, negirdėtų, neskaitytų svetimų žodžių, keičiančių gražius ir tikslius lietuviškus. Ir tai mus stebino. Tuo labiau, kad į tai dėmesį atkreipė ir jau išeivijoje išaugusi antroji karta. Pradėjome svečiams tai priminti. Ir dar labiau suglumome, pastebėję, kad toks priminimas jiems labai  nepatiko. Beje, tai irgi netrukus suvokėme, kaip ir kiti panašūs priminimai iš kitų skirtingo mūsų gyvenimo sričių. Be abejo, toks jų nusiteikimas mūsiškių irgi neglostė. Štai tai primenantis nuotykėlis.

Į „Pasaulio lietuvio“, kurį tada redagavau, raštinę, vieną vienintelį nedidelį kambarėlį Pasaulio lietuvių centre (PLC) Lemonte, užsuko mokslininkė iš Kauno, iš jau atgaivinto Vytauto Didžiojo universiteto. Kaip sekasi naujas mokslinis gyvenimas, buvo vienas iš mano pirmųjų klausimų? Įsteigėme „Biznio  kolegiją“ – pasigyrė nauja šios naujos mokslo įstaigos vadovė.

Šaunu, atsakiau, tik kodėl lietuvių tautai taip reikalingą mokslo įstaigą pavadinote kitatautišku vardu? Ar ne geriau čia tiktų lietuviškas žodis verslas, nieko pikta iš karto omeny neturėdamas, kaip paskui supratau, visiškai be reikalo leptelėjau. Ir viešnia išpūtė akis: biznis ir verslas – tai ne tas pat, kirto atgal mokslininkė ir, kietai išrėžusi „padėką“ už lietuvių kalbos pamoką, ištiesė  ranką – sudie.

Bet, ponia, matau, kad Jums tai būtų ne pro šalį, nelikau skolingas nė aš, nors vargu ar tvirtu žingsniu žengdama pro duris naujos lietuviškos, tačiau kažkodėl svetima kalba pavadintos, be abejo, tikrai Lietuvai labai reikšmingos mokslo įstaigos nauja vadovė.

Ir nuo šios akimirkos vyksmai  nepriklausomoje Lietuvoje man pradėjo atrodyti kitaip. Ne tik dėl kažin ko nesuprantamo lietuvių kalbos vartosenoje, bet ir aplamai tėvynainių laikysenoje mūsų atžvilgiu: mes viską žinom, ir ne kokiam amerikonui mus mokyti, pradėjo suktis jų pažinimo nauji verpetėliai mano smegenyse. Tuo labiau, kai prie žodžio „amerikonas“ – nesakydavo jie pagal jablonskinės kalbos nustatytas taisykles  „amerikietis“ – pridėdavo dar vieną, jau reikšmingesnį žodį „durnas“.

Nenustebino dukra manęs Vilniuje išmoktais naujais „lietuviškais“ žodžiais – beje, patenkintas buvau, kad ir ji tai pastebėjo – nes su šia naujove jau buvau spėjęs susipažinti. Ir gerokai pykdamas. Ypač dėl dviejų žodžių. Nežinau kada, bet dar okupacijos laikotarpiu, iš rašytinės kalbos išmesto gražaus, prasmingo žodžio „nuošimtis“, o jo vieton įgrūsto neva tarptautinio žodžio „procentas“. Kam tokio pakaitalo prireikė? Nuošimtis – tai tikslus vertimas iš lotyniško žodžio, puikiai atitinkantis prasmę: trupmeną nuo šimto.

Nesuprantu, kodėl lietuvių kalbai jis buvo negeras? Kitas, mane visada pykinantis, žodis yra „nacionalinis“. Tuo labiau, kad dažnai nesuvokiu, nė ką jis reiškia. Dar gimnazijoje per lotynų kalbos pamokas man į galvą įkaltas žodis „natio“ reiškė tautą. Tautą taip, kaip mes ją supratome. Anglų kalbą vartojančioje Amerikoje jis reiškia valstybę. Ką jis reiškia lietuvių dabartinėje kalboje – nežinau. Todėl niekada, kaip ir žodžio „procentas“, jo nevartoju. Ir nesuprantu, kodėl lietuvių kalbai jo reikia.

Juk toms, čia minėtoms sąvokoms aptarti lietuvių kalba turi du žodžius: tautą ir valstybę. Ar jie negeri? Kodėl dabar tie abu žodžiai jau keičiami vienu – nacija? Tuo labiau, kad dažnas jų vartotojas nenutuokia, apie ką jis kalba. Ką, pvz., reiškia kurios nors įstaigos pavaidinimas – nacionalinė? Ar dėl to, kad Lietuvoje ji vienintelė, ar dėl to, kad ją valstybė išlaiko, ar dėl to, kad ji geriausia, kad tautinė, ar dar kas nors? Ką, pvz., reiškia pavadinimai „Nacionalinis teatras“, „Nacionalinis parkas“,  „Nacionalinė žemės tarnyba“,  „Nacionalinė mokėjimo agentūra“.

Niekaip nesuvokiu, kas yra tas dažnai minimas nacionalinis transliuotojas ir kodėl šiai žinių perdavimo įstaigai tokio pavadinimo reikia? Taip pat, kas yra „Nacionalinė krepšinio asociacija“: valstybinė, tautinė ar dar koks nors kitas sportinis – visuomeninis telkinys? Kodėl negerai šį junginį pavadinti paprastais, visiems suprantamais lietuviškais žodžiais: „Valstybinė krepšinio sąjunga“,  „Tautinė krepšinio sąjunga“ arba tiesiog –  „Lietuvos krepšinio sąjunga“.

Ir kai Lietuvoje dabar šis žodis taip madingas, nė kiek nenustebčiau kur nors netoli Vilniaus išvydęs užrašą  „Nacionalinis sąvartynas“, Vilniaus mieste užrašus – „Nacionalinė kirpykla“, „Nacionalinė kepykla“, o kurios nors aikštės vidury pastatėlį su net didelėmis raidėmis paryškintu užrašu: „Nacionalinis tualetas“. Ir kas suprastų, ką tai reiškia? Todėl savo nei rašiniuose, nei kalbose, net  privačiuose pokalbiuose šių dviejų  žodžių nevartoju ir be jų puikiai apsieinu. Jie – ne lietuviški ir lietuvių kalbai jų nereikia.

Dar ir dėl to, kad iš žodžio „nacionalinis“ jau plukdomi kažin ką reiškiantys žodžiai nacionalistinis, nacistinis, o toliau – ir vokiškasis nacis, su kuriuo jau pradedami sieti lietuviški žodžiai tauta ir tautiškumas. Nereikalingi nė kiti svetimžodžiai, nes jie nieko daugiau, kaip tik mūsų gražią lietuvių kalbą užgožiančios šiukšlės. Ir kiekvienoje gyvenimo srityje. Ypač nesuvokiu, kodėl šie visi svetimžodžiai buvo įgrūsti į šiuo metu pasaulinėje rinkoje daugiausiai pelno Lietuvai duodantį sportą. Gal dėl to, kad ir šis žodis nelietuviškas, tačiau jau seniai įsipilietinęs ir nebepakeičiamas. Sakoma – jis tarptautinis.

Pavyzdžiu imkime gausiais svetimžodžiais užterštą jau minėtą krepšinio „Nacionalinę asociaciją“: joje varžybas – pirmenybes pakeitė čempionatas, rungtynes – mačas, pradžią – startas, pabaigą – finalas, finišas, pagreitį – spurtas, teisėją – arbitras, sprendimą – verdiktas, sirgalius palaikytojus – fanai ir t.t. „Super finalas“, – pykdamas skaičiau „Lietuvos žiniose“, pirmajame puslapyje, skelbiamas paskutines „Lietuvos ryto“-„Žalgirio“ rungtynes, kuriomis turėjo paaiškėti, kuris iš šių dviejų varžovų užsitikrins pirmą vietą ir atsisės į aukščiausią Lietuvos krepšinio pakopą, kai bent pustuzinį tokių dėmesingų antraščių galima sugalvoti ir parašyti lietuviškais žodžiais.  

Labai užteršta lietuvių kalba buvo aprašomos ir šiais metais Lietuvoje vykusios Europos krepšinio pirmenybės, vadinamos, žinoma, pagal madą, čempionatu. Štai kelios ištraukos iš salės statybą Kaune aprašančių straipsnių:

„Neeskaluoti apokaliptinių scenarijų ir finišuoti projektą… Pavėluosim priimti  Europos krepšinio finalinį etapą… Reikia susirūpinti dėl techninio projekto korekcijų stabdomu statybų finišu…“ (Tinklalapis „DELFI“ 2011-04 -27).

„Čempionato pradžia, pirmojo mačo starto penketukas….“ – iš aprašymo apie Lietuvos rinktinės pradines rungtynes. Ir juo toliau, juo daugiau skaičiau tokių svetimžodžių visą pirmenybių eigą aprašančiuose „internetuose“, kuriuos turbūt kas nors uždraudė vadinti šio svetimžodžio prasmę tiksliai atitinkančiais lietuviškais žodžiais – tinklalapis arba tinklaraštis. 

Norite daugiau šių teršalų pavyzdžių? Štai pora jų iš dabar Lietuvos spaudoje vartojamų kelių šimtinių.

„Hitą į disketę įgrojau keturiais instrumentais ir pats sudainavau vokalą“, – rašo jaunas dainininkas.

„Sovietmečiu gaminome daugiau nacionalinės produkcijos“, – skaitau vieno verslininko priminimą.

„Niekas negali prognozuoti rytojaus“, – jau nuolatinis pasakymas.

„…Lietuviška tapatybė šiuo metu jau turi ieškoti atsako į postmodernius globalėjančio pasaulio iššūkius lokaliems (taip pat ir tautiniams) tapatumams“, – sakinėlis iš mokslininkų parašytos knygos „Lietuvos tauta“ (psl. 98). Kaip šį sakinį suprasti? Kas yra ir ką reiškia svetimžodis „postmodernus“,  kodėl  pasaulis ne pasaulėjantis, bet globalėjantis, iššūkis – ne vietinis, bet lokalus? Ir tokių lietuvių kalbos teršalų bent po kelis rasime kiekviename šios knygos sakinyje.

Be to, iš  knygos sunku suprasti, ką joje iš tikrųjų reiškia žodis „tautinis“, nes čia įmakaluota ir kažin kokia „Lietuvos tauta“. Iki šiol lietuvių tapatybei ir padėčiai apibrėžti žinojau ir tebežinau žodžius lietuvių tauta, lietuvių kalba, lietuvių žemė, lietuvių gyvenamas kraštas, Lietuvos valstybė. Jos ribose gyvenančius kitataučius juk vadiname jų tautų vardais: lenkais, rusais, gudais, žydais, vokiečiais, totoriais ir t.t. Bendru vardu vadiname juos tautinėmis mažumomis. Ir, atrodo, viskas aišku.

Kam dabar prireikė tos „Lietuvos tautos“ ir ką ji iš tikrųjų reiškia, nesupratau nė šią knygą skaitydamas, nors jos rašytojai-sudarytojai puošiasi moksliniais dr. ir prof. žymenimis? Gal kada nors ji ir atsiras? O lietuvių kalbą sumaišius su svetimžodžiais gal atsiras ir nauja Lietuvos kalba? Na, ką gi? Aš ne mokslininkas, o čia mokslininkų darbas. Tokių, lietuvių kalbą net kokčiai teršiančių svetimžodžių – pilnos ir kitos mokslinės knygos, žurnalai, moksliniai straipsniai.

Lietuvių kalba visų savo minčių negalima pasakyti, teigia naujieji  dr., hab. dr., prof.  lietuviai – gimę, augę, brendę, mokslinęsi Lietuvoje ir nemoka lietuvių kalbos? Ar ne gėda? Viską galima pasakyti lietuvių kalba, ne kartą man teigė Lietuvos istorijos instituto narys istorikas dr. Gediminas Rudis. 

O gal čia yra kita priežastis, šiek tiek nuo savo temos krypstu į šalį? Gal lietuvių kalbos iš viso nebereikia? Taip pat, kaip kai kuriems lietuviams nebereikia nei lietuvių tautos, nei aplamai ją išreiškiančio tautiškumo? „Lietuvoje (…)  dažnai vartojamas terminas „tautiškumas“ yra ydingas pats savaime, jis yra nevartotinas…

Centrinėje ir Rytų Europoje jaunimas jau priima paneuropinę tapatybę, tad tai yra geidžiamybė, prie kurios turėtume eiti ir mes“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Politikos, mokslų  ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis. („DELFI“, 2011-11-17).  Į tai atsiliepia  prof. Bronislovas Genzelis. Priminęs, kad nors tėvynėje lietuvybei, tautybei,  kalbai, kultūrai remti veikia įvairūs fondai, tačiau dėl kitataučių – užsieniečių verslininkų jiems įtakos, profesorius apie juos  taip rašo:

„Šiems fondams rūpi kuo greičiau lietuvius paversti paneuropiečiais. Tai viešai skelbia ne tik Šarūnas Liekis, bet  ir oficialūs Lietuvos įvairių spalvų liberalai, kurių įtakoje yra mūsų Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Čia nieko nauja: okupantai siekė lietuvius paversti homo sovieticus. Tik šį kartą tai daro savi, nes, kaip yra ne kartą išsireiškęs Mantas Adomėnas, jam lietuvių  kalba sunku išreikšti savo mintis“  („lžinios.lt“, 2011-11-30).

Didelė Lietuvos raštijos yda yra ir kitataučių vardų bei pavardžių ir vietovardžių lietuvinimas. Sulietuvintas pavardes ar vietovardžius perskaitęs negali suprasti, apie ką rašantysis kalba. Pvz., Soltleik sityje, Niudžersio Lietuvių bendruomenės susirinkimas, Londono sičio lietuviai… Pykstame kitataučių spaudoje užtikę žodžius Wilno, Kovno ar panašius, tačiau patys kitų kraštų vietovių pavadinimus gadiname. Kodėl negalime rašyti jų rašyba?

Išeivius, ypač okupanto iš Lietuvos išvytą kartą, tai jaudina. Juk kaip ji saugojo, tausojo savo gimtąją kalbą, gynė nuo svetimžodžių, laikydama juos teršalais, taip tikėjosi ir iš rašančiųjų Lietuvoje. Ypač iš kalbininkų. Jų turbūt yra. Žinome, kad yra ir Lietuvių kalbos komisija, gal net kelios.

Bet kur jos? Ką jos daro, kai lietuvių kalba svetimžodžiais tiesiog naikinama? Ką veikia Kultūros ministerija? Ar jai nerūpi šio didžiausio ir svarbiausio lietuvių tautos kūrinio globa,  saugojimas nuo sunaikinimo? Tiesa, prieš kelerius metus čia lankęsis kultūros viceministras sakė –  nerūpi. O svetimžodžiai? Jie lietuvių kalbą tik turtina, – teigė.

Beje, taip rašydamas nenoriu perdėti ir tapti kokiu nors šventuoju arba bent didvyriu. Žinau, kad nė viena kalba be svetimžodžių neišsiverčia, tad ne išimtis ir lietuvių kalba. Tokie seniai įsipilietinę žodžiai, kaip bažnyčia, kultūra, politika, okupacija, technika, organizacija, redakcija, komisija, komitetas, studentas, žurnalistas, vėliau – aparatas, televizija, kompiuteris ir kiti panašūs žodžiai iš technologijos srities, kurie, jau tapę tarptautiniais, todėl neišvengiami.

Tokių, neišvengiamų, bus ir ateity, bet tikrai nesmagu skaityti laikraštininko pasakymą: daviau ar ėmiau „interviu“, kai  tam „interviu“ yra puikus lietuviškas atitikmuo „pasikalbėjimas“.  Beje, o kodėl  ir  „žurnalisto“ negalėtų pakeisti mano visada vartojamas žodis laikraštininkas? Ir visų kitų prie šio straipsnio pridėtame sąrašėlyje išvardytų, kurie jau tiesiog masiškai, rašantiems net tarp savęs lenktyniaujant, grūdami į lietuvių kalbą.

Daug apie lietuvių kalbos teršimą buvo rašyta išeivijos spaudoje. Gal net tuziną kartų apie tai ir aš pats rašiau. Teigiamų atsiliepimų ir padėkos laiškų gavau. Dar visiškai neseniai Edvardas Sakalauskas iš Ellicot  City, Maryland, man taip rašė:

„Jau seniai žadu Jums parašyti. Dažnai skaitau Jūsų straipsnius „Amerikos lietuvyje“. Man malonu, kad  retkarčiais parašote apie lietuvių kalbos iškraipymą svetimais žodžiais. Aš esu tokių pat  pažiūrų, ir tiesiog skaudu, kai graži mūsų kalba yra naikinama. Retkarčiais ir aš „AL“ redakcijai parašau, bet tik vieną kartą rašinį apie  kalbos gadinimą išspausdino…. Raginu Jus daugiau apie tokį  kalbos „tobulinimą“ rašyti. Gal ateis laikas, kai tie išsigimėliai susipras, bet tikrai  abejoju…“

Kol kas abejoju ir aš, nes tėvynėje rašančiuosius yra apnikęs kažin koks nesusipratimas. Ilgainiui, tikiu, jis praeis. Dabar jie teigia, kad mes, išeiviai, nemokame lietuvių kalbos. Pora jų ir mane jos mokė. Mano rašinį tinklalapyje „Balsas.lt“ perskaitęs vienas lietuvių kalbos gynėjas pliekė mane už pavartotą, anot  jo, rusicizmą  „matomai“. „Redakcija turėtų pataisyti šio nutautėjusio amerikono kalbą“, – rašė.

O mane dar gimnazijoje mokė: ne nutautėjęs, bet nutautęs, nuo žodžio nutausti;  ne amerikonas, bet amerikietis, kaip ne afrikonas, bet  afrikietis. Nežinau, ar „matomai“  yra rusicizmas, tačiau  šiam skaitytojui neįtikęs šis žodis vis dėlto lietuviškas. Būdinga tik, kad jam  neįtiko šis mano „rusicizmas“, bet neužkliuvo gretimuosiuose rašiniuose vartojami svetimžodžiai   leksika, struktūra, renovuoti, adekvatus ir keli  kiti  panašūs lietuvių kalbos teršalai.

Kitas atvejis – mano vienos knygos klaidų taisytoja: didelė lietuvių kalbos klaida jai buvo pasakymas „gyvena  pastoviai“, ji liepė žodį „pastoviai“ keisti į, anot jos, „tarptautinį“ – „stabiliai“.  Šiuos  pavyzdžius priimant dėmesin, vargu ar galima  tikėtis Sakalausko minimų išsigimėlių susipratimo. Bent jau greito.

Būdinga, kad šie visi Lietuvoje rašančiųjų vartojami kitatautiški, beveik be išimties lietuvinami angliški lietuvių kalbos teršalai prieš 20 metų nebuvo žinomi, tad kodėl jie taip greitai į mūsų gražią, švarią kalbą įsigrūdo? Užmojį turbūt lėmė staigus posūkis iš Rytų diktatūros į Vakarų demokratiją, ypač į anglosaksų kraštus. Tai būtų lyg ir mados dalykas, pasekęs kitas vakarietiškas madas. Ir gaila būtų, kad toji mada nepraeitų, ir toks lietuvių kalbos užteršimas liktų.

Negi tikrai lietuvių kalba, kaip minėjau, šis pats vertingiausias, brangiausias, gražiausias lietuvių tautos kūrinys liktų taip bjauriai  prišiukšlintas. Kūrinys, kurį vertina viso pasaulio kalbininkai, šios srities žinovai ir kiti  kultūrininkai. Štai dar visiškai neseniai žymiausiame pasaulyje dienraštyje „New York Times“ mokslininkas Theodore S. Thurston ilgu bei išsamiu straipsniu minėjo ją ir gyrė kaip vieną iš seniausių, įspūdingiausių, gražiausių. Jis rašo:

„Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia sąranga, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė negu bet kuri iš paminėtų trijų… Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta, kaip jų kalbų šaltinis, prieš pastebint sanskrito išvystymą….“ Ir tokių bei panašių teiginių pilnas jo rašinys.

Tad tik pagalvokim. Visi. Ar tokį taip pat senos mūsų tautos kūrinį mes norime sunaikinti? Užgoždami jį kitatautiškais žodžiais? Tai būtų mūsų niekada neatleistinas nusidėjimas lietuvių tautai, kurią, beje, kai kas jau irgi nori sunaikinti, paverčiant ją kažin kokia europine tapatybe. Beje, kurios iš tikrųjų nėra ir niekada nebus. Tai tik tuščia kosmopolitų svajonė visas tautas ir rases sulydyti į vieną betautę kažin kokios spalvos masę.   

Kai kurių dabar vartojamų lietuvių kalbos teršalų, paimtų iš šiandienių laikraščių bei knygų Lietuvoje, be kurių ar panašių savo rašiniuose apsieinu, sąrašėlis:

Absoliutus, Agonija, Akcijos, Akcentai, Aktyvus, Alternatyva, Analizė, Analogija, Atrakcijos, Atributika, Ažiotažas, Asignavimas, Asocijuotas, Anonsas, Adaptacija, Atmazkas;

Benefisas, Bigbendas, Balotiruotis;

Cirkuliacija;

Deficitas, Devalvavimas, Diskursas, Diskurso konstravimas, Dizainas, Didžitalinis, Driftingas, Dialogas, Dublis, Džiazmenai, Dialektas;

Edukacija, Efektyvus, Eskaluoti, Eskortuoti, Ekshumuoti, Eksponatai, Epopėja, Ekstremalai, Elitas, Eliminuoti;

Fanai, Fejerverkas, Fiksuoti, Finišas, Finalas, Fluktuacija, Fortuna, Formuoti;

Globalizacija, Generuoti;

Hitas (padainavo hitą);

Informacija, Inovatyvus, Institucija, Ingredientai, Indikacija, Ingresas, Inkluzas, Iniciatyva, Importas, Instaliacija, Implantuotas, Interviu;

Pvz., iš to paties rašinio: Adamkui širdies  „stimuliatorių“ įsodino; Adamkienei – implantavo.

Kampanija, Katapultuotis, Koalicija, Komfortas, Koncentruotis, Koncepcija, Koncernas, Konfrontacija, Kontrastuoti, Korupcija, Konstatuoti, Konstrukcija, Kontaktas, Konfliktas, Konstruoti, Kontekstas, Korekcija, Kremuoti, Kulminacija;

Legitimus, Lyderis, Legalus, Limituotas, Lazeris, Lokautas;

Mačas, Makiažas, Marginalai, Marginalizuota, Minimalus, Mitingas, Morgas, Mutacija;

Nacionalinis, Naratyvas, Nominalus, Nominalas, Nokdaunas, Nokautas;

Ofšorinis, Ofisas, Optimalus, Portretas, Pretenduoti, Pozityvus, Panacėja, Paradigma, Peripetijos, Pikapas, Pikas, Plenarinė, Porcija, Portalas, Postas, Potencija, Pozicija, Preferencija, Prevencija, Prezentacija, Prezumpcija, Prioritetai, Procedūra, Procentas, Procesas, Prognozė, Produkcija, Publikacija, Presinguoti;

Ralis, Redukcija, Reidas, Reisas, Rektalinis, Restauracija, Renovacija, Replika, Reaguoti, Resursas, Respondentas, Reljefas, Reziduoti, Reflektuoti, Reziumuoti;

Spurtas, Stabilumas, Startas, Sertifikacija, Selektyvus, Strategija, Struktūra, Stresas, Subtitras, Simuliakras, Situacija, Sociumas, Stereotipas, Suicidinis, Stimulas;

Šokas, Šou, Škvalas;

Tekstas, Tentas, Tipažas, Trauma, Trekas;

Vakcina, Veneracija, Verdiktas, Votumas (balsavimas).

Netrukus lietuvėms moterims kūdikiai nebegims, bet startuos.

Į Amžinybę iškeliaujantieji lietuviai nebemirs, bet finišuos.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Bronius Nainys. 

Bronius Nainys (g. 1920 m. lapkričio 15 d. Grikpėdžiai, Pašvitinio valsčius) – Lietuvos antinacinio ir antitarybinio pasipriešinimo dalyvis, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.

Bronius Nainys gimė 1920 m. lapkričio 15 d. Grikpėdžių kaime (Pašvitinio valsčius).Antinacinio ir antitarybinio pasipriešinimo dalyvis, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.

1939 m. baigė Linkuvos gimnaziją, 1940 m. Kauno karo mokyklą, 1943 m. – mechanikos inžineriją Vytauto Didžiojo universitete, 1963 m. Ilinojaus technologijos institutą.

1944 m. su grupe pasitraukė į Žemaitiją, čia įstojo į formuojamą 1-ąjį pulką, jo kuopos vadas, pulko vado padėjėjas. Dalyvavo Sedos kautynėse. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją.

1947 m. suorganizavo lietuvių inžinierių kuopą, jai vadovavo. 1950 m. apsigyveno JAV, nuo 1960 m. Čikagoje. JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, 1967–1970 m. krašto valdybos pirmininkas. 1962 m. Čikagos prekybos ir pramonės parodoje suorganizavo lietuvių paviljoną, 1963 m. – JAV ir Kanados antrąją tautinių šokių šventę.

1963 m. TSRS vadovui N. Chruščiovui lankantis JAV, Čikagoje suorganizavo masinę antitarybinę demonstraciją. 1969 m. su kitais įkūrė Mokslo ir kūrybos simpoziumą. 1973 –1978 m. ir 1992 –1997 m. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas. 1974 m. Australijai pripažinus de jure TSRS įvykdytą Lietuvos aneksiją, telkė viso pasaulio lietuvių išeiviją reikalauti, kad Australijos vyriausybė atšauktų savo nutarimą.

Bendradarbiavo išeivijos spaudoje, 1973–1978 m. ir 1982 –1998 m. žurnalo „Pasaulio lietuvis“ redaktorius, nuo 2000 m. savaitraščio „Amerikos lietuvis“ bendradarbis.

Žurnalas “Varpas”, Nr. 44 (2012-ieji metai)

Leidėjas VO “Konservatyvioji ateitis”

Redaktorė – Audronė Viktorija Škiudaitė.

2012.06.26


Prisijunkite prie diskusijos