Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pataikaujantis žmogus nėra patrauklus. Ir pataikaujančios valstybės žavia nepavadinsi. Niekas nesidžiaugia, kai jį pavadina paniekinančiu žodžiu „pataikūnas”. Bet kartais tokia laikysena – neišvengiama. Be tokios taktikos – ne visuomet išsiverčiama…

Dalios Grybauskaitės nubrėžta riba

Vargu ar dera stebėtis, kad Lietuva su JAV bendrauja kiek kitaip nei, sakykim, su Latvija, nors abi valstybės mums ir draugiškos, ir svarbios. Tokius vadinamuosius „dvigubus standartus“ pastebi visi, bet jais – niekas nesistebi. Tai – gyvenimas. Didesnis pataikavimas Amerikai ir mažesnis dėmesys Latvijai – natūralus, neišvengiamas.

Tačiau labai svarbu, kaip pataikaujama. Galima nertis iš odos stengiantis įtikti stipresniam, įtakingesniam kolegai ir galima rodyti nuolankumą bei ištikimybę neprarandant garbės, išdidumo, teisingumo.

Man regis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė sykį pademonstravo, kad įmanoma išsaugoti savigarbą diskutuojant net su gyvybiškai svarbiu partneriu. Jei Vašingtonas elgiasi taip, kaip nedera elgtis džentelmenui, kodėl amerikiečiams to nepasakius atvirai?! Būtent D.Grybauskaitė, mano supratimu, nubrėžė ribą, kada pataikavimas – dar pateisinamas, net sveikintinas, o kada jis – jau primityvus, atgrasus, atstumiantis.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mums derėtų kur kas dažniau prisiminti D.Grybauskaitės parodytą leistiną pataikavimo ribą – neperženkime jos bičiuliaudamiesi nei su amerikiečiais, nei su lenkais, nei su žydais ar latviais.

Prancūziška kvailystė

Pasvarstyti pataikavimo tema paskatino neseniai pasirodęs Rytų Europos studijų centro vyr. politikos analitiko Vladimiro Laučiaus pasakojimas (portalas delfi.lt), kaip jį daugiau nei prieš trejus metus buvo pasikvietęs Lietuvoje reziduojantis Prancūzijos ambasadorius. Pasirodo, kvietimas buvo įteiktas tik tam, kad ambasadorius ištisą valandą galėtų piktai pamokslauti Vl.Laučiui, kaip jis, žemės dulkė, drįsta abejoti tiek politine, tiek karine Prancūzijos galia (Vladimiras Laučius. „Turkų puolimas Sirijoje: kur mus visus tai veda“).

Be kita ko, minėtoje publikacijoje, supykdžiusioje tuometinį Prancūzijos ambasadorių, Vl. Laučius rašė: „...straipsnyje pridūriau – ir tai, žinoma, ne mažiau užkliuvo garbiam diplomatui – kad, jei Paryžiaus karinė galia prilygtų jo politinėms ambicijoms, diplomatinei arogancijai ir įtakai ES, tai islamistams buvusiame Prancūzijos protektorate – Sirijoje – patys prancūzai turėtų gebėti suduoti galingą smūgį. Nesudavė. Nes Prancūzijos ambicijos iš tiesų nebeatitinka jos realių karinių ir geopolitinių galimybių. Sirijoje įtikinamai pasireiškė tik JAV su savo sąjungininkais kurdais ir Rusija su Kremliaus draugo Assado režimu. Europa liko už borto. Prancūzijos ambicijos iš tiesų nebeatitinka jos realių karinių ir geopolitinių galimybių.“

Labai šaunu, kad Vl.Laučius nenutylėjo šio prancūziško akibrokšto. Akivaizdu, jog tuometinis Prancūzijos ambasadorius Philippe’as Jeantaud pasielgė ne taip, kaip dera elgtis diplomatui. Pasikviesti Lietuvos žurnalistą pokalbiui – kodėl gi ne? Įtikinėk, pasakok, pateik solidžios literatūros – niekas taip elgtis ambasadoriui nedraudžia. Bet priekaištauti, piktintis, įsakmiai nurodinėti – tai jau ne diplomatiniai argumentai. Jei Prancūzijos ambasadorius manė, kad savo gresyvia laikysena privers žurnalistą keisti nuomonę, – jis tiesiog kvailas ambasadorius.

Prancūziški nusikaltimai Alžyre

Kad Lietuvoje reziduojantys prancūzų diplomatai ne visuomet elgiasi korektiškai, patyriau ir savo kailiu…

Šių metų pradžioje portale slaptai.lt paskelbiau nusistebėjimą: kodėl oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius nusprendė minėti ne tik kaip armėnų genocidą, bet balandžio 24-ąją net paskelbė „nacionalinio gedulo diena“?

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Straipsnyje „Prancūziška keistenybė: ką atsakys Lietuvoje reziduojantys prancūzų diplomatai“ svarsčiau, kodėl toks didelis Prancūzijos dėmesys įvykiams, dėl kurių prancūzų kaltė sunkiai apčiuopiama, ir koks oficialiojo Paryžiaus požiūris į … akivaizdžius pancūziškus nusikaltimus Alžyre.

Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau Pancūzijos prezidentas jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti dėmesingas Alžyro žmonių skausmui?

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?

Kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų: kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų rengiama prisimenant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Deja, iš Prancūzijos ambasados nesulaukiau jokio atsakymo, jokio paaiškinimo. Kapų tyla. Tarsi Prancūzijos ambasada Vilniuje būtų išmirusi.

Man regis, Prancūzijos ambasados tylėjimas – akivaizdi nepagarba Lietuvai. Jei mūsų NATO ir Europos Sąjungos partneris elgiasi kiauliškai, aš turiu teisę piktintis nedžentelmeniška prancūzų laikysena, ar vis tik privalau kukliai patylėti?

Pataikavimas J.Pilsudskiui

Esu įsitikinęs, jog jei elgiamės nuolankiai, kaip jaunesnysis brolis, tai turėtume sulaukti bent minimalių reveransų ir iš tų, kuriems pataikaujame. Pataikavimas turėtų būti daugmaž abipusis. Kitaip – tai jau ne pataikavimas, o kur kas blogesnis reiškinys…

Štai paskutiniuosius kelerius metus Lietuvoje Jozefą Pilsudskį žūtbūt bandoma pavaizduoti beveik kaip … nuoširdų, ištikimą Lietuvos draugą.

Štai ką šia tema portale 15min.lt neseniai sakė istorikas Alvydas Nikžentaitis. „Jo teigimu, J.Pilsudskio veiklą vertinant objektyviai – labai svarbią vietą užima „stebuklu prie Vyslos“ vadinamas Varšuvos mūšis. Istorikas pabrėžė, kad 1920-aisiais sutriuškindamas bolševikus jis apgynė ir nepriklausomą Lietuvą.“

Pilsudskio okupanto karikatūra

Taigi J.Pilsudskis okupavo Vilniaus kraštą, dėl to visa Rytų Lietuva keletą dešimtmečių kentė žiaurią polonizaciją, kurios pasekmes jaučiame iki šiol, dėl lenkų agresijos Lietuva nepajėgė anuomet artimiau susidraugauti su Latvija ir Estija, nes dėl Vilniaus reikalų šios bijojo susipykti su Varšuva, bet mes, pasirodo, J.Pilsudskiui turime jausti dėkingumą už tai, kad jis … apgynė Lietuvą.

Be kita ko, „paklaustas, ar J.Pilsudskio asmenybei Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio, A.Nikžentaitis pastebėjo, kad pastaraisiais metais netrūksta diskusijų. Anot jo, lietuvių požiūris gerokai pasikeitė, tai rodo, pavyzdžiui, Pilsudskių gimtinėje iškilęs paminklas. „Visų pirma, – apibendrino istorikas, – lietuvių tauta jaučiasi pakankamai brandi ir nemato pavojaus iš Lenkijos, nors įvairių incidentų, pavyzdžiui, politikų baimės įteisinti pavardžių rašybą, pasitaiko, tačiau tiesioginės grėsmės nejaučiame, todėl J.Pilsudskį vertiname švelniau negu iki šiol.“

Kad Lietuvoje jau būta daug, beje, vien prolenkiškų renginių dėl J.Pilsudskio asmenybės, – nematau nieko smerktino. Diskutuokime, ginčykimės, žvelkime iš pačių įvairių pusių. Gerbkime Lenkijos ambasados Lietuvoje ir Lenkų instituto Vilniuje poziciją, girdi, „Lietuvos sostinę okupavęs agresorius – beveik šventas žmogus“.

Tačiau mainais į Lietuvoje surengtas konferencijas apie neva J.Pilsudskio teigiamą lietuvišką veiklą reikalaukime, kad Lenkijoje būtų surengti, pavyzdžiui, pokalbiai dėl antilietuviškos Armijos Krajovo veiklos Pietryčių Lietuvoje.

Arba tegul Varšuva surengia konferenciją, kurioje išsamiai, smulkiai, iš visų pusių būtų narpliojamas Mykolo Biržiškos veikalas „Vilniaus golgota”. Ten smulkiai aprašytos okupacijos metais lietuviams padarytos skriaudos. Tikrai yra apie ką pašnekėti.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”

Galų gale prašykime, kad Varšuvoje būtų sušaukta konferencija dėl literatūros kritiko, literatūrologo, rašytojo Algimnto Bučio pasirodžiusio veikalo „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (Vilnius, UAB „Alio“, 2019, II-asis pataisytas ir papildytas leidimas).

Tame beveik 600 puslapių turinčiame veikale išsamiai pasakojama, kaip, be kita ko, Lietuvą ištisus šimtmečius tendencingai menkino lenkų istorikai, metraštininkai, politikai. Tegul Lenkija bent dabar atsiprašo, pripažindama savo klastotes ir išsigalvojimus.

Sakote, kad tokios diskusijos Varšuvoje – neįmanomos? Tikriausiai. Bei jei Lenkija nesutinka nė su viena mūsų tema, kodėl mes privalome laiminti jos siūlomas diskusijas?

Juk susitarėme – pataikavimas privalo būti abipusis. Jei nėra bent menkiausio „aš tau – tu man“, tada tai jau – ne pataikavimas. Tai – absoliutus nusižeminimas, ištižimas, visiškas savigarbos praradimas.

Kur mokslinė knyga apie P.Raslano ir N.Dušanskio nusikaltimus?

Kita tema – Holokaustas. Lietuvoje nuveikta labai daug pagerbiant žydų aukas Antrojo pasaulinio karo metais. Labai teisinga, padori ir išmintinga  lietuviška laikysena. Bet laukiu nesulaukiu, kada, sakykim, Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva bus išleisti moksliniai veikalai apie Petro Raslano, Nachmano Dušanskio ir kitų panašių „didvyrių“ nusikaltimus Lietuvoje? Nejaugi tie sadistai – neverti nė vienos kritinės knygos, nė vienos kritinės konferencijos? Nejaugi juos – pamiršime, nutylėsime? O gal net tokio klausimo kelti – nevalia?

Kada pagerbsime prūsus ir mažlietuvius?

Mes dažnokai elgiamės labai keistai. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jau senokai pastatytas armėnų tautos praradimus menantis kryžius – chačkaras. Bet ar uostamiestyje turime paminklų, kurie didingai įamžintų masines prūsų bei Mažosios Lietuvos lietuvių žūtis? Kodėl svetimos, nieko bendro su Lietuva neturinčios tragedijos Lietuvai aktualesnės nei savos, lietuviškos, netektys?

Lietuva vis dar panaši į tą, kuris visiems stengiasi įtikti, visų atsiprašinėja, visiems pataikauja, o apie patirtus savus skaudulius nedrįsta net užsiminti. 

2019.11.12; 07:35

Rusijos konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Vadovauti Klaipėdai nėra lengva. Mūsų uostamiestis – specifinis miestas. Jame nuo seno įsikūrusi stipri Rusijos šnipų bazė. Šitaip teigdamas mintyse turiu Rusijos Federacijos konsulatą Klaipėdoje. Kas bent sykį matė tą milžinišką pastatą, suvokia, jog aukštos tvoros bei gausybė kambarių erdviame kelerių aukštų pastate – ne šiaip sau, ne atsitiktinai. Akivaizdu, kad rusų diplomatai čionai ne atostogauti sugužėjo. Ne poilsis prie smėlėto jūros kranto jiems rūpi. Jie intensyviai dirba. Pluša, žinoma, ne Lietuvos labui.

Kas slypi už Rusijos konsulato sienų

Kad komfortiškai Klaipėdoje įsikūrę Rusijos diplomatai darbuojasi be laisvadienių, be atokvėpio, netiesiogiai byloja ir prie konsulato įrengta erdvi stovėjimo aikštelė, kurioje nuolat gausu tai išvažiuojančių, tai parvažiuojančių automobilių, pažymėtų diplomatiniais numeriais.

Štai tuomet, atidžiai žvelgiant į Rusijos konsulatą Klaipėdoje, nejučiom ir randamas atsakymas, kodėl tokie uostamiesčio gyventojai kaip Viačeslavas Titovas, net šmeiždami žymiausius mūsų partizanų vadus, vis tik jaučiasi ramūs, saugūs, įtakingi.

Belieka nuoširdžiai užjausti Klaipėdos merą. Be gausybės ekonominių problemų jam, skirtingai nei kai kurių kitų Lietuvos miestų ir miestelių vadovams, tenka galynėtis su tarsi nepastebima, bet vis tik realia Rusijos įtaka.

Lietuvos rinkėjai nulėmė, kad uostamiesčiui antrą sykį vadovaus Vytautas Grubliauskas. Tai reiškia, kad būtent V.Grubliauskui mažų mažiausiai dar keletą metų teks rūpintis ne vien buitiniais klaipėdiečių reikalais. Jam teks atremti Rusijos konsulato kurpiamas intrigas. Politinių intrigų būta ir pirmosios kadencijos metu, nesumažės jų ir dabar.

Dovana nelygu dovanai

Viena iš labiausiai matomų rusiškų klastų – pastangos svetimomis rankomis kiršinti uostamiestyje gyvenančias tautines bendrijas. Vadovaujantis sveiku protu, lietuviams neturėtų būti nei labiau mylimų, nei mažiau gerbtinų tautų. Jei gyveni Lietuvoje, gerbi lietuviškus įstatymus, neini obuoliauti su mūsų priešais, – vadinasi, esi toks pat brangus ir gerbtinas, kaip ir visi kiti, gerbiantys bei mylintys Lietuvą.

Bet būtent Klaipėdoje pastebimi dvigubi standartai. Vienoje iš Klaipėdos aikščių prieš keletą metų išdygo armėniškas kryžius – chačkaras. Paminkle iškalti žodžiai: „Armėnų bendruomenės „Van“ dovana Klaipėdos miestui“.

Chačkaras Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Jei tai – nuoširdi dovana, kodėl nepasidžiaugus? Ir vis tik dovana nelygu dovanai. Kai kurios dovanos – su vadinamuoju „dvigubu dugnu“, su „gilia potekste“.

Prieš laiminant chačkaro statybą uostamiesčio savivaldybės atstovams derėjo bent jau pasidomėti turkiškąja Osmanų imperijos istorijos versija.

Tada jie būtų supratę, jog chačkarai dažniausiai statomi siekiant pagerbti 1915-ųjų metų aukas.

Taigi mums įpiršta dovana – tai spjūvis Turkijai, mūsų sąjungininkei NATO aljanse. O spjūvis yra spjūvis. Ne veltui apžiūrėti chačkaro į Klaipėdą buvo atvykę Lietuvoje reziduojantys turkų diplomatai.

Turkija – vis dar NATO narė

Temperamentingas turkų šokis. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Beje, mums neturėtų itin rūpėti, kas nūnai valdo Turkiją. Pašliję Ankaros santykiai su JAV ir Europos Sąjunga – ne pats didžiausias galvos skausmas. Svarbiausia, kad Turkija – vis dar NATO narė, turinti vieną stipriausių kariuomenių Europoje. Turkija neatšaukusi NATO aljansui duotų įsipareigojimų. Jei Baltijos šalys būtų užpultos, Turkijos kariuomenė privalėtų mus ginti.

Be abejo, Lietuva – per maža, kad pajėgtų suteikti reikšmingos karinės ar ekonominės pagalbos. Juolab tokioms didelėms ir įtakingoms valstybėms kaip Turkija (vienintelė iš Aljanso narių išdrįso numušti jos oro erdvę pažeidusį Rusijos naikintuvą).

Bet jei Turkija vis dar įsipareigojusi NATO aljansui (tikėkimės, jog taip bus ir ateityje), tai ir Lietuva privalo mažų mažiausiai gerbti Turkijos nuomonę, įsiklausyti į jos žodžius. Lietuva prieš suteikdama leidimą chačkaro statybai neabejotinai privalėjo pasidomėti, kaip šiuos kryžius vertina turkų diplomatai.

Klaipėdiečiams pritrūko įžvalgumo

Bet Klaipėdos valdžiai pritrūko politinio įžvalgumo. Tuometiniai uostamiesčio savivaldybės atstovai nepastebėjo politinių niuansų. Jie tarsi apsimetė nematą milžiniškų skirtumų tarp Turkijos ir Armėnijos. Todėl priminsiu: jei Turkija – NATO narė, tai Armėnija ne tik nepriklauso Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansui, bet ir ilgam įsileidusi Rusijos karines bazes. Šiandieninė Armėnija – Baltijos šalims grasinančio bei Ukrainą, Gruziją, Moldovą terorizuojančio Kremliaus sąjungininkė.

Kada pagerbsime turkų karių atminimą?

Žodžiu, naujoji uostamiesčio valdžia, jei jai rūpi NATO narių solidarumas, privalėtų ištaisyti klaidą. Griauti chačkaro niekas neragina. Tačiau jei lietuviai gerbia armėnų aukas, tai kodėl mums neprisiminti 1915-aisiais žuvusių turkų karių? Juolab kad apie turkų – armėnų santykius Lietuva turi per mažai žinių, kad būtų kategoriška, skubėtų palaikyti vieną ar kitą pusę.

Lietuva pasielgtų protingai, jei, prieš žengdama bet kokį žingsnį, pirmiausia įsigilintų į istoriją – atidžiai išklausytų ne tik armėnų, bet ir turkų argumentus. Nes tarp Turkijos ambasados ir Lietuvos kultūros ministerijos tik dabar pasirašytas bendradarbiavimo dokumentas, leidžiantis mūsų istorikams, žurnalistams, politikams svečiuotis Stambulo ir Ankaros archyvuose. Mano žiniomis, iki šiol Turkijos archyvuose nėra dirbęs nė vienas lietuvių istorikas, žurnalistas, politikas. Bet Lietuvoje jau pastatyti net trys chačkarai (vienas Kaune, kitas – prie Šiaulių, trečias – Klaipėdoje).

Jei Klaipėdos meras – įžvalgus vyras, galėtų organizuoti bent vieno Klaipėdos istoriko kelionę į Turkiją. Patys išsiaiškinkime, kas rašoma apie 1915-ųjų tragedijos priežastis Osmanų imperijos dokumentuose.

Organizuoti mūsų istorikų išvykų į Armėnijos archyvus neraginu. Oficialusis Jerevanas, skirtingai nei Ankara, svetimtaučių į savo archyvus neįsileidžia. Keista: jei Armėnija jaučiasi esanti visiškai teisi, kodėl ji vengia viešumo? Galvoje kirba net tokie įtarimai: kai į gabalus buvo plėšoma Osmanų imperija, kas karinių susidūrimų išvakarėse ėmė talkinti turkus puolančiai rusų kariuomenei? Todėl galima manyti, jog turkų nemalonėn jie pateko visai ne todėl, kad yra armėnai ir krikščionys, o dėl to, kad išdavė tuos, kurių žemėje gyveno.

Žodžiu, antrąją mero kadenciją pradedančio V. Grubliausko laukia rimtas darbas – užglaistyti Turkijos susierzinimą.

Kodėl azerbaidžaniečiams neleidžiame turėti paminklo?

Bet tai – ne vienintelis naujojo mero darbas. Kai Klaipėdoje buvo pastatytas armėniškas chačkaras, savo paminklą panoro turėti ir azerbaidžaniečiai. Bet jiems turėti savo paminklo iki šiol neleidžiame. Oficiali priežastis – kai savivaldybės nariai laimino šį sprendimą, pritrūko balsų… Suprask, niekas nekaltas, taip nulemta demokratinio balsavimo metu. Bet tiek ponas V.Grubliauskas, tiek ir visi kiti Klaipėdos savivaldybės nariai puikiai suvokia, kaip kartais koreguojami balsavimai…

Suprantama, Azerbaidžanas – ne NATO narė Turkija. Bet Azerbaidžane, skirtingai nei Armėnija, nėra ir Rusijos karinės bazės. Be to, tiek NATO, tiek Europos Sąjunga įsitikinusi, jog, padedama rusų karinių junginių, Armėnija okupavo 20 proc. Azerbaidžano teritorijos – Kalnų Karabachą ir dar septynetą gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos reikalauja kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Bet oficialusis Jerevanas vis išsisukinėja, muistosi, teisinasi, ieško pačių keisčiausių priežasčių, kaip pasilikti svetimose žemėse.

Rusijos konsulatas uostamiestyje. Slaptai.lt nuotr.

Tad jei ir naujosios Klaipėdos savivaldybės kadencijos metu uostamiesyje neatsiras nė vieno azerbaidžanietiško bei turkiško paminklo, norom nenorom kils įtarimų: kodėl čia dienos šviesą išvysta tik Rusijos karines bazes įsileidusiai, svetimas teritorijas puldinėjančiai Armėnijai svarbūs atminimo ženklai, o NATO narės Turkijos bei rusiškų karinių bazių neįsileidusio Azerbaidžano paminklų – nė vieno.

Atsakymo į šį klausimą, žinoma, derėtų ieškoti Rusijos konsulate Klaipėdoje. Už konsulato sienų besislepiantys rusų diplomatai puikiai žino, ką, kaip ir su kuo kiršina, kaip manipuliuoja asmeninėmis mūsų politikų ambicijomis.

Ir vis dėlto antrąją mero kadenciją pradedantis V.Grubliauskas pats privalo būti politiškai labai atidus ir įžvalgus.  

2019.04.01; 10:09