The Prime Minister of the Republic of Armenia Nikola Pashinian. EPA – ELTA

Prime Minister Ingrida Šimonytė, today at the Government palace, will welcome the Prime Minister of the Republic of Armenia Nikola Pashinian, arriving with his delegation.

It is planned that the meeting in Vilnius will discuss the prospects of the bilateral relations between Lithuania and Armenia, the cooperation between EU and Armenia, preparations for 15 December 2021 Eastern Partnership summit in Brussels, regional issues.

It is planned that attention will focus on strengthening cooperation in health sector, reads the statement of the Government press office. Lithuania has already allocated humanitarian aid to Armenia in the fight against Covid-19 pandemic – necessary medical protection equipment, PCR tests, has send medical mission to share good experience, has donated 27 500 Vaxzevria (Astra Zeneca) vaccine doses. Government’s decision, dated 29 September, donates another 50 thousand doses of Moderna’s Spikevax vaccine.

After the meeting of the Prime Ministers, it is planned to sign a cooperation memorandum between Lithuanian and Armenian Health Ministries and hold a joint press conference.

On the same day Šimonytė and Pashinian will attend a concert in Kaunas Philharmony to mark the day of Armenia’s independence and the 30th anniversary of the diplomatic relations between Lithuania and Armenia.

This is what Lithuania’s ELTA news agency reports.

What questions arise after reading these news? Isn’t Lithuania paying too much honor for the leader of the country, who for almost three decades has been occupying 20 percent of foreign territory? Namely, Nagorno Karabakh, which (the Armenian fans would dispute) according to the international law is an inseparable part of Azerbaijan. By the way, Nikola Pashinian, who has come to power several years ago and became the most important leader of Armenia (in Armenia Prime Minister has more power than Armenian President) did not move a finger to peacefully return Karabakh and nearby seven regions, taken in 1988-1994 military operations, to Azerbaijan.

Armenia not only did not return what it had illegally occupied, but also in the second half of 2020 opened fire to Azeri cities, that have nothing to do with Karabakh. Those are Ganja, Tartar and Barda. Below are statistics of those attacks:

‘Between 27 September 2020 and 28 October 2020 alone, Armenian forces opened fire to the cities of Ganja, Tartar, Agdam and villages of those districts, that have nothing to do with Nagorno Karabakh and obviously belong to Azerbaijan. In that month alone, 69 civilian Azeri people have been killed in Azerbaijan by Armenian artillery (322 civilian Azeri persons have been injured). Armenian forces also tried to open fire to Baku-Tbilisi-Ceyhan and Baku-Novorosijsk pipelines, targeted Mingacevir hydro power plant (one of the largest in South Caucasus, destroying it would harm about 100 thousand civilian Azeri people, fortunately, Azerbaijan’s forces managed to neutralize those missiles before they reached the target). Several cases have been recorded when green oil and condensate export pipelines were targeted by fire in Kizi region. By the way, Kizi is about 300 km away from the front line of that time, other civilian Azeri objects, fired at by Armenian forces, are at least 100 km away from disputed Nagorno Karabakh. It should be underlined that Armenia’s attack against Ganja city (the old Azeri capital) will probably go into history as the first case when a country, actively participating in OSCE, used a ballistic missile SCUD/Elbrus against civilian objects in another country, participating in OSCE missions. Cluster bombs have also been used against civilian objects in Azerbaijan, which international conventions strictly forbid. Also, a case has been recorded when an attempt was made to destroy a South Caucasian pipeline by using Smerch 9 M525 missile with 9 N235 bombs’.

We could try and defend Armenia, but it was Pashinian who did not leave Azerbaijan another solution in recapturing Karabakh – only military measures. After Yerevan did not agree to peacefully return Karabakh, Azerbaijan was forced to organize a military liberation operation (it was patiently waiting for three decades already). Azerbaijan carried out the military action in the end of 2020. Turkey, Lithuania’s ally in NATO Alliance, helped Azerbaijan to take back its territories.

That is why I am asking: does Lithuanian Prime Minister Ingrida Šimonytė know at least a little about the history of South Caucasus; has she heard at least a little about to whom Karabakh belongs; has she been informed by advisors about the shootings in Ganja, Tartar and Barda in the autumn of 2020?

Just remember, how in November 2019 Lithuania’s First Lady Diana Nausėdienė in Vilnius welcomed Ana Hakobian, wife of Armenian Prime Minister Pashinian, who allegedly brought some kind of a peace plan to Lithuania.

Lithuania made a big political mistake, because by agreeing to discuss with the wife of a Prime Minister, who is occupying territory of a foreign state, we have undermined the principles of morality and integrity, which we keep demanding from others. We have truly undermined them, because we did not listen to the other side – wife of Azeri President Ilham Aliyev. It would have also been a good idea to invite the wife of the Turkish President and listen to her remarks how to justly regulate the dispute about Karabakh. That is it – Lithuanian First Lady met only with the wife of Armenian leader, and she has not once spoken with wives of leaders of Azerbaijan and Turkey, whose fighter jets have multiple times protected Lithuanian air space. Lithuanian tendencies in the conflict between Azerbaijan and Armenia are obvious. But why?

Recently Lithuania has been very bravely criticizing countries, that act wrong – Russia, Belarus, China. Our remarks and disappointments are correct. But why then we have not spoken a single word against Armenia. Lithuanian Government palace and Kaunas Philharmonic will be entered by a person, who, at least in theory, is responsible for opening fire to the cities of Ganja, Tartar and Barda in the autumn of 2020. Such shootings have an international assessment – war crimes or crimes against humanity.

If Lithuania is honest and principled, maybe we should have first invited to Vilnius the Azeri people, who were hurt in the shootings in Ganja, Tartar and Barda?

Lithuania’s optimistic talks about the Eastern Partnership summit in Brussels on 15 December also look a little strange. Russian military base is deployed in Armenia. It has been deployed for a long time. It will not be easy to get rid of it. Lithuania is naive if it thinks that this factor does not hinder Yerevan from drifting towards Europe. Lithuania pretends it does not know all circumstances how Armenian economy is disturbingly connected to the businesses, led by Russia, governed by Vladimir Putin. Lithuania is stupid if it is convinced that interconnected Armenian-Russian businesses will not hinder Armenia to go towards Europe. Or maybe, someone from Yerevan convinced Lithuania that ‘Lithuania without Armenia, is Lithuania without future?’

By the way, quite recently, by the side of Lithuania, Russia and Belarus held a large military drill Zapad 2021. Representatives of the armed forces of Armenia, together with Russian and Belarussian military, also trained to attack all of the Baltic countries from all sides.

Is Lithuanian Prime Minister ready to discuss at least this subtle issue with Armenian Prime Minister? If you want Lithuanian support, do not dare to participate in such military maneuvers ever again.

2021.10.04; 10:27

Sekmadienį apie 115 tūkstančių Honkongo gyventojų, kaip teigia organizatoriai, dalyvavo antivyriausybinėje protesto akcijoje, kuri buvo surengta Šatino rajone žemyninėje miesto dalyje. Policija nurodo kuklesnį skaičių – anot pareigūnų, manifestacijoje dalyvavo 28 tūkstančiai žmonių, praneša laikraštis „The South China Morning Post“.
 
Gautomis žiniomis, per protesto akciją kilo demonstrantų ir policijos susirėmimų. Pareigūnai kelis kartus panaudojo pipirines dujas prieš radikaliai nusiteikusius aktyvistus. Šie mėtė pareigūnų link signalinius kelio kūgius ir butelius, bet apskritai eitynės vyko gana ramiai. Pranešimų apie rimtus incidentus kol kas negauta.
 
Prieš mėnesį čia prasidėjo masiniai protestai prieš vietos valdžios inicijuotą įstatymo projektą, kuris leistų išduoti iš Honkongo į žemyninę Kiniją teisminiam persekiojimui asmenis, įtariamus pažeidus KLR įstatymus.
 
Opozicijos šalininkai būgštauja, kad naujas įstatymas galėtų būti taikomas ne tik baudžiamųjų ir korupcijos bylų figūrantams, bet ir žmogaus teisių gynėjams.
 
Visuomenės spaudžiama Honkongo administracijos vadovė Carrie Lam patvirtino, kad bus atsisakyta mėginimų prastumti nepopuliarų ekstradicijos įstatymo projektą. Prokiniškų pažiūrų politikė viešai pripažino, kad jis yra „negyvas“.
 
Bet protestuotojai netiki šiais pažadais, reikalauja jos atsistatydinimo ir grasina naujomis akcijomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.15; 09:00
 
 

Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga. Reuters nuotr.

Jokia paslaptis, kad Kinija mėgina Europą „supirkti“ jau senokai. Kad Pekinui tinka bet kokie pretekstai, žurnalo „The National Interest“ rugsėjo 25-osios numeryje mėgino pagrįsti JAV prezidento Georgo Busho-jaunesniojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Markas Pfeiflė straipsnyje „Kinija išnaudoja Rusijos-JAV priešpriešą, siekdama nugriebti kuo didesnį prizą Europoje“.

Niekas kol kas per daug nekreipia dėmesio, kad Pekinas naudojasi geopolitinėmis slinktimis Europos Sąjungoje (ES), siekdamas reikšmingai sustiprinti įtaką vidurio ir rytų Europoje. Pasak eksperto, kalbama apie labai svarbų regioną, kuris tarnauja prekybiniu bei geopolitiniu buferiu, atskiriančiu Ameriką nuo Kinijos bei Rusijos.

Pekinas mažai nuveikė, stabdydamas Šiaurės Korėjos režimo vykdomą branduolinę programą, užtat Europoje spėjo nuosekliai supirkti įmonių akcijas Čekijoje, Vengrijoje ir Serbijoje, įskaitant atominių jėgainių statybos kontraktus. Skirtingai nuo rusų, kurių atominiai projektai paprastai remiasi palyginti nepavojinga tarpvalstybinio jėgainių statybos kreditavimo schema, jau pastatytų objektų valdymą paliekant vietiniams, kinai reikalauja ir kapitalo, ir operatyvinio valdymo kontrolės, tokiu būdu gaudami instrumentą daryti (taip pat politinę) įtaką regione.

Iš tiesų, panašu, jau senstelėjęs yra požiūris, esą Kinija savo investicijas koncentruoja Afrikoje bei pietryčių Azijoje. Net Baltarusija „tolimais“ 2008-aisiais skelbė esanti pasirengusi tapti aikštele, iš kurios Pekinas galės žengti į Europos rinką. Vakarų europiečiai atsargiai vertina kinų investicijas įtardami (ne be pagrindo), jog už daugelio jų kompanijų stovi valstybė arba armija ir kad pagrindinis kinų skverbimosi tikslas yra siekis prieiti prie technologijų bei daryti politinę įtaką. Gi vidurio bei rytų Europa šia prasme skrupulų turi kur kas mažiau. Kinijos tarptautinės prekybos bei ekonominio bendradarbiavimo insitituto ekspertas Yao Linas veikiausiai ne be pagrindo antrąjį šio amžiaus dešimtmetį yra pavadinęs „auksiniu“ į vidurio bei rytų Europą investuojančioms kompanijoms. Čia nemaža rinka (su Balkanais regione gyvena 110 milijonų gyventojų), lyginant su Vakarais nebrangi darbo jėga, na, ir puikus tramplinas į tuos pačius Vakarus. 

Šanchajaus kompanija BYD (beje, į ją savo laiku yra investavęs Warrenas Buffettas) dar 2012-ųjų gruodį pasirašė susitarimą dėl automobilių gamybos įmonės statybos Bulgarijoje, netoli nuo Sofijos. Elektromobilius bei elektrinius autobusus gaminančio fabriko pusė akcijų priklauso BYD ir pusė – bulgarų partneriui, su savo produkcija įmonė pamažu, bet skverbiasi į Vakarus – yra laimėjusi konkursą (įveikė konkurentus iš Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų) patiekti pirmą partiją (viso labo šešis, bet svarbus pats faktas) autobusų Nyderlandams. 

Kinijos žemėlapis

Tais pačiais 2012 metais kinų „Gunagxi Liugong Machinery“ investavo 100 milijonų dolerių į lenkų kelių statybos technikos gamintoją „Huta Stalowa Wola“, kurio pardavimai po sandorio per porą metų pakilo iki 440 milijonų dolerių, planuojama, jog 2020-aisiais viršys 16 milijardų. Įsitvirtinusi kaip didžiausia Kinijos prekybos partnerė rytų bei vidurio Europoje Lenkija (2010-aisiais šalys pasirašė deklaraciją dėl strateginės partnerystės) yra įsukusi kampaniją „Go China“, skirtą pritraukti kinų investicijas bei skatinti lenkiškų prekių eksportą į Kiniją.

Pernai rudenį mūsų kaimynė Latvija pelnė teisę surengti svarbiausią (jau penktą) vidurio bei rytų Europos ir Kinijos vyriausybių vadovų susitikimą (vadinamasis formatas 16+1), kurį paprastai lydi verslo forumas, ekspertų konferencija bei nacionalinių koordinatorių pasitarimas. Rygoje pirmą kartą posėdžiavo susisiekimo ministrai, mat 2015-aisiais Kinijos Sudžou vykusiame susitikime Latvijai suteikta teisė tapti bendradarbiavimo logistikos srityje koordinatore. Formatas  16+1 yra Pekino iniciatyva ir skirtas Kinijos iš vieno pusės bei 11 ES narių bei 5 Balkanų šalių iš kitos pusės (Albanijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos Slovakijos, Kroatijos, Juodakalnijos, Čekijos ir Estijos) bendradarbiavimo investicijų, transporto, finansų, mokslo, švietimo bei kultūros srityse skatinimui. Pirmas susitikimas 2012 metais surengtas Varšuvoje, jame Pekinas paskelbė 12-os bendradarbiavimo su vidurio ir rytų Europa skatinimo priemonių paketą, kuris yra pagrindinis 16+1 dokumentas.

Rygoje pernai gegužę įsteigtas logistikos koordinacinis sekretoriatas, pasak pačių latvių, tai yra galimybė didinti 16+1 vaidmenį, populiarinti Latviją užsienyje bei vystyti visapusišką bendradarbiavimą su Kinija. Žinant, koks subtilus yra transporto koridorių klausimas mūsų regione, atvejai, kaip pavydžiai lietuviai ir latviai konkuruoja dėl baltarusiškų krovinių (kai kada su tolokai siekiančiomis politinėmis pasekmėmis, kai Vilniui plūkiantis dėl Astravo AE elektros boikoto Europoje, Ryga šiuo klausimu demonstruoja didesnį lankstumą Baltarusijos atžvilgiu), ES rinka ypač suinteresuoto ekonominio koloso kaip Kinija pritraukimas būtent transporto bei logistikos sektoriuje ekonominiu požiūriu yra ypač tikslus taktinis Rygos ėjimas. Bet kuriuo atveju dėl irgi Kinijos inicijuoto ES ir Kiniją krovinių srautais sujungsiančio projekto „Viena juosta, vienas kelias” (vadinamasis „naujasis Šilko kelias“) mūsų regione jau konkuruojama ne juokais.

Kinijos premjeras Li Keqiangas Rygos susitikime informavo apie Kinijos bei vidurio ir rytų Eropos fondo steigimą, jį administruos vieno didžiausių kinų banko „Industrial and Commercial Bank of China“ bei „China Life Insurance и Fosun Group“ įsteigta kompanija „Sino-CEE Financial Holdings Ltd“. Fondo tikslas – pritraukti bendriems projektams finansuoti ne mažiau 50 milijardų eurų. Kad susidomėjimas abipusis, patvirtina aplinkybė, jog vien šiais metais Pekiną aplankė aukšti Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pareigūnai, savo ruožtu Kinijos lyderis Xi Jinping pernai vizitavo Lenkiją, Serbiją ir Čekiją. Pastarosios sostinėje Prahoje jo atvykimo proga net surengtas paradas, kuris gal irgi prisidėjo prie to, kad vizito metu sudaryta sandorių už 8,7 milijardo eurų.

Kiniečių mylima panda. EPA – ELTA nuotr.

Kinų verslas siekia finansuoti 2,6 milijardo eurų kainuosiančios greitojo geležinkelio linijos tarp Budapešto ir Belgrado statybą. Vengrijos vyriausybė šių metų gegužę pasirašė staretginės partnerystės sutartį su kinų „Bohong Group Co.“, viena didžiausių automobilų išmetamųjų dujų sistemų gamintoja pasaulyje. Kinijos energetinis konglomeratas CEFC įsigijo didžiausio Čekijos oro vežėjo „Travel Service AS“ (49,92 proc.) bei alaus daryklos „Pivovary Lobkowicz“ (kontrolinį) akcijų paketus. CEFC už milijardą eurų nusipirko ir čekų banko „J&T Financial Group“ 50 proc. akcijų. Pasak analitinės kompanijos „Rhodium Group“, nors kinų investicijos kol kas tesiekia 8 proc. visų investicijų vidurio bei rytų Europoje, judėjimo vektorius akivaizdus – į augimo pusę. Šiuo metu daugiausia kinų dėmesio šiame regione sulaukia Vengrija, Lenkija ir Serbija, Budapeštas ir Varšuva nugriebia atitinkamai 40 proc. ir 20 proc. visų kinų investicijų į šį regioną, Serbija susirenka du trečdalius Pekino skiriamų pinigų į ES neįeinančioms rytų Europos valstybėms.

„Business as usual“ dvasia yra dominuojanti pragmatiško 21 amžiaus tendencija ir pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Bet Kinijai investicinės iniciatyvos yra ir galimybė įsitvirtinti pasauline galybe. Kinija vis dėlto yra autoritarinė valstybė, kuri ekonominę įtaką anksčiau ar vėliau ima „pastiprinti“ reikliais humanitariniais pageidavimais. Kaip prancūzų dienraštyje „Libération“ (09 27) yra nurodžiusi  JAV nacionalinio Azijos tyrimų centro mokslinė bendradarbė Nadezhda Rolland, korupcija, propaganda, siekis manipuliuoti visuomenės bei viešų asmenų nuomone į „įtikinėjimo“ arsenalą įeina. Ir šiemet Pekinas darė finansinį spaudimą Kembridžo universiteto leidyklai, kad ši iš savo duomenų bazės pašalintų Kinijos valdžiai nepatinkančius straipsnius, per su Kinijos komunistų partija susijusias kinų studentų asociacijas ne kartą mėginta slopinti žodžio laisvė Australijos bei JAV universitetuose, siekta perpirkti vietos žiniasklaidą ir t.t. Pekinas  naudojasi galimybe manipuliuoti demokratiškų Vakarų visuomenių laisve bei atvirumu. Apsvaiginti vien ekonominių galimybių kai kurių šalių lyderiai numoja ranka į neigiamas pasekmes demokratijai strateginėje perspektyvoje.

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Todėl Briuselyje su nerimu stebi rytų bei vidurio europiečių kai kada beatodairišką susiviliojimą kinų pinigais, ypač žinant, kad politinio kapitalo siekiantis Pekinas pasirengęs supriešinti senas ir naujas ES nares. Ryškiausias pavyzdys – Čekijos prezidentas Miloshas Zemanas, viešai ir daug raginantis užuot stiprinus ryšius su ES bei NATO, labiau  bendradarbiauti su Kinija ir Rusija.

Beje, po CEFC įsigijimų Čekijoje M.Zemanas vienu savo patarėjų paskyrė šios kompanijos atstovą kiną. O ir išskirtiniu Pekino dėmesiu apdovanotos Vengrijos ar Lenkijos valdžios, žinomos savo atžagareivišku santykiu į ES. Europos Komisija savo narėms rytuose pataria nepuoselėti ypač didelių vilčių su kinų investicijomis, mainais už pinigus Pekinas moka išreikalauti dirbti savo nebūtinai europietiškus standartus atitinkančiomis sąlygomis.

Išlošus taktinių pinigų galima prarasti demokratiją ir laisvę. Baltijos šalims tas irgi tinka.

2017.10.03; 10:00

Didžiausioje Azijos regiono gėrimų ir maisto parodoje Kinijoje „SIAL CHINA“, tarp 200 gamintojų iš viso pasaulio pateiktų gaminių, buvo pristatyti ir lietuviški, natūralaus pieno bei šviežios grietinėlės mėtiniai ledai „DIONE“ su Belgišku šokoladu.

Pirmą kartą prestižinėje parodoje dalyvavęs AB „Klaipėdos pienas“ gaminamas šaltasis desertas sulaukė pripažinimo – už kokybę, inovatyvumą bei pakuotę buvo įvertintas „SIAL Inovacija 2014“ apdovanojimu.

Continue reading „Lietuvių sukurtiems ledams – pasaulinis pripažinimas”

Italijoje pastebimas sustiprėjęs susidomėjimas mokytis rusų, kinų ir arabų kalbų, rašo Irene Maria Scalise laikraštyje La Repubblica.

„Pastaraisiais mėnesiais daug italų nusprendė savo laiką skirti kinų, o taip pat – arabų ir rusų kalbų mokymuisi“, – rašoma leidinyje.

„Jau galima kalbėti apie ateities, kuri, atrodo, jau tapo dabartimi, kalbų bumą. Sunku pateikti tikslius statistikos duomenis, bet galima kalbėti apie dešimtis tūkstančių žmonių, kurie užsirašė į privačius kursus, namų šeimininkių kursus, universiteto kursus.

Continue reading „Jokios anglų, visi į kinų kalbos pamokas”

kinietiski_restoranai

Paskutiniu metu pastebėjau žiniasklaidoje antikinišką isteriją: štai Lietuvą okupuoja verslininkai iš Kinijos. Jie savo pigiomis prekėmis išstums lietuvius. Bijoma, kad jie su savo pigiomis prekėmis nukonkuruos vietinius, sukurs Lietuvoje „China townus“, asimiliuos lietuvius ir galutinai nutautins. Žodžiu, piešiamas košmariškas scenarijus. Sveiki, gyvenantys plokščiame pasaulyje!

Sugrįžome į viduramžius. Pasaulis yra ne apvalus, bet plokščias. Ir ne aš pirmas tai pasakiau. Tai po vienos kelionės į Aziją supranto garsus apžvalgininkas Jonathanas Friedmanas. Ir po to parašė knygą „Pasaulis yra plokščias“. Mintis paprasta: globalizacija (kartu su internetu) paverčia pasaulį viena erdve. Šiandien gali padaryti tomografinę nuotrauką Niujorke, o ją analizuos kokioje nors Indijos ligoninėje. Produktą gali kurti Silicio slėnyje, o tam tikrus darbus atlikti Lietuvoje ar Baltarusijoje.

Continue reading „Dėl ko galbūt dėkosime kinams”