Chunveibinai

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kažkada, ginčydamiesi su lenkų radikalais, platesnių pažiūrų jų tautiečiai aiškino, kad buvusiai LDK sostinei Vilniui išties labiau pritinka ir toliau būti sostine, tegu ir rakštimi tapusios Lietuvos, nei buvusią karalystės didybę sapnuojančios Lenkijos provincijos miestu.

Na, savaime aišku, tokiai nuomonei pritarė ir visi lietuviai.

Karštu M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus ugdytų lietuvių troškimu susigrąžinti buvusią sostinę piktybiškai pasinaudojo Sovietų Rusija, mainais už sotinės Lietuvai sugrąžinimą pareikalavusi teisės įvesti į Lietuvą Sovietų Armijos dalinius. Kuo tai baigėsi, dar iki šiol kai kurie lietuviai neužmiršo. Neužmiršo būtent tie, kurie kiekvienais metais Vasario 16-ją neša gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, o tie, kuriems Vilnius toli, siunčia jam padėką didžiojo naujų laikų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Kodėl aš čia sugretinau būtent šituos du didžius lietuvius, nors didžių mes turime ir daugiau? Todėl, kad jie abu mirė vieną ir tą pačią naujosios Lietuvos istorijai svarbiausią dieną – Vasario 16-ją, ir dar todėl, kad šiandien modernieji lietuviai deda visas pastangas ištrinti tiek vieną, tiek ir kitą asmenybę iš Lietuvos istorijos bei kultūros.

Nebecituosiu jau visiems įkyrėjusios Nerijos Putinaitės, tik priminsiu neseną skandalingą antkapinio paminklo J. Basanavičiui išniekinimą ir dar skandalingesnį mūsų teisėsaugos organų vangumą, aiškinantis kaltininkus.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

O jau įvykių, kai valdžia, padedama teisėtvarkos organų, persekioja žmones, linkinčių Lietuvos sostinei daugiau lietuviškumo, liberalų valdomame Vilniuje galime pririnkti ne vieną dešimtį. Taigi, Lietuvos sotine tituluojamas miestas, atkūrus nepriklausomybę, lietuvišku pabuvo gal kokį vieną dešimtmetį.

Šiandien vaizdelis liūdnokas. Bejėgė Valstybinė Lietuvių kalbos komisija su Valstybiniu inspektoriumi nepajėgia užkardyti srauto iškabų, nelietuviškais užrašais baigiančių apdergti daugybę sostinės pastatų.

Valstybines vėliavas vis tirščiau užgožia įvairiaspalvė vėliavomis vadinama manufaktūra, kuriomis nebaudžiamai (pamėgintų kas pamojuoti valstybine vėliava – beregint būtų nubaustas, nelyginant mokytoja-lituanistė…) mojuoja įvairiaspalviai įvairių teisių gynėjai. Kuo buvo galima dar kartą įsitikinti praeitą penktadienį Vilniuje prie JAV ambasados vykusiame mitinge, kuriame nežinia kokių šalių piliečiai, mojuodami nežinia kieno vėliavomis, klaupėsi ir nevalstybine kalba „meldėsi“ nežinia kokiam dievui. Daugmaž suprantami buvo du žodžiai, jau tapę tarptautiniais: policie ir f…ck.

To užteko, norint įsitikinti, kad liberalų valdoma (uoliai talkinant konservatoriams, kurių atstovas, Vilniaus vicemeras Benkunskas davė leidimą mitingui, pažeidžiančiam ne vieną LR įstatymą) Lietuvos sostinė su didėjančiu pagreičiu virsta eiliniu Europos užkampio miestelioku.(Gerai dar, kad ne „žmogiškųjų išteklių“ sąvartynu).

JAV ambasados darbuotojams buvo pademonstruota, jog Vilnius – miestas, kuriame nekalbama ir nerašoma lietuviškai, kur moterys, pradedant Seimo nare A. Armonaite ir baigiant mokytojomis, klupdo liberalios ideologijos sužalotas nebrandžias paaugles po vulgariais plakatais, žeidžiančiais moterišką orumą, žeminančią valstybės pareigūnų – policininkų garbę.

Taip, kažkur toli, už jūrių marių kažkiek policininkų, nusižengdami teisei, pavartojo neleistiną ir baustiną smurtą. Veiksmas, reikalaujantis protestų ir pasmerkimo.

Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bet šiandien čia, Lietuvoje, policininkų ir visų dorų žmonių bendruomenė tebegedi dėl priešingo įvykio, kai smurtaujančio girtuoklio buvo nužudytas savo pareigas dorai ir garbingai vykdęs policininkas. Tad ar tinkamas laikas buvo parinktas vadinamai „solidarumo akcijai“?

Beje, jei jau buvo norėta solidarizuotis su skriaudžiamaisiais, buvo galima organizuoti prasmingesnį protestą prieš abiejų šalių – JAV ir Lietuvos – policijos sistemos ydas, trūkumus. Ką tik matėme, jog Lietuvos policijos vadovai nesugeba užtikrinti „gatvės” pareigūnų saugumo, o piliečiai neretai turi pagrįstų priekaištų policijai, kad ji nepakankamai jautriai ir atsakingai sprendžia eilinių piliečių problemas, netgi pavartodama smurtą prieš sulaikomus tvarkos pažeidėjus… Tiesa, kol kas ne su tokia tragiška baigtimi, kaip JAV, bet prevencija nepakenktų…

Bet prie ko čia rasizmas? Nežinau. Nežino net daugelis JAV apžvalgininkų, sociologų, nes pagal statistiką nuo policininkų smurto baltųjų nukenčia tiek pat, kiek ir juodaodžių – atitinkamai jų procentui bendroje JAV gyventojų sudėtyje. Kaip nurodoma https://www.hsdl.org/?abstract&did=805052, psl. 5, santykis tarp whitevictimsir jų blackoffenders – 540,360 asmenų. O skaičius juodaodžių, nukentėjusių nuo baltųjų smurtautojų, žymiai mažesnis: 91,470 asmenų.

JAV gyvenantis išeivis iš Rusijos politologas Leo Vainsteinas, remdamasis savo gyvenimo Rusijoje patyrimu, konstatuoja: „Nustoti klūpoti sudėtingiau, nei atsiklaupti“. Ir klausia: „Ar sutiks iš SSSR emigravusių tėvų vaikai laižyti afroamerikiečių batus? Kodėl tuose miestuose, kur merai yra respublikonai (proprezidentinės partijos nariai) riaušių išvis nėra, niekas nieko neplėšia, nedegina? Kam to išvis reikėjo? Ką dar sugalvos plėšikavimų ir padeginėjimų kurstytojai?“

Beje, griežčiausiai riaušininkus pasmerkė afroamerikiečiai – Detroito, Atlantos, Čikagos, Denverio miestų merai.

Kažin, ar žinojo tuos faktus į mitingą atskubėjusios paauglės bei jų mokytojos? Ar žino Seimo narė, įsijungusi į šitą šaršalą?

Įdomu, ką šiandien Vilniuje veikia vaikų teises ganančios organizacijos? Gal jau atiminėja vaikus iš nerūpestingų tėvelių, leidusių dukrelėms išsipleikti ant asfalto po nešvankiais plakatais?

Ne mažiau įdomu, kaip Vyriausybė baus leidimą mitingui suteikusią Vilniaus meriją? Juk Vyriausybės nutarimu draudžiama renginiuose viešose vietose dalyvauti daugiau nei 300 žmonių, o šitame renginyje sudalyvavo nuo 600 iki 1000 svetimam skausmui (svarbiausia, kad tas skausmas – ne lietuviškos kilmės) neabejingų jautruolių.

Mūsų valstybės ateičiai neabejingi piliečiai, nustebinti jauno protestuotojų amžiaus, iškart prisiminė diktatorių pomėgį savo nešvariems tikslams panaudoti npaauglius. Prisiminė ir chunveibinus Kinijoje, ir hitlerjugendą Vokietijoje – paskutinę Hitlerio viltį, ir į komjaunimą suvarytus pavlikus morozovus, padėjusius dideliems dėdėms ir tetoms griauti Rusijoje bažnyčias, varu varyti valstiečius į kolūkius ir rašyti skundus ant giminių ir kaimynų…

Nejaugi Lietuva šiandien suka tuo pačiu keliu, atsiverdama mūsų istorijai ir kultūrai svetimų tradicijų virusui?

Sudėtinguose istorijos vingiuose savo pasaulėžiūrą brandinę piliečiai mitinguotojus apkaltino veidmainyste.

Vienas FB bičiulis teiravosi: „O kur visa šita minia su Seimo nare, su garsiais muzikantais (nuotraukose turbūt pastebėjote J.Didžiulį su žmona) buvo lygiai prieš metus, kada Jurbarko rajone buvo žiauriai sumušta ir išprievartauta nepilnametė? Kodėl neprotestavo kai mergina gulėjo reanimacijoje? Kodėl dėl pažeistų jos teisių, sužalotos fizinės bei dvasinės sveikatos neprotestavo ta pati Seimo narė, kuri vakar parade šlovino 5 kartus teisto (tame tarpe ir už nėščios moters užpuolimą) Amerikos juodaodžio atminimą, reikalaudama teisingumo jo atžvilgiu? Kodėl žmonių (ir ypač moterų) teisių „gynėjai” svarbi Amerikos nusikaltėlio gyvybė, tačiau visiškai nesvarbi Lietuvos mergaitės sveikata ir teisingumas jos atžvilgiu? Pažangiais save laikantys jaunuoliai neva kovoja už bendruomenės kitame žemyne teises, tačiau dėl jų pačių bendraamžės Lietuvoje išniekinimo bei teisingumo nebuvimo jos atžvilgiu nepajudino nė piršto! Seimo narei, ėjusiai paskui plakatą, keikiantį policiją, rūpi juodaodžių rasinė viršenybė prieš kitas rases, tačiau visiškai nerūpi savo tautietės, savo bendrapilietės, išniekintos Lietuvoje likimas ir teisingumas jos atžvilgiu!“

Gal jis klysta, gal ne ten ir ne taip sudėliojo klaustukus ir šauktukus? Deja, viskas taip, viskas – tiesa

Beje, likimas suteikė progą Seimo narei parodyti, kieno teisės jai labiau rūpi: ar doro lietuvio, kurį sumušė vienas psichologiškai neadekvatus juodaodžių teisių gynėjas, ar smurtautojo, sukėlusio pavojų Lietuvos piliečio sveikatai?

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netenka stebėtis, kad valdžios, švietimo ir kitų institucijų abejingumas visam tam, kuo šiandien yra penimas jaunimas, paaugliai, išprovokavo ir tokius pasvarstymus: „Visi piktinasi jaunimu ir nemato savo atspindžio. Gal laikas gyventi šiandiena ir žiūrėti kas dabar panosėj vyksta? Naikinam savo pačių namus, makaluojamės vienuose skandaluose, visur norim lįsti, diriguoti, o patys savo mažoj šalelėj nesusitvarkom. Gal gana tų politinių pasidraskymų? Žiūrėkit, kaip masiškai kertami medžiai, naikinami žvėrys, su gamtos naikinimu patys save naikiname. Ir ką paliksime savo vaikams, anūkams, jeigu benaikindami neuždusime patys. Dar ne tokių koronų čia sulauksim. Man visai nesvarbu, kas už ką vakar balsavo, man žymiai svarbiau šiandien, kaip išsaugoti medį, gėlą vandenį. O vaikams labai geras pavyzdys buvo parodytas amžinom kovom ir dėmesiu kitoms šalims, vat ir ima jaunimas iš senių pavyzdėlį“.

Nesunku pastebėti autorės politinio raštingumo stoką, bet sveikintinas jos posūkis į savikritiką: toks jaunimas neatsirado iš niekur. Jis – mūsų pačių ydų ir klaidų vaisius. Paaugliai, moksleiviai negali nematyti, nejausti, kaip valstybėje iš viešojo gyvenimo yra stumiama lietuvių kalba, kokia skurdi ir sausa mokyklose dėstoma Lietuvos istorija, kaip atsainiai ir paviršutiniškai pateikiama lietuvių literatūra, jos raida, etninės kultūros elementai.

Policijos postai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O juk paaugliai nestokoja nei smalsumo, nei jautrumo, o jau energijos ką nors nuveikti jiems gali pavydėti diplomuoti „vadybininkai”. Tačiau nėra autoritetų, nėra kam juos nukreipti ta linkme, kuri būtų įdomi jiems patiems ir naudinga visai visuomenei.

Nėra valstybę, o su ja ir visuomenę auginančios švietimo, kultūros, istorijos politikos. Yra tik nevykusios spekuliacijos ir peštynės privačių interesų ringe. Net ne kova, o šiaip… apsispardymai po kilimu ir varžovo apmėtymas mėšlu…

Beje, šį kartą graudžiausiai, pasigailėjimo verta atrodė Vilniaus policija, kuri leidosi įtraukiama į visą šitą antivalstybinį, antilietuvišką, antiistatymišką, net pačią policiją žeminusį farsą.

 Ką padarysi, užkampyje – užkampiška ir teisėtvarka…

2020.06.09; 07:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš kelias dešimtis metų išpopuliarėjo kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartotas žodis mankurtas. Žodis virto terminu, kuriuo pavadinamas žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebąs gyventi tik šia diena.

Dar anksčiau civilizuotam pasauliui šiurpą kėlė Kinijos chunveibinai – mažai mokytų, bet agresyvių ir politiškai angažuotų jaunuolių bei paauglių būriai, dalyvavę Mao sukeltoje vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Pikantiškas momentas: „kultūrinę revoliuciją“ vykdė mažiausiai kultūros uostę gyventojų sluoksniai, fanatiškai atsidavę „didžiajam vadui“.

Klausimėlis: kodėl Vasario 16-sios išvakarėse prisiminiau šias sąvokas, keliančias vien tik nemalonias asociacijas?

Todėl, kad jas priminė pastarųjų metų ir net savaičių procesai Lietuvos visuomenėje, o ypač švietimo sferoje.

Daugiau nei prieš penketą metų mokytoja Virgilija Černiauskienė, trisdešimtį metų dėstanti istoriją, pilietinį ugdymą, šokiravo skaitančiąją visuomenę karčia išvada: „Lietuvos mokyklose auginami mankurtai“.  

Mokytoja savo išvadą parėmė platesniu komentaru: „Kažkodėl į Lietuvą taip ir neatėjo supratimas, kad svarbiausia yra savas kraštas, o ne tai, ką darė akmens amžiaus žmonės, amerikiečiai ar aborigenai. Aišku, ir tai reikia žinoti, bet jei nežinai, kas buvo Antanas Smetona, kada vyko Žalgirio mūšis arba kas atkūrė Nepriklausomybę, tai kokia nauda iš kitų žinių? O vaikai dažnai to nežino. Ir visi kaltina mokytojus, kurie ir taip verčiasi per galvą, kad tik ko nors išmokytų“.

Virgilijos Černiauskienės nuomone, mokyklų programose Lietuvos istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasaulio istorijos įvykiai turėtų būti integruojami į Lietuvos istoriją, o ne atvirkščiai, kaip dabar.

Kaltinantį pirštą pedagogė nukreipia ir į moksleivių tėvus: „Tėvai užsiėmė bizniais arba geria. Šeimose vaikai jau seniai neugdomi. Jiems tik duodama pinigų, kad netrukdytų tėvų. Taip jie išmokomi, kad svarbiausia yra pinigai. Dėl to kalti ne mokytojai, o tėvai. Vaikų galvos užverstos kompiuteriniais žaidimais, filmais. Jiems nesvarbi Lietuva. Jie nori emigruoti ir galvoja, kad užsienyje jų laukia rojus. Taip ir nyksta mūsų tauta, o Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nieko nemato.“ 

Vasario 16-osios laužai Vilniuje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Jei pasikeitė, tai tik į blogąją pusę. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, nebeliko Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros katedrų: jos visos „integruotos“ į aptakesnius darinius. O švietimo ministerija, savo ruožtu taip pakoregavo Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kad moksleiviai jį išlaikyti gali ir visai neskaitydami lietuvių autorių kūrinių.

2017 metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities“. Joje profesorius Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą aštriu pavadinimu: „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“.

Apibūdindamas realią padėtį, V. Radžvilas pateikė apklausos rezultatus: 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kur nors emigruoti, o tai reiškia, kad „Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas (o tai ir yra mankurtinimas – J.L.) praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“.

Profesoriaus nuomone tokią situaciją galėjo pagimdyti radikaliojo liberalizmo propaguojamas individualizmo aukštinimas, kas savaime neigia tautą, neįsivaizduojamą be bendruomeniškumo. Kai neigiama tauta, faktiškai yra sutraukomi žmonių socialiniai ryšiai, o visuomenė paverčiama tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. Pasak V. Radžvilo, taip siekiama sukurti sovietinio stiliaus visuomenę. Tai – klajoklių visuomenė, neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę (! – J.L.)

Profesoriaus įsitikinimu, „yra milžiniškas skirtumas /…/ mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos“.

Šitie žodžiai pažadino mano prisiminimus apie maždaug prieš šešetą metų vienoje rajono gimnazijoje vykusį pedagogų kolektyvo susitikimą su rajono savivaldybės administracija bei rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto nariais. Pedagogai išsakė daug priekaištų dėl keblios situacijos, į kurią papuolė gimnazijos bendruomenė dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus gimnazijoje ir dėl to mažėjančių pedagogų krūvių.

Kai kurie priekaištai buvo teisingi, o su kai kuriais sutikti nesinorėjo. Juk mokinių skaudžiai sumažėjo visose rajono mokyklose, kaip ir visoje Lietuvoje dėl masine tampančios emigracijos, ir  rajono valdžia dėl to tiek pat kalta, kaip ir dėl nesiliaujančio lietaus… Tačiau pedagogai nieko nenorėjo girdėti apie objektyvias priežastis ir nedrąsiai išsakomus politikų siūlymus patiems kritiškiau peržvelgti išsikeliamus uždavinius, tikslus bei pasirenkamas priemones jiems pasiekti.

Tuomet aš paklausiau, kam pedagogai ruošia savo mokinius: ar kad taptų darbo jėga kitoms šalims, ar kad būtų savo šalies patriotai ir kurtų savo ateitį Lietuvoje? Į tai man buvo oriai atsakyta, kad pagrindinis pedagogų uždavinys – suteikti moksleiviams kuo tvirtesnes, išsamesnes žinias, o tada jau jie, moksleiviai, patys spręsią, kur ir kaip jas panaudoti.

„Atsakymas neteisingas“, – atsiliepiau į tai ir, kaip aiškėja dabar, buvau teisi. Moksleiviai – ne robotai, kuriuos privalu prikimšti žinių, faktų bei tam tikrų operacijų įgūdžių, tačiau auklėjimas, asmenybės ugdymas lieka tuščiais žodžiais, nes vienintelis ir viešpataujantis prioritetas – moksleivių laisvė mokytojų autoriteto sąskaita. O tai jau – tiesus kelias į nesėtų XXI amžiaus chunveibinų naują derlių.

Prieš porą metų rajone nuskambėjo vieno, dabar jau buvusio gimnazisto mėginimas praturtėti valstybės sąskaita, o štai prieš keletą dienų būrelis jaunimo sujudino rajono bendruomenę netikėtai pasipriešinę švęsti valstybės atkūrimo reikšmingą jubiliejų taip, kaip jiems buvo pasiūlyta… O gal liepta?

Šiaip ar taip, jaunuolių protestą ir pasipiktinimą didžia dalimi bus išprovokavę suaugusiųjų – gal pedagogų, gal moksleivių tėvų ar senelių – veiksmai ir žodžiai, todėl jie nepriėmė to, ką sugalvojo „suaugusieji“ ir tikino, kad būtų sugalvoję kažką geresnio, bet, varge, jų nuomonės niekas nepaklausė…

Įdomu, iš kur šiandien jauni žmonės sužinojo, kad juos varo į „paradą“, nors meras visą miesto ir rajono bendruomenę pakvietė į eiseną?… Prisiminimais apie „paradus“ su jais galėjo pasidalinti tik tie, kurie panašius „paradus“ organizavo arba buvo verčiami juose dalyvauti. Maža to, „prisiminimai“ buvo tendencingi, klaidinantys. Mat, sovietmečiu nedalyvavimas demonstracijoje arba eisenoje grėsė baudomis ir net represijomis. Studentams, pavyzdžiui, mėnesiui nuimdavo stipendijas, o dirbančiuosius užtampydavo po profsąjungų ar valdžios institucijas.

O kokiomis represijomis buvo „grasinama“ dabar? Ir apskritai – ar buvo grasinama?

Be to, paaiškėjo, kad ne visiems rajono pedagogams atkurtos savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus yra šventė, kad jiems tai – „juodas“ darbas, už kurį jie norėtų gauti papildomą atlyginimą, ir panašu, kad tą savo neigiamą nusiteikimą jie bus kažkaip perdavę ir savo ugdytiniams. Apie tai liudija terminai: rajono meras Kretingos bendruomenę pakvietė į eiseną, o jaunimo laiške kalbama apie „paradą“.

Išeitų, jog buvę ar esami moksleiviai iki šiol taip ir nesužinojo, kad eisena ir paradas yra anaiptol ne tas pats, nes skiriasi jų intencijos? Ir per visus mokykloje praleistus metus neatsirado pedagogo ar kito vyresnio žmogaus, kuris jiems tai būtų įtaigiai paaiškinęs?

Prisiminkime, kas yra eisena. Tai – pati seniausia vieša, taiki tam tikros žmonių bendruomenės ar grupės bendrų pažiūrų, bendrų tikslų išraiška, savotiškas ritualas, kurio metu žmonės organizuotai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi, dažnai nešant kokius nors simbolius (portretus, šūkius, gėles…), vėliavas ir kt. bei palydint muzika, dainomis.

Manoma, kad pirmosios eisenos, kaip religinių ritualų dalis, vyko senovės Asirijoje, Babilonijoje, Graikijoje. Eisenas mini ir Biblija. Čia, pavyzdžiui, rašoma, jog giedanti žmonių eisena lydėjo Sandoros skrynią į Dovydo miestą….

Eisenos ypač išpopuliarėjo Romos imperijoje, tapo savotiška imperatoriaus rūmų tradicija: imperatorius viešumoje pasirodydavo tik eisenoje, kuri gavo procesijos pavadinimą. Kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, ji perėmė ir procesijų tradiciją, tik svarbiausio asmens vietą vietoje imperatoriau sužėmė Tas, kurį garbino krikščionys: Švenčiausiajame Sakramente esantis Kristus.

Procesijų, kaip bažnytinių eisenų tradicija gyva ir šiandien, ir joje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas tiek procesijoje, tiek pasaulietiškoje eisenoje parodo, kiek toji bendruomenė yra gyva, kokiose srityse ji veikia, kokios jos vertybės. To paties, kiek aš galiu spręsti, buvo siekiama ir merui pakvietus į  eiseną miesto ir rajono bendruomenę kartu su jaunimu, moksleiviais, gimnazistais. Nes eisena – veiksmu paversta mūsų meilė Tėvynei, mūsų pagarba tautai ir jos atkurtajai valstybei.

Užupis, Maidanas ir Vasario 16-oji. Slaptai.lt nuotr.

Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad, ruošiantis šventei, nebuvo tartasi su jais. Bet net ir teisingas priekaištas nenubraukia eisenos prasmės ir reikalingumo. Nes kokiu kitu būdu ir kokioje erdvėje būtų galima paliudyti gausios, amžiumi, pomėgiais, finansinėmis galimybėmis itin nevienalytės bendruomenės vienybę, pagerbiant savo valstybės šventę? Joks koncertas ar kita dar gražesnė akcija, pakišta po pastoge, negalėtų aprėpti tokio didelio žmonių skaičiaus.

O štai paradas neša savyje kitokią žinią. Dažniausiai tai – galios (pavyzdžiui, karinės) arba agresyvus tariamos gausos (homoseksualų bei kitų seksualinių mažumų) demonstracija, siekiant emociškai paveikti žiūrovus ar žioplius…

Todėl belieka tik užjausti tuos moksleivius, jaunus žmones, kurie, kaip rašė Žemaitė, „neturėjo geros motynos“, mūsų atveju – išmintingo patarėjo ir auklėtojo, kuris būtų sugebėjęs paaiškinti jiems, ką lietuvių tautai reiškia Vasario 16-sios Aktas ir tuo Aktu atkurtoji valstybė. Ir kuris būtų pajėgęs jaunajai kartai įskiepyti asmeninės atsakomybės prieš valstybę ir tautą įgūdžius.

2018.02.11; 06:35

Politinės intrigos

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Ko negali pasiekti, jei ne jogas ar budistas atsiskyrėlis – tampa įkyria idėja. Lašininiai svajoja apie lanksčią taliją ir riestą užpakalėlį, alkanas sapnuoja riebius šašlykus, biednas – apie pinigus ir šiltus namus. Seksualiniam maniakui rūpi tik minkšti moteriškių užpakaliai, apie sveikatą daugiausia diskutuoja ligoniai.

Dieną naktį apie politiką rėkaujam, kai jos nėra. Nepasiligojusios visuomenės politikuoja mažai, valstybės vadovų nepažįsta ne tik klausimėlio runkeliai, bet ir laimingi, normalūs žmonės. Politikavimas visur, iki mažiausių buitinių smulkmenų ir aršūs, nesibaigiantys ginčai apie valdžią visuomet rodo ligą.

Visuomenę „iš apačios” apimančios visuotinės pilietinės akcijos būdingos socialinėms krizėms ir priešrevoliucinei situacijai, kasdienybėje masinis pilietiškumas „iš viršaus” – totalitarinių diktatūrų ženklas. Masiškiausias pseudopilietines isterijas galime stebėti Šiaurės Korėjoje – ten visi patriotai ir valstybininkai.

Pilietiškumas nenormaliai suaktyvėja ten, kur piliečių ir pilietiškumo nėra. Nesusvetimėjusioje aplinkoje pilietiškumas prigimtinis, tylus ir paprastas, todėl dažniausiai pralaimi rėksmingai, suinteresuotai vidutinybei. Kai bendruomenėje įmanoma išgyventi ir pačiam nulemti savo šeimos ateitį – be jokių raginimų, viešų akcijų ir ideologijų gini savo gerbūvį ir valstybės tvarką.

Tikrasis pilietiškumas ateina iš laisvės susikurti gyvenimą, kuriame nereikėtų saugotis gyvenimo, tai ne prievolė aplinkai, o pareiga sau pačiam. Laiptinėje šlapintis negalima ne todėl, kad draudžia taisyklės, piliečiais tapę žmonės gina patys save, nes jie ir yra valstybė ir bendruomenė.

Politika yra būtinybė dėl bendro gyvenimo tartis, menas susitarti ir susitarimų laikymasis. Susvetimėjusioje ir užvaldytoje visuomenėje niekas su tavim nesitaria, vyrauja vaidyba ir verčianti paklusti jėga. Tikros politikos čia nėra, todėl ir pilietiškumas iš principo neįmanomas.

Siekdama bet kokia kaina išlikti, valdžia savo nenorą, nesugebėjimą ar (ir) nesuinteresuotumą spręsti bendro gyvenimo problemas užkrauna visiems. Atsakomybės siaubas, noras išsaugoti status quo užmaskuojamas pilietiškumo imitacijomis, skirtomis baisiam priešui – tikrajam pilietiškumui – žudyti.

Kaltiesiems atsisėdus į teisėjų krėslą atsakomybė už valdžios sugedimą permetama visuomenei. Organizuojamos įvairiausios kovos su korupcija akcijos ir paminėjimo labdaros koncertai, blogybių pasmerkimo piknikai su keptomis dešrelėmis, sočių ponų baliai prieš skurdą, bėgimai prieš patyčias ir blogus įpročius ir kitokios atsakingo gyvenimo simuliacijos.

Nuoširdus ar dirbtinis pilietiškumas. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenė supriešinama į mokesčių mokėtojus ir nemokėtojus, patriotus ir antivalstybininkus, skatinami įtarimai, įskundinėjimas, didinama įtampa ir nepasitikėjimas. Niekada nepavargstantys, paaugliškai hiperaktyvūs neokomjaunuoliai organizuoja vis naujas „akcijas”, kaltųjų paieškas, pasmerkimus. Ruporams klykiant apie toleranciją persekiojami, žeminami kitaip manantys. Pilietiškumo etalonu karūnuojamas skundikas.

Prezidentės tupi peliukų – chunveibinų laidelėse ir fotografuojasi su nacionaliniais patyčių lyderiais. Nuščiuvusi tauta supranta, kad taip reikia galvoti ir gyventi, o tie atgrasūs tipai – pilietiškumo pavyzdys. Tai, kas protinga, darosi netikra, o tai, ko nėra – virsta siekiamybe. Prisijaukintas pilietiškumas tampa lojalumu.

Ir tikrasis pilietiškumas, kuris visada iš principo nelojalus, ieškantis blogybių priežasties, nesuvaidinto visuotinio gėrio ir lygių galimybių, siekiantis tikrų, esminių pokyčių – paskelbiamas antivisuomenišku ir destruktyviu.

Valdant užvaldytą žiniasklaidą ir manipuliacinį “visuomeninį“ transliuotoją tai visiškai nesunku. Norinčių pasitarnauti kiekvienoje redakcijoje nors vežimu vežk – visi nori susidėti dantis, gauti ir grąžinti paskolas. Ir štai, žingsnis po žingsnio kantrybė atlyginama ir tikslas pasiekiamas – visuomenė suskaldyta, supriešinta, bejėgė ir dėl visko pati kalta!

Galima toliau kovoti už permainas nieko nekeičiant ir gyventi po senovei iki begalybės, keičiantis fizionomijoms ekranuose. Imitacijos laimėjo, spektaklis pakeitė realybę, dalyvaukit šokių konkursuose ir likite su mumis. Pilietiškumas miršta, tegyvuoja pilietiškumas!

Kiek mums suplanuoja – tiek ir pragyvensim, už minimumą brangiai pilietiški Lietuvos piliečiai. TSKP suvažiavimai surašydavo, kas bus penkeriems metams. Kiniečiai gyvena ir dirba, galvodami kas bus su jų valstybe po penkių šimtų metų. Mes galvojam, kas bus iki  kadencijos pabaigos.

2017.12.11; 05:05