Dauguma didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai yra išeiviai iš kaimo ir nesvarbu, ar tai pirma karta nuo „žagrės“, ar „kelinta“.
Vienaip ar kitaip mes, beveik visi, esam atėję iš Lietuvos kaimo. Pagrindinė problema, ne kada mes palikome kaimą, o kada „kaimas mus paliks“. Kaimas mums suformavo ne tik savitą požiūrį į gamtą, bet ir į žmonių tarpusavio santykius. Šis klausimas mums buvo aktualus praeityje, dabartyje ir dar ilgam išliks aktualus.
Pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatų skirtumų mažėjimo tendencijos tarp miesto ir kaimo elektorato kinta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. Nieko nestebina, jog žmogaus mentaliteto bei moralės konservatizmas daugiau dominuoja kaime nei mieste.
Nuo 1990 metų Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi pagrindinės politinės jėgos, tai TS – LKD (Tėvynės sąjungos, įkurta 1993.05.01 ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta 1917 m. pabaigoje) bei LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija, įkurta 1896.05.01). Visos kitos susikūrusios dabartinės politinės jėgos – tai tik „tradicinių partijų“ nepasiteisinusios politinės veiklos išdava, kitais žodžiais tariant, priedai prie Lietuvos „tradicinių partijų“.
Vienos ar kitos Lietuvos pagrindinių partijų „tariamos ideologijos“ yra kildinamos iš tolimos praeities. Tačiau ideologiniai, moraliniai ar kiti partijų vertybiniai skirtumai dažniausiai galioja tik iki eilinių rinkimų. Galime drąsiai teigti, jog pagrindinių Lietuvos partijų moralinės, ideologinės vertybės deklaruojamos kaip tolimos praeities reliktas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje, nes kaip parodė praktika, visos partijos, gavusios tautos mandatą valdyti šalį, tarsi susitarusios praranda savo identitetą ir supanašėja.
Lietuviai, eidami į rinkimus, paprastai balsuoja už daugiausia žadančius, kurie būdami valdžioje dar „neprisidirbo“ ar tiesiog protestuodami. Didžiausią žalą rinkimų rezultatams daro rinkėjų pasyvumas, kurie neidami balsuoti mano, kad nuo jų balso niekas nepasikeis. Galima būtų aptarti praeities rinkimų rezultatų ir politinių partijų veiklos priežastinį ryšį, bet tai palieku rinkėjų sąžinei bei jų lūkesčiams. Manau, jog teisingas posakis: „kiekviena tauta išsirenka tokius valdančiuosius, kokių yra pati verta“. Vadovaujantis šia logika galime teigti, kad dėl esamos socialinės-ekonominės padėties šalyje atsakingi tik mes patys.
Neturiu nieko priešiško gerb. K. Griniui, bet jo komentaras „Delfyje“ tikrai nustebino. Jo teiginiai apie tai, kad 2008-2012 m. vadovaujančiai TS-LKD partijai ir premjerui A.Kubiliui turime būti dėkingi už nuopelnus, gelbstint Lietuvą nuo krizės, buvo netikėti. Sutinku su teiginiais, kad krizę reikėjo suvaldyti ir tam tikslui taikyti nepopuliarias visuomenės poveikio priemones. Tačiau ne tokia kaina, kokia buvo panaudota ir tikrai tokių ekonomikos vadovėlių, „kaip pažaboti krizę“ pagal A.Kubilių, niekas tikriausiai nerašys.
Esu giliai įsitikinęs, kad politologai privalo objektyviai vertinti praeities politinius įvykius, nepaisant simpatijų ar antipatijų politinėms partijoms ar atskiriems politikams. Studijuojant VU TSPM (tarptautinių santykių ir politikos mokslų) institute pasigedau objektyvumo ar noro kritiškai analizuoti Lietuvos šiuolaikinės politikos aktualijas. Jeigu esi politikas, tai nesi politologas ir atvirkščiai. Lietuvoje dažnai yra nesilaikoma šių nuostatų, tada atsiranda įvairios politinių įvykių aiškinimo interpretacijos, kurios tendencingai yra šališkos ir naudingos konkrečiai politinei jėgai.
Stebimės Kremliaus vadovų vykdomos politikos veiksmais ir jų propagandos priemonėmis, kuriomis bandoma įrodyti savo „teisėtumą“. Šiam „kilniam“ tikslui įgyvendinti yra tinkamos visos priemonės. Kuo mažiau demokratijos, tuo daugiau dėmesio skiriama poveikiui, t. y. vykdomos politikos pateisinimui.
Lietuva nėra išimtinė šalis, turinti gilias demokratijos tradicijas, tačiau turi didesnę demokratinio šalies valdymo patirtį, lyginant su Rusija, Baltarusija, Ukraina ar kt. NVS (nepriklausomų valstybių sandrauga) šalys. Tačiau vokiečių bei 50 metų sovietų okupaciniai rėžimai padarė savo juodą darbą demokratinio šalies valdymo suvokimui. Pagrindiniai demokratijos vystymosi priešai yra nepasitikėjimas valstybe (valdančiaisiais), teisingumu, gerove bei visuomenės apolitiškumas. Eilinį kartą patikėję valdančiųjų pažadais padaryti Lietuvą patrauklia ir socialiai teisinga valstybę tauta pradeda nusivilti, nes „profesionalų“ vyriausybė bei Seimas savo įstatymais bei sprendimais Lietuvos visuomenę ne konsoliduoja, o skaldo.
Valstiečių ryžtingumas priimant svarbius egzistencinius įstatymus yra silpnas ir mažai veiksmingas ir atvirkščiai, abejotinos reikšmės ar diskutuotini įstatymai buvo priimti „buldozerio“ principu. Dar antikinėje Graikijoje graikų filosofas Sokratas (lot. Socrates (469 pr. Kr.-399 pr. Kr.) sakė, jog “griežčiausias įstatymas dažnai sukelia didžiausią neteisybę“ arba „aš žinau, kad aš nieko nežinau“.
Pastaroji frazė geriausiai tiktų dabartinei Lietuvos vyriausybei. Valstiečiai yra priversti šokti pasiutpolkę ar šokį su ragučiais, nes lėtam vakarietiškam valsui nebėra laiko, greitai nebeliks su kuo „šokti“. Seimo bei vyriausybės vykdomos ar imituojamos reformos žlugdo „valstiečių“ populiarumą bei koalicijos partnerių norą toliau su jais „obuoliauti“.
Palaikydami jų vykdomą politiką, menkinamas ir taip silpnas „socdemų“ populiarumas. Tuo tarpu TS-LKD partija būdama opozicijoje atvirkščiai labai noriai bendradarbiauja su valstiečiais, norėdama daryti įtaką valdantiesiems bei kiršinti koalicijos partnerius. Tai jau ne polka, o polka su ragučiais, kur vedantysis šokėjas pasirenka jam patinkantį partnerį, kurį bet kad gali pakeisti.
Naujasis „socdemų“ lyderis, nebūdamas Seimo nariu, tačiau turintis daug ambicijų tapti įtakingu, bet turintis mažai galimybių tą padaryti. Politikoje kaip ir sporte norai gali būti dideli ir ambicingi, bet galimybės ribotos. Kiek ilgai užtruks šis pašėlęs politinis šokis ir partnerių ištvermės bandymai, parodys laikas? Tik ar užteks laiko ir kantrybės „žiūrovams“ – lieka paslaptis? Gal valdantiesiems praverstų ir kito antikinio romėnų filosofo ir politiko išminties perlai?
Žmogaus gerumas – įstatymų vadas. Klysta kiekvienas, klaidos neišsižada tik beprotis. Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis. Teisingumo pradmenys yra du: niekam nekenkti ir duoti naudos visuomenei. Darbai yra svarbiau už žodžius. Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti. Ciceronas. (Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.) – senovės romėnų politikas, filosofas).
2017.08.07; 01:30
