Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Ta mintis sutapo ir su Katalikų Bažnyčios mokymu, kad Dievas sukūrė žemę, vandenį, visą gamtą ir jos turtus vienodai visiems žmonėms, o ne tik kokiai saujelei išrinktųjų. Bet tuomet, Atgimimo metais, atrodė, kad pirmiausia tai galima įgyvendinti tik esant socializmui, bendravalstybinei (bendratautinei) nuosavybės formai.
Tai pirmiausia buvusiam valdančiųjų luomui – dvarininkams, bajorams, klebonams kėlė baimę ir pasipiktinimą, kaip ir „litvomanų“ deklaruojamas tautiškumas, tautinė valstybė jiems kėlė baimę dėl vienvaldiškumo praradimo.
Beje, tokio atgyvenusio luominio mąstymo buvo ir lenkų viršininkas, Rytų Lietuvos okupantas J. Pilsudskis. Jis, neatsižvelgdamas į lietuvių tautos valią turėti savo nepriklausomą valstybę, smurtu norėjo sugrąžinti lietuvių tautą ir jos valstybę į „unijinius laikus“, į uniją, buvusią naudinga tik Lenkijai.
