APaskyrus 2019 m. M. Ivaškevičiui nacionalinę premiją už romaną „Žali“, kuriame yra epizodų, menkinančių ar kitaip žeminančių laisvės kovų vadovų (Jono Žemaičio, Juozo Kasperavičiaus…) orumą (aprašo jų nepadorius ir net nusikalstamus veiksmus seksualinio gyvenimo srityje), pasipiktino ne tik rezistentai.
Ir papiktino ne pats M. Ivaškevičiaus romanas, o valstybės pozicija romano atžvilgiu. „Meistriškai pažeminai laisvės kovų vadovų asmenybes, še – tau premija, kad ir toliau su nuotaika šia linkme darbuotumeisi, o jūs, kiti, orientuokitės į nacionalinės premijos laureatą ir džiaukitės gavę dar vieną sektiną pavyzdį“.
Šitaip mums pataria ne tik valstybinė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija (pirmininkė prof. V. Daujotytė), bet ir kiti juridiniai ar fiziniai asmenys. Tai Lietuvos dramos teatras, rekomendavęs šį veikalą nacionalinei premijai, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, kai kurie intelektualai su Tomu Venclova priešakyje.
Prieš šios premijos skyrimą protestavusius jie pasmerkė, kaip besikėsinančius į asmens kūrybos laisvę, garantuotą Konstitucijos, o Lietuvos Prezidentė, įteikdama šią premiją, teisę niekinti laisvės kovotojus grindė požiūrių įvairovės būtinybe ir ragino Lietuvos žmones „gerbti įvairovę, nes kitaip galima prarasti viską“.
Šiame premijos skyrimo gynėjų mąstyme atsitiko tai, ką liaudies išmintis vadina: „vieni apie batus, kiti – apie ratus“. Įrodymų logika tai vadina mąstymo klaida ignoratio elenchi(tezės pakeitimu): kai premijos pagrįstumo įrodinėjimas slaptai pakeičiamas asmens teisės į kūrybos laisvę arba teisės į nuomonių įvairovę būtinumo įrodinėjimu.
Kad protestuotojai protestavo ne prieš individualią kūrybos laisvę ir ne prieš požiūrių įvairovę, rodo tas faktas, jog M. Ivaškevičiaus kūrinys pasirodė 2002 m. ir niekas iki šiol dėl jo neprotestavo, nesikreipė į Generalinę prokuratūrą, nėjo šūkauti nei prie autoriaus, nei prie leidėjo langų, nežinia, ar iš vis kas nors turėjo kokių nors viešai reiškiamų pretenzijų pačiam autoriui.
Laisvoje šalyje gali rašyti ką nori R. Vanagaitė, gali ir M. Ivaškevičius, nors su šitaip suprantama absoliučia „laisvų raštų“ laisve ir „nuomonių įvairove“ kažkodėl nenori sutikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154-155 straipsniai (šmeižimas, įžeidimas) ar Civilinio kodekso II skyriaus 2.24 str. norma, garantuojanti asmeniui jo garbės ir orumo gynimą.
Bet šį kartą ne apie atsakomybę, o apie ydingą mąstymą. Kūrybos laisvė demokratinėje visuomenėje yra asmeninis kiekvieno kūrėjo reikalas: autorius gali rašyti visuomenei priimtinus ir nepriimtinus dalykus. Tokia yra demokratijos logika. Bet neturi stebinti ir tai, jei Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas būtų skundžiamas administraciniam teismui. Tai įeina į tą pačią demokratijos logiką.
Problema prasideda ne su „kūrybos laisve“, o su jos kūrinių valstybiniu pripažinimu. Premijuodama M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kaip visumą, valstybė premijavo ir tas romano siužeto dalis, kuriose žeminamos konkrečių laisvės kovotojų (J. Žemaičio, J. Kasperavičiaus) asmenybės. O tai reiškia, jog šiai autoriaus nuostatai pritariama pačiu aukščiausiu valstybės lygmeniu, o toks partizanų vaizdavimas priskiriamas prie valstybės skatinamų vertybių.
Į šią valstybės akciją aktyviai reagavo kai kurios visuomeninės organizacijos tik todėl, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas pilietis, kaip mokesčių mokėtojas, turi teisę paklausti, kokioms vertybėms skatinti, propaguoti valstybė naudoja jo, kaip mokesčių mokėtojo, darbą?
M. Ivaškevičiaus pasirinktos priemonės partizanų vadams žeminti savo veiksmingumu gerokai viršija sovietų naudotas. Anie partizanams žeminti, kaip žinia, naudojo politinį kriminalinį „banditų“ metodą, daugeliui visuomenės menkai veiksmingą.
Premijuoto veikalo autorius tam pačiam tikslui pasirinko Vakarų liberalų sukurtą, žymiai literatūriškesnį, modernesnį ir giliau asmenybės žmogiškąją vertę žeidžiantį seksocentristinį metodą ir laimėjo valstybės premiją.
Tai, manau, turėtų pradžiuginti partizanams neapykantą jautusių emgėbistų, stribų, buvusios komunistinės nomenklatūros anūkus ir ypač – Kremliaus ideologus, Lietuvos partizanų niekinimą laikančius pagrindine savo antilietuviškų diversijų tema. Jie dabar galės sakyti: „Štai jūsų nauja „savų šaudymo į savus“ versija, pripažinta net nacionaline premija“.
Ta linkme einant, belieka tik laukti, kada abstrakčios „žodžio ir kūrybos laisvės“ ar „įvairovės“ gynimo vardan atsiras panašus romanas ir panaši valstybės reakcija ir apie sausio 13-osios gynėjus.
Lietuvos Prezidentė, šio veikalo premijavimą, kaip minėta, teisino būtinybe gerbti nuomonių, gyvenimo būdų įvairovę. Bet nebandė savęs paklausti, kokių vertybių įvairovę ji ragina ginti. Bet kokių?
Jei svarbu tik pati „įvairovė“ be konkretaus socialinio turinio, tai iš kur ši vertybėse pasimetusi valstybė gauna teisę bausti nusikaltėlius, persekioti paleckius, titovus… jei jų pareiškimai ir veiksmai, pagal tą pačią abstrakčios įvairovės gynėjų logiką, tėra skirtingi tos pačios įvairovės pasireiškimai.
Jei įvairovė – tik abstrakti, tai viskas leistina. Tada ir minėti paleckiai, titovai su savo antilietuviška veikla – teisėti tos pačios įvairovės kūrėjai. Teisė skirti nacionalines premijas partizanus niekinantiems kūriniams tada yra lygiai taip pat teisėta, kaip ir teisė premijuoti partizanus šlovinančius kūrinius. Juk pagal kraštutinio liberalizmo logiką, viena nuomonė nėra pranašesnė už kitą, teisuolio gyvenimo būdas nėra vertingesnis už nusikaltėlio gyvenimo būdą, o partizano kova už savo Tėvynės laisvę nėra vertingesnė už kolaboranto talkinimą okupantui.
Mat liberalui vardan abstrakčios „įvairovės“ atrodo vienodai gera gyventi tiek laisvėje, tiek ir nelaisvėje. Tada ir tos pačios Lietuvos ordinais gali būti apdovanojami ne tik partizanai, bet ir juos persekioję kagėbistai.
Disidentas Algirdas Patackas 2008 m. atsisakė nuo Lietuvos valstybės apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu tik todėl, kad tokiu pat ordinu Lietuvos Prezidentas V. Adamkus 2008 m. apdovanojo ir A. Patacką tardžiusį KGB tardytoją.
Jei M. Ivaškevičius būtų pasekęs A. Patacko pavyzdžiu, tai, kaip sąmoningas pilietis, būtų apgynęs ne tik individualios kūrybos laisvę, bet ir nesąmoningą valstybę nuo gėdos, į kurią tą valstybę pastūmėjo jos vertybinis pasimetimas.
Valstybės toleravimas abstrakčios, beprincipės nuomonių, gyvenimo būdų įvairovės, jos skatinimas nacionalinėmis premijomis džiugina Lietuvos nedraugus, kartu sujaukia žmonių protus, trukdo jiems vertybiškai apsispręsti, iš vidaus slopina tautos moralines, patriotines galias, skatina valstybės mastu formuoti nepatrauklų laisvės kovotojų įvaizdį, kad jaunimas netektų jį Tėvynės gynimui įkvepiančių pavyzdžių.
Tai kaip tik ir gali būti viena iš tų vidaus priežasčių, dėl kurių ir galime „prarasti viską“. Jei negerbiami laisvės kovotojai, tai tada nėra nieko Lietuvoje, kas būtų vertas pagarbos, nėra ir vertybių, ant kurių būtų kuriama Lietuvos valstybės ateitis, nes pasirodo kovoti dėl laisvės, tai rizikuoti patekti į nepatraukliųjų sąrašą.
Šio teksto autorius Alfonsas vaišvila – teisės filosofijos profesorius, taip pat – habilituotas mokslų daktaras
Informacijos šaltinis – propatria.lt
2019.02.24; 05:10
