Advokatas Ignas Vėgėlė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Teisininkui Ignui Vėgėlei naujausios visuomenės apklausos rodo augančius šansus tapti valstybės vadovu.
Pats advokatas patvirtino, kad svarsto apie politinės karjeros galimybes, tačiau galutinai dar neapsisprendė.
Tuo metu Seimo opozicijos atstovai mato ženklus, signalizuojančius, kad buvęs Advokatų tarybos pirmininkas žengs į politiką ir dalyvaus artėjančiuose šalies prezidento rinkimuose.
Reitingais džiaugiasi, o dėl politinės karjeros dar mąsto
Rugsėjo antrojoje pusėje Delfi užsakymu „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, prezidentas Gitanas Nausėda yra realiausias kandidatas dar kartą užimti prezidento postą – už jį balsuotų beveik 16,8 proc. apklaustųjų. Tačiau antrasis reitingų lentelės vietoje – buvęs Advokatų tarybos pirmininkas I. Vėgėlė. Jis nuo šalies vadovo atsiliekantis bene dvigubai – I. Vėgėlę palaikytų 8,9 proc. apklausos dalyvių.
Teisininkas neslėpė, kad džiaugiasi tokiu visuomenės vertinimu ir jaučia didelį žmonių palaikymą.
„Gaunu pastaruoju metu ir jau per pandemiją gavau didžiulį palaikymą, jis tęsiasi toliau. Žinoma, reikia atsargiai tai vertinti, nes visuomenės reitingai kinta – šiandien vienas yra aukščiausias, rytoj jis gali būti žemesnis“, – trečiadienį Eltai sakė advokatas.
„Jie (reitingai – ELTA) rodo, kad žmonės girdi, tai, ką noriu pasakyti, ką teigiu. Žmonės vertina tyrimus ir drąsą, kurią kitą kartą reikia parodyti. Jie drąsina ir toliau veikti“, – pridūrė jis.
Paklaustas, ar mąsto apie karjerą politinėje arenoje, jis patikino, kad svarsto tokias ateities galimybes ir susiklosčius atitinkamai situacijai spaudimas apsispręsti tik didės.
„Turbūt iš klasikų galima atsakymą paieškoti – mąstau, vadinasi egzistuoju. Kiekvienas iš mūsų mąstome ir kiekvienas galvojame apie ateitį. Jeigu matysime, kad Lietuvoj yra toks teisėtumo vakuumas, toks vakuumas girdėti žmonių nuomonę – žinoma, spaudimas apsispręsti ir tapti politiku tik didės“, – teigė advokatas.
„Tam, kad rinktis vienokį ar kitokį sprendimą, reikia labai gerai apmąstyti. Akivaizdu, kad praradimas yra labai didelis – prarandi labai daug ir turi labai daug įsipareigoti“ – akcentavo I. Vėgėlė.
Visgi I. Vėgėlė paneigė gandus, kad jau nusprendė dalyvauti artėjančiuose prezidento rinkimuose ar kad kurs naują politinę jėgą Sveikatos teisės instituto pagrindu.
„Nė su vienu politiku nesu sutaręs nei aptaręs prisijungimą prie kažkokios dabar esančios politinės jėgos. Nė su vienu politiku ar visuomenininku nesu aptaręs naujos politinės jėgos kūrimą, tuo labiau apsisprendimą dėl ėjimo į prezidentus ar kažkokią kitokią politinę instituciją. Gandai lieka gandais“, – pabrėžė teisininkas.
Opozicijos atstovai tikina, kad I. Vėgėlė žada dalyvauti prezidento rinkimuose
Visgi Seimo opozicijos tikina matanti ženklų, kad advokatas Ignas Vėgėlė žengs į politiką – manoma, kad teisininkas išbandys savo jėgas artėjančiuose šalies prezidento rinkimuose, o vėliau burs ir politinę partiją.
Darbo partijos pirmininkas Andrius Mazuronis Eltai patikino, kad jam teko girdėti įvairių kalbų apie advokato I. Vėgėlės sprendimą dalyvauti artėjančiuose prezidento rinkimuose.
„Aš jau jo advokatu nevadinčiau, nes kažkaip teisinio pobūdžio pranešimų pastaruoju metu iš jo arba visiškai negirdžiu, arba girdžiu ženkliai mažiau negu politinio pobūdžio pareiškimų. Net nežinau, ar juos galima pavadinti gandais, ar tiesiog nepatikrinta informacija, tačiau tiek Seimo koridoriuose, tiek tarp politikų jau kurį laiką (kalbama – ELTA), kad ponas Vėgėlė turi labai aiškių planų tiek ir kažkokį politinį judėjimą kurti, tiek ir turi labai daug ambicijų asmeniškai dalyvauti prezidento rinkimuose“, – Eltai teigė „darbietis“.
„Kaip suprantu, prezidentinės ambicijos yra pirmoje vietoje. Galimybė dalyvauti parlamentinėje veikloje bus turbūt antroje ar trečioje vietoje – nepasisekus prezidentiniam projektui“, – svarstė jis.
Pasak „darbiečio“, savo ruožtu partija nesikreipė į I. Vėgėlę ir nesiūlė prisijungti prie Darbo partijos komandos. Tačiau, politiko teigimu, durys yra atviros.
„Mes tikrai neagitavome ir nekalbėjome, bet jeigu jis išreikštų tokį norą ateiti ir prisijungti prie mūsų komandos, manau, kad būtų tikrai svarstytinas ir pakankamai realus variantas“, – sakė A. Mazuronis.
Apie tai, kad mato I. Vėgėlės užmačias žengti politinėn arenon, Eltai sakė ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis.
„Matau tai, kas vyksta viešojoje erdvėje – advokatas Vėgėlė, panašu, kad tikrai priėmė sprendimą ir dalyvauja politikoje – ne tik, kad dalyvaus. O kokiam formate – reikia jo paties paklausti“, – Eltai nurodė buvęs premjeras.
Ar I. Vėgėlė taikytųsi jungtis prie demokratų sąjungos, S. Skvernelis teigė neturintis tokios informacijos.
„Žinių, kad jis su kažkuo iš mūsų kalbėtų, tikrai neturime“, – pabrėžė jis.
Opozicija naujo konkurento grėsmės nemato, tačiau perspėja G. Nausėdą
Paklausus, ar I. Vėgėlė gali pasiglemžti dalį „darbiečių“ ar demokratų palaikytojų balsų, abu politikai sutartinai tikino, kad grėsmės prarasti dalį elektorato nemato. Pasak S. Skvernelio, buvęs Advokatų tarybos pirmininkas užima gerokai radikalesnes pozicijas nei demokratai „Vardan Lietuvos“.
„Matant jo pozicijas viešojoje erdvėje, komunikavimą, pasisakymus – nemanau, kad mes turėtume persikirtimą su elektoratu ar rinkėjais. Jis yra daugiau radikalesnes pozicijas išreiškiantis politikas, galbūt „valstiečių“ kandidatas atitiktų kažkokį panašų aplikavimą į rinkėjus“, – samprotavo politikas.
Visgi, jis pastebėjo, kad I. Vėgėlės ir dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos rinkėjai panašūs.
Lietuvos Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
„Matyt rūpestis bus veikiančiam prezidentui. Jeigu prezidentas dalyvaus rinkimuose antrai kadencijai (…) tai kovos dėl to paties rinkėjo“, – aiškino S. Skvernelis.
Jam antrino ir A. Mazuronis. Nors abejojo, ar I. Vėgėlė galėtų būti rimtu varžovu G. Nausėdai, visgi, politiko manymu, ir I. Vėgėlė, ir G. Nausėda taikytųsi į tą patį rinkėją.
„Pono Vėgėlės retorika ir matymas tais klausimais, kuriais man teko girdėti (…) pakankamai stipriai sutampa su dabartinio prezidento deklaruojamomis pažiūromis, vizija ir tam tikrų problemų ir jų sprendimo būdų matymu. Aš tikrai manau, kad pono Vėgėlės kandidatavimas būtų tikrai nenaudingas dabartiniam prezidentui ir, jeigu iš kažko atiminėtų balsus šiuose prezidento rinkimuose, tai pirmoje eilėje tai būtų dabartinis mūsų šalies vadovas – sprendžiant iš tos retorikos ir tų minčių, kurias mes girdime tiek iš prezidento, tiek iš Vėgėlės“, – nurodė A. Mazuronis.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį susitiko su LGBT vaiko mama Rasa Račiene. Šalies vadovo vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis teigė, kad susitikimo metu buvo aptarti iššūkiai, su kuriais šiuolaikiniame pasaulyje susiduria vaikai, nemažai kalbėta ir apie Partnerystės įstatymą.
Prezidento patarėjas taip pat patikino, kad prezidentas nuolatos bendrauja su LGBT bendruomenės atstovais, todėl yra įsigilinęs į šios bendruomenės problemas.
„Tai buvo labai jautrus pokalbis tarp dviejų tėvų apie vaikus, apie iššūkius, su kuriais susiduria vaikai šiuolaikiniame pasaulyje. Ir tikrai prezidentas girdi ir jaučia tą nerimą, kurį išsakė, išdėstė gerbiama mama. Prezidentas teigė, kad šiuo metu mes valstybėje turime labai daug susiskaldymo, susipriešinimo, pykčio, trūksta pagarbos vieni kitiems, trūksta pagarbos kitaminčiams, trūksta pagarbos žmonėms, kurie galbūt kitaip gyvena“, – po R. Račienės ir prezidento susitikimo teigė P. Mačiulis.
Vis dėlto prezidento patarėjas akcentavo, kad šią problemą išspręsti nėra taip paprasta.
„Turbūt ši problema, kaip ir kitos problemos, nėra sprendžiama tiktai įstatymais, tam reikia ir didelio visuomenės požiūrio pasikeitimo, supratimo ir tolerancijos. Situacija po truputį keičiasi Lietuvoje, bet visi mes norime, kad tas pokytis būtų didesnis“, – pažymėjo jis.
P. Mačiulis pabrėžė, kad prezidentas bendrauja su LGBT bendruomenės atstovais ir žino jos problemas.
„Prezidentas tikra pažįsta ne vieną porą, bendrauja ir žino šių žmonių problemas. Tai turbūt kažkokio atskiro susitikimo tam tiesiog nereikia. Tas bendravimas vyksta nuolatos“, – patikino jis.
Pasak šalies vadovo patarėjo, susitikimo metu nemažai kalbėta ir apie Partnerystės įstatymą.
„Kokia forma jis galėtų būti, ar Civilinio kodekso keliu, ar atskiru įstatymu, čia yra turbūt tik detalės, kurios užgožtų pačią esmę, bet prezidentas nuoširdžiai laikosi pozicijos, jog bendro gyvenimo sureguliavimas turi būti įgyvendintas Lietuvoje“ , – sakė P. Mačiulis.
Pavasario sesijoje Seimas pateikimo stadijoje atmetė ir grąžino tobulinti daugybę emocijų visuomenėje keliantį lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projektą. Vis dėlto, kaip vasarą sakė prezidentas G. Nausėda, jis dar pateikimo stadijoje atmesto projekto nebūtų pasirašęs, mat įstatymo projekte partnerystė buvo prilyginta santuokai.
ELTA primena, kad LGBT vaiko mama R. Račienė trečiadienį išplatino viešą kreipimąsi į prezidentą Gitaną Nausėdą su siekiu pakeisti šalies vadovo poziciją LGBT bendruomenės atžvilgiu. Moteris kreipimesi teigė stovėsianti S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros iki tol, kol prezidentas savo darbotvarkėje ras laiko susitikimui. Kiek vėliau moteris pranešė prezidento kvietimą susitikti gavusi.
Šeštadienį prie Prezidentūros susirinko būrys žmonių, nusprendusių pareikšti palaikymą LGBT bendruomenei ir R. Račienei.
Prezidentūroje pirmadienį vyks Kultūros forumas, skirtas istorinės atminties klausimams analizuoti. Į forumą prie apskritojo stalo prezidentas Gitanas Nausėda kviečia mokslininkų bendruomenės atstovus – istorikus, paveldosaugininkus, politologus, menotyrininkus.
Diskusijoje numatoma aptarti, kaip nuo nepriklausomybės atkūrimo formavosi istorinė atmintis, kokie esminiai lūžiai įvyko per šį laikotarpį, taip pat įsivertinti situaciją, kurioje esame atsidūrę šiandien. Į forumą susirinkę nepriklausomi mokslininkai, ekspertai nagrinės, kaip atminties politikos klausimai sprendžiami svetur ir kokias gerąsias patirtis galima būtų panaudoti Lietuvoje.
Mokslo bendruomenės įžvalgos yra ypač svarbios siekiant sutarimo, kaip veiksmingiau spręsti ateityje iškilsiančią istorinės atminties problematiką, įgalinti valstybę ir bendruomenes gvildenti istorinių įvykių paveldą vadovaujantis demokratinėmis gairėmis, pažymima Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
Planuojama Kultūros forumų istorinės atminties tema surengti ne vieną, įtraukti platesnį visuomenės ratą, kitas institucijas.
Gitanas Nausėda su žmona Diana ateina į Simono Daukanto aikštę. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda sako, jog persvara, kuria jis laimėjo rinkimus, įpareigoja.
„Po šampano purslų ateina suvokimas, kad pergalės džiaugsmas lieka kažkur už nugaros ir dabar yra atsakomybė. Atsakomybę jautėme nuo pat pirmųjų dienų, kai ėjome į rinkimus, nes žinojome, kad jei jie baigsis sėkmingai, bus labai trumpalaikis džiaugsmas, bet bus labai daug atsakomybės Šiandien ta ryški persvara, kuria aš laimėjau, yra dar labiau įpareigojanti, nes reikia atiduoti visas jėgas”, – sekmadienio vakarą savo rinkimų štabe sakė G. Nausėda.
Pasak jo, priešingu atveju nutiks taip, kaip ne kartą yra buvę, kai politikai, į kuriuos dedamos viltys, anot išrinktojo prezidento, šimtu procentų neįvykdo piliečių lūkesčių.
„Nenorėčiau būti dar vienas šitoje galerijoje”, – sakė G. Nausėda.
Suskaičiavus balsus 1813 iš 1972 rinkimų apylinkių, G. Nausėda surinko 69,42 proc. rinkėjų balsų, o buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė – 30,58 proc. rinkėjų balsų.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jau antrąsyk premjeras Saulius Skvernelis demonstruoja nepagarbą valstybei, jos pirmajam asmeniui ir valstybės institucijoms. Savo, kaip kandidato į šalies prezidentus, kalboje pareiškęs, jog Prezidentūroje turėtų krykštauti vaikai, jis aiškiai leido suprasti, kad šalį valdo šeimos neturinti prezidentė. Ir galbūt ir ateityje valdys žmogus, dar neturintis šeimos…
Šitoks
akibrokštas yra pats tikriausias seksizmas, pareiškė viena moterų teisių gynimo
atstovė. Gaila, tuo viskas ir pasibaigė, nors, regis, turėjo būti daug
audringesnė reakcija; nors ir netiesiogiai, tačiau labai jau nedviprasmiškai
premjeras ir kandidatas į prezidentus taikė į galbūt vieną iš skaudžiausių –
vaikų neturinčių, o galbūt ir negalinčių turėti – žmogaus vietų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vakar
Svernelis žengė dar toliau.
Prezidentei Daliai Grybauskaitei pareiškus, jog Irmos Gudžiūnaitės kandidatūra į aplinkos ministro postą netinka todėl, kad jai trūksta kompetencijos, premjeras vėl pratrūko: „Su šia prezidente suderinti naujo ministro kandidatūros bus neįmanoma. Gudžiūnaitės kandidatūra su šalies vadove buvo suderinta iš anksto (pabraukta aut.) – todėl ir pateikta. Maža to, prezidentė kandidatei po pokalbio sakė, kad sprendimas bus teigiamas, todėl šiandienos pareiškimas iš tikrųjų stebina“, – savo „Facebook“ paskyroje, matyt, pasekęs D. Trampo pavyzdžiu, parašė Saulius Skvernelis.
Norėtųsi premjero paklausti, ar jam, kadais
studijuojant policinius mokslus, buvo dėstoma logika? Galbūt kandidatūrą, o
tiksliau – susitikimą su kandidate ir buvo galima (o ir reikėjo!) suderinti iš
anksto, tačiau ar tai jau reiškia, kad prezidentė, kandidatės dar nemačius,
būtinai turėjo ją patvirtinti, kai pamatė ir išgirdo?… Juolab, kad
pretendentė į ministrus, atsakinėdama į žurnalistų pateiktus klausimus, net
nesugebėjo ištarti tikslaus ministerijos, kuriai ji norėjo vadovauti,
pavadinimo.
Aplinkos ministerija yra viena iš sudėtingiausių
ministerijų, į kurios valdymą patenka daug valstybei labai svarbių sričių; patirties
neturinčiam tuose tyruose – misija neįmanoma.
Premjeras kategorišku tonu pareiškė, kad aplinkos
ministro pareigas toliau laikinai eis energetikos ministras ir daugiau kandidatų
į šią poziciją jis neieškos. „Žinodamas, kiek užtruko derinimas ir koks
prezidentės požiūris, darau išvadą, jog bus atmesta bet kuri kita mano teikiama
kandidatūra. Tai reiškia, kad su šia prezidente suderinti naujo ministro
kandidatūros bus neįmanoma.
R.
Karbauskis rėžė dar stipriau: „Tyčiotis neleisime“.
Įdomu tik, kas ir iš ko čia tyčiojasi.
Taigi, regis, iki naujos vyriausybės suformavimo
išrinkus naująjį prezidentą, o tai įvyks maždaug po pusmečio, aplinkos
ministerija liks be vadovo.
Susidaro įspūdis, jog premjeras jaučiasi taip,
tarsi tvarkytųsi ne valstybėje, o savo nuosavame darže.
Gal, užuot sėdėjus V. Kudirkos aikštėje ir dairantis į S. Daukanto aikštę, reikėtų vis dėlto apsispręsti?
Tautinės kultūros puoselėtojams skundžiantis dėl diskriminacijos, Eltai Prezidentūros atsiųstame paaiškinime rašoma, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Jono Basanavičiaus premijos laureatams teikiamos Vasario 16-osios minėjimo proga, bet diena gali būti ne ta pati.
„Prezidentūroje yra teikiami valstybiniai apdovanojimai, kuriuos įteikia Lietuvos Respublikos prezidentas. Pagal susiklosčiusią tradiciją dabartinėje Prezidentūroje Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremonija vykdavo nuo 1997 m., Jono Basanavičiaus premijos buvo teikiamos Signatarų namuose ir Nacionaliniame muziejuje“, – rašoma Prezidentės spaudos tarnybos atsakyme.
Jame taip pat rašoma, kad abi premijos skiriamos pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintas nuostatas. Nacionalines kultūros ir meno premijas skiria speciali komisija, kurią nutarimu patvirtina Vyriausybė. Jono Basanavičiaus premiją – kultūros ministro sudaryta komisija.
Šiemet numatyta, kad Jono Basanavičiaus premiją Kultūros ministerijoje vasario 13 d. įteiks ministras pirmininkas.
Nacionalinės kultūros ir meto premijos bus teikiamos vasario 16-ąją Operos ir baleto teatre.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad J. Basanavičiaus premija įstatymais yra įtvirtinta kaip Nacionalinė premija, savo svoriu ji yra tokios pačios vertės kaip visos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, todėl nominuotieji šiai premijai turi būti pagerbti taip pat, kaip ir kitų Nacionalinių premijų laureatai.
„Kai J. Basanavičiaus premija buvo įsteigta, nuo 1992-ųjų metų ji buvo teikiama kartu su kitomis Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Ir tai tęsėsi iki 2000-ųjų metų. O vėliau kažkokiu būdu keliai išsiskyrė. Nacionalinės kultūros ir meno premijos persikėlė į Prezidentūrą, jų dydis pasikeitė. Tuo tarpu J. Basanavičiaus valstybinė premija iškeliavo į Nacionalinį muziejų“, – sakė D. Urbanavičienė.
Pasak D. Urbanavičienės, kad etninės kultūros puoselėtojai būtų apdovanoti kartu su kitais nusipelniusiais kultūrai, anksčiau labiausiai priešinosi Kultūros ministerija, o dabar – Prezidentūra.
„Jau nebe Kultūros ministerija prieštarauja, o Prezidentūra. Jeigu konkrečiai – daugiausia tai prezidentės patarėja Rūta Kačkutė priešišką požiūrį formuoja“, – sakė D. Urbanavičienė.
2016 metais Seime buvo priimti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais J. Basanavičiaus premija buvo įtvirtinta kaip Nacionalinė premija.
Prezidentė suteikia leitenanto laipsnį kariūnams. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventams suteikė pirmąjį karininko – leitenanto laipsnį.
Šiemet S. Daukanto aikštėje vykusioje iškilmingoje ceremonijoje Tėvynei prisiekė 41 ką tik studijas akademijoje pabaigęs kariūnas.
Pasak Prezidentės, pasižadėjimas Tėvynei – nepaprasta akimirka. Ir ypatinga, karininko dvasią stiprinanti atsakomybė. Tačiau ne akimirkai, o visam gyvenimui.
Šalies vadovė pabrėžė, kad kario profesija kelia išskirtinius reikalavimus: lyderystės, ryžto, išprusimo, gebėjimo vadovauti, valdyti modernią ginkluotę. Šalia viso to – būti moraliniu pavyzdžiu ir įkvepiančiu autoritetu visiems bendražygiams. Būtent tokių profesionalų reikia Lietuvos kariuomenei. Ji stipri tiek, kiek stiprūs ir gerai parengti jos kariai, kiek užgrūdinta jų valia ir vienybė, kiek tvirtas įsitikinimas, kad bet kuriuo metu jie yra pasirengę apginti valstybę, taikų žmonių gyvenimą.
Svarbu, kad jaunieji karininkai taps ne tik Lietuvos kariuomenės, bet ir viso Aljanso kolektyvinės gynybos dalimi. Kiekvienas savo tarnyba didins Aljanso stiprybę.
Valstybės vadovė Karo akademijos absolventams palinkėjo tapti tikrais vadais. Patikimais, stipriais ir drąsiais – tais, kurie apsisprendė būti priekyje ir pirmi atremti visus iššūkius.
Visų prisiekusiųjų jau laukia kariniai daliniai. Pusė karininkų tarnaus sausumos, likę – mokymo ir karo policijos pajėgose.
Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.
Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.
Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.
Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.
Svarbiausi – prezidento rinkimai
Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.
Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.
Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.
Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.
Pretendentų bemaž 20-imt
Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.
Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.
Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?
Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.
Žino, bet dar tyli
Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.
Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.
2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.
Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.
Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi
Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.
Premjero partija
Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.
Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.
Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.
Kritika be atsakomybės
Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.
Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.
Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.
Vienas ateina, kita išeina
Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.
Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.
Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.
Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.
Šachmatų partijos prasideda
Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.
Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.
Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.
Socialdemokratai be favoritų
Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.
Politika atostogų neišeina
Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.
Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.
Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.
Starte – lygiosios
Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.
Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.
Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.
Kokiu būdu dalyvaus Rusija?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.
Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, – jų tik daugės.
S.Skvernelio užsienio politika?
Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.
Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme, kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.
Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.
Rusija veiks, tad reaguoti reikės
Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.
Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.
Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.
Orkestras jau repetuoja
Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.
Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.
Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.
Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.
Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.
Valstybės diena arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena švenčiama liepos 6 dieną. 1253 m. liepos 6-ąją dieną buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.
1990-ųjų spalio 25-ąją liepos 6-oji paskelbta Valstybės švente.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Sausio 13-osios ryte S. Daukanto aikštėje kartu su 25 Sausio 13-osios mokyklos mokiniais įžiebs užrašą #Laisvė, simbolizuojantį prieš ketvirtį amžiaus apgintą Lietuvos nepriklausomybę.
Šalies vadovė visus vilniečius ir sostinės svečius kviečia nusifotografuoti prie šios šviesos instaliacijos ir naudojant žymą #Laisvė socialiniuose tinkluose pasidalinti, ką kiekvienam piliečiui reiškia laisvė ir nepriklausomybė.
V.Uspaskichas premjeru nebus, nebus ir ministru, net Seimo pirmininku netaps, nors pastaruoju metu, lyg norimo žaislo negavęs ir lūpą patempęs mažas berniukas, vis grasino įspirti griežtai Mamai iš Daukanto aikštės ir sėstis būtent į Seimo pirmininko postą. Esą, vis tiek aš kietas.
Būsimasis premjeras A.Butkevičius dabar aiškina, kad V.Uspaskichas atsisakys net ir Seimo nario mandato.
Išgaruos Viktoras kaip kamparo spiritas Andriui panorėjus, o Mamai paliepus. Kaip čia dabar taip? Kai po pirmojo Seimo rinkimų turo V.Uspaskicho emocijos tiesiog per kraštus veržėsi, jis kalbėjo, kad vardan premjero posto atsisakytų europarlamentaro mandato, po to aiškino, kad galėtų padėti Lietuvą gelbėti ir būdamas svarbios ministerijos vadovu.
Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne! Policijos smurtui – ne! Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk! Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!
Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…
Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).
Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:
– norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,
– neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,
– neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,
– ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,
– kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,
– priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,
– netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,
– nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,
– sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,
– darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.
Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.
Todėl reikalaujame:
– nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,
– išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui
pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.
To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.
Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime.
Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.
Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.
Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje jų liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.
Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mes už juos ir stipresni, ir išmintingesni.
Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mesjuos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!
Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.
