„SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Įmonės „SME Finance“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas sako, kad, palyginti su praeitų metų demografiniais duomenimis, nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas Lietuvoje nėra vienkartinis šuolis. Vis dėlto, anot ekonomisto, žemas gimstamumo lygis ir spartus visuomenės senėjimas yra aspektai, galintys nutempti demografinius rodiklius žemyn.
„Jei mes žiūrėtume metinį pokytį, tai tiek šių metų sausį, palyginti su praeitų metų sausiu, tiek vasarį vis dėlto buvo gyventojų skaičius prieaugis. Jeigu žiūrėtume vasario mėnesį – 967 yra prieaugis bendro gyventojų skaičiaus (per metus – ELTA). Aš įsivaizduoju, kad jei žiūrėtume pagal komponentus, kol kas visgi tempia (rodiklius – ELTA) imigracija“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.
„Kitas aspektas – imigrantų skaičius buvo didesnis negu emigrantų. Emigrantų buvo 3 422 sausį, imigrantų – 4 050. Tai reiškia, kad į Lietuvą daugiau atvažiavo negu išvažiavo. Taip pat ir dėl to, nes mes ir toliau importuojame nemažai užsienio darbo jėgos“, – vardijo jis.
Ekonomisto teigimu, metinį nuolatinių gyventojų Lietuvoje prieaugį galimai lėmė įvykęs „Brexitas“ bei nusilpusi Didžiosios Britanijos ekonomika.
„Dar vienas aspektas yra „Brexitas“. Gali būti taip, kad dalis Lietuvos emigrantų po truputį grįžta. Bet aš čia darau prielaidą, neturiu konkrečios informacijos. Faktiškai įvyko „Brexitas“, yra konkretumas. (…) Antras aspektas – šiek tiek nusilpo Didžiosios Britanijos ekonomika. Čia ir dėl prekybos karų, taip pat ir dėl „Brexito“, nes antras pusmetis jiems buvo nelabai sėkmingas. (…) Kadangi Lietuvoje turime žemą nedarbo lygį, labai aukštą užimtumą ir didelį darbo jėgos poreikį, plius kylančius atlyginimus, tai galbūt dalis mūsų emigrantų po truputį grįžo“, – tikino A. Izgorodinas. Emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Ekonomisto nuomone, augantis nuolatinių gyventojų skaičius šalyje nėra vienkartinis.
„Aš asmeniškai esu nusiteikęs gana pozityviai. Mane pozityviai nuteikia tai, kad turėjome pakankamai didelį imigrantų šuolį. Jeigu žiūrėtume sausio mėnesį, tai imigrantų buvo 4 050, praeitų metų sausį – 2 753. Tai yra labai rimtas prieaugis. Ir, aš manau, tai nėra vienkartinis šuolis, tai yra tendencija. (…) Panašu, kad įvyko statistikos persilaužimas Lietuvoje, nes labai ilgą laiką turėjome neigiamą neto migracijos (skirtumas tarp imigrantų ir emigrantų – ELTA) poveikį gyventojų skaičiui. Panašu, kad nuo praeitų metų turime šių rodiklių teigiamą poveikį“, – sakė jis.
Visgi, kaip teigė A. Izgorodinas, žemas gimstamumo lygis yra ta rizika, kuri Lietuvos demografinius rodiklius „tempia žemyn“. Taip pat, kaip sakė jis, nerimą kelia ir spartus visuomenės senėjimas.
„Kur matau pakankamai didelę problemą – nepaisant to, kad auga bendras gyventojų skaičius, – turime spartų visuomenės senėjimą. (…) Tai reiškia, kad darbo rinka bus pakankamai apkrauta“, – teigė ekonomistas.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, yra realu, kad dėl imigracijos daromos įtakos bus fiksuojamas gyventojų skaičiaus augimas ir pirmąjį šių metų pusmetį.
„Tas faktas, kad auga imigrantų skaičius, yra labai logiška įmonių reakcija į tai, kas vyksta su mūsų demografija ir darbo rinka. Įmonės nesuranda vietinių gyventojų, darbuotojus importuoja. Aš įsivaizduoju, kad tai tęsis toliau ir (…) kad bent šių metų pirmąjį pusmetį turėtų išaugti gyventojų skaičius būtent dėl imigracijos“, – sakė jis.
ELTA primena, kad vasario pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 793 tūkst. nuolatinių gyventojų – 979 mažiau nei sausį, anksčiau skelbė Statistikos departamentas. Tai pirmasis mėnesinis gyventojų skaičiaus mažėjimas po 9 mėnesius trukusio augimo.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, per metus (šių metų vasario pradžioje, palyginti su praėjusių metų vasario pradžia) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo 967.
2018 metų rugsėjį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje smuko žemiau nei 2,8 mln.
Romas Lazutka. Slaptai.lt nuotr.
Ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad nors praeitų metų bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas buvo spartesnis nei prognozuota, jis yra tik vienas iš visuomenės gerovės rodiklių, kuris daug ko neatskleidžia.
„Žinoma, kad labai geri duomenys, kad BVP augo ir santykinai gana sparčiai, ir daug sparčiau nei prognozuota (…). Kitas dalykas – BVP daug ko neatskleidžia (…), jis yra vienas iš visuomenės gerovės rodiklių, bet nepakankamas, tikrai“ , – ketvirtadienį spaudos konferencijoje sakė profesorius.
„Matėme, kad daugiausia skaičiuojama gamybos metodu (…), bet visuomenei reikšmingiau žinoti pajamų metodu – atlyginimų augimas įspūdingas, pelnų augimas įspūdingas“, – vardijo jis.
Kaip ketvirtadienį pranešė Statistikos departamentas, 2019 metų realus BVP pokytis sudarė 3,9 proc. Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad 2019 metų BVP rodiklis žymiai pralenkė visas prognozes. Anot jo, tai rodo, kad visgi ekonomistai nėra pajėgūs visada tiksliai nuspėti statistinius rodiklius.
„Tikrovė ekonominė yra sudėtinga, ryšiai yra labai komplikuoti ir modeliai, kurie naudojami prognozėms, jie nėra pajėgūs (tiksliai nuspėti – ELTA)“, – sakė jis.
R. Lazutkos teigimu, vienas iš maloniausių pateiktų praeitų metų statistinių rodiklių – demografinis augimas.
„Dėl demografijos vėlgi yra malonus konstatavimas, galiausiai atvažiavo daugiau žmonių nei išvažiavo“, – sakė profesorius.
Visgi, R. Lazutkos teigimu, didėjantis nedarbas Lietuvoje yra paradoksalus, ypač turint omenyje augančią ekonomiką. Remiantis naujausiai Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais nedarbo lygis siekė 6,3 proc., arba 0,2 proc. punkto didesnis nei 2018 metais
„Dar vienas įdomus dalykas – irgi buvo prognozuojama, kad nedarbas mažės. (…) Turime paradoksą – turime augančią ekonomiką ir augantį nedarbą“, – teigė ekonomistas.
Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad nors pagrindinė mūsų šalies eksporto partnerės – Vokietijos – ekonomika auga lėčiau, tai nebūtinai turi neigiamai veikti ir mūsų šalies ekonomiką.
„Jei Vokietijos ekonomika auga lėčiau, Rusijos (…), o mūsų eksporto partnerės yra būtent tos šalys, tai mūsų ekonomika nebūtinai turi lėtėti“, – tikino jis.
Kaip ketvirtadienį pranešė Statistikos departamentas, praeitų metų šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) to meto kainomis siekė 48,3 mlrd. eurų, praneša Statistikos departamentas.
Palyginti su 2018 m., realus BVP pokytis, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, sudarė 3,9 proc.
Šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,3 tūkst. nuolatinių gyventojų – 145 daugiau negu prieš metus, remdamasis išankstiniais duomenimis pranešė Statistikos departamentas.
Pirmą kartą po 28 metų Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo. Paskutinis nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuotas 1991 metais.
Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens.
Gaublys
Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?
Lemtingi 2050-ieji
Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.
Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.
Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.
Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.
Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.
Kodėl daugėja gyventojų?
Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.
Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.
Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.
Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.
Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.
Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją
Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.
Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.
Rytų Europoje vyksta ateities procesai
Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.
Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.
Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.
„Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?
Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.
Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius
Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?
Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.
Europos Komisijos pirmininkas Donaldas Tuskas pranešė, kad naikinamas vizų režimas Ukrainos piliečiams atvykti į Europos Sąjungą. To labai siekė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, bet ką šie pokyčiai atneš Europai ir pačiai Ukrainai? Tūkstančiai ukrainiečių sako, kad ketina pasinaudoti palengvintu vizų režimu ir emigruoti į Europos Sąjungą. Ar netaps masinė emigracija dar didesniu galvos skausmu Kijevui?
Ukraina kenčia dėl emigracijos
Ukrainos gyventojų skaičius mažėja jau ketvirtį amžiaus ir visos prognozės rodo, kad artimiausioje ateityje šio reiškinio stabilizuoti nepavyks. Atvirkščiai, Ukrainą krečia ekonominė, finansinė, karinė ir socialinė krizė, todėl gyventojų nuotaikos labai prastos. Tereikia mažų paskatų, kad emigracijos srautai pradėtų didėti.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Šiemet statistikai fiksuoja, kad Ukrainoje gyvena apie 42,5 mln. gyventojų, tai beveik 10 mln. žmonių mažiau nei prieš 20 metų. Be to, kad Ukrainoje daugiau žmonių miršta, nei gimsta, prisideda ir labai didelė emigracija. Skaičiuojama, kad vien piliečių užsienyje gyvena ir dirba apie 5 milijonus. Didžiausios bendruomenės įsikūrusios Rusijoje, Kanadoje, Lenkijoje, JAV, Vokietijoje ir kitur. Tai labai didelė išeivių bendruomenė net Rytų Europos, kur visos šalys kenčia dėl emigracijos, kontekste.
Taigi Europos Sąjungos šalių ryžtas panaikinti vizų režimą ir leisti laisvai atvykti ukrainiečiams į Šengeno zoną gali dar labiau padidinti migraciją iš Ukrainos.
Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje
Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Berehovėje prie sienos su Vengrija beveik visų automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Dauguma šios Ukrainos dalies gyventojų yra vengrų kilmės ir pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvejopą pilietybę, vadinasi, ir teisę į emigraciją ir ja mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę, o paskutiniu metu susidomėjimas tokia galimybe itin jaučiamas.
Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kur migrantų skaičius gali būti kelis kartus didesnis. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių, kad žmogus yra vengrų kilmės, sutvarkymą reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kišpalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius kelerius metus šio kaimo gyventojų daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.
Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Estiją, o didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš rytų šioje šalyje gali būti apie 600 tūkstančių. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis oficialiai atvykusių į Lenkiją nepasilieka joje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.
Prielaidos migracijai į Europos Sąjungą
Europoje ekonominė situacija gerėja, daugėja darbo vietų, ekonomika atsigauna, o Ukrainoje šviesių atsigavimo ženklų mažai, be to, yra ir kitų prielaidų, kodėl pagrįstai galima tikėtis padidėsiančio migracijos srauto.
Europoje kalbama apie vizų panaikinimą, o Rusijoje priešingai, garsėja kalbos apie vizų ukrainiečiams įvedimą. Rusijoje dirba apie 2,5 mln. Ukrainos piliečių, o neoficialiai tokių gali būti dar daugiau. Jeigu Rusija pradėtų taikyti jiems vizų režimą arba kitaip imtų riboti galimybę dirbti, tai ką tie žmonės darytų? Ukrainoje ekonominė situacija ir taip yra bloga, darbo vietų trūksta, o nedarbo lygis labai aukštas. Vizų panaikinimas į Europos Sąjungą būtų labai patraukli galimybė pakeisti darbo vietą.
Ukrainiečiai emigruoja į Rusiją ne iš gero gyvenimo tėvynėje. Dėl karo šalies rytuose Ukrainoje atsirado1,7 mln. persikėlėlių iš okupuotų teritorijų. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose šalies regionuose – rasti būstą ir įsidarbinti. Net 56,4 proc. negali rasti darbo. Tai labai didelė problema ir taip ekonominių bėdų kamuojamoje valstybėje, o darbo neturėjimas yra labai rimta paskata išvykti.
Vis dėlto labiausiai masinę emigraciją į Europos Sąjungą skatina labai prastos gyventojų nuotaikos. Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. Vakarai buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. Taigi nenuostabu, kad vyraujant depresinėms nuotaikoms net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, tai kur kas daugiau nei prieš metus, rodo sociologinė apklausa.
Kas laimi, o kas pralaimi iš ukrainiečių migracijos
Ukrainos prezidentas P. Porošenka neseniai pakartojo, kad tikisi kuo greitesnio vizų panaikinimo savo šalies piliečiams. Ukraina dėl tokio politinio sprendimo, kuris, tikėtina, sukels dar didesnę emigraciją, galėtų šiek tiek laimėti – sumažėtų socialinė įtampa. Valstybėje dabar labai neramu, daug protestų, mitingų, todėl jeigu labiausiai nepatenkinti išvyktų, galima būtų tikėtis didesnės rimties visuomenėje. Galėtų sumažėti spaudimas ir darbo rinkai, nes akivaizdu, kad šalis nepasiruošusi greitu metu sukurti daug darbo vietų, taip pat padidėtų pinigų perlaidų iš užsienio.
Ukrainos vėliava
Vis dėlto tokie „laimėjimai“ būtų apgaulingi, nes ilguoju periodu socialinės problemos dar labiau didėtų. Išvykti labiausiai linkę darbingi, sveiki ir vaikų galintys susilaukti jauni žmonės, o socialiai pažeidžiami liktų, taigi giluminės visuomenės problemos niekur nedingtų, o tik paaštrėtų.
Europos Sąjungos valstybės galėtų pasinaudoti ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia iš to galėtų išlošti Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė Vidurio Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių.
Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisikviesti Ukrainos talentų, galinčių sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV prisiviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialiai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkstančių.
Vizų ukrainiečiams panaikinimas galbūt pridės šiek tiek svorio Ukrainos pasui, palyginti su Rusijos pasu, tačiau tai gali išprovokuoti masinę migraciją į Europą. Darbštūs, kultūriškai artimi ir nuosaikūs slavai mielai laukiami senėjančioje Europoje, bet tai gali būti Pyro pergalė Ukrainai kuriant klestinčią valstybę.
Gerbiamieji, mums atrodo, kad Jums dėl to taip pat skauda. Todėl kreipiamės į Jus, kviesdami iššjudinti situaciją iš mirties taško.
Kritinė Lietuvos demografijos būklė jau, atrodo, niekam nekelia abejonių. Po 20 metų ją pripažino net visos Seimo frakcijos. Šešios iš jų pasirašė dokumentą, pavadintą Nacionaliniu susitarimu. Tačiau jokių veiksmų kol kas nematyti. Vien tik priešrinkiminės deklaracijos. Kraštui būtinos esminės permainos, kurių valdžia neskuba, o gal ir nemoka daryti. Tą procesą į savo rankas privalo paimti pilietinė visuomenė. Tik ji gali padėtį pakeisti.
Žinoma, jeigu ji dar yra reali jėga. Jei ji bus pajėgi adekvačiai įvertinti padėties rimtumą ir pati pajėgs keistis. O to, tiesą sakant, niekas nežino. Bet išbandyti privalu. To reikalauja sąžinė. Be to, yra ir neblogų ženklų. Prabunda žiniasklaida. Nerimas apėmė net prezidentūrą. Savižudybėmis susidomėjo Vilniaus savivaldybė.
Dešimt visuomeninių organizacijų ir mokslo institucijų Jus asmeniškai kviečia pasirašyti prisegtą Nacionalinį susitarimą. Birželio 13 d. Vilniaus rotušėje organizuojama iškilminga jo pasirašymo procedūra. Ji turėtų paskelbti Nacionalinį susitarimą iš apačios. Žinoma, tai būtų tik pradžia. Vėliau jis turėtų peraugti į tarpusavio įsipareigojimus, labiausiai prieinamus skirtingų profesijų, statusų ir padėčių žmonėms ir apimti visą šalį.
Jeigu Jūs sutiktumėte asmeniškai šį dokumentą pasirašyti minėtame ceremoniale, prašytume apie tai pranešti iki šio mėnesio pabaigos.
Su gilia pagarba – Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus
XXX
NACIONALINIS SUSITARIMAS „KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ“
2016-ieji metai
Mes, Lietuvos pilietinio sambūrio „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ dalyviai,
pripažindami, kad Lietuvos valstybė susiduria suvis sunkiau prognozuojamais globalinio pasaulio iššūkiais, į kuriuos įmanoma konstruktyviai atsakyti tik glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Sąjungos ir kitomis pasaulio šalimis;
jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms;
matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautos ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti;
įsipareigojame:
sutelkti visas visuomenines pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintųLietuvos Respublikos Konstitucijoje nuostatą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą ir Lietuvos kultūrą;
pritariant šešių parlamentinių politinių partijų susitarimui dėl emigracijos suvaldymo,išreikalauti, kad tokį susitarimą pasirašytų visos Lietuvos politinės partijos ir politiniai judėjimai ir nedelsiant būtų imtasi veiksmų, jog būtų parengta ir įgyvendinta Respublikos Vyriausybės Lietuvos demografinės būklės atkūrimo programa;
pritariant Prezidentės kampanijai „Už saugią Lietuvą“, pasiekti, kad svarbiausiais valdžios uždaviniais taptų: grėsmingo atotrūkio tarp valdžios ir visuomenės įveikimas, teisingumo irpagarbos kiekvienam žmogui užtikrinimas, žmonių tarpusavio santykių humanizavimas,skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, savivaldos ir tiesioginės demokratijos stiprinimas;
raginti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę papildyti Lietuvos valstybės raidos strategiją nuostata, skelbiančia masinės gyventojų emigracijos suvaldymą ir demografinės būklės atstatymą pagrindiniu valstybės valdžios prioritetu;
tęsiant asociacijos „Consilia academia“, Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos mokslų akademijos, Etninės kultūros globos tarybos 2003 m. pradėtą darbą,
organizuoti vieningai veikiantįvisuomeninį Komitetą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, kuris būtų pasiryžęs, bendradarbiaudamas su valdžios institucijomis, žiniasklaida, meno ir mokslo įstaigomis, religinėmis ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis,
vykdyti reguliarią visuomeninę kontrolę, kaip yra vykdomos valstybinės reemigracijos, savižudybių prevencijos, mirtingumo mažinimo, šeimų stiprinimo, dingusių vaikų paieškos,kovos su alkocholizmu ir narkomanija ir kitos panašios programos,
telkti visuomenę bei jos organizacijas imtis šalies demografinės būklės atkūrimo iniciatyvų,
skatinti, viešinti ir remti ikimokyklinio vaikų ugdymo ir valstybės švietimo įstaigas, labiausiai stiprinančias dorovinius bendrabūvio pagrindus, mažinančias patyčias, ugdančias pilietiškumą, patriotizmą ir pagarbą savo Tėvynei.
pratęsti užsimezgusius susitarimus iš viršaus ir apačios tokiu būdu, kad jie kuo greičiau apimtų visą šalį, visas profesines bei bendrų interesų grupes (švietimo, mokslo ir kitas kultūros įstaigas, meno, mokslo ir technikos kūrėjų organizacijas, žiniasklaidos tinklus, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir kitas pilietiškai brandžias visuomenines organizacijas, visus sąmoningus piliečius) ir virstų tikru Nacionaliniu (visos tautos) susitarimu, galinčiu ne tik kontroliuoti valdžios institucijas, bet ir tautos išnykimo akivaizdoje sutelkiančiu tokiam bendravimui ir bendradarbiavimui, kuris:
nuslopintų išplitusį agresyvumą, abejingumą bei įtarumą, atgaivintų bendrųinteresų supratimą, tarpusavio pasitikėjimą bei pagarbą,teisingumo ir orumo jausmus,
sustiprintų pilietinę atsakomybę,
paskatintų solidarų veikimą ir visus tuos dalykus paverstų mūsų gyvenimo bei praktinės veiklos principais, būtinais ne tik tam, kad visų mūsų bedrabūvis pasidarytų šiltesnis ir bendruomeniškesnis, bet ir įstengtume pasirūpinti lietuvių tautos išlikimu.
Jau pasirašė:
Asociacija „Consilia academia“, Lietuvos kultūros kongresas, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvai pagražinti draugija, Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Nepartinis demokratinis judėjimas, Piliečių gynimo paramos fondas, Nacionalinė vartotojų federacija, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė
Besibaigiantys 25-ieji mūsų valstybės Nepriklausomybės metai daugeliui žadina norą per visagalio laiko prizmę įvertinti šalies socialinę-ekonominę būseną ir galimas perspektyvas.
Ne paslaptis – viena skaudžiausių pastarojo dešimtmečio problemų yra susijusi su tautiečių emigracija, natūralaus prieaugio sumažėjimu, ne linksma mūsų krašto demografine situacija.
Neseniai vienoje LRT laidų Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų instituto vadovė sakė, jog reikia nuolat kalbėti apie tai, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. Pasirodo, šioje reitingų rungtynių trasoje lenkiame visas kitas Europos Sąjungos (ES) šalis.
Taigi tą ir darau – prisidedu atkreipdama dėmesį į esminę problemą, kurios nesprendžiant Lietuvos paprasčiausiai neliks. Yra dalykų, kurių svarbos išpūsti neįmanoma, ir šis – vienas tokių.
