Lietuviški pamąstymai demografijos tema


Print

Besibaigiantys 25-ieji mūsų valstybės Nepriklausomybės metai daugeliui žadina norą per visagalio laiko prizmę įvertinti šalies socialinę-ekonominę būseną ir galimas perspektyvas.

Ne paslaptis – viena skaudžiausių pastarojo dešimtmečio problemų yra susijusi su tautiečių emigracija, natūralaus prieaugio sumažėjimu, ne linksma mūsų krašto demografine situacija.

Apie abiausiai nukraujavusius.

Pateiksiu ir panagrinėsiu didžiausių Lietuvos savivaldybių situaciją, palygindamas šešių šalies miestų, nuo Vilniaus iki Alytaus, vis dar turinčių daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų, duomenis. Manau, darant panašius palyginimus derėtų apimti ir prieškrizinį laikotarpį, todėl gyventojų pokyčio skaičius pateiksiu lygindamas 2014 m. su, pavyzdžiui, 2006 m.

Taigi per šį laikotarpį vienintelis Vilniaus miestas gali pasigirti šiokiu tokiu ūgtelėjimu. Deja, visi kiti šeši miestai priversti konstatuoti gana nemažą savo piliečių mažėjimo faktą. Klaipėdoje gyventojų sumažėjo 11 proc., Kaune ir Panevėžyje – 12 proc., Šiauliuose – 13 proc., o lyderis šioje srityje, beje, yra Dzūkijos sostinė, kurios gyventojų skaičius per minėtą laikotarpį sumažėjo net 16 proc. Suprantama, kad gyventojų mažėjimą įtakojo ir tebeįtakoja du konkretūs veiksniai – emigracija ir gimstamumo sumažėjimas.

Pažiūrėkime kokį poveikį jie padarė labiausiai nukraujavusio Alytaus miesto demografinei situacijai. Matome, kad net dvigubai nuo geriausių laikų (beje, dzūkų sostinei dosniausi gandrai buvo 1991 m.) sumažėjęs gimstamumas sudarė prielaidą Alytui nuo 2006 m. turėti 5,5 tūkst. gyventojų prieaugį. Deja, visa tai ištirpo kaip pavasario sniegas, kadangi gerokai senstelėjusioje bendruomenėje padidėjęs mirtingumas per minėtą laikotarpį atnešė 5,8 tūkst. žmonių netektį. Taigi turime liūdnokai konstatuoti, kad jau ir toks dar visai neseniai jaunu besivadinęs miestas kaip Alytus turi neigiamą natūralų gyventojų prieaugį.

Na, bet daug stipriau nei sumažėjęs gimstamumas visus miestus paveikė įsibėgėjusi emigracijos banga. Džiugu, ji po truputį slūgsta ir tai rodo šalies statistika. Pavyzdžiui, jeigu iš Lietuvos 2011 m. išvyko net 54 tūkst. piliečių, tai tiek 2013 m., tiek 2014 m. šis skaičius siekė 39 tūkst. Dar labiau džiugina imigracijos rodiklis. Antai, jeigu 2011 m. į mūsų šalį grįžo tik 16 tūkst. gyventojų, tai pernai šis skaičius buvo beveik dvigubai didesnis.

Žinoma, emigracijos dalgis stipriai retino beveik visų miestų piliečių gretas. Pavyzdžiui, per nagrinėjamą laikotarpį nuo 2006 m. Kauno miestas dėl emigracijos neteko per 40 tūkst. gyventojų, Klaipėda – 20 tūkst., Šiauliai – 16 tūkst., Panevėžys – 13 tūkst., Alytus – 10 tūkst. gyventojų.

Visada įdomu ir dar giliau pažvelgti į mūsų miestų gyventojų sudėtį. Manau, tikslinga palyginti vaikų, nuo 0 iki 15 metų, skaičiaus santykį su pensinio amžiaus gyventojų skaičiumi. Nepaisant vaikų darželių paslaugų problemų, lyderiauja šalies sostinė, nors vaikų (2014 m. duomenimis yra 86 365) ir pensininkų (104 187) santykis Vilniaus mieste yra neigiamas.

Lyginant šį rodiklį kituose miestuose, situacija dar prastesnė, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Alytuje dešimčiai pensininkų tenka 7 vaikai, o Kaune ir Panevėžyje – tik 6. Galime suskaičiuoti ir darbingo amžiaus , nuo 16 metų iki pensinio amžiaus – taip skaičiuoja Statistikos departamentas, miestų piliečius. Beje, jų šešiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose yra 830 tūkstančių. Lyginant darbingo amžiaus gyventojų santykį su pensinio amžiaus piliečiais, galime išskirti du ryškius lyderius – Vilnių ir Alytų – čia vienam pensininkui tenka trys darbingo amžiaus žmonės. Kituose miestuose prasčiau, Klaipėdoje ir Šiauliuose – 2,8, o Kaune ir Panevėžyje vienam pensinio amžiaus gyventojui tenka 2,6 darbingo amžiaus gyventojų.

Neabejotinai Lietuvos miestai turi ir privalo atsigauti – emigracijos mąstai po truputį slūgsta. Ne mažai lietuvaičių jau mąsto apie namus ir grįžta ne tik su pinigais, bet ir su idėjomis. Labai gaila, kad daugelis politikų pastaruosius dešimt ar penkiolika metų žiūrėjo į migracijos procesus kaip į nesustabdomą ir tik vienon pusėn plaukiančią upę.

Tačiau yra ir kitoks požiūris – žmogus laisvas judėti, o migracija, bent man, panaši į žygį po aukštus kalnus. Čia yra ne tik nuokalnės, bet ir statūs pakilimai, yra kelias aukštyn į kalną ir žemyn į laukiančius namus.

Nuotraukoje: Dobilas Kurtinaitis, publikacijos autorius.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt

2015.02.18; 10:47


Prisijunkite prie diskusijos