Kyjivas, gegužės 6 d. (ELTA). Į atokius Rusijos Federacijos regionus deportuota daugiau kaip 500 tūkst. ukrainiečių. Tai penktadienį kreipdamasis į Islandijos parlamentą pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, praneša naujienų agentūra „Ukrinform“.
„Jau daugiau kaip 500 tūkst. mūsų žmonių deportuota į Rusiją. Jie verčiami ten važiuoti. Iš jų atima viską. Atima dokumentus. Jie paliekami be ryšio priemonių. Jie siunčiami į atokius svetimos žemės regionus, atokius Rusijos regionus. Ten mėginama prievarta asimiliuoti 500 tūkst. deportuotų žmonių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Jis pabrėžė, jog šis skaičius viršija Islandijos gyventojų skaičių.
Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, remdamasi Aukščiausiosios Rados įgaliotine žmogaus teisėms Liudmila Denisova, okupantai jau deportavo į Rusiją apie 1 mln. ukrainiečių, tarp kurių – 182 tūkst. vaikų.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie Onos Voverienės naujają knygą
Prof. Ona Voverienė. Trakų bibliotekos nuotr.
Aš lankausi Vilniaus Lazdynų bibliotekoje. Pamenu, užpernai bibliotekininkė Dalia Abromavičienė man parodė knygą, storą, su autorių nuotraukomis, išleistą DIEMEDŽIO leidykloje 2012 metais. (Ant pirmojo viršelio buvo stambiom raidėm įrašas: „Knygos leidybą remia Antano Viluckio leidybos įmonė „ŽEMAITIJA“ Vokietijoje“ . Nuoširdžiai dėkojame.)
Tą knygą „Tautos sargyboje“ ji gavo knygų mugėje. Nežinojau, kad tokia knyga yra ir kad tokią knygą parašė žinoma profesorė Ona Voverienė. D. Abromavičienė man ta proga tarstelėjo: „O šitoj knygoj yra ir apie Jus!“… Ir knygą man padavonojo. Parsinešiau, pažiūrėjau, ar, atsižvelgiant į autoriaus supratimą, teisingai nurodomos teigiamybės ir trūkumai. Knygos trūkumų buvo mažiau. Ką galvoju dabar, praėjus po 12 metų, kai Onos Voverienės straipsnis buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, o paskui ir knygoje „Tautos sargyboje“? Kaip, įvertinęs šiuos savo tėvų biografinius momentus ir asmeninio gyvenimo faktorius, turėčiau pabrėžti, – ar aš turėčiau nusisukti nuo Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavau? Ne! Pirmiausia aš įvertinu objektyvią istorinę tiesą. O ji tokia: nei brolžudiškų pjautynių, nei teroro, nei žemų aistrų prasiveržimo nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Hitlerio – Stalino sandėrio 1939 –aisiais deportacijų ir represijų 1941 ir vėlesniais metais, prievartinės kolektyvizacijos pokary. Argi ne šitos politinės priežastys sukėlė ikikarinę ir pokarinę sumaištį Lietuvoje, konfliktus? Šiandieninės mūsų nesantarvės šaknys tebėra įsikabinusios į anuos šiurpius laikus.
Gavau iš žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Algimanto Zolubo elektroninį adresą, parašiau gerbiamai Onai, – nuo tada ir sutvirtėjo mūsų draugystė, prasidėjusi su mano knygos „Ieškau Konstantos“ patekimu į patikimos autorės rankas ir mano gyvenimo analize. Tai buvo pirmoji Onos Voverienės knyga atsiųsta paštu, su trumpučiu autografu. Toliau sekė knygos: „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, 2016; „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“, 2017; „Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didieji“ (1918-2018), Politinės asmenybės , 2018. Visos šios knygos išleistos Jeronimo Lauciaus leidyklos. Kiekviena knyga palydėta Padėka, užrašant šviesuolių bei prenumeratorių vardus ir pavardes.
Profesorė Ona Voverienė. Slaptai.lt nuotr.
Apie šitas knygas neparašys toksai autorius, neperskaitęs visų knygų, kurias per savo gyvenimą yra perskaičiusi Ona Voverienė, neapmąstęs jų pagal šitos Autorės idėjinį bei dorovinį planą, kuris žinomas tik jai. Šitame Autorės plane – visas jos gyvenimas, visi jos didieji moksliniai darbai… Jos tikslo esmė atsispindi ir žymaus rašytojo Stefano Cveigo citatoje: „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei.“
O antrojoje knygoje, rašydama apie „Lietuvos aidą“, ji pasirėmė Petro Klimo kantrybe ir pasiaukojimu, pacitavusi šios asmenybės atsiminimus, užbaigia pirmojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus ir laikraščio ugdytojo išmintimi, teigdama: „Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“ .Tad, anot Onos Voverienės, „būkime verti savo Istorijos“. O apie istoriją ir jos nežinojimą ar ignoravimą kartoja įvairūs mokslininkai, politikai. Žmonės, nežinantieji Istorijos, visada palieka vaikais. Jei žmonės – vaikais – tai ir valstybės bei tautos, galima sakyti, – vaikų darželiais. Pacitavusi pratarmėje Vincą Mykolaičio – Putino eiles, Ona Voverienė byloja: „O man pačiai – didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio – lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė yra svarbi. Niekada nerašiau ir nerašysiu apie Lietuvą išdavusius žmones dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso, kad ir kaip savo pasirinkimą bemotyvuotų. Man – jie neegzisuoja“.
Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”
Įvade aptarusi asmenybės, tautos ir atminties ryšius, pasiremdama A. Maceinos, S. Šalkauskio mokslo žiniomis, istorikais E. Gudavičiaus, N. Kitkausko, filosofo V. Radžvilo įžvalga Ona Voverienė pristato savo būsimos knygos asmenybės koncepciją. „Tos tradicijos laikysiuos ir šioje knygoje „Lietuvos istorijos Respublikos šimtmečio didieji“. Jos tikslas – atgaivinti žymiausių mūsų valstybės politikų, veikusių ir kūrusių nepriklausomą demokratinę valstybę Lietuvą ir kūrybingiausių tautos kultūros asmenybių, nepakenkusių mūsų valstybingumui, atmintį, sugrąžinti juos dabarčiai ir būsimo mūsų klestinčios tautinės demokratijos ir teisinės valstybės Lietuvos ateičiai“.
Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.
Pradėjusi nuo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, nuo aušrininkų ir varpininkų, toliau ji tęsia knygą pirmuoju Prezidentu Antanu Smetona, paskui antruoju Aleksandru Stulginskiu, paskui premjerais (A. Voldemaru, J. Tūbeliu, prelatu M. Krupavičiumi), aptarusi gen. Povilo Plechavičiaus , prof. Mykolo Pijaus Romerio likimus, Ona Voverienė „atskleidžia“ kitą knygos skyrių „Pavergti, bet nepasidavę“, kuriame pasakoja apie komunistų ir nacių sušaudytuosius ministrus. Paskui autorė pradeda savo „naratyvą“, kuris vadinasi „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“, kurių yra net 24. Aptarusi šias asmenybes, Ona Voverienė pereina prie poskyrio „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“. Iš jo man įstrigo disidento Sergiejaus Kovaliovo ir Dalios Grinkevičiūtės mintys. Anot S. Kovaliovo, „valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali, nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus… Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas… Kol rusų armija su fašizmu kovojo savo teritorijoje, tol buvo išvaduotoja. Kai ji peržengė savo sienas, ji tapo agresore. Taip rusų armija Europoje tapo prievartautojų ir marodierių orda…“
Visiems žinomas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tautiečių ir suomių, nukankintų Sibire, likimas. Neveltui knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė jos atsiminimų stilių yra prilygynusi lakoniškoms, apibendrintoms, tarsi iš granito frazėmis iškapotomis istorijomis…
O argi ne šitos „ordos“ ištikimieji, išauginti kraugerio Stalino, kalti dėl tokio likimo. Ona Voverienė parašė apie moterį: „Dalia Grinkevičiūtė iki pat mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, pavadintuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metrašyje“…
Profesorė neabejinga literatų, tiek iš istorijos, tiek iš dabarties: Vinco Mykolaičio – Putino, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės eilėraščiai vis pasirodo jos knygose. Dėl daug ko likau patenkintas šia knyga; tik reikėjo leidyklai pasakyti sustambinti ar kitu būdu išskirti pavardes, kurių yra labai daug.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paskutiniame skyriuje „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“, kuriame aptaria Viliaus Bražėno, pristato po mirties išgarsėjusią Romualdo Ozolo „testamentinę“ knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, Vilnius, 2014). Onos Voverienės nuomone, „Nacionalizmas – tai ateities dominuojanti ideolgija, o tautinės valstybės – jo realizavimo praktika“… O nacionalizmas , pasak R. Ozolo, – tik besiginančioji, neturinti nieko, išskyrus tvirtą ryžtą nugalėti globalizmą“. R. Ozolas apie kosmopolitizmą ir naują liberalizmo srovę išsireiškė: „Išvaikščiojusi“ po pasaulį duoneliaudama, daugumai, paskendusiai tik buityje, tautinis vertybės nė motais, o kalbos griovėjai siautėja laisvai… Priėjome tautos galių ribą“.
Onos Voverienės straipsnyje „Yra ko pasimokyti iš tautinės valstybės Vengrijos“, teigiamai atsiliepiama apie apie šią šalį – nedarbo nebėra, aštuntaisiais naujos vyriausybė metais įvesta vienkartinė Kalėdinė premija visiems pensininkams, taip pagerbiant senolių senatvę. Visa tai pasiekta per politiką, nukreiptą Tautos ir Tėvynės labui… Per „Žinių radiją“ neseniai teko išgirsti, kad Estijoje studentai miesto transportu važinėja nemokamai; o lėšos – vis per tą pačią politiką, nukreiptą žmonėms, jų senolių orumui.
Ir jeigu, anot Onos Voverienės, Tėvynė yra inkaras, kurio poveikį giliai širdyje jaučia kiekvienas, tai Tėvynė – laivas ir inkaras prie jo – svoris, galintis nugramzdinti į jūros ar vandenyno gelmę.
Kad nebūtų taip liūdna, paskaičius šios trumpos recenzijos pabaigą, siūlau jums, skaitytojai, mane suprasti, ir aš esu patyręs įvairiopas įtakas. Bet nenustoju rašyti eilėraščių, vienas iš kurių taip pat apie meilę Tėvynei – „inkarą“ ir nepalaužiamą Ištikimybę…
Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.
Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta ‒ prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus.
Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį. Svarbu ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusanatro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, iškilmingas pergalės paradas surengtas būtent toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstuojama Rusijos galia ir didybė.
