Edvardas Čiuldė

Sovietiniais laikais dėl nelojalumo valdančiajai partijai pašalinti iš universitetų dėstytojai arba neapsikentę ideologinio spaudimo ir patys pasitraukę mokslo darbuotojai nepradingdavo kažkur tuščiai, bet palyginus plastiškai iš naujo įsiliedavo į darbo rinką, užimdami, kas juokingiausia, naują darbinę poziciją ne taip padrikai ir chaotiškai, kaip būtų galima tikėtis, o su dėsnio pavidalo tendencijos imitacija, nežiūrint to, kad tokios tendencijos prasmės nepavyksta dešifruoti net ir šiandien: štai išmesti iš darbo istorikai tuomet, kaip taisyklė, įsidarbindavo pirtininkais, nešiodavo alų atėjusiai pasikaitinti ir nusiprausti darbo liaudžiai ir už papildomą mokestį buvo pasiryžę nušveisti doro pirties lankytojo nugarą (jeigu būtų buvę leidžiama vyrams dirbti moterų pirtyse, ten būčiau jau labai anksti, nelaukęs vėlesnių komplikacijų, pasirodęs ir aš su kempine rankose, taip prisidėdamas prie to meto istorikų disidentibilaus judėjimo), vilko bilietą gavę ekonomistai dažniausiai įsidarbindavo rūbininkais, o filosofijos kursus anksčiau mokslo ir mokymo įstaigose plėtoję lektoriai labiausiai laukiami buvo naktinio sargo tarnyboje.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau sakyta, jokio loginio nurodytų profesijų atitikimo pagrindo tikriausiai nėra, nors, jeigu norite, galima būtų labai apytikriai paspėlioti, kad didžiosios Romos istorijos žinovai rinkosi pirtininko pašaukimą, vedami pasąmoninės nuovokos arba net daugiau ar mažiau įsisąmoninto supratimo, kad imperijos žlugimas prasideda nuo pirties vaidmens kultūriniame gyvenime perteklinio sureikšminimo, tarkime, ekonomistai, visais laikais jautė poreikį skaičiuoti svetimus pinigus, ypač sudėtus tose viršutinių rūbų kišenėse, kita vertus, niekam niekados nebuvo paslaptis, jog filosofinio intelekto plėtotei parankiausia yra naktinė terpė.

Taigi, kai dėl prasidėjusios  demografinės krizės jau nepriklausomybės laikais sumažėjo studijuojančio jaunimo skaičius ir universitetų dėstytojai pavieniui arba net masiškai buvo atleidinėjami iš katedrų, dviračio iš naujo išrasti nereikėjo ir ne vienas universiteto darbuotojas pasuko ištryptu praeitoje epochoje, bet dar neužžėlusiu profesinio persikvalifikavimo pagal neseniai aptartą pavyzdį keliuku.

Toje balagano gadynėje, kai universitetai jungėsi, skyrėsi, optimizavosi, mano kolegos buvo atleidžiami iš darbo, o po  to neretai vėl kviečiami grįžti į buvusias pareigas, todėl ne vienas iš jų protarpinį naktinio sargo darbą traktavo kaip savotiškus kvalifikacijos pakėlimo kursus.  Savo ruožtu aš naktinio, o, tiksliau tariant, nakties sargo tarnystę supratau su didesniu nei įprasta užsiangažavimu prasmės laukimui, nors ir aš pats kartas nuo karto taip pat darbavausi universitetų dieniniuose skyriuose.

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai labai gerai prisimena savo pirmąją meilę, gali detaliai papasakoti apie jau nutolusio laike šio romantiško įvykio aplinkybes. Taigi nenuostabu, kad ir aš savo ruožtu labai gerai prisimenu pirmojo ir kol kas vienintelio susitikimo su angelu aplinkybes, pripažindamas faktą, kad šis iš esmės transcendentinis įvykis mane pasitiko labai įprastoje, jokio antgamtiškumo nė iš tolo nežadėjusioje aplinkoje naktinio budėjimo vienoje prekybos ir kulinarinio meistriškumo mokykloje metu, kai – priešinga – nosį visą laiką įkyriai graužė įprastų, per dieną suneštų dulkių kvapai. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, būtų galima daryti prielaidą, kad staigiai sutirštėjęs dulkių aromatas užmena mįslę apie galimas permainas, tačiau tuomet dulkėms tokios didelės reikšmės neteikiau ir dėl to nekvaršinau sau galvos.   

Tada įpusėjus nakčiai, dar kartą apeidamas patalpas, lipau į antrą aukštą, kaip iš viršaus ant manęs pažiro šviečiantys krištoliniai rutuliai, tarsi ir stabtelėję ties mano kūno laikina pastote, linksmai paskraidžioję aplinkui, po to pradingdami kažkur pasaulio papėdėje. Vieną akimirką atrodė, kad stoviu būties viršūnėje, o pasaulis pavirto į apačią krintančiomis žaižaruojančio krioklio kaskadomis.

Žinoma, žmogui lemta dažnai apsigauti, prisigalvoti, įsivaizduoti nebūtus dalykus, patirti vaizduotės sutrikimus ir haliucinacijas, tačiau aptariamu atveju neantropomorfinio susitikimo autentiškumą paliudija net ne pigus, kaip pasakytų oponentas, burbulų efektas ir purslojanti muzika (ji tikriausiai grojo taip tyliai, kad aš to grojimo net negirdėjau), o užstojusi tokia ramybė, kad net plaukai staiga ima ir pasišiaušia. Tai buvo tuščiai slenkančio tuščio laiko ramybė, užsipildanti prasmės pertekliumi. Tokią ramybę gali apturėti tik nakties sargas su angelo sargo leidimu.

Koks didelis turtas yra ramybė, pagal kontrasto principą geriausiai nutuokti turėtų švietėjai, t. y. įvairiausio plauko mokytojai, dėstytojai, mentoriai, nes jie mechaninėje skalėje vertindami kitų, tegu ir jaunesnių žmonių sugebėjimus, rašydami jiems pažymius įsitaiso ne tik skrandžio opą, bet ir nešvarios sąžinės sindromą. Kas ne kas, o jie žino, kad paskutiniame teisme nebus nė vienos dūšelės, linkusios už juos užsistoti.

O ar nebaisu būti stačiai nakties sargu, kokios baimės čia gali prasisunkti net pro pastatomas užtvaras?

Nakties sargo tarnyba turi savo paslapčių, ne viską būtų galima viešinti, tačiau vieną ar kitą epizodą, įveikiant prisikabinusias baimes, esu linkęs papasakoti jau čia.

Spyna. Slaptai.lt nuotr.

Dirbau naktiniu sargu vienoje labai senoje mokykloje, apsuptoje senobinių medžių, taigi įsikūrusioje beveik miške arba apleistame parke. Užstojus nakčiai šis senas pastatas pradėdavo taip braškėti, stenėti, dejuoti, pritariant medžių ūbavimui, kad jau norėdavosi viską pametus atsižegnoti nuo tokio darbo, pažadinančio vaikystėje pergyventas ir po to ilgai tūnojusias uždarytu pavidalu kažkur pasąmonės gelmėse baimes. Kartais naktimis tas senas mokyklos pastatas imdavo nesustodamas staugti, tokiu būdu tarsi bandydamas atsigriebti už pratylėtas valandas su neklaužadomis mokiniais, kuriems, kaip dabar man atrodo, jautė tik piktą senolio pagiežą. Tačiau mano laimei mokyklos ūkvedys, pats anksčiau čia dirbęs naktiniu sargu, matydamas mano tragikomišką suglumimą, pasiūlė pasiimti į draugystę naktinio budėjimo raštinėje valandomis savo vilkšunio veislės kalę, gerai užsirekomendavusią saugant nedidelį mokyklos turtą.

Nekreidavusi jokio dėmesio į gamtos kuriamą triukšmą ir savaiminius pastato bildesius, išmintinga kalė jautriai reaguodavo išgirdusi net tyliausią žengiančių žmogaus pėdų lauke keliamą krebždesį, pradėdama loti tokiu balsu, kuris galėtų išgąsdinti net patį velnią.

Buvau įpratęs užpuolus žiovuliui eiti miegoti arba, tiksliau būtų sakyti, patįsoti ant kuklios kanapos direktorės pavaduotojos kabinete, tačiau jau pirmą dieną, kai mano draugėje nakties metu atsirado pagalbininkė vilkšunio kalė, tik atidarius duris į kabinetą, būtent ji pirmoji stryktelėjo ant siaurutės kanapos, išsitiesdama visu savo ūgiu ir iškart apsimesdama kietai įmigusi. Nepastumsi, kai išmintinga ir drauge išpampusi kalė guli kojomis tvirtai atsirėmusi į sieną, su prasikišančia virš gulto nugara iš kitos pusės. Dar mažiau buvo vilties kažkaip pabandyti ją nukelti, nes, man bandant nuridenti kalę nuo kanapos, anoji įtempiamų raumenų ar dar kažkokių triukų dėka pasidarydavo dešimtimis kartų sunkesnė, neatplėšiama. Ypač baiminausi dėl to, kad ji neurzgė, nerodė jokio balso, bandant išstumti ją iš kušetės, nes, šiaip ar taip, urzgimas yra išankstinis padoraus šuns perspėjimas apie tai, kad jis, gindamas savo interesus, gali griebtis labiau radikalių priemonių.

Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seniai, labai seniai gyveno mano mama ir savo ūkelyje be visa ko kito užlaikė kiemsargę kalytę, vardu Dora.

Kai kartais kalytė nutrūkdavo nuo grandinių ir pasileisdavo į kaimą, tuomet ji, ta kalytė, kališkai užsivedusi, nė trupučio negaišdama laiko tokioms procedūroms kaip pasilabinimas, sulojimas ar suurzgimas, puldavo prie pirmo sutiktojo, iškart įsikabindama į minančio pedalus dviratininko kulnis, įsibėgėjusi caktelėdama labiausiai didžiagerklei moteriškaitei į blauzdą, nepraleisdama kitų gerų progų, aplenkdama tik vaikus kaip visiškai dėmesio nevertus objektus. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės keikdavosi ir pykdavo ant kalytės, dar labiau – siuto ant šuns šeimininkės, savo ruožtu mama įširdusi bardavo savo augintinę, tačiau man įstrigo į galvą ir tokie mamos žodžiai, kad ši bjauri kalė visų mūsų nelaimei yra dar ir labai protinga, nes ji esą tuščiai neaušina burnos.

Net ir praėjus daugybei metų, kartais iš atminties iškyla vaizdelis – kaip ji, Dora, sėdi pririšta prie būdos kovinėje būsenoje, nelojanti ir neurzgianti, bet bjauriai susiraukusi ir nusiminusi, kad negali imti ir dorai įkąsti nepažįstamiems bei įtartiniems žmogėnams, šmirinėjantiems čia po kiemą (o dėl to, kad žmogus apskritai yra įtartina būtybė – nepasiginčysi nei čia, nei kituose forumuose).

Tačiau  dabar man įsiūlytos į bendrystę kalės tylėjimas turėjo jau kitą potekstę, kaip atrodo, tokį intensyvų tylėjimą privalėjau suprasti kaip padoriam žmogaus tekusį įpareigojimą nežadinti miegančiojo. Taigi neliko nieko kito kaip pabandyti nusnausti šalia atsisėdus ant kietos kėdės ir ištiesus kojas toli į priekį.

Išbudino mane tąkart jau gerokai po vidurnakčio tai, kad kalė staiga pašoko iš migio su didžiausiu trenksmu ir lodama nubėgo apsižvalgyti po mums priskirtą saugoti klasių, kabinetų ir koridorių labirintą, išgirdusi, kaip galima spėti, labiau įtartinus nei įprasta šlamesius. Neuždelsęs nė akimirkos virtau į kalės išgulėtą vietą, staiga pabandęs išmokti apsimetimo meno atrodyti įmigusiu ir nepažadinimu.

Likusią nakties dalį kalė prasnaudė sėdėdama kėdėje, nepatogiai ištiesusi kojas į priekį, tačiau daugiau niekados per mums tekusius budėjimus ji nepašokdavo naktimis nuo kušetės apsižvalgyti po teritoriją, nesujudėjo net tada, kai baisūs plėšikai beldėsi į langus. Galimas daiktas, sena ir išmintinga kalė darė prielaidą, kad kokybiškas miegas yra svarbiau net už pareigą ir bendrystės dvasią. Tokia, tarkime, ir yra nekaltumo esmė.  

Poilsis Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai nieko nėra baisiau už tai, kai mokytojas, auklėtojas, padalinio vadovas pasirodo darbe pagiringas, juolab – neišsiblaivęs. Dėl to niekas nepuls ginčytis, nusileis net didžiausias girtuoklis. Vis tik baisiausia tokiu neišsiblaivymo atveju yra net ne tai, kad parodomas vyresniojo žmogaus blogas pavyzdys jaunimui, dar baisesnis dalykas, kaip atrodo, yra jo paties neatperkama kančia, jog, būdamas pašiauštos, užkilusios drumzlėmis, neatsisijojusios sielos, bandė prastumti gerus darbus ir šitaip galėjo apkrėsti gėrį. Tačiau – kaip aš klydau tada pagalvojęs, kad tokios griežtos taisyklės galioja tik pedagogui, o nakties sargas gali bent vieną kartą ateitį į budėjimus prisiliuobęs, čia pat panirdamas į alpų snaudulį be didesnių nuostolių žmonijai.

Dabar jau jokia paslaptis, kad būtent mano apsileidimas ir nusmigimas budėjimo metu lėmė, kad naktis liko neapsaugota, o dėl to savo ruožtu neišaušo ir pilnavertis rytas. Žmonės įprastomis valandomis baudėsi kilti į darbus, bet pasaulis liko įstrigęs tirštame rūke be kelio ženklų. Tokiomis aplinkybėmis iškilti virs rūko lygio jau buvo neįmanoma, nors buvo bandančių nurisnoti iki tikslo trumpais perbėgimais, nuklampoti kelią nežmoniškai sunkiai kilnojant aplipusius kelėnus ar nuplaukti likusią distanciją prisistatant lengvesniais už rūką.

Ant šaligatvio stovėjo nustėręs žmogus su portfeliu rankose, o aplink jo veidą plaukiojo skirtingiausių spalvų žuvys, dėl rūko gilumo čia pat pradėjusios neršti.

Troleibusai jau  buvo pradėję judėti nežinoma kryptimi, tačiau juos greitai pasivydavo ir aplenkdavo dinozaurai. 

Kaip iš didelio rezervato staiga urmu paleistos ant kiekvieno kampo plavinėjo nuogos ir minkštos kaip pašildytas plastilinas moterys.

Tačiau rūkas vis dar kilo ir kilo į viršų, kol mano sapnų personažai, prasiveržę į tikrovę, nesustodami  jaukė daiktų tvarką arba net bandė nežymiai pakeisti pačios tikrovės formas.

Kaip  galop man vis tik pavyko atstatyti daiktų tvarką ir išvengti pasaulinio chaoso – tai jau kita istorija.

2020.11.18; 06:34

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Dykuma

Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su  įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.

Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.

Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.

Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.

                                                                    X

Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.

                                                                    X

Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Už  tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.

 Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.

 Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?

 Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.   

                                                                   X

O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.

Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

                                                                   X 

Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama  kupiūras:

                                                          tarsi geltlige sergant kepenys

                                                          nepaprastai

                                                          išdidėjęs

                                                          geltonas

                                                         mėnulis

                                                         virš apsnigtos plynės

                                                         (dabar –

                                                          smėlio dykynės)

                                                         nuodija sielą

 

                                                        mažai primintamas

                                                        tavo dvasios tėvą

                                                        (dabar –

                                                         motiną)              

                                                        po sidabrine egle

                                                        (dabar –

                                                        kaktusu)

                                                        stovi

                                                        apsnigtas šakalas

                                                        (dabar –

                                                         šliaužia

                                                         raguota  barškuolė)

 

                                                         keisto vežimo liekanos

                                                         kyšo iš sniego

                                                         (dabar –

                                                          iš smėlio)

                                                         neprimindamos

                                                         nieko

                                                         iš praeities

 

                                                         tik iš mėnulio

                                                         išlindusios

                                                         haliucinacinės

                                                        vėžio  žnyplės

                                                        prakerpa

                                                         debesį

                                                         tačiau

                                                         niekas nežino

                                                         kur veda

                                                         apsnigtos

                                                         (dabar –

                                                         užpustytos smėliu)

                                                        vėžės

                                                        pro

                                                        išretėjusį mišką

                                                        (dabar –

                                                         pro

                                                        sutankėjusią dykumą)

 

(Bus daugiau)

2020.08.17; 10:00