JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) nariai uždaro posėdžio metu diskutuos dėl Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bendradarbiavimo 2023 metais. Kaip Eltai teigė komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, parlamentarai strateguos Vilniaus ir Vašingtono santykių perspektyvas po būsimų pokyčių JAV Kongrese. Pasak jo, išlaikyti glaudžius ryšius su partneriais yra būtina ne tik dėl kitų metų vasarą Vilniuje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo, bet ir siekiant išlaikyti tvirtą JAV paramą Lietuvai bei Ukrainai.
„Tarsimės penktadienį, atsižvelgiant į tuos politinius pokyčius – Atstovų rūmai grįžta į respublikonų kontrolę – kaip mums dirbti su abejomis partijomis, kad abi partijos – tiek respublikonų, tiek demokratų – išlaikytų ypatingai svarų dėmesį mums, įtvirtintų mūsų pačių saugumą“, – Eltai teigė konservatorius.
„Nuo mūsų saugumo iki Ukrainos – galų gale, nepamirštame Baltarusijos laisvės ir okupacijos klausimų. Amerikiečių dėmesys mums bus ypatingai svarbus“, – pažymėjo jis.
Parlamentaras įsitikinęs – norint, kad amerikiečių parama nei Kyjivui, nei Vilniui nesusvyruotų, būtina išnaudoti diplomatines priemones ir „Vašingtone iki Vilniaus NATO viršūnių susitikimo turime lankytis mažiausiai kas mėnesį“.
„Mes patys su Laurynu Kasčiūnu šį sekmadienį išskrendame į Vašingtoną jau Kongreso lygiu pasitikrinti temperatūrą tiek kairėje, tiek dešinėje. Vienas iš svarbiausių klausimų – tęstinė parama Ukrainai. (…) Žinant, kad sausio 3 d. pradeda darbą naujas Kongresas, mūsų darbas su Amerika tampa ypatingai svarbus. Grubiai šnekant, nuo Vašingtono paramos mums ir Ukrainai priklauso mūsų visų likimai ir istorija“, – neabejojo jis.
Be parlamentarų, URK posėdyje pakviesti dalyvauti ir Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijų bei Prezidentūros atstovai.
Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dalyvavimas bendrame projekte „Draugystės tiltais į istorinę atmintį”, finansuojamame Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo lėšomis, liudija apie dviejų mokyklų – Kulautuvos pagrindinės ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus – draugystę.
Anot Kauno rajono savivaldybės atstovų, projektą organizavo Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o jį parengė ir finansavimą, beveik 6 500 eurų, jam vykdyti gavo Kulautuvos pagrindinės mokyklos administracijos bei mokytojų komanda.
Projekto „Draugystės tiltais į istorinę atmintį” tikslas – stiprinti Lietuvos ir Lenkijos jaunimo ryšius ir skatinti istorinį dialogą, domėjimąsi abiejų šalių bendra istorija. Šis projektas skirtas paminėti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-osios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osioms metinėms. Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jo metu suorganizuota 4 dienų kelionė po Lenkiją, aplankant lietuviškas saleles, Varšuvą, Krokuvą, Zakopanę. Beveik 50 jaunų žmonių iš abiejų mokyklų turėjo galimybę aplankyti miestą, kuriame prieš 230 metų karališkosios pilies, Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencijos, Senatorių salėje buvo priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija – pirmoji rašytinė konstitucija Europoje.
Projekto dalyviai turėjo progą apsilankyti ir prie Vyslos upės įsikūrusiame Vavelio architektūriniame komplekse.
Tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos atstovams buvo įdomu drauge pavaikščioti ten, kur istorija kalba. Juk Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-osios Konstitucijos rankraštis irgi saugomas Krokuvoje, Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
JAV išliks strateginė Lietuvos partnerė ir vaidins kertinį vaidmenį NATO, nepriklausomai nuo to, kas nugalės lapkričio pradžioje vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose – Donaldas Trumpas ar Joe Bidenas, interviu amerikiečių televizijai CNN tvirtino Gitanas Nausėda.
„Esu tikras, kad JAV išliks Lietuvos strateginė partnerė, labai svarbi NATO dalis, net negalime įsivaizduoti stipraus NATO be JAV indėlio. Taigi, mano nuomone, nepriklausomai nuo to, kas sėdės Ovaliajame kabinete, Lietuva išlaikys labai gerus santykius su JAV.
Ne tik ekonomikos, energetikos sistemose, taip pat svarbu paminėti, kad dabar turime Lietuvoje dislokuotus JAV karius. Manau, kad išrinkus naują JAV prezidentą, šie kariai liks Lietuvoje. Taigi, džiaugiamės šiuo bendradarbiavimu“, – CNN sakė G. Nausėda.
Paklaustas, ką mano apie prieš kelias dienas vykusius D. Trumpo ir J. Bideno debatus, kuriuose netrūko apsižodžiavimų, G. Nausėda tikino galvojantis „apie gerus mūsų ir Jungtinių Valstijų santykius“ ir priminė pernai vykusius Lietuvos prezidento rinkimus.
„Nepamiršau savo rinkimų, jie vyko prieš metus. Pamenu tų rinkimų temperatūrą. Vis dėlto, po jų tu prieini prie oponento ir sakai „ačiū, jūs padėjote man tapti geresniu“, – CNN teigė Lietuvos vadovas.
G. Nausėda taip pat išreiškė viltį, kad rinkimai vyktų skaidriai, o juose būtų svarstomi „rimti ekonomikos, užsienio politikos, socialiniai klausimai“.
Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.
Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.
Kas bijo viešumo?
Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.
Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.
Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?
Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.
Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.
Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.
Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.
Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?
Pietų Amerikos pavyzdys
Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?
Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).
Lietuviška laikysena
Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!
Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.
Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:
„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“
Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.
Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?
Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.
G.Nausėda ir A.Duda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda po susitikimo su naujuoju Lietuvos vadovu Gitanu Nausėdu teigė tikįs, kad dvišalis šalių bendradarbiavimas bus atkurtas toks, koks buvo valdant buvusiems šalių vadovams Lechui Kaczynskiui bei Valdui Adamkui.
„Prezidentui pasakiau, kad dedu didelę viltį, jog mums pavyks atkurti tokius santykius, kaip jie atrodė valdant prezidentui Lechui Kaczynskiui ir valdant prezidentui Valdui Adamkui“, – teigė A. Duda.
Lenkijos prezidentas taip pat pasveikino G. Nausėdą su puikia rinkimų pergale bei padėkojo, kad jau antrąją darbo dieną paskyrė būtent bendradarbiavimui su Lenkija.
„Labai dėkoju, kad pirmus žingsnius pagal tarptautinį bendradarbiavimą, tik užėmęs savo postą, prezidentas antrąją darbo dieną atvyko į Lenkiją. Iš tikrųjų tai labai didelis ženklas, kalbant apie kaimyninių santykių kūrimą tarp Lenkijos ir Lietuvos“, – teigė A. Duda.
Tuo tarpu, G. Nausėda pritarė, kad dvišaliai santykiai buvo atvėsę, bet tikisi, kad ateityje bendradarbiavimas bus daug glaudesnis.
„Pasiremsiu labai gražia jūsų metafora apie buvusius prezidentų Valdo Adamkaus ir Lecho Kaczynskio santykius (…) tikrai turime atkurti, kas pastaruoju metu buvo šiek tiek įšalę ir sustoję. Pirmiausia turiu (omenyje. – ELTA) prezidentų konsultatinį komitetą, kuris pakankamai efektyviai veikė iki 2009 metų, kuriame patarėjai užsienio politikos klausimais ir kiti specialistai galėjo aptarti aktualią informaciją ir ieškoti sprendimo būdų. Aš pasiūliau atgaivinti šį formatą“, – teigė jis.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat Lietuvos prezidentas teigė, kad susitikime aptarė daugelį klausimų ir pasiekė abipusį bendrą sutarimą.
„Matau, kad prezidentas yra šiltas, atviras žmogus, su kuriuo galima kalbėti visais klausimais. Su kuriuo galima kalbėtis įvairiais geopolitikos klausimais, ES, dvišalių santykių ir Rytų partnerystės klausimais. Daugeliu klausimų matau visišką sutarimą ir nematu jokių kontraversijų. Kas ypač svarbu ir kodėl aš jau antrąją darbo dieną apsilankiau Varšuvoje, yra tai, kad mūsų bendradarbiavimo sričių yra tiek daug ir visos tokios turtingos, tiek ekonomika, kultūra, energetika, gynyba, krašto apsauga, kad, ko gero, galima būtų nedelsiant suorganizuoti dar tris vizitus ir organizuoti juos kas kelios dienos. Bet manau, kad darbo reikia palikti ir mūsų premjerams, ir ministrams, nes manau, kad negali tik prezidentai už visus dirbti“, – teigė jis.
ELTA primena, kad G. Nausėda pirmojo vizito į Lenkiją vyko laikydamasis nusistovėjusios užsienio politikos tradicijos ir išreikšdamas pagarbą abiejų šalių bendrai praeičiai: šiais metais minimas Liublino unijos 450 metų jubiliejus, Lietuvos ir Lenkijos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-osios metinės, be to, šalys, priklausydamos Abiejų Tautų Respublikai, 1791 m. gegužės 3 d. priėmė Konstituciją, laikomą pirmąja Konstitucija Europoje.
Antrasis prezidento vizitas į Lenkiją numatytas rugsėjo 1 dieną, kai bus minimas Antrojo pasaulinio karo 80-metis.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio kaltinimai Premjerui Sauliui Skverneliui dėl šiukšlių deginimo nesibaigia. Konservatorius reiškia priekaištus premjerui dėl to, kad jis galimai naudojasi savo tarnybine padėtimi siekdamas sau naudos – kad jo namo kaimynystėje „Lietuvos energijos“ statomoje jėgainėje būtų deginama kuo mažiau atliekų, dalį jų pervežant į Kauną.
Pasak G. Landsbergio, ši premjero iniciatyva gali išversti jį iš posto taip, kaip „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorija išvertė prezidentą Algirdą Brazauską.
„Panaši situacija Lietuvoje jau yra buvusi. Prezidentas Brazauskas paprašė, kad va toks ten viešbutėlis, vardu Draugystė būtų įtrauktas į ten tokį privatizavimo sąrašą. Įtraukta buvo, parduota taip pat. Nusipirkta irgi. Galų gale Draugystė Brazauską ir išvertė iš Premjero posto. Ar neištiks šiukšlina Draugystė ir Premjero Sauliaus?“, – feisbuke ketvirtadienį rašė G. Landsbergis.
Konservatorius feisbuko įraše taip pat akcentavo, kad ketvirtadienį paaiškėjo, jog S. Skvenelio namas yra visai šalia „Lietuvos energijos“ Vilniuje statomos šiukšlių deginimo elektrinės.
„Ir čia situacija pradėjo darytis įdomi. Premjeras susitiko ir paprašė, kad šiukšlės Vilniuje deginamos nebūtų. Neva dėl švaresnio oro“, – rašė G. Landsbergis.
„Ši situacija yra akivaizdus interesų konfliktas. Naudodamasis savo pareigomis, Premjeras pasitvarko, kad jo namo kiemas neprarastų rinkoje vertės dėl šiukšlių deginimo gamyklos kaimynystės. Premjeras net nesistengia slėpti – taip, noriu, kad Lazdynuose šiukšlės deginamos nebūtų. O kaip Kaune? Ir dar – vežiojimas į Kauną kainuos. Mokėsime visi, gyvenantys Vilniuje, nes šiukšlės mažomis kojytėmis iki Kauno pačios nesulakstys.
Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.
Negaliu pasakyti, kur turi būti pastatyta elektrinė, bet esu įsitikinęs, kad nuo privataus intereso klausimų nusišalinti yra privaloma“, – rašė konservatorius.
S. Skvernelis klausimų dėl viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimo sulaukė ketvirtadienį Seime vykusioje Vyriausybės valandoje.
Konservatorių lyderis premjero klausė, ar jis nemano, kad turėtų nusišalinti nuo sprendimų dėl „Lietuvos energijos“ projektų Vilniuje ir Kaune, kadangi Vilniaus jėgainė statoma netoli jo namo.
Ministras pirmininkas S. Skvernelis atsakė, kad atstovauja vilniečių, o ne savo interesams.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„Priminsiu gerbiamam Gabrieliui Landsbergiui, kad esu laimėjęs Seimo rinkimus vienmandatėje Vilniaus apygardoje ir atstovauju Karoliniškių gyventojams. Aišku, keista girdėti iš jūsų, kad demonstruojate norą ir ryžtą, kad ypač gražiame rajone atsirastų dar viena įmonė, kuri terštų aplinką ir blogintų vilniečių gyvenimo kokybę. Turi būti užtikrintas visų Vilniaus gyventojų saugumas, sveikata“, – sakė S. Skvernelis.
G. Landsbergis perklausė, ar premjeras naudojasi savo, kaip ministro pirmininko, pareigomis ir įtaka valstybinėms įmonėms ir siekia sau naudos – kad jo namo kaimynystėje netoli Lazdynų nebūtų teršiama.
„Nesiekiu asmeninės naudos sau. Aš atstovauju Vilniaus gyventojams. Labai keista, kad jūs norite, jog Pilaitės, Lazdynų, Karoliniškių gyventojai turėtų dar vieną taršos sprendimą“, – kalbėjo S. Skvernelis.
ELTA primena, kad trečiadienį, po „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus Dariaus Maikštėno susitikimo su ministru pirmininku S. Skverneliu, energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu ir aplinkos ministru Kęstučiu Navicku, pranešta, kad „Lietuvos energijai“ priklausančioje Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje bus papildomai investuota, diegiamos papildomos aplinkosauginės technologijos, kurios normines azoto oksidų emisijas sumažins dar 2,5 karto.
25 metus trunkantis Lietuvos kariuomenės ir Pensilvanijos nacionalinės gvardijos bendradarbiavimo yra puikus ilgai besitęsiančios partnerystės su JAV pavyzdys, sekmadienį sostinės Lukiškių aikštėje surengtame iškilmingame JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos ir Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimo 25-mečio minėjime sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. KAM nuotr.
25-eri metai Lietuvos kariuomenės ir Pensilvanijos nacionalinės gvardijos bendradarbiavimo yra puikus ilgai besitęsiančios partnerystės su JAV pavyzdys, sekmadienį sostinės Lukiškių aikštėje surengtame iškilmingame JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos ir Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimo 25-mečio minėjime sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
„Esame dėkingi tiek už dalinimąsi patirtimi ir ekspertize, tiek už indėlį į mūsų karinių pajėgų infrastruktūros vystymą“, – sakė ministras.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas pažymėjo, kad iki šių dienų Lietuvos kariuomenės ir Pensilvanijos nacionalinės gvardijos partnerystė skaičiuoja daugiau nei 500 įvairių karinio bendradarbiavimo renginių.
„Mūsų draugystė yra jau ne kartą patikrinta ir užgrūdinta įvairiose karinėse pratybose Baltijos regione ir JAV, taip pat ir tarptautinėje operacijoje Afganistane“, – sakė J. V. Žukas.
Sekmadienio popietę vykusi šventė pradėta Lietuvos Respublikos ir JAV himnais, kuriuos atliko dainininkė Jovita Suzanovičienė. Iškilmingos rikiuotės metu Lietuvos ir JAV kariams buvo įteikti abiejų šalių kariuomenių ženkleliai „Parašiutininko sparnai“, kurie pažymi parašiutinio parengimo žinias ir gebėjimus atlikti oro desanto šuolį.
Pasak JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kario Juozo Naujokaičio, gimusio ir augusio JAV, kurio tėtis Gediminas emigravo į JAV prieš II pasaulinį karą, prie amerikietiškos uniformos dėvėti lietuviškus „Parašiutininko sparnus“ yra tikra garbė.
Po oficialios ceremonijos susirinkusiems miestiečiams ir sostinės svečiams grojo JAV ir Lietuvos kariuomenių orkestrai, šventinį pasirodymą surengė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, KAM ministras Raimundas Karoblis irPensilvanijos nacionalinės gvardijos vadas brigados generolas Anthony Carrelli. KAM nuotr.
Gyventojai galėjo apžiūrėti Lietuvoje dislokuotų ir pratyboms atvykusių NATO sąjungininkų bei Lietuvos kariuomenės ginkluotę ir karinę techniką, pabendrauti su sąjungininkų ir Lietuvos kariais.
Iškilmingame renginyje Lukiškių aikštėje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Valdemaras Rupšys, JAV Sausumos pajėgų Europoje vado pavaduotojas generolas majoras Johnas Gronskis, Pensilvanijos nacionalinės gvardijos vadas brigados generolas Anthony Carrelli, Seimo nariai, JAV ambasados atstovai.
Į Lietuvą birželio 4 d. atvykę JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariai Generolo Silvestro Žukausko poligone dalyvauja tarptautinėse pratybose „Kardo kirtis 2018“. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrys iki birželio 16 d. dalyvauja JAV Pensilvanijos „Fort Indiantown Gap“ mokymo centre ir poligone, kur treniruojasi veikti mūšio mieste sąlygomis.
Lietuvos kariuomenės ir JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos bendradarbiavimas pagal „Valstijos partnerystės programą“ vyksta jau 25 metus.
Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę.
Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.
Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!
