Rusija žingsnis po žingsnio, dešimtmečiais didino savo energetinių išteklių tiekimą į Europos Sąjungą. Taip ji gaudavo milžinišką pelną, kurį naudojo ginklavimuisi, bet nešykštėjo lėšų ir Vakarų politikų kyšiams. Tokia korupcinė „šrioderizacija“, lyg koks vėžys apėmė valstybių politinį elitą, kuris tapo strategiškai trumparegis, nustojo rūpintis savo šalių energetiniu saugumu, prarado bet kokius, ne tik energetinio bet ir karinio saugumo instinktus.
Prieš metus Rusija ėmė ruoštis karui su Ukraina. Kai Europos dujų saugyklos ištuštėjo, Kremlius tikėjosi didelio Vakarų politikų išgąsčio, susitaikymo su Ukrainos okupacija. Tačiau karas užsitęsė. Rusija į Vakarus tiekia vos 20 proc. kiekio, ką tiekdavo iki karo. Paradoksalu, bet iš to uždirba net daugiau. Bet net ne pinigai yra tikrasis didysis uždarbis, kurio siekia Rusija šia energetine dieta. V. Putinas siekia paveikti vyriausybes, verslo lobistus ir visuomenę. Šalti butai, dujų stokojanti pramonė turėtų spausti vyriausybes, kad reikia daryti nuolaidas Maskvai.
Rusijos energetinio šantažo Lietuvai istorija
Rusija energetiškai šantažavo Lietuvą nuolat. Ir šį kozirį ji naudojo tiek savo energetiniams tikslams siekti, tiek padėti Lietuvoje veikti politikams ir partijoms, kurios priešinasi Lietuvos energetinei nepriklausomybei.
2006 m. vasarą „remontui“ buvos sustabdyta naftotiekio „Družba“ atšaka į Mažeikius. Tai buvo spaudimo priemonė Lietuvos vyriausybei, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla būtų perleista Kremliaus remiamiems oligarchams. Prasidėjo derybos, bet laimei, 2008 metais Vyriausybės vairą perėmė konservatoriai ir buvo nuspręsta šantažui nepasiduoti. Tam buvo ir instrumentas – dar 1993 m. suprojektuotas ir 1999 m. pastatytas Būtingės naftos terminalas. Šis terminalas leidžia per metus importuoti iki 12 mln. tonų naftos ir eksportuoti iki 14 mln. tonų naftos produktų. Pradžioje per terminalą buvo tik eksportuojama, o nuo 2006 m. jau ir importuojama nafta.
Kitokia istorija nutiko su dujotiekiu „Družba“, jis „nesurūdijo“, kaip naftotiekis, tačiau dujų kaina buvo nustatoma daug brangesnė nei Vokietijai. Paradoksali situacija, Lietuva yra arti geografiškai, per jos teritoriją teka dujos į Kaliningrado sritį, tačiau taikoma energetikos kainų diskriminacinė politika. Neliko nieko kito, kaip statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Jo buvo ieškoma skubiai ir pavyko Pietų Korėjoje rasti ką tik pastatytą, bet dar niekam neišnuomotą terminalą. Vos šis projektas pradėjo veikti, dujų kainos „stebuklingai“ radikaliai nukrito ir dujotiekyje. Šantažas baigėsi.
Abu šiuos projektus lydėjo arši priešininkų kritika. Tai tapo kelių politikų, prorusiškų „žurnalistų“ ir net partijų pamėgta tema. Bene ryškiausiai šiame fronte reiškėsi politikas Artūras Skardžius. Tvirtinimas apie permokėtą kainą už SGD, geopolitiniu požiūriu yra nesąmonė. Tai buvo ir yra vienas esminių, strateginių mūsų laisvės bei nepriklausomybės garantų. Maskvos krankliai galėjo kranksėti, koks jis nereikalingas, brangus, tačiau iškilus krizei, paaiškėjo, kad teisūs buvo ne jie. Teisūs buvo tie, kurie visada suprato su kokiu kaimynu turime reikalą.
Dujų ir naftos sektoriuose Lietuvos dešiniesiems politikams pavyko įgyvendinti ne visus ilgalaikius projektus, kurie šiais aspektais garantavo mūsų energetinę nepriklausomybę. Jei nebūtų kairiųjų iš Lietuvos išvyta JAV įmonė „Chevron“, siūlanti surasti ir pradėti eksploatuoti skalūninių dujų telkinius, tai šiuo metu turėtume ir savų pigių dujų. Tačiau 2013 m. suklestėjo judėjimas „Chevron von“ ir Maskvos bei jos kvislingų džiaugsmui amerikiečių įmonė pasitraukė iš Lietuvos. Ją išvejant matėme tuos pačius kairiųjų politikus.
Kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui. Turėti nuosavų dujų kairieji nepanoro. Dujos netapo lemiamu spaudimo instrumentu dėl SGD terminalo. Štai kokia yra savo laiku strateginio trumparegiškumo kaina. Nepadaryti strateginiai darbai vėliau virsta papildomais nuostoliais ir prarastomis galimybėmis.
Kas būdamas jaunas negalvojo apie savo tolimą profesinę ateitį, nedėjo pastangų viziją įgyvendinti, tas sėkmingos ateities ir neturės, o gyvenimą lems rutina ir aplinkybės. Lygiai tas pat galioja įmonėms ir valstybėms. Valstybes valdo politikai, todėl sugebėti matyti šalies tolimus strateginius tikslus, turėtų būti jų pareiga.
Jei naftos ir dujų sektoriuose buvo atlikti svarbūs mūsų energetinę nepriklausomybę stiprinantys darbai, tai elektros gamybos sektoriuje priešingai tapome itin lengvai pažeidžiama valstybe.
Kas kaltas dėl aukštų elektros kainų?
Lietuvai stojant į ES turėjome įgyvendinti dešimtis Europos Komisijos iškeltų reikalavimų. Vienas jų – uždaryti Ignalinos AE, kuri buvo laikoma nesaugia, nes konstrukcija buvo identiška sprogusiam Černobylio AE reaktoriui. Mainais ES apsiėmė apmokėti uždarymo kaštus. Antrasis reaktorius buvo uždarytas 2009 m. ir Lietuva iškart susidūrė su savo elektros generacijos deficitu. Kad taip nutiks, politikai žinojo iš anksto ir A. Kubiliaus vyriausybė deryboms dėl naujos AE statybos pakvietė japonų investuotoją „Hitachi“. Buvo pasirašyta sutartis dėl investicijų ir statybos. Suskaičiuota vienos kWh kaina buvo 6,8 cento, įskaitant ir AE uždarymo kaštus. Štai tokia elektros kaina, apie kurią dabar galėtume tik pasvajoti, ir būtų garantuota ilgiems dešimtmečiams. Be to, mūsų pasienyje nebūtų pastatyta Astravo AE.
Artėjo Seimo rinkimai. O į juos eiti visada labai paranku turint kokį nors patrauklų baubą, kad rinkėjas eitų ir balsuotų už partiją, kuri pasisako prieš baubą. Tokiu vienijančiu faktoriumi tapo „blogoji nauja AE“, su kuria ėmėsi kovoti A. Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai, R. Karbauskio valstiečiai, R. Pakso tvarkiečiai, V. Uspaskicho darbiečiai ir kiti populistai.
Jeigu ne strateginis kai kurių politikų aklumas, šiandien turėtumėm savo AE, pakankamus pigios generacijos pajėgumus ir šalia sienos nebūtų Astravo AE. Dabar gi turime didžiulį generavimo deficitą, brangią elektrą ir veidmainiškas krokodilo ašaras dėl padėties elektros sektoriuje liejančias tas pačias partijas ir politikus, kurie padarė viską, kad „Hitachi“ Lietuvoje nebūtų, kad neturėtume stabilaus pigios bazinės elektros generacijos šaltinio.
Kokia išeitis iš elektros krizės?
Ką galime daryti, tai derėtis dėl palankesnių kainų, tačiau kol vyksta karas Ukrainoje, didelių pagerėjimų šioje srityje tikėtis sunku. Elektros kaina yra gana tampriai susijusi su dujų ir kitų energijos šaltinių kainomis, kurios šiuo metu yra labai išaugusios. Jeigu ES tikrai sieks visiškai atsisakyti rusiškų energijos šaltinių, tai šitai gali pavykti tik per du ar tris metus. Neabejotina, kad ES šalių vyriausybės šiame laikotarpyje turės daliai gyventojų kompensuoti elektros kainą.
Lietuva pati pasigaminti pigesnės elektros dideliais kiekiais gali maždaug nuo 2025 m., kai turėtų pradėti veikti suplanuotas Vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje. Vyriausybė skubina, kad darbai šia kryptimi paspartėtų. Gerai tai, kad saulės, vėjo projektai vystomi labai sparčiai visoje šalyje ir kiekvieną mėnesį didėja gamybos pajėgumai, todėl po truputį spaudimas mažinti kainą didės. Labai laukiamos yra Vilniaus kogeneracinės jėgainės pabaigtuvės. Pilna apimtimi veikianti elektrinė galia sieks 90 megavatų (230 tūkst. namų ūkio poreikio).
Greito sprendimo, galinčio išspręsti ilgus metus nedarytų darbų nėra. Socialdemokratai ir jų partneriai 2012 m. sunaikino naujos atominės elektrinės projektą ir nepasiūlė nieko vietoj to. Turime didelį savos elektros gamybos trūkumą, kurį po truputį mažiname naujais veržliais saulės, vėjo ir biokuro projektais. Vyriausybė mažina biurokratinius barjerus naujoms elektrinėms iki minimumo, kreipia valstybės paramą ir pagalbą verslui bei gyventojams. Kuo daugiau savo elektros, kuo daugiau gamintojų, tuo bus mažesnė kaina rinkoje.
2022.08.29; 14:45
Šventė „Pietų dujų koridoriuje“
Iškilmingame dujotiekio TANAP atidarymo iškilmėse birželio 12 d. Turkijoje, Eskišehiro provincijoje, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kalbėjo ne šiaip apie dviejų šalių – Turkijos ir Azerbaidžano – bendradarbiavimą. TANAP, pasak jo, “tai broliškų santykių tarp Turkijos ir Azerbaidžano liudijimas“.
Abiejų valstybių politine valia įrašyta svari pergalė į XXI amžiaus energetikos metraštį. Redžepas Erdoganas projektą pavadino „energetiniu Šilko keliu“ ir „istoriniu žingsniu mūsų regionui ir šaliai“, o Azerbaidžano prezidentą – „brangiu broliu“. Jis kalbėjo, kad abi šalys pradėjo nuo dujotiekio Baku-Tbilisis-Džeihanas, vėliau Turkija pratęsė strateginį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu ir Gruzija tiesiant dujotiekį Baku-Tbilisis-Erzerumas, kuriuo Azerbaidžano dujos pasiekė Turkiją. Nesitenkinta vien energetikos projektais. Su Azerbaidžanu ir Gruzija nutiestas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas: „Mes sujungėme Londoną ir Pekiną“. TANAP yra naujų bendrų projektų ateityje pranašas.
TANAP atidarymo dieną JAV dar kartą patvirtino palaikanti „Pietų dujų koridoriaus“ projektą. Ši dujotiekių sistema leis Vidurio Azijos, Kaukazo, Irako, Rytų Viduržemio šalims nukreipti savo energetinius išteklius į Europą. Jungtinės Valstijos tikisi sėkmingos projekto plėtros. Nors JAV vyriausybė tiesiogiai nedalyvauja šiame projekte, sakoma Valstybės departamento pareiškime, tačiau per įvairias kompanijas prisideda prie jo vykdymo. Tai liudija, kokią didelę svarbą JAV teikia „Pietų dujų koridoriui“ – esminiam Europos energetinio saugumo veiksniui. JAV remia ir rems savo partnerių energetinį saugumą.
Dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline) – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Azerbaidžanui priklausančiame Kaspijos jūros pakraštyje esančios verslovės pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių 6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.
TANAP atidarymo iškilmių išvakarėse visi rašė, kad Azerbaidžane išgaunamos dujos Europos Sąjungą pasieks 2020 metais. Kad tai įvyks po to, kai Turkijos-Graikijos pasienyje prie TANAP bus prijungtas per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūrą iki Pietų Italijos einantis dujotiekis – TAP. Europos energetinės sąjungos vardu vieno jos vadovų Marošo Šefčovičiaus pareiškime sakoma, kad Europos Sąjunga siekia sukurti bendrą Europos energetikos rinką, pagrįstą laisvąja prekyba, konkurencija, įvairiais energijos gavimo ir transportavimo šaltiniais. „Pietų dujų koridorius“ yra strategiškai svarbus Europos Sąjungos energetiniam saugumui, ypač lengviausiai pažeidžiamose jos dalyse – Pietryčių Europoje ir Pietų Italijoje“. Šiame pareiškime taip pat reiškiamas lūkestis sulaukti Kaspijos dujas pasiekiant Europą iki 2020 metų.
Redžepas Erdoganas iškilmėse pabrėžė, kad visų projekte dalyvaujančių šalių bendradarbiavimas leido dujotiekį TANAP paleisti anksčiau numatyto termino. O svarbiausia: „Pietų dujų koridoriumi“ dujos jau ateinančių metų birželį pasieks Graikiją. Be pirmaisiais smuikais griežiančių Azerbaidžano ir Turkijos, šiame projekte dalyvauja Gruzija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Dar anksčiau kalbėta, kad prisidės Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Juodkalnija. Beveik apsisprendė Turkmėnistanas. Svarsto Kazachija, Izraelis…
Galima pavydėti tokio vaisingo bendradarbiavimo!
Iškilmėse dalyvavo Ukrainos ir Serbijos prezidentai Petro Porošenka ir Aleksandras Vučičius. Porošenka kalbėjo, kad Kijevas visiškai palaiko šį projektą ir kad tikisi „Pietų dujų koridoriumi“ ateisiant dujas į jų šalį – per Bulgariją ir Rumuniją. Visam regionui atsiveria platesnės energetinės perspektyvos ir garantuojamas didesnis saugumas. „Pastaraisiais metais Rusijos Federacija piktnaudžiavo energetiniais ištekliais: projektas „Severnyj potok-2“ tokio spaudimo pavyzdys.“
Vučičius sakė, jog Serbija labai domisi tokiais projektais ir pasirengusi prie jo įgyvendinimo prisidėti savo indėliu. Tokie projektai esą svarbūs ne tik Serbijai, tačiau tarnauja ir viso regiono energetiniam saugumui. „Aš tikiu, kad dujotiekis TANAP prisidės prie energetinio saugumo ir Pietryčių Europoje.“
Maskva per naktį pastatė šerį
Kremlius birželio 12-ąją šventė Rusijos dieną, tačiau ir šiokiu metu būtų nė nepažvelgęs į Turkijos pusę. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ vakare santūriai pranešė apie iškilmes ir tik antraštė rodė, kad Maskva nelabai tuo džiaugiasi: „Turkijoje atidarė dujotiekį, aplenkiantį Rusiją“. Tačiau birželio 13-osios rytą pasirodė atnaujintas pranešimas ir antraštėje tie patys žodžiai išdėstyti kitaip: „Aplenkiant Rusiją: Turkijoje paleido dujotiekį TANAP“ (vienas skaitytojas iškart pakomentavo: Juk TANAP ir neplanavo tiesti per Rusiją, tad „aplenkiant Rusiją“ kvepia provokacija. Lygiai taip pat galima parašyti „Aplenkiant Ukrainą“). Atnaujintame pranešime kalbama ir apie „Porošenkos norus“, nutylimas tik „Rusijos Federacijos piktnaudžiavimas“. „Novosti“ pridėjo, kad Rusijos koncernas „Gazprom“ dabar „realizuoja“ dujotiekio Turkijoje projektą. 2014 metų pabaigoje Rusija paskelbė „Turkijos srauto“ atsisakanti dėl nekonstruktyvios Europos Sąjungos pozicijos“, tačiau dabar „Gazprom“ svarsto „Turkijos srauto“ tęsinio per Bulgariją ir Turkiją arba Graikiją ir Italiją variantus.
Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ irgi kelis sykius papildė pranešimą iš Turkijos. Po vidurnakčio šis Kremliui antrinantis leidinys rašė: „TANAP: Azerbaidžano dujų tiekimas į Turkiją bus pradėtas birželio 30-ąją“. O rytą pasirodė kita antraštė: „Dujos, kurių Europos Sąjungoje nepastebės? Paleistas dujotiekis TANAP“. Leidinys pasitelkė savo apžvalgininką, kuris pareiškė, kad JAV, Europos ir Baku politikai siekė „Pietų dujų koridorių“ iškelti vos ne kaip vienintelę alternatyvą rusiškajam „Turkijos srautui“ (Ankarai dėl suprantamos priežasties nepriekaištaujama).
Iš tikrųjų „Pietų dujų koridorius“ negali konkuruoti su „Turkijos srautu“, nes juo bus tiekiami nedideli dujų kiekiai – Europos rinkoje tų dujų gali ir nepastebėti. Be to, nauja Italijos vyriausybė pareiškė ketinimą svarstyti, ar verta prisidėti prie dujotiekio TAP. „Regnum“ pirmajame pranešime parašė, kad TANAP atidarė Turkijos, Azerbaidžano ir Ukrainos prezidentai. Įdėjo nuotrauką, kurioje tarp stovinčių prie simbolinio čiaupo matyti… ir Serbijos prezidentas. Leidinys dar kelis sykius „plėtojo siužetą“, tačiau taip ir nenurodė iškilmėse dalyvavus Aleksandrą Vučičių…
Kas neperka Rusijos dujų – tas prieš Rusiją
Šių metų kovo pradžioje, BNS pranešus apie numatomą dujotiekio, siekiančio Kaliningrado sritį, remontą Kauno ruože, „Regnum“ sutrimitavo pavojaus signalą. Ar tai nebus „Lietuvos geopolitinio žaidimo elementas“? Kompanijos „Amber Grid“ atstovas paaiškino, kad dėl to dujų tiekimo į Rusijos eksklavą nenutrauks, remonto metu kurą tieks iš SGD terminalo Klaipėdoje. „Regnum“ surado Kaliningrade ekspertą, kuris pareiškė abejonių dėl tokios „schemos“ patikimumo (leidinys skliaustuose nei į tvorą, nei į mietą pastebėjo: 2017 metais Lietuvos ministras pirmininkas oficialiai pripažino jūrinį terminalą Klaipėdoje esant nerentabilų – įgėlė…). Ekspertas paragino atkreipti dėmesį į „kai kurių įvykių sutapimą“. Lietuva pranešė apie numatomą dujotiekio remontą praėjus trims dienoms po to, kai „mūsų prezidentas atidarė prie Kaliningrado dvi dujomis kūrenamas šilumines elektrines“ (kiek anksčiau „Regnum“ parašė, kad Putino atidarytos elektrinės – „sprigtas Vilniui per nosį“) ir tuo „mes sustiprinome Kaliningrado energetinį saugumą“.
Dujos ateina tik per Lietuvą, porino „Regnum“ pašnekovas, ir naujos elektros stotys be dujų liks vien „metalo krūva“. Lietuviai teigia suspėsiantys viską padaryti per keturias paras. Tačiau prisiminkime naftotiekį „Družba“. Juk jį uždarė irgi laikinai – avarijos padariniams likviduoti. O dabar „Družba“ visų pamiršta. „Dabar lietuviai irgi gali pasakyti, atleiskite, dujotiekis pasirodė besąs skylėtas ir reikalauja rimtesnio remonto, o pinigų tam nėra.“
Dujotiekio „Družba“ (Draugystė) uždarymą dar prisimename. 2006 metais vasarą sužinojome šiame naftotiekyje kažinkur prie Briansko įvyko avariją. Iš tikrųjų – „uždarė laikinai“. O kitais metais perskaitėme: „Draugystė“ baigėsi. Dujotiekio į Lietuvą nesuremontuos niekada“. Esą Lietuva padarė savo pasirinkimą (pardavė Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą lenkų „Orlen“, o ne Rusijos kompanijoms) ir tegul dabar vežasi naftą tanklaiviais, moka rinkos kainą… 2008 metų pavasarį Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas Igoris Sečinas į lietuvių prašymą atnaujinti naftos tiekimą į Mažeikius atkirto: „Kokie gali būti reikalavimai mums ir pretenzijos? Kodėl mes turėtume dalyti savo išteklius?“
2014 metais Ukrainai netekus rusiškų dujų, rusiškai rašantys žurnalistai klausinėjo mūsų specialistų: ką darysime, jeigu Rusija ir mums užsuks čiaupą? Vienas atsakė: Kol už Lietuvos yra Kaliningradas, Rusija neužsuks dujų. Neilgai trukus, kai ukrainiečiai blokavo Krymą, klausė jau kitaip: ar neužsuksite čiaupo į Kaliningradą? Atsakymą žinojo patys: „Lietuva gerai supranta: kai tik jie užsuks ventilį pasienyje su Kaliningradu, tuoj pat bus nutrauktas dujų tiekimas jų pasienyje. O šalti civilizuotame Baltijos krašte labai nesinori.“
2015 metų pabaigoje mūsų kompanija „Amber Grid“ su „Gazprom“ sudarė 10 metų sutartį dėl rusiškų dujų tiekimo į Kaliningrado sritį. Tuo metu Rusijos eksklave 94 proc. elektros energijos buvo pagaminama deginant dujotiekiu Minskas-Vilnius-Kaunas-Kaliningradas gaunamą kurą. 2016-ųjų rudenį Eadaily.com rašė, kad ateinančiais metais „Gazprom“ Baltijos jūroje prie Kaliningrado pastatys suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir „atsiras galimybė nepriklausyti nuo dujų tiekimo dujotiekiu, einančiu per Baltarusiją ir Lietuvą“ (toli gražu ne pirmas toks pareiškimas). Vienas ekspertas neslėpė piktdžiugos: dabar „Gazprom“ galės „pažaisti čiaupu“ Lietuvos pasienyje, atsakydamas į Lietuvos antirusišką akibrokštą – SGD terminalą Klaipėdoje.
Tiesa, kitas ekspertas prieštaravo: Kaliningrade terminalas reikalingas kaip tik dėl priešingos priežasties – kad Lietuva neužsimanytų „pažaisti čiaupu“. Mat turėdama SGD terminalą, tegul ir brangiai kainavusį, Lietuva gali pradėti „elgtis neadekvačiai“. Juk šios šalies „arkliukas“ visada buvo kalbėti prieš Rusiją. Todėl sutrikimų dujų tranzite į Kaliningrado sritį rizika – „ne nulinė“.
Praėjusį rudenį Rusijos pasiuntinys mūsų šalyje Aleksandras Udalcovas pareiškė: „Gazprom“ paliks Lietuvą be dujų tranzito į Kaliningradą“ (Baltnews.lt). Esą ši Rusijos kompanija iki metų pabaigos ketina paleisti SGD terminalą. O prie Sankt Peterburgo statoma gamtinių dujų skystinimo gamykla, kuri ir tieks atšaldytą kurą į Kaliningrado sritį. Tai reikštų visiškai nepriklausomą srities aprūpinimą dujomis. „Mūsų veiksmai yra priverstiniai ir negali būti jokių kalbų apie kokį nors šantažą“, – kalbėjo diplomatas.
Čia Baltnews.lt priminė, kuo pasiuntinys skundėsi leidiniui ankstesniais kartais: Lietuva sumanė tolintis nuo Rusijos, boikotuoti ją ir netgi grasina „nubausti Maskvą“. Draudimas kai kuriems Rusijos piliečiams įvažiuoti į Lietuvą („Magnitckio įstatymas“) atrodo tiesiog juokingas: „Niekas iš mūsų šalies rimtų žmonių čia seniai neatvažiuoja. Dabar čia nėra nei su kuo, nei apie ką kalbėti.“
Šių metų pradžioje rusiškai perskaitėme, kad Rusijos kompanija „Gazprom“ didina dujų tiekimą į Lietuvą ir rusiško kuro dalis sudaro jau 64 proc. (iš SGD terminalo Klaipėdoje paimta 7,3 proc., likusi dalis – iš saugyklos Latvijoje). Rusijos kompanija, pasak vieno leidinio, „sugniuždė SGD terminalą Lietuvoje“: praėjusiais metais rusiškų dujų dalis sudarė beveik 60 proc. Lietuvos gautų dujų, kai tuo tarpu 2019-aisiais tesudarė 38,5 procento. Šių metų vasario mėnesį Rusijos leidinys „Sputnik“ iš Rygos pranešė, kad SGD terminalas Kaliningrado srityje, Baltijos jūros akvatorijoje, bus paleistas iki 2018 metų pabaigos.
Gal vis dėlto rusai pastatys tą terminalą, pavadintą „Maršalas Vasilevskis“. O iš Rusijos gauname jau vos ne du trečdalius dujų… Ir vis ieškoma priekabių…
2018.06.13; 12:44
