Belgijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, vasario 8 d. (AFP-ELTA). Daugiau nei 100 Belgijos policininkų antradienį surengė reidus pagal įvairius adresus aplink Antverpeno uostamiestį ir sulaikė 13 asmenų, įtariamų ryšiais su džihadistų grupuote, pranešė kaltintojai.
Operacija buvo pradėta vadovaujant kovos su terorizmu magistratams kaip platesnio tyrimo dalis, sakoma federalinių prokurorų pranešime.
„Buvo tiriama Antverpeno grupuotė iš salafistų džihadistų aplinkos, o šios operacijos tikslas buvo toliau nustatyti grupės veiklą“, – sakoma jame. „Trylikai asmenų atimta laisvė, ir jie stos prieš ikiteisminį tyrimą vykdantį teisėją, kuris spręs dėl jų galimo suėmimo“.
Belgijos Briuselio ir Antverpeno miestai jau anksčiau buvo išskirti kaip tariamos tarptautinio džihadistų ekstremizmo užnugario bazės.
Antverpenas buvo 2010 m. įkurtos džihado grupės „Sharia4Belgium“ bazė, keli jos nariai buvo išvykę kovoti kartu su ekstremistų grupuotėmis Sirijoje. Buvęs jos lyderis Fouadas Belkacemas 2015 metais Belgijoje buvo nuteistas kalėti 12 metų, o 2018 metais iš jo buvo atimta Belgijos pilietybė. Oficialiai „Sharia4Belgium“ buvo panaikinta, tačiau Belgijos teisėsauga baiminasi, kad ji vis dar gali būti įkvėpimo šaltinis kai kuriems islamistams. Belgijos saugumo pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Po 2015 m. lapkričio 13 d. Paryžiaus išpuolių, per kuriuos žuvo 130 žmonių, Belgija buvo apkaltinta tapusi tarptautinio džihadizmo užnugario baze. Pradinis tyrimas atskleidė, kad keli užpuolikai buvo iš Briuselio darbininkų klasės Molenbeko rajono, ten buvo suplanuoti išpuoliai.
Pati Belgija tapo taikiniu, kai Briuselyje buvo sulaikytas Salahas Abdeslamas, vienintelis gyvas likęs Paryžiaus atakų gaujos narys, dabar teisiamas Prancūzijoje.
2016 m. kovo 22 d. Briuselyje surengta dviguba savižudžių sprogdinimo ataka, už kurią atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“. Sprogdintojai iš tos pačios džihadistų kuopelės, kuri užpuolė Paryžių, susisprogdino Briuselio Zaventemo oro uoste ir metro, žuvo 32 žmonės, 340 buvo sužeisti.
Malyje pagrobta vienuolė iš Kolumbijos atgavo laisvę. EPA-ELTA nuotr.
Bamakas, spalio 10 d. (AFP-ELTA). Pranciškonų vienuolė iš Kolumbijos, 2017 m. džihadistų pagrobta Malyje, šeštadienį atgavo laisvę, sakoma Malio prezidento tarnybos pranešime.
Pareiškime prezidento tviterio paskyroje pagerbiama sesers Glorios Cecilios Narvaez „drąsa ir narsumas“, skelbiamos jos nuotraukos po išlaisvinimo. Jos išvadavimas buvo „ketverių metų ir aštuonių mėnesių kelių žvalgybos tarnybų bendrų pastangų“ vaisius, sakoma jame.
Oficialiame pareiškime Malio pajėgų pulkininkas Assimi Goita patikino Malio žmones ir tarptautinę bendruomenę, kad „dedamos pastangos“ siekiant užtikrinti visų Malyje vis dar laikomų asmenų paleidimą. Bamako arkivyskupas Jeanas Zerbo patvirtino, kad G. C. Narvaez buvo paleista, ir pridūrė, kad ji „laikosi gerai“. Jos brolis Edgaras Narvaezas taip pat tai patvirtino. „Ačiū Dievui, jos sveikata gera. Jie atsiuntė man nuotraukų, ji atrodo gerai“, – sakė jis.
Šaltinis, artimas deryboms dėl jos paleidimo, naujienų agentūrai AFP sakė, kad nelaisvėje su ja nebuvo elgiamasi blogai ir per tą laiką ji išmoko korano. „Derybos truko mėnesius, metus“, – teigė šaltinis, bet daugiau detalių nepateikė.
G. C. Narvaez buvo paimta įkaite 2017 m. vasario 7 d. Kutialoje, maždaug už 400 kilometrų į rytus nuo Malio sostinės Bamako, ji ten dirbo misioniere. Per visus tuos metus apie ją vis pasirodydavo pranešimų, taip pat ir 2021 m. pradžioje, kai du europiečiai, kuriems pavyko pabėgti iš nelaisvės, pranešė, kad jai viskas gerai.
Kovo mėnesį jos brolis per Raudonąjį Kryžių gavo įrodymų, kad ji vis dar gyva. Tai buvo laiškas, parašytas didžiosiomis raidėmis, „nes ji visuomet rašydavo didžiosiomis raidėmis“, jame buvo minimi jų tėvų vardai ir jis baigėsi jos parašu, anksčiau sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Malis stengiasi suvaldyti džihadistų sukilimą, kilusį šalies šiaurėje 2012 m. ir nuo to laiko išplitusį į kaimynines Burkina Fasą ir Nigerį. Pagrobimai, kadaise nutikdavę retai, pastaraisiais metais tapo dažnesni, nes Malyje, ypač buvusios Prancūzijos kolonijos centre, saugumo krizė sustiprėjo.
Prancūzų žurnalistas Olivier Dubois buvo su „Al Qaeda“ susijusių džihadistų pagrobtas balandžio 8 dieną šiaurės Malyje. O. Dubois dirbo kelioms Prancūzijos žiniasklaidos priemonėms, grobikų paskelbtame vaizdo įraše jis sakė buvęs pagrobtas „Islamo ir musulmonų paramos grupės“ – didžiausio džihadistų aljanso Sahelyje.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.
Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.
Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?
O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?
Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną
Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.
Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.
Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“
Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…
Bosnija ir Hercegovina penktadienį iškvietė Prancūzijos ambasadorių po to, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pavadino šią Balkanų šalį „tiksinčia laiko bomba“ dėl į ją sugrįžtančių džihadistų.
Per interviu žurnalui „The Economist“ Prancūzijos prezidentas teigė, kad Bosnija ir Hercegovina yra pagrindinis nestabilumo Vakarų Balkanų regione šaltinis.
„Laiko bomba, kuri tiksi visai šalia Kroatijos ir susiduria su sugrįžtančių džihadistų problema, yra Bosnija ir Hercegovina“, – teigė E. Macronas.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerija patvirtino, kad ambasadorius Guillaume’as Roussonas buvo iškviestas į Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūrą, tačiau nepateikė jo iškvietimo priežasties.
Tuo metu Bosnijos ir Hercegovinos premjeras Denisas Zvizdičius sureagavo pareikšdamas, kad Bosnija niekam nekelia grėsmės.
2015 metais bendrovės „The Soufan Group“ atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad džihadistų kovotojų iš Bosnijos ir Hercegovinos skaičius Sirijoje ir Irake siekė viso labo 300, o kovotojų iš Prancūzijos skaičius buvo gerokai didesnis – 1 700.
Laisvosios Europos radijo duomenimis, maždaug 110 Bosnijos ir Hercegovinos piliečių, tarp kurių 23 vyrai, yra tarp žmonių, šiuo metu laikomų kalėjimuose Sirijos šiaurėje. Kaip teigiama, kelios dešimtys vyrų jau sugrįžo į šalį ir dauguma jų buvo teisiami.
Įtariamas pernykščio išpuolio Barselonoje ir netoliese esančiame pajūrio kurorte organizatorius vis dar slapstosi Europoje, ketvirtadienį pranešė Ispanijos laikraštis.
Su tyrimu susipažinę šaltiniai Barselonos dienraščiui „El Periodico“ sakė, kad „teroristas buvo lokalizuotas, jis nuolat keičia šalis“ ir „toliau palaiko kontaktus su kitomis (radikaliomis) grupuotėmis“.
Anksčiau pagrindiniu atakų sumanytoju ir rengėju teisėsauga skelbė laikanti marokiečių kilmės imamą Abdelbakį Es Satty’į. Teigta, kad jis radikalizavo didžiąją dalį atakas įvykdžiusių jaunuolių.
Tačiau „El Periodico“ skelbia, kad saugumo pajėgos mano, jog imamas buvo jaunuolių „jungtis su tikruoju atakų sumanytoju, kuris tuo metu buvo „viename iš Vidurio Europos miestų“.
Agentūros AFP paprašyta pakomentuoti dienraščio pranešimą, Katalonijos policijos atstovė atsisakė tą padaryti, teigdama, kad „visa informacija, susijusi su tyrimu dėl išpuolius įvykdžiusios džihadistų kuopelės tarptautinių ryšių“, yra konfidenciali.
Imamas žuvo per netyčinį sprogimą, kitą dieną po išpuolių nugriaudėjusį Alkanaro miestelio name, kuriame kuopelė gamino sprogmenis.
Per išpuolį populiarioje Barselonos Las Ramblas gatvėje ir Kambrilso kurorte žuvo 16 žmonių.
Atsakomybę už atakas prisiėmė grupuotė „Islamo valstybė“ (IS).
Prancūzijos cemento, betono ir statybų įrangos milžinei „Lafarge“ ketvirtadienį buvo pateikti kaltinimai bendrininkavus vykdant nusikaltimus žmogiškumui bei finansavus teroristines organizacijas. Tokie kaltinimai bendrovei pareikšti dėl to, kad ji, norėdama per karą išlaikyti savo gamyklą Sirijoje, sumokėjo milijonus dolerių džihadistų grupuotėms, tarp jų – ir „Islamo valstybei“ (IS).
Šaltinio teismų sistemoje teigimu, bendrovė taip pat kaltinama stačiusi į pavojų buvusių cemento gamyklos, veikusios Šiaurės Sirijos Džalabijos mieste, darbuotojų gyvybes.
Teigiama, kad tai – pirmas kartas, kai kuriai nors pasaulio bendrovei buvo pareikšti kaltinimai bendrininkavus vykdant nusikaltimus žmogiškumui.
Iki teismo proceso pradžios „Lafarge“ nurodyta sumokėti 30 mln. eurų užstatą.
Aštuoni vadovaujančias pareigas bendrovėje ėję asmenys, tarp jų – buvęs generalinis direktorius Bruno Laffont’as, jau buvo apkaltinti teroristinės grupuotės finansavimu ir (arba) pavojaus kitų asmenų gyvybėms sukėlimu.
Įtariama, kad mainais į leidimą bendrovės gamyklai Džalabijoje veikti ir toliau „Lafarge“ IS ir kitoms kovotojų grupuotėms sumokėjo beveik 13 mln. eurų. Sandorį su kovotojais cemento milžinė sudarė tuo metu, kai kitos Prancūzijos bendrovės jau buvo pasitraukusios iš Sirijos.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu apkaltino NATO sąjungininkę JAV padarius rimtų klaidų Sirijos politikoje. „Skandalinga ir nepriimtina“, kad JAV, kovodamos su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistais Sirijoje, ir toliau bendradarbiauja su kurdų grupuote YPG, pareiškė jis sekmadienį Miuncheno saugumo konferencijoje.
Ministras patvirtino savo vyriausybės poziciją, kad YPG yra „teroristinė organizacija“. JAV daro didelę klaidą, kai kliaunasi teroristine organizacija, kad įveiktų kitą teroristinę organizaciją“, – kalbėjo jis. M. Cavusoglu teigė nesuprantantis, kodėl „mūsų partnerė“ JAV remia tokią grupuotę.
Ankara kurdų Liaudies gynimo dalinius (YPG) traktuoja kaip Kurdistano darbininkų partijos (PKK), kuri Turkijoje yra uždrausta kaip teroristinė organizaciją, atšaką Sirijoje. JAV tuo tarpu ginklais ir specialiomis pajėgomis remia YPG kovoje su „Islamo valstybe“.
Pastaruoju metu santykiai tarp JAV ir Turkijos šiuo klausimu šiek tiek sušvelnėjo, kai abi pusės, Ankaroje lankantis JAV valstybės sekretoriui Rexui Tillersinui, penktadienį susitarė ateityje geriau derinti savo veiksmus Sirijoje.
Turkija jau seniai reikalauja nutraukti JAV karinę paramą YPG. Tačiau nepaisydamos savo NATO partnerės protestų, JAV neketina atsisakyti ginčytino aljanso.
Ne taip seniai įtakingas anglų žurnalas priskyrė Kijevą prie dešimties blogiausių pasaulio miestų, motyvuodamas dar ir dideliu terorizmo pavojingumu. Tuo tarpu pati Didžioji Britanija, kaip, beje, ir kitos Europos sostinės, žymiai labiau už mus kenčia nuo terorizmo.
Anot žurnalo „The Economist” versijos, Kijevas įeina į nepatogiausių miestų gyventi dešimtuką: pagal to leidinio analizės skyriaus ekspertų kasmet atliekamų tyrimų rezultatus, Ukrainos sostinė užima 131 vietą iš 140-os vietos.
Blogiausiai žurnalas „The Economist” įvertino stabilumą Ukrainos sostinėje (tai kriminaliteto – žiaurių ir smulkių nusikaltimų – lygis), terorizmo, taip pat ir karinio bei pilietinio konflikto grėsmės – 35 balai iš 100 galimų. Kaip pažymi leidinio ekspertai, šiokiam tokiam atgimimui, kurį demonstruoja Ukrainos rodikliai, vis dėlto gresia pavojus dėl netvarkos, ekonominio nestabilumo ir nesibaigiančio karo Donbase.
Ar iš tikrųjų tie kriterijai taip blogina potencialų Kijevo komfortą – ginčytinas klausimas. Bent jau todėl, kad, nors ir nėra tiesioginių karo veiksmų ES teritorijoje, dauguma Europos sostinių irgi toli nuo „idealaus miesto gyventi“ statuso. Ir kaltas tas pats terorizmas, kurį užsienio analitikai įžvelgė Kijeve, bet nemato savo panosėje.
Pabrėšime, kad Europolas apie visas teroro atakas Europos Sąjungos šalyse kasmet skelbia oficialią ataskaitą, kurios pavadinimas „Terorizmas ES: situacija ir tendencijos“ (EU Terrorism Situation & Trend Report (Te-Sat)). Ataskaitoje surinkta informacija iš ES valstybių, Eurojust organizacijos partnerių, taip pat faktai, gauti iš atvirų šaltinių.
„Tai situacinė ataskaita, kurioje aprašomi ir analizuojami išoriniai terorizmo pasireiškimai, tai yra teroristiniai puolimai bei veiksmai. Joje nesistengiama analizuoti giluminių terorizmo priežasčių, ir joje nebandoma vertinti kovos su terorizmu įtakos ar veiksmingumo“, – pranešama Europolo portale.
Remdamasis tokių kasmetinių situacinių Europolo ataskaitų informacija, UNIAN surinko duomenis apie garsiausius teroro aktus Europos sostinėse nuo 2014 metų – nuo Rusijos agresijos Ukrainos teritorijoje pradžios – nuo tada, kai Kijevo reitingai, matuojantys „komfortą ir miesto saugumą gyventi“ jame, pradėjo smukti.
2014 metai: 4 mirtys
2014 metų ataskaitoje pranešama, kad per metus ES iš viso užfiksuotas 201 teroro aktas (daugiau kaip pusė – Didžiojoje Britanijoje, nors nė per vieną niekas nežuvo). Čia reikia pažymėti, kad, apskaičiuodamas šitą rodiklį, Europolas tradiciškai sumuoja ne tik įvykdytas atakas, bet ir sužlugdytas ar nepavykusias.
Po Anderso Breiviko surengto teroro akto Norvegijos sostinėje. EPA – ELTA nuotr.
Mirtini atvejai per teroro išpuolius 2014 metais buvo užfiksuoti Belgijoje. Antai, 2014 metų kovą iš Alžyro kilęs prancūzas Mechdis Nemušas apšaudė Žydų muziejų Briuselyje. Žuvo keturi žmonės – du turistai iš Izraelio ir du muziejaus darbuotojai, dar trys žmonės buvo sužeisti.
Užpuolikas buvo sugautas po kelių dienų Prancūzijoje, paaiškėjo, kad jis kariavo Sirijoje „Islamo valstybės“ pusėje.
Pagal Europolo informaciją, iš viso 2014 metais Europos Sąjungos šalyse už nusikaltimus, susijusius su terorizmu, suimta apie 800 žmonių. Beje, šis rodiklis buvo žymiai aukštesnis, negu 2013 metais (tada buvo suimta vos per 500 žmonių). Daugiausia žmonių suimta Prancūzijoje (238), po to eina Ispanija (145) ir Didžioji Britanija (132).
Atskirai reikia pabrėžti, kad daugiau kaip pusė areštų – Europos Sąjungoje, jie susiję su religiniu terorizmu – džihadu. „Daugiausia areštų susiję su religijos įkvėptu terorizmu, kaip ir 2013 metais. Taip tęsiasi tendencija, kuri pastebima nuo 2011 metų“, – sakoma dokumente.
Kai dėl teisminių nagrinėjimų, tai situacija 2014 metais buvo tokia: 15 ES valstybių pranešė, kad išnagrinėjo 180 bylų, susijusių su kaltinimais terorizmu. O iš viso nuosprendžiai už teroristinius teisės pažeidimus buvo paskelbti apie 400 žmonių.
2015 metai: žuvo 151 žmogus
2015 metais teroro aktų ES šalyse nežymiai padaugėjo. Iš viso buvo užfiksuota 211 įvykdytų, nesėkmingų arba sužlugdytų atakų. O štai mirtinų, palyginus su 2014-aisiais, smarkiai padaugėjo. Iš viso ES nuo teroristų rankos žuvo 151 žmogus – 148 Prancūzijoje, 2 – Danijoje, 1 – Graikijoje.
Beje, anksčiau Europolo ataskaitos stabiliai fiksuodavo teroristinių nusikaltimų mažėjimą Prancūzijoje, tačiau 2015 metais šalis pagal tuos rodiklius užėmė grėsmingą antrą vietą – 72 teroro aktai per metus. Daugiau tik Didžiojoje Britanijoje (103).
Teroro aktas Mančesteryje. EPA-ELTA nuotr.
Apie skandalingus teroro aktus Prancūzijoje tada visi rašė ir kalbėjo… Iš pradžių, 2015 metų sausį, 12 žmonių žuvo po šaudynių Paryžiuje satyrinio leidinio Charlie Hebdo redakcijoje, dar 10 žmonių buvo sužeisti. O tiesiog po kelių dienų dar vienas teroro aktas: Paryžiuje, žydų supermarkete, 4 žmonės paimti įkaitais ir nužudyti piktadario, pretenduojančio į priklausomybę „Islamo valstybei“.
2015 metų lapkritį Paryžiaus teatre „Bataclan“ įvykdytas dar vienas kraupus teroro aktas. Nusikaltėliai vėl pagrobė įkaitų, 130 žmonių žuvo, daugiau kaip 300 sužeisti. Dalyvavimą atakose irgi patvirtino „Islamo valstybė“.
Prancūzijos valdžia net paskelbė įvedanti ypatingąją padėtį ir laikinai uždaranti sienas…
Per 2015 metus už nusikaltimus, susijusius su terorizmu, ES-oje buvo suimti 1077 žmonės. Iš jų 700 areštų buvo susiję būtent su džihadistų terorizmu. 12-a Europos Sąjungos valstybių pranešė išnagrinėjusios teisme daugiau kaip 200 terorizmo bylų, paskelbti iš viso 527 nuosprendžiai (dauguma iš jų taip pat susiję su džihadistų terorizmu).
2016 metai: užfiksuotos 142 mirtys
Pernai 8-ios Europos Sąjungos šalys pranešė apie 142 įvykdytus, nepavykusius ir užkardytus teroristinius puolimus. Kaip pranešama Europolo ataskaitoje, „…Tarp jų buvo užpuolimų, kuriuos rengė džihadistai, o taip pat nacionalistai, ultradešinieji ir kitokios grupės…“.
Daugiau kaip pusė teroro aktų (76) įvykdyti Didžiojoje Britanijoje. Prancūzija pareiškė apie 23 užpuolimus, Italija pagarsino 17, Ispanija – 10, Graikija – 6, Vokietija – 5, Belgija – 4 ir Niderlandai – 1 ataką. Iš viso 2016 metais Europos Sąjungoje per teroristinius puolimus žuvo 142 žmonės ir apie 400 buvo sužeisti.
Antai, du šiurpūs teroro aktai 2016 metų kovo 22-ąją įvykdyti Briuselyje. Abi atakos buvo sukoordinuotos ir kruopščiai parengtos. Per pirmąjį puolimą 2 teroristai-mirtininkai susprogdino detonuotus savadarbius sprogmenis Briuselio oro uoste. Per ataką žuvo 14 žmonių ir apie 100 buvo sužeisti. Oro uoste buvo uždrausta leistis visiems lėktuvams, jie buvo persiunčiami į atsarginius oro uostus, oro uosto pastatas irgi iš dalies nukentėjo.
Sulaukus įspėjimo apie galimą teroro aktą, Nyderlanduose atšauktas roko koncernas. EPA – ELTA nuotr.
Tą pačią dieną, tiesiog po pusvalandžio, dar du sprogimai Briuselio metro traukiniuose nusinešė 28 žmonių gyvybes. Atsakomybę už teroro aktus mieste prisiėmė „Islamo valstybė“.
Renkant informaciją apie teroro aktus vien tik ES šalių sostinėse, vis dėlto neįmanoma ignoruoti tragedijos Nicoje… Taigi, 2016 metų liepos 14 bakarą, švenčiant Bastilijos dieną, sunkvežimis du kilometrus įvažiavo į žmonių minią. Tokiu būdu teroristas nužudė 85 žmones, įskaitant 10 vaikų, ir sužeidė daugiau kaip 200 asmenų.
Tais pačiais metais, pagal analogišką siaubingą „scenarijų“, įvyko teroro aktas ir Berlyne. Gruodžio 19 dieną sunkvežimis įvažiavo į minią žmonių, atėjusių į kalėdinę mugę. Žuvo 12 žmonių, pusšimtis buvo traumuoti. Sunkvežimio vairuotojas bandė dingti, bet buvo sulaikytas. Antras žmogus, kuris įvažiuojant buvo kabinoje, žuvo.
Apskritai, Europolas praneša, kad 2016 metais už teroristinius nusikaltimus suimta šiek tiek mažiau žmonių nei 2015 metais – 1002. Bet dauguma areštų – kaip ir anksčiau – susiję su džihadistų terorizmu – 718.
Beje, vienintelė ES valstybė, kurioje išlieka areštų daugėjimo tendencija, tai Prancūzija: 238 – 2014 metais, 424 – 2015 metais ir 456 – 2016 metais. Europolo ataskaitoje pranešama, kad pernai 17-a Europos Sąjungos šalių išnagrinėjo teismuose 300 bylų, susijusių su terorizmu. Iš viso už teroristinius nusikaltimus paskelbti nuosprendžiai 600-ams žmonių, ir dauguma nuosprendžių susiję su džihadistų terorizmu.
2017 metai: pavojų nemažėja
Nors ataskaita apie šiuos metus pasirodys tik ateityje, 2018 metais tai nė trupučio netrukdo prisiminti garsiausių teroro aktų, kurie jau įvyko Europos sostinėse. Antai, šių metų vasarį Paryžiuje nežinomas asmuo su dviem mačetėmis rankose, apsirengęs marškinėliais su kaukole, šaukdamas „Allah Akbar“, užpuolė karinį patrulį, saugojusį tvarką šalia Luvro vykdant specialiąją operaciją Sentinelle. Kariškiai pradėjo šaudyti į užpuoliką – jis buvo sunkiai sužeistas į pilvą ir paguldytas į ligoninę. Vienas kariškis irgi buvo lengvai sužeistas. Prancūzijos valdžia pareiškė, kad užpuolimas yra „teroristinio pobūdžio“.
Šių metų balandį teroro aktas įvykdytas Švedijos sostinėje. Sunkvežimis visu greičiu įsirėžė į žmones, kurie vaikščiojo po Drotningataną – pagrindinę pėsčiųjų gatvę Stokholme. Mašina sustojo po to, kai įvažiavo į vienos parduotuvės vitriną. Žuvo mažiausiai 5 žmonės, 15-a buvo sužeisti.
Britų policija skuba į pagalbą teroro aukoms
Londonui šie metai buvo itin gedulingi… Gegužės 22-ąją nugriaudėjęs teroro aktas Mančester-Arenoje nusinešė daugiau kaip 20 žmonių gyvybes, o jau birželio 3 miestą užgriuvo visa serija teroro atakų. Antai, vakare į Londono tilto pėsčiųjų taką ant žmonių užvažiavo sunkvežimis. Įvyko restorano šalia Boro-Market turgaus ginkluotas užpuolimas. Iš viso 2017 metų birželio 3 dieną per nusikalstamas atakas žuvo 8 žmonės, o dešimtys nekaltų žmonių buvo sužeisti ir hospitalizuoti.
Pastaraisiais metais nuo teroristinės agresijos ypač kenčia Ispanijos turistinis centras. Antai, šių metų rugpjūtį, tegul ir ne sostinėje, o Ispanijos šiaurės rytuose, įvykdyta visa serija teroro aktų. Pirmiausia šalies turizmo centre, Barselonoje, furgono vairuotojas užvažiavo ant praeivių. O vėliau panašų teroro aktą teroristai planavo Kambrilso miestelyje, bet policija juos nušovė. Per tuos du teroro aktus Ispanijoje žuvo 16 žmonių, nukentėjo daugiau kaip šimtas.
Beje, prieš 13 metų Ispanijos sostinėje Madride įvykdytas teroro aktas, kuris tada buvo apibūdintas kaip baisiausias Europoje… 2004 metų kovo 11-ąją Al-Qaeda islamistai susprogdino keletą sprogmenų keliuose traukiniuose. Per sprogimus žuvo 191 žmogus – 17-os valstybių piliečių. 192-ąja auka tapo specialiosios paskirties būrio kovotojas, žuvęs šturmuojant butą, kuriame slėpėsi teroristai.
O prieš porą savaičių Londono metro irgi driokstelėjo sprogimas. Kaip tvirtino liudytojai, kalbėdami su žiniasklaida, sprogo konteineris, kuris stovėjo šalia vagono durų. Nukentėjo keliasdešimt žmonių, laimei, niekas nežuvo.
Teroro aktai Kijeve
Apskritai, jei tikėsime Nacionalinės policijos statistika, pernai („The Economist” paskutinėje ataskaitoje analizavo būtent 2016 metus) nusikalstamumo lygis Kijeve pakilo 16 proc. Bet tai ne kažkokių masinių neramumų, teroro aktų ir kitų sunkių nusikaltimų sąskaita, o dėl to, kad registruojama daugiau nusikaltimų nuosavybei, apiplėšimų gatvėse ir chuliganizmo atvejų (kuo, iš principo, gali „pasigirti“ bet kuris pasaulio megapolis).
Ukranos slaptoji tarnyba SBU
Antai, Nacionalinė policija pranešė, kad užfiksuotas transporto priemonių vagysčių padaugėjimas 24 proc., o apiplėšimų – 45 proc. Kai dėl teroro aktų (įvykdytų, nepavykusių arba sužlugdytų, kaip jie kvalifikuojami Europoje), tai nuo 2014 metų – Rusijos agresijos pradžios Ukrainoje ir to laiko, kai visiškai nusmuko Kijevo reitingai, matuojantys, „miesto komfortiškumą ir saugumą gyventi“ jo ribose, juos galima ant pirštų suskaičiuoti.
Taigi 2014 metų gruodį Lugansko gyventoja Anastasija Kovalenko gavo iš užsakovo moterišką rankinę, prikimštą sprogmenų, ir paliko ją Kijevo centre. Bet teroro aktas buvo sužlugdytas – Anastasiją sulaikė SBU – Ukrainos saugumo tarnybos – bendradarbiai. Teisme ji prisipažino, kad rengėsi įvykdyti teroro aktą. O 2017 metų vasarą Pečioros teismas paskelbė jai nuosprendį – penkerius metus laisvės atėmimo.
2015 metų balandį SBU apibūdino kaip teroro aktą sprogimą sostinėje šalia vieno Rusijos taupomojo banko „Sberbank Rossiji“ skyriaus, per kurį niekas nenukentėjo. Beje, jėgos atstovai pareiškė, kad nusikaltimas buvo įvykdytas pagal nurodymą iš RF, „siekiant destabilizuoti visuomeninę situaciją Kijeve“.
Žurnalisto Pavelo Šeremeto žuvimo vieta
O štai ką iš tikrųjų galima laikyti teroro aktu, ir dar su aukomis, – tai įvykius prie Aukščiausiosios Rados 2015 metų rugpjūčio 31-ąją. Priminsim, tada prie parlamento sienų buvo susprogdinta kovinė granata, o per sprogimą žuvo 4 Nacionalinės gvardijos kovotojai, dar apie 150 žmonių buvo sužeisti. Bet šiandien Podolės rajono teismas vis dar nepradėjo nagrinėti iš esmės baudžiamosios bylos, kurioje 15-a figūrantų.
Teroro aktams galima priskirti ir tyčinį žymaus žurnalisto Pavlo Šeremeto nužudymą, – jo automobilis susprogdintas Kijevo centre 2016 metų liepą (teisėsaugininkai svarstė šešias incidento versijas). Nuo 2017 metų liepos 24-osios Nacionalinė policija įslaptino visus teismų nuosprendžius Šeremeto nužudymo byloje, nenurodydama priežasčių.
Automobilio susprogdinimą Kijeve, Solomensko rajone 2017 metų birželį, kai žuvo GUR (Vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiojo būrio pulkininkas Maksimas Šapovalas, Nacionalinės policijos Vyriausiosios valdybos Tyrimo skyrius iškart pavadino teroro aktu. Taip pat kaip ir tą patį mėnesį, tik porą savaičių anksčiau, sprogimą netoli JAV ambasados Ukrainoje. Laimė, per jį niekas nenukentėjo.
Ir vienas iš paskutiniųjų įsiminusių incidentų – sprogimas prie Ministrų kabineto Kijeve Nepriklausomybės dieną. Teroro aktas – ar ne teroro aktas, bet sprogus paketui, nukentėjo du žmonės.
Kaip ten bebūtų, net tokia statistika liudija, kad Ukrainos sostinėje viskas ne taip liūdna, kaip bandė pavaizduoti The Economist analitikai. Ypač lyginant su ES sostinėmis.
Tarptautinėje viešojoje erdvėje pastaruoju metu padažnėjo vieno planetos regiono paminėjimai.
Šiuo atveju kalbama ne vien apie sprogimą balandžio 3-ąją Sankt Peterburgo metro, kai žuvo 16 ir buvo sužeista daugiau kaip 50 žmonių. Tik primintina, kad sprogstamą užtaisą aktyvavo iš Kirgizijos kilęs Rusijos pilietis Akbaržonas Džalilovas, vienu numanomų teroro aktų organizatorių įvardijamas 26-erių irgi iš Kirgizijos kilęs Abroras Azimovas, balandžio 17 dieną sulaikytas Maskvos srityje.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Balandžio 19-ąją Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) suėmė jo vyresnįjį brolį Akramą, kurį įtaria falsifikavus dokumentus tarptautinės teroristų grupuotės nariams bei iš teroristinės organizacijos nario gavus grynųjų sumą Turkijoje, kad ją vėliau perduotų Abrorui Azimovui, o šis ją pervestų mirtininkui.
Balandžio 17 dieną Sankt Peterburge dviems mėnesiams suimti 10 Kirgizijos bei Uzbekistano piliečių, kurie įtariami teroro aktų Sankt Peterburge bei Leningrado srityje vykdytojų verbavimu arba jų siuntimu į Siriją kariauti ISIS pusėje.
Įtariamieji nesusiję su teroro aktu balandžio 3 dieną. Verbuotojai interneto pranešimų programose „Whats App“ ir „Viber“ su verbuojamaisiais iš pradžių pabendraudavo neuždraustomis temomis, vėliau pereidavo prie džihado, esą musulmonai žūsta Sirijoje, todėl būtų tinkama vykti kariauti prieš „netikėlius“. FST duomenimis, aktyvi verbavimo fazė tęsėsi pusantrų metų.
Balandžio 15-ąją „The Times“ informavo apie buvusio Tadžikistano OMON‘o karininko Gulmurodo Khalimovo, žinomo ir kaip al-Tajiki, likvidavimą per antiterositinės koalicijos aviacijos ataką Irako Mosulo miesto vakaruose. G.Khalimovas užėmė „Islamo valstybės“ karo ministro postą, buvo atsakingas už Mosulo gynybą ir yra surengęs daugybę tarptautinės koalicijos automobilių sprogdinimų.
Balandžio 19-ąjją FST paskelbė, kad jos pareigūnai Vladimiro srityje likvidavo verbavimu tarptautinėms teroristų organizacijoms užsiėmusius bei pasirengusius Rusijos teritorijoje vykdyti teroro aktus 26 ir 30 metų Tadžkisitano piliečius. Pasak televizijos kanalo „Life“, per Pergalės dienos minėjimą gegužės 9-ąją jie rengėsi sušaudyti žmones minioje Maskvos bei Vladimiro sirtyse pagal Paryžiuje 2015metų lapkričio 13-ąją įvykdyto teroro akto scenarijų.
Balandžio 25-ąją rusų žiniasklaida informavo, kad surengti teroro aktą Sankt Peterburgo metro įsakė Kirgizijos pilietis Sirodžiddinas Muchtarovas, žinomas kaip Abu Salachasal-Uzbeki arba Abu Salochasal-Uzbeki. Pasak Kirgizijos valdžios, Sirijoje jis buvo salafitų radikalų grupuotės „Jama’atal-Tawhidwal-Jihad“ vadas.
„Gazeta.ru“ nurodo, jog iš Ošo srities Kashgar-Kyshtako kilęs 26-erių S.Muchtarovas pagal tautybę yra uigūras, nors pasui nurodė esąs uzbekas. Kirgizijos nacionalinio saugumo komiteto duomenimis, jis prisidėjo prie Kinijos atstovybės Biškeke užpuolimo 2016-ųjų rugpjūčio 30 dieną, kai teroristas mirtininkas uigūras (uigūrai yra Kinijos vakaruose gyvenanti Islamą išpažįstanti nacionalinė mažuma) mini venu taranavo atstovybės vartus ir suveikus sprogstamajam užtaisui kelis žmones sužeidęs žuvo. Kirgizija yra paskebusi tarptautinę S. Muchtarovo paiešką.
Amerikos kariškiai balandžio 23-ąją informavo apie „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderio Abu Bakroal-Baghdadi bendražygio (manoma, kilusio iš Uzbekistano) Abdurahmono Uzbeki nukovimą per balandžio 6-ąją įvykdytą operaciją prie Mayadino miesto rytų Sirijoje. A.Uzbeki įtariamas prisidėjęs prie teroro akto Stambulo naktiniame klube, kur šių metų sausio 1-ąją žuvo 39 žmonės.
Vidurio Azijos interneto puslapis „Fergananews.com“ pasiteiravo švedų žurnalisto, buvusios SSRS šalių specialisto Torgnio Hinnemo apie situaciją Švedijoje po 4 gyvybes nusinešusio bei 15 žmonių sužeidusio balandžio 7-osios teroro akto Stokholme, kurį įvykdė 39 metų Rachmatas Akilovas iš Uzbekistano. Pasak žurnalisto, policija tebesiaiškina, ar jo vykdytojas galėjo turėti ryšių su kitais teroristais Švedijoje bei už jos ribų.
Uzbekistano užsienio reikalų ministerijos pareiškimą, esą Taškentas buvo perspėjęs apie potencialią R.Akilovo keliamą grėsmę, švedai vertina rezervuotai. Prieš 11 metų Stokholme buvo sulaikytas uzbekų opozicionierius Muhammadas Salichas po to, kai policija gavo iš uzbekų teisėsaugininkų informaciją apie jį. Išsiaiškinus, jog ji melaginga, M.Salichas po paros buvo paleistas, švedai nuo tada nepasitiki autoritarinio Uzbekistano teikiama informacija ir reikalauja nepaneigiamų įrodymų.
Švedijoje ir iki teroro akto vyko diskusijos, ką daryti su žmonėmis, kuriems atsakoma suteikti priglobstį – siųsti ar ne atgal į šalį, kur nesilaikoma žmogaus teisių. Čia primintina, jog gavęs pabėgėlio statusą R.Akilovas būtų išvengęs deportacijos ne tik iš Švedijos, bet ir bet kurios kitos Europios valstybės.
Beje, „Fergananews.com“ pabendravus su R.Akilovą pažinojusiais žmonėmis jo gimtajame Samarkande, šie tvirtino negalį patikėti, jog paskelbta šio žmogaus tarptautinė paieška dėl kaltinimų religiniu ekstremizmu.
R.Akilovo atvejis veikiau nurodo į desperaciją, patekus į aklavietę. Pasak švedų „Aftonbladet“, šis žmogus Rachmatjono Kurbonovo vardu 2014-aisias prašė suteikti jam teisę gyventi Švedijoje, nurodęs, kad tėvynėje buvo suimtas už dalyvavimą demonstracijoje ir jo giminėms esą teko sumokėti 10 tūkstančių dolerių kyšį, kad būtų išleistas. Jo pasakojimai migracijos tarnyboje vis skirdavosi – vieną kartą žmogus tvirtino kalėjime praleidęs 14, kitą – 20, trečią – 9-ias dienas. Vienąkart tvirtino, kad jo šeima priklauso viduriniajai klasei, kitą kartą, kad yra turtinga. Galų gale R.Akilovu nepatikėjo ir liepė apleisti Švediją.
Globalizacija trina sienas, lyg ir suteikia galimybių, tačiau neretai jos būna apgaulingos. O žmonės iš uždarų, nuožmių autoritarinių režimų valdomų Vidurio Azijos valstybių veržiasi į laisvąjį pasaulį.
Fragmentas, išraiškingai atskleidžiantis viduramžiuose mėginamus „konservuoti“ šio regiono papročius. Taškento Yunusabado rajono (beje, turinčio beveik 300 tūkstančius gyventojų) „Mirso Yusuf“ mečetės imamui Rachamui Tullochui Saifutdinovui paskelbus vaizdo įrašą, kad Uzbekistane reikia padaryti galą vyrų ginekologų praktikai, mat tuo privalo užsiimti vien moterys, nors ir jų misija yra pirmiausia įtikti savo vyrams, interneto socialiniuose tinkluose kilo šioks toks ažiotažas.
Reaguodamas R.T.Saifutdinovas apkaltino BBC, „Amerikos balsą“ bei vietos radijo stotį „Ozodlik“ sumaišties kėlimu, mat šios informacijos priemonės siekė sužinoti rusakalbės auditorijos nuomonę apie imamo pasisakymą. Pasak R.T.Saifutdinovo, neigiamus komentarus jo pamokslo atžvilgiu skelbė „nepageidautini žmonės iš Vakarų“.
Tokios nuostatos dominuoja tarp įtakingų dvasininkų milijoniniame ir kažkiek vis tiek kosmopolitiniame Taškente, o ką kalbėti apie atokesnius Vidurio Azijos regionus.
Prancūzų antropologas, Islamo specialistas Olivier Roya savo knygoje „Džihadas ir mirtis: „Islamo valstybės“ žinia pasauliui“ nurodo, jog šiuolaikinius džihadistus skatina veikti neapykanta egzistuojančioms visuomenėms, vakarietiškoms ir musulmoniškoms, kartu su savimi jie žudo pasaulį, kurį atmeta.
Todėl ir motyvai dažnai atrodo migloti, tarkime, teroro akto Nicoje vykdytojas iš pradžių buvo aprašomas kaip psichinis ligonis, vėliau – nusikaltimui nuosekliai rengęsis ISIS smogikas.
Vienijantis teroro aktų bruožas tas, kad masines žudynes vykdo jaunesni, nevilties apimti nihilistai. Vakariečiai plūkiasi aiškindamiesi, ko iš tiesų nori Islamas, bet konfliktai iš tiesų vyksta tarp pačių musulmonų ir jų priežastys yra nacionalinės, vietinės. Džihadizmas remiasi siaura socialine bei politine baze, negali mobilizuoti masių, taigi traukia tuos, kuriuos gyvenimas nubloškė į paribį.
Globalizacija su savo privalumais bei drastiškomis apraiškomis iki atokios Vidurio Azijos irgi prisibrovė, nebėra skirtumo, kokios yra teroro šaknys, galima sakyti, jis planetoje plinta ratilais.
Kuo čia „dėtos“ kol kas kaip tikri saugumo uostai atrodančios Baltijos šalys? Teroro aktai Stokholme ar Sankt Peterburge – tai jau, galima sakyti, mūsų regionas. Rytinė Baltijos dalis ne be problemų, vis dėlto nuosekliai juda Vakarų gyvenimo kokybės standartų link, gi daugeliui posovietinės erdvės, taip pat ir Vidurio Azijos, respublikų atstovų mentališkai mes vis dar atrodome beveik „sava teritorija“.
Įvairiai motyvuotas terorizmas nepastebimai gali prasismelkti ir pas mus, šįkart iš sovietmečiu buvusios „broliškos“ Vidurio Azijos.
Po teroro aktų Paryžiuje pamažu gula dulkės ir pradeda ryškėti naudos, kurią galima išpešti iš tų atakų, bruožai.
Tų suinteresuotųjų priešakyje žygiuoja Rusija, kuri, nepaisant konflikto dėl „Mistralio“ tipo laivų pristatymo, visiškai solidarizuojasi su prancūzais. Jeigu Maskva tą žaidimą sužais sumaniai, ji galės, apeidama lenkus, užkariauti Europos Sąjungoje politinį placdarmą ir pasiekti, kad Europos politika dėl agresijos Ukrainoje būtų susilpninta.
