2014 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje įvyko jubiliejinė penktoji apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ ceremonija, kurios metu buvo pagerbti 13 Lietuvai ir Sostinei nusipelniusių asmenybių.

Prieš penkerius metus gimusi iniciatyva apdovanoti asmenis už ypatingus nuopelnus Vilniui ir Tautai sulaukė pripažinimo ir palaikymo visuomenėje, prie jos aktyviai prisidėjo M. ir J. Šlapelių muziejus, LR Krašto apsaugos bičiulių klubas, Vilniaus m. rotušė, Vilniaus ainių klubas. Apdovanojimų komisiją papildė ir 26 valstybės gynybines galias stiprinančių visuomeninių organizacijų vienijanti Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba (NOKT). Apdovanojimų Komisijos pirmininku išrinktas Medininkų tragediją išgyvenęs kunigas Tomas Šernas, o kancleriu – Saulius Povilaitis. Jo vadovaujama įmonė nemokamai sukūrė ir tebegamina I ir II laipsnio medalius, kuriais pagerbiami nominantai, bei iki šiol aktyviai remia ir visapusiškai skatina komisijos veiklą.

Per penkerius metus medaliais buvo nominuotos Medininkų bei Sausio 13-osios aukos, aktyvūs Lietuvos Laisvės kovų dalyviai, Parlamento ir kitų Lietuvai svarbių objektų gynėjai bei asmenys, didvyriškai atlikę savo profesinę ir pilietinę pareigą 1991 m. sausio įvykių metu, LR karininkijos ir kitų statutinių organizacijų atstovai, kai kurie signatarai, pirmosios Lietuvos Vyriausybės nariai, ne vienas iškilus meno, mokslo, kultūros atstovas. Medaliais yra apdovanoti poetas Just. Marcinkevičius, prof. V.Landsbergis, Islandijos – pirmosios pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę – tuometinis užsienio reikalų ministras J. Baldvin Hannibalsson, vienas žymiausių iš Lietuvos žydų rašytojų G.Kanovičius ir daugelis kitų, palikusių ryškų pėdsaką ant Tautos ir jos Sostinės atminimo sienos.

Šiemet prie būrio apdovanotųjų prisijungė ir buvo pagerbti Komisijos skirtais apdovanojimais šie neabejotinai iškilūs ir didžiai nusipelnę Lietuvai žmonės:

A.Adamkienė už dėmesį bei paramą Lietuvos vaikams ir įvairiapusę labdaringą veiklą;

prof. E. Gudavičius už Lietuvos istorijos puoselėjimą;

prof. R. Grigas už sociologijos ir etnokultūros darbus, patriotinę veiklą;

choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas V. Miškinis už jaunosios muzikų kartos ugdymą;

dirigentas prof. S. Sondeckis už ilgametį Lietuvos kultūros ir muzikos propagavimą;

fotomenininkas A. Sutkus už indėlį į Lietuvos fotografijos meną;

V. Povilionienė už didžiulius nuopelnus Lietuvos liaudies menui;

kompozitorius ir atlikėjas P. Vyšniauskas už tarptautinę koncertinę veiklą ir nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai;

menininkas P. Repšys už neeilinius nuopelnus grafikos ir monumentaliųjų menų srityse;

Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos direktorius M. Jakobas už aktyvią pedagoginę veiklą ir nuopelnus Lietuvos žydų bendruomenei ugdant jaunąją kartą;

T. Venclova už disidentinę ir kultūrinę veiklą, neeilinius nuopelnus Lietuvos Laisvės siekiui;

 režisierius A. Matelis už išskirtinius pasiekimus ir pasaulinį pripažinimą kino dokumentikoje;

Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje A. Skaisgirytė-Liauškienė už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę.

Susirinkusiems koncertavo roko grupė „Rebelheart“.

P.S.

Šalia nuotraukų paskelbėme ir šį apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ Komisijos tekstą, kurį gavau renginio metu.

Keli žodžiai apie „roko grupės „Rebelheart“ dovanotą išskirtinį akustinį koncertą po šv. Jonų bažnyčios skliautais“ (citata iš Komisijos teksto). Daugelis gražaus ir prasmingo renginio dalyvių jo neištvėrė. Ne vienas manęs prašė parašyti, kad tikrai ne tokio koncerto tikėjosi; ne ta publika buvo susirinkusi pagerbti „neabejotinai iškilių ir didžiai nusipelniusių Lietuvai žmonių“, kuriai patiktų toks pragariškas triukšmas, kai virpėjo ne tik bažnyčios sienos, bet ir nelabai sveikos mūsų širdys. Net kai kurie apdovanotieji neištvėrė ir išėjo iš bažnyčios, nesulaukę koncerto pabaigos, net tolerantiškasis Tomas Venclova burbtelėjo: „Tie rokeriai nejaučia saiko“.

Vytautas Visockas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.09.23; 09:15  

9. Kunigaikščio Tautvilo palikuonių likimas

Mums nėra reikalo gilintis į visas Mindaugo nužudymo aplinkybes, kurios netgi specialiuose istorikų veikaluose, kaip man asmeniškai atrodo, iki šiolei nerado nei pakankamai visapusiško aprašymo, nei pakankamai įtikinamo objektyvaus įvertinimo.

Vieniems istorikams atrodo, kad, nužudžius Mindaugą ir Treniotai užėmus jo sostą, „kartu su Treniota Lietuvoje laimėjo pagonybė. Lietuva žengė didelį žingsnį atgal“ (E. Gudavičius).

Kitiems istorikams lietuvių pagoniškos opozicijos susidorojimas su katalikų tikėjimą priėmusiu karaliumi atrodo esąs dėsningas senosios lietuvių aristokratijos sąmokslo prieš Lietuvos valdovą Mindaugą padarinys. Ne tiek dėl to, kad Mindaugas pajungė sau daugelį vietinių kunigaikštijų žemių ir tapo katalikišku Lietuvos karaliumi, atsisakiusiu tradicinės protėvių tikybos.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( V )”

bumblauskas

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt  publikavo  ne vieną  kritinį rašinį apie istoriką Alfredą Bumblauską bei jo požiūrį į Lietuvos istoriją. Pavyzdžiui, mums neišdildomą įspūdį paliko Kovo 11-osios Akto signataro Vlado Terlecko knyga “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. V.Terlecko pozicija mums priimtinesnė. Todėl nenuostabu, kad esame paskelbę net keliolika išsamių ištraukų iš V.Terlecko veikalo, kuris, pasak paties autoriaus, „tai ilgamečio viešo “susirašinėjimo” su istorikais, dažniausiai matomais, girdimais, duodančiais toną Lietuvos istorijos mokslui, rinkinys. Iki šio dialogo su istorikais buvo ilgas sunkių vidinių apmąstymų laikotarpis. Iš pradžių buvau apžavėtas “Būtovės slėpinių” televizijos laidos dueto (A.Bumblausko ir E.Gudavičiaus) pokalbių naujoviškumo, žaismingumo.

Continue reading „Alfredas Bumblauskas: gyvename geriausiais laikais”

P-1

Ištuštėjo Žalgirio mūšio laukas… Paminėtos 600-osios šio europinės reikšmės įvykio metinės. Paminėtos žadėtu, bet nesukurtu meniniu filmu, žadėtu, bet Vilniuje nepastatytu skulptoriaus Gedimino Karaliaus biustu Vytautui Didžiajam, nežadėtu, bet Lietuvos totorių pastatytu paminklu Žalgiriui ir Vytautui Didžiajam Raižiuose…

Pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, tokie minėjimai tampa savotiškomis Lietuvos istorijos mokslo ataskaitomis, ir galima pasidžiaugti, kad jose kaskart sužinome kažką nauja. Padaryta bei daroma daug, bet bene reikšmingiausias yra prof. dr. Sven Ekdahl (Ekdalis) – viduramžių istorijos tyrinėtojo, vieno autoritetingiausių Slaptojo Prūsijos kultūros palikimo valstybinio archyvo Berlyne mokslinių bendradarbių 1963 m. paskelbtas straipsnis “Lietuvių atsitraukimas kautynėse ties Žalgiriu”, kuriame jis pateikė anoniminį kunigaikščio ar kariuomenės vado laišką vokiečių ordino didžiajam magistrui, įrodantį, kad 1410 m. liepos 15 d. “lietuvių bėgimas” iš Žalgirio mūšio lauko buvo iš anksto suplanuotas ir labai sėkmingas klaidinantis manevras.

Continue reading „Nugalėję Kryžiuočių ordiną, lietuviai išvengė prūsų tautos likimo”

Copy of frag_1

Tauta kiekvienam žmogui yra uždavinys ir idealas. Didvyriška Lietuvos istorija mums – skydas ir kalavijas. Tauta yra gyva tol, kol pagarbiai mini savo praeitį.

Kam rūpi istorija, tam rūpi ateitis, todėl Žalgirio mūšio 600 metinių proga publikuojami straipsniai, monografijos, rašomi istoriniai romanai, kuriamos poemos, svarbiausios lietuvių ginklo pergalės kūrėjo Vytauto Didžiojo garbei.

Nesnaudžia ir tie, kurie iš kailio neriasi įrodinėdami, jog neverta Žalgirio pergale didžiuotis. Apgailėtina, kad žinomas lietuvių istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas mus mulkina: esą net Žalgirio mūšio kultas yra ne lietuviškos kilmės, o primestas Maskvos. Kada? 1938 metais, moko mus istorijos ekspertas. Koks sąmoningas lietuvis nenustėrsta tokią “naujieną” išgirdęs?

Continue reading „Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejui”

mikelinskas_

– Argi ne chaosas, kai dygsta kaip šungrybiai po lietaus ir klesti kaip patręštoje dirvoje nusikaltimai, o nusikaltėlių nėra, – nieko nelaukdamas dėstė jis. – Kas nubaustas už išvogtus bankus, žioplai ar gudragalviškai pradangintą žvejybos laivyną, privatizaciją, paverstą prichvatizacija, Wiliams’o aferą ir visokias kitokias grobuoniškas machinacijas? O kur dar aklas kolchozų išdraskymas?

– Bet ar galima visa tai pavadinti chaosu?

– Neabejoju. O ir dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad chaosas yra netvarka, painiava, suirutė.

– Tai tu įsitikinęs, kad Brazauskas, Landsbergis ar Vagnorius sąmoningai siekė tos netvarkos? To vadinamo chaoso?

Continue reading „Apie kultūrą be tradicijų, be praeities ir ateities”

sapoka

Istorija nėra tik pasiskaitymai smalsuoliams apie kas, kada, kam buvo. Ji turi didelę įtaką asmeniui, tautai, žmonijai. 1920 metais didžturčiai pasaulio monopolistai pasamdė grupę mokslinčių rasti geriausią būdą pakeisti visuomenės galvoseną, jos pažiūras į laisvę, vergiją, religiją, patriotizmą. Mokslininkai nutarė, jog tai padaryti lengviausia pakeičiant istoriją ir sukeliant karą. Taip: karu ir istorija. Ne atsitiktinai jau pirmosios Sovietų okupacijos dienomis raudonieji okupantai griebėsi plėšti kai kuriuos lapus iš mokyklų istorijos vadovėlių. Todėl dabar negalima nepastebėti spaudoje pasitaikančių nusiskundimų dėl kai kurių istorikų keisto (švelniai tariant) Lietuvos istorijos pristatymo ir aiškinimo viešumoje, nors ir neplėšiant lapų iš istorijos knygų. Mūsų tautos protėviai prieš daugelį tūkstančių metų šiame kalvų ir kalnelių, gojų, miškų ir girių, ežerų ir upių krašte, kurio kopų smėlį skalauja Baltijos jūros bangos, giliai žemėn įsmeigė tautų kelrodžių dvasinio ąžuolo stulpą. Ir tik prieš tūkstantį metų ant to keliastulpio atsirado plokštė su užrašu: LIETUVA.

Continue reading „Kodėl kai kurie mokslininkai iš istorikų virsta isterikais, vos tik išgirsta Adolfo Šapokos pavardę?”

terleckas_sypsosi

Susidaro įspūdis, kad kai kurie istorikai ieško vien Lietuvos atsilikimo, juo mėgaujasi, bet neieško to atsilikimo priežasčių. E.Gudavičius aksiomatiškai deklaruoja, kad Lietuva buvo labiausiai atsilikęs Vakarų civilizacijos užkampis, Europos geopolitinio pakraščio pakraštys.

XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos ūkį E.Gudavičius mato tokį: “ gamybiniu potencialu smarkiai atsilikta net nuo artimiausių Vidurio Europos šalių: viską lėmė žemdirbystė, kurioje dar nevyravo taisyklingas trilaukis” (1, p. 373). Šiai tezei galima pateikti antitezę – H.Samsonovičiaus teiginį, kad “ Lietuvos prekybos balansas buvo geresnis nei Lenkijos ar Ordino” (23, p. 84). Tai reiškia, kad geresnį balansą nulėmė geresnė Lietuvos ūkio padėtis. Tokia šių reiškinių koreliacija.

Continue reading „“E.Gudavičiaus istoriosofija ir politinis tendencingumas – nostalgiškai prosovietinis, monarchistiškai-rusiškai imperialistiškas””

terleckas_sypsosi

Štai skaitome “genialią” mintį: “Miestų augimas Lietuvoje buvo susijęs ne tik su prekinių-piniginių santykių plėtra, bet ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės [ monetų – V.T] vėliau [po Žygimanto Augusto – V.T.] nebus” (1, p.188). Matote, kaip paprasta – valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent A.Bumblauskui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą – miestai augę dėl prekinių-piniginių santykių plėtros. Betgi ji – išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis.

Continue reading „Alfredo Bumblausko Lietuvos istorijos “įdomybės” iš Vlado Terlecko knygos”

terleckas_ 003

Karts nuo karto pašto dėžutėje aptinku itin geros poligrafinės kokybės žurnalą “Panorama”. To žurnalo nesu užsisakęs. Jo neketinu užsisakyti nei šiandien, nei kada nors ateityje. Jis man tiesiog nereikalingas. Bet jį vis tiek kažkas įmeta į mano pašto dėžutę. Nereikalaudami už šią paslaugą nė cento. Nei už patį žurnalą, nei už jo pristatymą. Bet ar tikrai žurnalas, pačiais lipšniausiais žodžiais kviečiantis aplankyti Vilniaus centre esantį naują prekybos centrą, – nemokamas? Juk žurnalo vadovybė kviečia atvykti į jų liaupsinamą prekybos centrą ne altruistiškais sumetimais. Į Saltoniškių gatvę kviečiamas tam, kad būtent jų prekybos centre pirkčiau drabužius, elektrotechnikos prekes, kvepalus, laikrodžius. Žodžiu, jie nori, kad savo sunkiai uždirbtus pinigus atiduočiau būtent jiems.

Žurnalo viršelis skelbia, esą “Panorama” – gerų pirkinių miestas”. Viršelyje taip pat rašoma: “Apsilankykite gerų pirkinių mieste –  Panoramoje! Smagiam apsilankymui ir naudingam apsipirkimui “Panorama” paruošė Jums daug mados naujienų, naudingų pasiūlymų ir malonių staigmenų!”

Continue reading „Renkuosi Vlado Terlecko knygą “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai””