Egdūnas račius

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Prof. Egdūnas Račius. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien slaptai.lt redakcijos svečias – prof. Egdūnas Račius.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: Egdūnas Račius yra VDU Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas.

Prof. E. Račiaus mokslinių interesų kryptys – Europos musulmonų bendruomenės, musulmonų revaivalistiniai sąjūdžiai, socio-politiniai procesai Vidurio Rytuose. Mokslininkas yra nuodugniai ištyrinėjęs islamą išpažįstančias valstybes, musulmonų bendruomenes Europoje, nuolat rengia tarptautinio masto mokslinius darbus, projektus šiomis temomis.

Religijotyrininkas yra Helsinkio, Niujorko (NYU), Kuveito ir Vilniaus universitetų absolventas, VDU dirbantis nuo 2011 metų. Jis taip pat yra pelnęs „Fulbright“ ir kitas stipendijas JAV, Suomijos, Danijos ir kitų šalių mokslo institucijose.

Tarp prof. Egdūno Račiaus skelbtų darbų – publikacijos apie musulmonus katalikiškoje Lietuvoje, lietuvius, atsivertusius į islamą, Lietuvą NATO misijoje Afganistane, orientalizmą, informacinį karą ir kitomis temomis.

Pagrindinės pokalbio aktualijos: Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiai, karas dėl Karabacho, 1915-ųjų tragedija Osmanų imperijoje, teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, ko vertos pranašą Mahometą pašiepiančios karikatūros…

Su prof. E.Račiumi šnekėjosi žurnalistas Gintaras Visockas.

Koks Jūsų požiūris į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho?

Mano subjektyviu požiūriu, viskas prasidėjo dar carinės Rusijos laikais. Azerbaidžanas yra Persijos dalis, kurią kadaise užkariavo Sankt Peterburgas. Įtampos ateina nuo tų laikų. Paskui carinė Rusija transformavosi į SSRS. Sovietų Sąjunga gali būti kaltinama, kad braižė sienas tarp tautų taip, kad skirtingos nacijos, išpažįstančios skirtingas religijas, vedamos skirtingų tikslų, būtų kuo labiau supainiotos, ginčytųsi dėl teritorijų, turėtų gausias diasporas kaimyniniuose regionuose. Konfliktas dėl Karabacho – anų laikų pavelėta problema. Tarsi tiksinti bomba.

Kalnų Karabache 2020-ųjų rudenį. EPA – ELTA nuotrauka

Nepamirškime, jog carinėje Rusijoje azerbaidžaniečių nevadino azerbaidžaniečiais. Rusams jie buvo turkai. O armėnai griežė dantį ant turkų dėl 1915-ųjų įvykių, kai per labai trumpą laiko tarpą žuvo daug žmonių visose pusėse. Kaip žinia, žuvo tiek armėnų, tiek turkų, tiek kurdų, tiek kitų tautybių atstovų, tačiau armėnai akcentavo tik savo netektis ir aukas.

Taigi tuometiniai SSRS vadovai nubraižė žemėlapius taip, kad būtų užprogramuotos įtampos. Taip ir atsitiko. Priešpriešos Karabache būta dar sovietų laikais. Kai 1990-aisiais byrėjo Sovietų Sąjunga, niekam neturėjo būti siurprizas, kad Karabache galimi neramumai.

Jei klausiate, kurioje pusėje – tiesa, atsakysiu taip: tarptautinė teisė sako, kad Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kol armėnų ginkluotosios pajėgos iki 2020-ųjų pabaigos kontroliavo Kalnų Karabachą, jos kontroliavo ne savo žemes. Remiantis tarptautine teise Armėnija buvo užgrobusi svetimas žemes. 2020-ųjų pabaigoje susigrąžindamas didžiąją Karabacho ir gretimų septynių rajonų teritoriją Azerbaidžanas elgėsi teisingai ta prasme, kad tai – jų žemės. Tiesa ir tai, kad po SSRS griūties armėnai brutaliai stūmė azerbaidžaniečius iš visų, kiek tik įmanoma, žemių. Omenyje turiu ne tik Hodžaly, kur buvo masiškai žudomi pabėgti nespėję azerbaidžaniečiai. Todėl azerbaidžaniečiai turi teisę piktintis dėl neteisybės. Armėnų veiksmai užimant azerbaidžanietiškas žemes, net ir tuo atveju, jei ten azerbaidžaniečiai nesudarė daugumos, turėjo sulaukti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Bet aiškaus, ryškaus pasmerkimo nebuvo. Azerbaidžaniečiai jautė, kad dėl jų skausmo tarptautinė bendruomenė elgiasi pasyviai, vangiai.

2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiai, jų pačių manymu, ištaisė šią neteisybę, jėga susigrąžindami Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą. Ar buvo galima kaip nors kitaip, be ginklų žvanginimo išspręsti šią dilemą, – tai retorinis klausimas. 2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiams atsiimti savas žemes labai padėjo Turkija. Jei anksčiau Turkija atkakliai siekė narystės Europos Sąjungoje, tai dabar Ankara pasisuko į visiškai kitą pusę ir tolsta nuo ES. Aš net pasakyčiau, kad Turkija nusisuka nuo NATO. O štai su azerbaidžaniečiais turkai šiuo metu bendrauja labai tampriai. Mano manymu, be aiškios, ryškios Turkijos paramos galbūt Azerbaidžanas nebūtų ryžęsis karinėmis 2020-ųjų akcijoms. Kai taip sakau, omenyje turiu ne vien bepiločius lėktuvus, ne tik karinę pagalbą. Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo pirmiausia politinė. Labai ryški. Labai akivaizdi.

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Ar Rusiją apgavo Turkija ir Azerbaidžanas? Ar galima tvirtinti, jog Rusija specialiai, tyčia nepadėjo armėnams, – neturiu aiškaus atsakymo. Dabar Azerbaidžanas džiaugiasi, švenčia pergalę. Bet situacija – sudėtinga. Džiaugtis galbūt dar anksti.

Taigi šiame regione stumdosi ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas. Čia savo raumenis matuoja Turkija ir Rusija. Iranas likęs tarsi nuošalyje. Bet Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sutvirtėjimu. Nežinantiems šio regiono specifikos priminsiu, kad musulmoniškas Iranas flirtuoja su Armėnija, o su musulmoniškuoju Azerbaidžanu jo santykiai – įtemti. Irane gyvena kelios dešimtys milijonų etninių azerbaidžaniečių. Jie gyvena dabartinio Irano šiaurėje. Irano valdžia baiminasi, kad Baku nesugalvotų reikšti teritorinių pretenzijų.

Kai turime įšaldytus konfliktus, labai sudėtinga ieškoti aukso viduriuko. Daug galvosūkių. Pavyzdžiui, vis dar neaišku, ar Rusija labai nori ten likti, ar sutinka po truputį iš ten trauktis.

Kokia Vakarų pozicija? Ar Vakarai viską padarė, kad azerbaidžaniečiai atgautų savo žemes taikiai, ne ginklų pagalba?

Vakarus aš skirstyčiau į tris dalis. Pirmoji – tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Antroji – Jugtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija. Trečioji – Europos Sąjunga kaip visuma.

Žvelgiant per šią prizmę Amerika elgiasi nuosekliai – jei Iraną galima apsupti jam priešiškomis valstybėmis, tai amerikiečiai taip ir elgiasi. JAV veiksmai neturi nieko bendro su demokratija. Jei Vašingtonui naudinga, amerikiečiai gins , padės, gelbės, bet jei Vašingtonui nėra labai svarbu – amerikiečiai tikrai nepersistengs.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

JK, Vokietija ir Prancūzija šiame regione neturėjo didelių interesų. Todėl toks jų ir požiūris. Štai Prancūzija siučia ir siunčia savo karius į Afriką, o Kaukazas jai – mažiau berūpi. Labai didelės valios Pietų Kaukaze ieškoti teisybės iš šių trijų valstybių nematau. Nebent tiek, kiek prancūzus, pavyzdžiui, stumia gausi armėų diaspora.

Europos Sąjunga gi patikėjo Lietuvos patikinimais, jog lietuviai, sakykim, dar nuo sovietinių laikų puikiai pažįsta tiek azerbaidžaniečius, tiek armėnus, todėl galį sutvarkyti šį reikalą gražiai, kad liktų patenkintos abi pusės. Bet mes nepateisinome šių vilčių. Pasirodo, neturėjome ne tik įgaliojimų, bet ir gebėjimų. ES prašovė mumis pasitikėdama. Žodžiu, tai tapo labai apleistas, pamirštas konfliktas, nors aukšto rango politikų, įskaitant ir lietuvių, vizitų tiek į Jerevaną, tiek į Baku būta užtektinai.

Man keistokai atrodo, kai Lietuva kviečia Armėniją jungtis prie ES, nors puikiai žino, kad ten ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė. Vaizdžiai tariant, į ES drauge su Armėnija norime atvesti ir rusų kariškius?

Nepamirškime, kad viskas keičiasi, nėra nieko amžino. Gal Armėnija ilgainiui atsisakys rusų kariškių paslaugų, paprašys juos pasitraukti. Tokia galimybė bent teoriškai egzistuoja.

Aš manyčiau, kad kvietimas į ES absurdiškas visai dėl kitų dalykų. Karinę bazę galima iškraustyti. Bet kur dėsime tuos armėnus, kurie gyvena Rusijoje ir ten turi daug tiek legalių, tiek nelegalių verslų, kurių resursais remia Armėnijoje gyvenančius saviškius? Rusijos verslas Armėijoje – taip pat svarbus argumentas. Rusijos verslininkai vargu ar norės prarasti šią nišą. Jei Armėnija stotų į ES, visų šitų saitų derėtų juk atsisakyti. Tiksliau tariant, tektų visai kitaip konstruoti verslus. Bet ar armėnai nori atsisakyti šios specifikos? Ką mes jiems galime pasiūlyti mainais? Asfaltuotus kelius, nutiestus modernius tiltus, demokratiškus rinkimus?

Kaip vertinate, kad Lietuvos Seimas specialia reoliucija 1915-ųjų tragediją pripažino esant „armėnų genocidu“. Mes juk neturėjome net moralinės teisės skelbti tokius griežtus kaltimus, nes nesame studijavę turkiškų archyvų, o armėnai į savus archyvus nieko neįsileidžia.

Tuo metu per Europą praūžė toks vajus. Lietuvą pagavo inercija. Mes jai pasidavėme. Lietuva norėjo elgtis kaip visi, dėtis pažangia, principinga. Bet jūs teisus – mes nestudijavome turkiškų archyvų, o tai reiškia, kad tikrai visko apie 1915-uosius nežinome. Mūsų pripažinimas – paradoksalus. Ne tik todėl, kad žengėme šį žingsnį, vaizdžiai tariant, nepatikrinę visos imformacijos. Savo laikysena mes akis draskėme NATO sąjungininkei Turkijai, kuri, beje, neneigia, kad 1915-aisiais žuvo labai daug žmonių. Ji tik pabrėžia, kad tuomet gyvybių neteko daug įvairiausių tautybių žmonių – turkų, armėnų, kurdų. Turkai ginčija tik teiginį, kad jie sąmoningai siekė išžudyti armėnus, kad jie persekiojo armėnus vien dėl to, kad šie – armėnai. Aš priminčiau, kad tais metais būta ne tik konfliktų tarp turkų ir armėnų, bet ir tarp armėnų ir kurdų. Todėl lietuviškoji rezoliucija tikrai keista.

Dar labai gerai, kad anuomet šio lietuviško akibrokšto Turkija nesureikšmino, apsimetė nepastebinti mūsų išsišokimo. Mes nesulaukėme Turkijos pykčio.

Kodėl Lietuva nieko nežino apie teroristines organizacijas Dašnakcutiun, Asala, Gnčak, kurios dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europos sostinėse žudė turkų diplomatus? Nenori žinoti?

ASALA

Žinoti – reikia. Bet vadovautis vien šiuo faktu būtų neteisinga. Teroristinių organizacijų vadovai dažnai vėliau tampa valstybių vadovais, sulaukia prestižinių tarptautinių apdovanojimų. Pavyzdžiui, Mandela. Viskas keičiasi. Kas vakar buvo labai aktualu, šiandien jau nebe taip svarbu ir reikšminga. Kas tie, kurie kūrė Arcachą, kontroliavo jį, – žinotina. Bet tai dar nereiškia, kad šiandien tos teroristinės organizacijos – gyvos, įtakingos, pavojingos.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas labai įsižeidė, kai jį vienas protestuotojas prilygino Hitleriui. Net padavė į teismą už įžeidimą. Tegul. Bet tada klausiu: kodėl negalima piešti plakato, Makroną prilyginančio Hitleriui, o paišyti pranašo Mahometo karikatūras „Charlie Hebdo“ žurnale ir tokiu būdu įžeisti milijonus musulmonų – leistina, net skatinama…

Atkreipčau dėmesį į klausimą, kuo civilizuota tauta skiriasi nuo kultūringos tautos. Svarbus vidinis kultūringumas, neturintis nieko bendro su jėga. Jei mes vadovaujamės taisykle, jog ne tik galima, bet net būtina iš visko be išimties tyčiotis, tai tada nebelieka egzistencinio pamato. Bendražmogiškos taisyklės privalo išlikti kaip pastoliai, ant kurių stovime. Mums turi egzistuoti kai kurios ribos, draudimai. Iš korumpuoto, kvailai, neteisingai besielgiančio politiko tikrai galima tyčiotis, net pravartu taip elgtis. O iš pranašo Mahometo – čia matau didelę dilemą. Jei sutinkame, jog galima iš bet ko tyčiotis nepatiriant jokių pasekmių, tai tada galima brėžti baisią paralelę: aš iš bet ko tyčiojuosi, kas pakliuvo po ranka, o aš žudau visus, kurie pasipainiojo mano kelyje. Mes abu labu tokie. Nėra jokių ribų, tabu. Viskas galima, viskas leistina. Bet juk tai būtų labai klaikus susitarimas. Jokių ribų nebuvimas – itin pavojingas reiškinys, nežinia kur galintis nuvesti.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Beje, prancūzų tokia jau tradicija – įdiegė, jog religija yra blogis. Jei žmogus religingas, jis, mažų mažiausiai, – keistas, įtartinas. Siūlyčiau „Charlie Hebdo“ laikraščio karikatūras, įžeidžiančias musulmonų religinius jausmus, palyginti su sovietmečio „Šluotos“ karikatūromis, kuriose šaipomasi iš krikščionybės, bažnyčių, kunigų. Įtariu, jog rastume daug bendrumo. Keista. Prancūzai – liberalai, bet prancūziškos karikatūros kaip du vandens lašai panašios į sovietines karikatūras, pieštas žiaurios diktatūros sąlygomis.

Čia dar reikėtų priminti diasporų vaidmenį. Kaip ir žydai, taip ir armėnai turi stiprias diasporas, veikiančias visame pasaulyje. Prancūzijoe – stipri armėnų diaspora. Ji, be abejo, turi ir resursų. Kokio dydžio tie resursai – kitas klausimas. Bet jaučiama, kad armėnų diaspora daro ne vien kultūrinę, bet ir politinę įtaką. Patyrinėjus diasporos elgesį rastume daug įdomaus.

Dabar gi prancūzai labiau rūpinasi, kokius tikrus ar tariamus nusikaltimus 1915-aisiais padarė turkai, kariavę su armėnais, bet pamiršta apie prancūziškus nusikaltimus Alžyre.

Pasakyčiau šitaip. Prancūzija po truputį atsibunda. Prieš kelis dešimtmečius Prancūzijos desantininkų nusikaltimai Alžyre buvo Paryžiaus kategoriškai neigiami. Dabar oficialusis Paryžius jau pradeda pripažinti savo klaidas, atlieka tyrimus, domisi tomis istorijomis. Žodžiu, nėra taip, kad prancūzai visiškai nekeltų į viešumą savų nusikaltimų Alžyre.

Ar Lietuvos laikysena dėl Pietų Kaukazo problemų išliks tokia, kokia ji šiandien? Ar galimi pokyčiai?

Mes būsime toje pačoje pusėje kaip ir JAV. Kokios pozicijos laikysis Vašingtonas, taip į Armėnijos – Azerbaidžano priešpriešą žvelgs ir oficialusis Vilnius.

Slaptai.lt redakcija

2021.10.07; 15:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Sustiprėjus kariniams veiksmams tarp Izraelio ir islamistų kontroliuojamo Gazos Ruožo, atsinaujino ir ginčai, kuri iš pusių iš tiesų yra agresorė, o kuri tiesiog besiginanti auka. Visgi šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai yra vienas iš ilgus metus trunkančio proceso epizodų.
 
Šį konfliktą nevienareikšmiškai vertina ir Eltos kalbinti tarptautinės politikos ekspertai. Tačiau visi jie sutarė, kad šio sudėtingai išsprendžiamo konflikto šaknų derėtų ieškoti dar XX a. pradžioje, kai aptinkamos Izraelio valstybės kūrimosi užuomazgos, o tai tik dar kartą įrodo, kad šioje tragiškoje istorijoje konsensuso paieškos tikriausiai atsidūrusios aklavietėje.
 
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius mano, kad apie šiomis dienomis vykstančio konflikto pradžią galima kalbėti po to, kai 1917 metais britų politikas Arthuras Balfouras paskelbė deklaraciją, kuria buvo įtvirtinta Didžiosios Britanijos parama žydams, kuriantiems savo tautos namus dabartinėje Izraelio – Palestinos teritorijoje.
 
„Tai, kas šiandien vyksta, yra vienas epizodas ilgalaikiame procese, kuris tęsiasi per 100 metų, turbūt nuo Balfouro deklaracijos, kuri leido žydų naujakuriams iš Europos vykti į Palestiną, kurti ten savo perspektyvią valstybę, kuri vainikavosi suverenios žydų valstybės susikūrimu (…), iš savo gyventų teritorijų pradėti varyti vietiniai gyventojai, palestiniečiai. Tai neturėtų būti suvesta į tokią siaurą sampratą, kad tai išimtinai arabai, musulmonai. Mes kalbame apie vietinius gyventojus“, – Eltai teigė E. Račius.
 
Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) politologė dr. Ieva Koreivaitė, kalbėdama apie konflikto priežastis, akcentuoja ir ideologinius veiksnius, tokius kaip sionizmą – judėjimą, kuriuo žydų tauta raginama sukurti savo atskirą valstybę.
 
„Manau, kad konfliktas buvo užprogramuotas tada, kai buvo nuspręsta sukurti politinio judaizmo (sionizmo) projektą – Izraelį, Palestinos mandato teritorijoje, kurį turėjo britai“,– kalbėjo VU politologė.
 
Visgi Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius dr. Egidijus Motieka žydų tautos norą vertina kaip strategišką ir sistemingą veikimą, leidusį įsitvirtinti dabartinio Izraelio teritorijoje.
 
„Esmė tokia, kad žydai – versli tauta ir viską planuojanti. Ji jau tada, 1918-1920 metais, turėjo savo saugumo tarnybų užuomazgas, kurios jau funkcionavo“, – sakė E. Motieka, kartu pažymėdamas, kad palestiniečiai apskritai neturėjo atskiros istorinės valstybės.
 
„Palestiniečiai yra labai sąlygiškas terminas. Nėra tokių palestiniečių, tai yra arabai, gyvenantys Izraelio ir Judėjos teritorijoje“, – tvirtino jis.
 
Žydų atvykimas į Palestiną – okupacija?
 
Palestinos vėliava. ELTA nuotr.

Būtent skirtingi požiūriai į Palestinos valstybingumą lemia ir skirtingus paties Izraelio – Palestinos konflikto vertinimus. VU politologas dr. Kęstutis Girnius mano, kad atskiros žydų valstybės kūrimą galima laikyti okupacija, kadangi, nepaisant to, kad palestiniečiai tuo metu neturėjo savo valstybės, žydų atvykimas į šią teritoriją vis vien reiškia, kad jie užėmė vietinių gyventojų žemes.
Izraelio vėliava
 
„Aš manau, čia būtų lygiai taip pat, kai mums (Lietuvai – ELTA) būnant rusų imperijoje, caras pradėtų siųsti kolonistus ir tada būtų aiškinama, kad jie vyksta į caro teritoriją, o ne į lietuvių (…) Žydai nekolonizavo, jie laimėjo karą ir, manau, kad jie turėjo teisę grįžti ir kurti valstybę. Tačiau buvo klaida, jog jie tuomet sąmoningai etniškai valė nukariautas žemes“, – mano K. Girnius.
 
Visgi su tokiu vertinimu linkęs nesutikti E. Motieka, teigiantis, kad patys žydai, kartu su arabais, Pirmojo pasaulinio karo metu prisidėjo prie Britų imperijos pergalės prieš tuo metu teritoriją valdžiusią Osmanų imperiją.
 
„Aš sutinku su tuo, kad čia yra grūdas tiesos, bet tai buvo Osmanų imperijos teritorija, prieš kurią kovojo britai, arabai ir vietą ten turėjo žydai. Tuo metu ten priešpriešos nebuvo, tiesiog arabai protestavo, kad žydai keliasi“, – tvirtino MRU profesorius, kartu pridurdamas, kad Vakaruose pakankamai kapitalo sukaupę žydai tiesiog galėjo išpirkinėti žemes britų protektorate.
 
„Šiuo atveju musulmonų ten buvo daug daugiau, bet jie valstybės ten neturėjo, kažkur Osmanų imperijos sudėtyje. Šalia žydų buvo krikščionys, arabai (nebūtinai musulmonai, galėjo būti ir krikščionys), drūzai ir samariečiai. Čia didžiosios religinės bendruomenės. Lygiai taip pat galėjo ir drūzai supirkinėti žemes, niekas jiems nedraudė, bet jie jų nesupirkinėjo, o žydai supirkinėjo“, – sakė E. Motieka.
 
Palestiniečių netenkino Vakarų siūlytas dviejų valstybių sprendimas
 
Įsivyravus žydų ir arabų konfliktui, taikaus sprendimo ieškoti ėmėsi ir didžiosios Vakarų galios. Jungtinės Tautos 1947 metais, pirmiausiai JAV iniciatyva, pasiūlė dviejų valstybių sprendimą – planą, kuriuo būtų sukurtos atskiros žydų ir arabų valstybės. Tačiau arabai tokį pasiūlymą atmetė, kadangi tai, E. Račiaus teigimu, iš esmės reikštų okupacijos pripažinimą.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje – protesto mitingas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

„Dviejų valstybių planas netiko arabams ir, savaime suprantama, kad jiems buvo šokas, kad per kelis dešimtmečius teritorija, kuri buvo įsivaizduojama kaip dalis arabiškojo pasaulio, kažkas gali sakyti, kad ir musulmoniškojo pasaulio, staiga tampa labai priešiškos grupės žmonių nuosavybe“, – sakė VDU profesorius, pabrėždamas, kad arabai norėjo Palestinos valstybės, tačiau nepripažino išimtinai žydams skirtos valstybės.
 
Tačiau E. Motieka pažymi, kad palestiniečiai neturėjo geros organizacijos, priešingai nei žydai, galėję tinkamai megzti ryšius su didžiosiomis valstybėmis.
 
„Palestiniečiai nedalyvavo didžiojoje politikoje ir neturėjo tiesioginio adekvataus ryšio su didžiosiomis valstybėmis (…) žydai tą turėjo ir jie valstybę pradėjo organizuoti 1920 metais. Palestiniečiai neturėjo tiek elito sampratos, kuris gyveno konkrečiai Izraelyje ir Judėjoje, jie neturėjo ir valstybės sampratos, jie tiesiog kovojo prieš žydus“, – teigė MRU profesorius.
 
Nepaisant arabų pasipriešinimo, žydai vis vien sukūrė savo valstybę, bet, kaip pažymi K. Girnius, Izraelio teritorijos plėtra nesibaigė. 
 
„Vyko milžiniškas etninis valymas, o Izraelio valdų plėtimasis nesibaigė su 1948 metais. Po 1967 metų pergalės jie pradėjo užimti vis daugiau palestiniečių žemių, jeigu pažiūrėtume, kiek buvo palestiniečių teritorijos 1967, 2007 metais ir dabar, tai palestiniečių žemės vis mažėja“, – sakė VU politologas.
 
Izraelio veiksmai Gazoje leido sustiprėti islamistinei „Hamas“ grupuotei
 
Ne ką mažiau svarbus veiksnys šiame konflikte yra Gazos Ruožas – nedidelė Palestinos autonomijos teritorija, kurią 1967 metais vykusio Šešių dienų karo metu užėmė trijų arabų valstybių – Egipto, Sirijos, bei Jordanijos užpultas, tačiau karą laimėjęs Izraelis. Šioje teritorijoje po pergalės Izraelis ėmė vykdyti nausėdijų politiką, kuomet į okupuotas teritorijas buvo siunčiami žydų naujakuriai. Galiausiai 2006 metais dėl nuolatinio pavojaus žydai iš šios teritorijos ėmė trauktis, pačią teritoriją tiesiog apstatydami siena, kuria siekta apsisaugoti nuo „gyvųjų bombų“ įsiveržimo.
 
„Nausėdijų politika buvo vykdyta ir Gazos Ruože, bet vėliau, kilus didžiuliams palestiniečių sukilimams, Izraeliui ten nebeapsimokėjo išlaikyti nausėdijų, žydams buvo per daug pavojinga ten gyventi ir 2006-2007 metais nausėdijos buvo iškraustytos iš Gazos Ruožo. Tuomet ši teritorija buvo aptverta tvora“, – kalbėjo I. Koreivaitė.
 
K. Girniaus teigimu, toks vietos gyventojų uždarymas į „atviro dangaus kalėjimą“ tiesiog iliustruoja, kad palestiniečiai tapo nevisateisiais piliečiais.
Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.
 
„Palestiniečių padėtis yra kitokia, jie yra nevisateisiai piliečiai ir net belaisviai savo šalyje. Gazos Ruožas yra didžiausias atviro dangaus kalėjimas. Vaikas, gimęs Gazoje prieš 15 metų, turbūt nėra iš jos išėjęs. Nors jis nieko blogo nepadarė, tik gimė palestiniečiu“, – teigė VU politologas.
 
Šie Izraelio veiksmai, pasak E. Račiaus, lėmė teroristinės organizacijos „Hamas“ įtakos stiprėjimą tarp palestiniečių, o tai 2006 metais leido jiems laimėti įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus Palestinoje. 
 
„Visi šie veiksmai prisidėjo prie to, kad „Hamas“ sustiprėjo, jos įtaka ir legitimumas tarp palestiniečių. Jų įtaka niekada nebuvo tokia didelė, kokia tapo po tų Izraelio veiksmų“, – kalbėjo E. Račius, kartu pažymėdamas, kad supranta, jog žydams reikėjo ieškoti kažkokių sprendimų, kurie apsaugotų nuo susisprogdinti siekiančių savižudžių.
 
„Hamas“ atrado pretekstą šiuo metu vykstančioms atakoms
 
Tačiau šiomis dienomis vykstančiam konfliktui, pasak I. Koreivaitės, be jau minėtų sisteminių priežasčių, jos nuomone, Izraelio vykdomos sisteminės segregacijos politikos palestiniečių atžvilgiu, papildomu stimulu, paskatinusiu dabartinius karinius veiksmus, tapo musulmonų religinės šventės metu Izraelio pajėgų apribotas maldininkų patekimas į Jeruzalėje esančią mečetę.
 
„Yra didžioji religinė šventė Id al Fitras, prie Al Aksos mečetės po ramadano mėnesio rinkosi maldininkai ir buvo užfiksuota, kad Izraelio saugumo pajėgos ribojo patekimą į Al Aksą ir į senamiestį. Prasidėjo konfliktas tarp saugumo pajėgų ir maldininkų ir tada Izraelis tris dienas iš eilės siuntė savo karines pajėgas“, – pasakojo VU politologė.
 
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.

Tuo tarpu K. Girnius priduria, kad palestiniečiai Izraelyje buvo diskriminuojami ir COVID-19 vakcinacijos proceso metu.
 
„Kai prasidėjo kovidas, Izraelis žydus puikiai vakcinavo, o palestiniečiams skiepų beveik nedavė, sakydami, kad jūs patys turite tuo rūpintis. Nors kaip okupuojanti jėga ji turi atsakomybę už tai, kas vyksta jos teritorijoje“, – sakė jis.
 
Tačiau „Hamas“ atsakas E. Račiui buvo netikėtas. Jis stebėjosi, kad ši organizacija apskritai turi tokį kiekį raketų, o dabartiniai įvykiai Jeruzalėje, VDU profesoriaus nuomone, tapo puikiu pretekstu pademonstruoti „raumenis“.
 
„Musulmonų pasaulis buvo šokiruotas, ir „Hamas“ buvo labai gera proga bei pretekstas išbandyti save, parodyti savo galią ir galbūt pamėginti išprovokuoti ne tik Vakarų Kranto palestiniečių sukilimą, bet ir Izraelio arabų. Ir mes matome, kad tai vyksta“, – tvirtino E. Račius. 
 
Visgi E. Motiekai faktas, kad Gazos Ruožą kontroliuojanti teroristinė organizacija turi tokius karinius pajėgumus, nebuvo netikėtas, kadangi, jo nuomone, „Hamas“ tiesiog yra remiamas Irano.
 
„Tai, kad „Hamas“ atakuoja visą Izraelio infrastruktūrą, reiškia, kad yra galingas pažadas iš Irano juos toliau remti“, – mano MRU profesorius.
 
Palestinos vidaus problemos taip pat apsunkina konflikto sprendimą
 
Nepaisant to, kad konfliktas tęsiasi maždaug šimtmetį, tinkamus situacijos sprendimo būdus rasti itin sudėtinga. E. Motiekos nuomone, pagrindinės besitęsiančio konflikto priežastys pirmiausiai yra lemiamos palestiniečių nesugebėjimo suformuoti vieningą valdžią, galinčią pradėti derybas su Izraeliu.
 
„Šitą Palestinos problemą reikia spręsti, o nesprendžia kas? Nesprendžia patys palestiniečiai, net nesugebėdami sukonstruoti vieningos Vyriausybės“, – tvirtino jis, kartu pažymėdamas, kad dvi atskiros Palestinos teritorijos – Gazos Ruožas ir Vakarų Krantas nesąveikauja tarpusavyje.
 
„Izraelis yra demokratinė valstybė, organizuota Vakarų pavyzdžiu. O kaip galima susitarti su žmonėmis, kurie yra neorganizuoti“, – kalbėjo MRU profesorius.
 
Visiškai priešingos nuomonės laikosi I. Koreivaitė, mananti, kad palestiniečių veiksmai Gazos Ruože pirmiausiai yra žydų vykdomos rasinės segregacijos politikos pasekmė, o atsakas šiems veiksmams, politologės nuomone, yra visiškai suprantamas.
 
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.

„Natūralu, kad tokiomis apartheidinėmis sąlygomis palestiniečiai tiesiog jaučia, kad jeigu jie nesipriešins, tai iš esmės toliau vyks aneksija, arba toliau bus įgyvendinama apartheidinė politika.
 
Pasipriešinimas tokiame kontekste atrodo visai logiškas ir normalus“, – sakė VU politologė, kartu pažymėdama, kad taikus palestiniečių pasipriešinimas, vykstantis Vakarų Krante, tiesiog leidžia žydams toliau vykdyti diskriminacinę politiką kitų etninių grupių atžvilgiu.
 
Tačiau Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas valdžią užėmęs jau 17 metų, o tai, K. Girniaus nuomone, parodo, kad ir šios valstybės viduje yra problemų, kurias reikia spręsti. Maža to, politologas pažymi, kad „Hamas“ skatinama priešprieša žydams pirmiausiai kenkia patiems palestiniečiams.
Mahmoudas Abbasas. EPA – ELTA nuotr.
 
„Hamas“ kovinga retorika kenkia ir patiems palestiniečiams. Jų vadovai nepakankamai rūpinasi eiliniais žmonėmis ir per daug dėmesio skiria priešpriešai Izraeliui“, – kalbėjo K. Girnius, tuo pačiu pridurdamas, kad tol, kol Izraelis neužtikrins lygių visų etninių grupių teisių – konfliktai nesiliaus.
 
„Svarbu, kad būtų nutraukta ugnis, bet iki kol palestiniečiai yra traktuojami kaip antraeiliai piliečiai, kai jų teisės yra varžomos, ši problema nebus išspręsta“, – mano VU politologas.
 
Visgi, nepaisant to, kad šiuo metu E. Račius taip pat mano, jog Izraelis vykdo diskriminacinę politiką, jis taip pat pažymi, kad „Hamas“ populiarumas Gazoje po truputį menksta, o tarp jaunosios palestiniečių politikų kartos vis populiarėja idėja tiesiog priimti vykdomą aneksaciją, taip tampant santykinai įtakingesne Izraelio piliečių dalimi, o tai galbūt leistų Izraelį demokratinių rinkimų būdu paversti valstybe, kurioje kartu sugyventų žydai ir palestiniečiai.
 
„Vietoje to, kad kovotų ginklu, žūtų ir niekada nesukurtų tos Palestinos valstybės, kai kurie palestiniečių politikai sako, kad reikėtų leisti Izraeliui aneksuoti palestiniečių teritorijas, tokiu būdu demografiškai skaičiuojant palestiniečiai sudarytų didesnį skaičių gyventojų nei žydai, ir jeigu išliktų demokratija, partijos galėtų siūlyti savo programas, eiti į rinkimus, laimėti ir iš vidaus pakeisti tos valstybės prigimtį ar net pavadinimą“, – hipotetinį scenarijų svarstė E. Račius, kartu pažymėdamas, kad būtų naivu tikėtis, jog ant tokio „jauko“ užkibtų Izraelio žydai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.17; 06:00
Gordijo mazgas

Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenei nukovus vieną svarbiausių Irano karinių figūrų generolą Qasemą Soleimanį, Iranas paskelbė nebesilaikysiąs branduolinio susitarimo apribojimo ir žadąs keršyti kariniais veiksmais. Politologai tokius pareiškimus vertina kaip atgrasymo strategiją ir abejoja, kad Iranas įsiveltų į tiesioginį karą su JAV. Ekspertų nuomone, greičiausiai bus bandoma keršyti nekonvencinėmis priemonėmis.
 
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja Ieva Koreivaitė teigia, kad aukščiausiasis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei patiria stiprų visuomenės ir politinių institucijų spaudimą keršyti už Q. Soleimanio nužudymą.
 
„Tas spaudimas yra beveik iš visų Irano pagrindinių politinių institucijų, dabar spaudoje yra daug vaizdo medžiagos, kurioje matyti, kad Irano gatvės yra pilnos gedinčiųjų dėl Q. Suleimanio mirties, kurie vėlgi reikalauja keršto už jo nužudymą“, – Eltai kalbėjo I. Koreivaitė.
 
Politologės teigimu, piktų pareiškimų reikėtų tikėtis tiek iš JAV, tiek iš Irano pusės, kita vertus, ekspertė abejoja, kad Iranas bandys įsivelti į tiesioginį konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis.
 
„Mano suvokimu, Iranas tikrai nebandys įsivelti į atvirą, tiesioginį konfliktą su JAV ir jos partnerėmis regione. Visgi nekonvencinėmis priemonėmis, manau, Iranas bandys kažkaip keršyti ir tada turbūt galima laukti JAV atsako“, – įžvalgomis dalinosi TSPMI dėstytoja.
 
I. Koreivatė taip pat teigia, kad Irano pareiškimas, jog šalis nebesilaikys 2015 metų branduolinio susitarimo apribojimų, greičiausiai yra atgrasymo kalbos. Politologės teigimu, branduolinio ginklo gaminimas yra ilgas procesas, todėl Europos Sąjunga (ES) ir JAV turėtų užtektinai laiko ir galimybių tokią programą neutralizuoti.
 
„Susitarimas apribojo Irano branduolinę programą, kad ji netaptų branduolinio ginklo programa. Iranas grasina, kad jis tiesiog atnaujins tiek urano sodrinimą, tiek balistinių raketų ruošimą, kad tas branduolinis ginklas atsirastų. Kita vertus, ar jis turi galimybių tai padaryti, yra jau kitas klausimas. Manau, kad tai labai stipriai užtruktų, ir tiek ES, tiek JAV turėtų galimybių neutralizuoti tokią programą“, – sakė I. Koreivaitė.
 
TSPMI dėstytoja taip pat akcentuoja, kad JAV pajėgų buvimas Irake yra dviprasmiškas. Anot ekspertės, viena vertus, Irano ilgalaikis tikslas yra, kad amerikiečių pajėgos būtų iškeltos iš Irako ir Sirijos, kita vertus, Iranui nusprendus atakuoti JAV, amerikiečių pajėgos Irane yra labai lengvas taikinys.
Tūkstančiai iraniečių gedi per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.
 
„Dabar vėlgi tas pats JAV pajėgų buvimas Irake tampa dviprasmišku klausimu. Viena vertus, Iranas tikrai labai nori, kad tos pajėgos būtų patrauktos iš Irako, iš Sirijos, iš kitų Vidurio Rytų valstybių, kitaip tariant, kad JAV būtų išgyvendinta iš Vidurio Rytų. Tai yra vienas iš Irano tikslų, kita vertus, jeigu Iranas nuspręs kažkaip keršyti JAV, jam yra labai patogu turėti šias pajėgas regione, nes JAV pajėgos yra labai lengvas taikinys Iranui“, – teigė politologė.
 
I. Koreivaitė taip pat sutinka, kad Irano ir JAV konfliktas galėtų paveikti transatlantinį vieningumą, nes bet kokia krizė Vidurio Rytuose reikštų problemas ES pašonėje.
 
„Tarptautinė krizių grupė ir jos apžvalgininkai yra pasakę, kad įvykus tiesioginiam JAV ir Irano konfliktui, gali būti, jog JAV konflikte liktų viena, nes tai visiškai nebūtų Europos Sąjungos interesas. Yra atsitikę taip, kad kovos aikštelė tarp JAV ir Irano yra Vidurio Rytai, o Vidurio Rytai yra Europos Sąjungos pašonėje. Bet kokia krizė Vidurio Rytuose reiškia problemas Europos Sąjungoje, visų pirma per pabėgėlių krizes. Europos Sąjunga to visiškai nenori“, – kalbėjo I. Koreivaitė.
 
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius teigia, kad Irano režimas yra tapęs trapus, todėl negali parodyti bailumo JAV atžvilgiu. Anot politologo, dėl šios priežasties Iranas turi grasinti atkeršyti už Q. Suleimano nužudymą.
 
„Irano režimas negalėtų leisti sau negrasinti Jungtinėms Valstijoms ir nežadėti keršto, todėl, kad jis tam tikra prasme jau irgi yra tapęs labai trapus ir reikia mobilizuoti iraniečius, o tai galima padaryti tikrai neparodant bailumo ar aplaidumo Jungtinių Valstijų atžvilgiu, o kaip tik grasinant ir mėginant žvaginti ginklais, rodyti jėgą“, – kalbėjo E. Račius.
 
Visgi, anot politologo, labiausiai tikėtina, kad Iranas JAV keršys per trečiuosius asmenis Irake.
 
„Labiausiai tikėtinas scenarijus, kad Iranas veiks per Iraką. Irake yra daugybė Iranui parankių ir lojalių vietinių irakiečių šiitų, kurie daugiausiai ir religine prasme artimi Irano daugumai. Tai yra vietiniai žmonės, kurių galbūt nereikėtų vadinti civiliais, labiau gal ginkluotomis draugovėmis. (…) Per šitas draugoves, per tuos trečius asmenis Iranas neabejotinai veiks – jau dabar veikia, bet tai gali būti suintensyvinta“, – teigė E. Račius.
 
VDU profesorius neatmeta galimybės, kad Iranas gali bandyti paveikti ir jam palankias bendruomenes Saudo Arabijoje, Bahreine, Kuveite ir per jas kenkti JAV interesams.
 
JAV kariai. EPA – ELTA nuotr.

„Jei kalbėsime apie dar tolesnius netiesioginius veiksmus, galbūt galime sakyti, kad Iranas sieks paveikti jam palankias bendruomenes regione, sakykim, Saudo Arabijoje, Bahreine, galbūt net ir Kuveite, kur yra šiitų mažumos. (…) Ir ten pradėti kenkti tiek Jungtinių Valstijų interesams, tiek net ir vietiniams sunitų vadovaujamiems režimams. Kad tie režimai, kurie yra matomi Irano kaip tam tikra prasme marionetiniai, Jungtinių Valstijų valdomi, pradėtų vienaip ar kitaip reaguoti, ir tada jau galbūt net ir Jungtines Valstijas verstų persvarstyti savo buvimą regione“, – svarstė islamo tyrinėtojas.
 
Politologo teigimu, tikėtina, jog Iranas grasina nebesilaikyti branduolinio susitarimo apribojimų, nes blefuodamas siekia į savo pusę patraukti likusius susitarimo narius.
 
„(Gali būti – ELTA), kad Iranas kol kas dar blefuoja, siekdamas į savo pusę patraukti likusius susitarimo narius, vis dėl to Europoje yra kai kurių valstybių, kaip Prancūzija, kurios yra atsargesnės. Taip pat atitinkamai ( siekiama patraukti – ELTA) tokias svarbias šalis kaip Rusija, Kinija, kurių pozicija irgi yra labai svarbi“, – sakė E. Račius. Visgi ekspertas visiškai neatmeta galimybės, kad Iranas realiai planuoja nebesilaikyti susitarimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 05:52