Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. ltn. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Daugeliui vakariečių iš tikrųjų sunku suvokti, kaip KGB pulkininko Vladimiro Putino protas veikia, bet mes privalome tai padaryti, jeigu norime suprasti, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose sėkmingai Rusijos sėjamo ir šalį skaldančio chaoso akivaizdoje. Turime tai žinoti, kad galėtume nuspėti, kas mūsų laukia toliau.

Kalbant apie 2016-uosius, žinome tiesą apie tai, kad visas pasaulis su menkomis išimtimis buvo visiškai įtikėjęs, jog Hillary Clinton triuškinančiai laimės prezidento rinkimus! Tuo buvo įsitikinęs ir Putinas, ir visa Rusijos valdžia.

Šis faktas ir buvo priežastis kištis į rinkimus. Jie netikėjo, kad rinkimus laimės Donaldas Trumpas. Jei būtų tikėję, būtų parodę gerokai daugiau įžvalgos, nei mūsų pagrindinė žiniasklaida; bet jie to nepadarė. Kiekvienas tyrinėjantysis rusų dezinformaciją gerai žino, kad jų tikslas buvo diskredituoti visą Amerikos demokratiją, sukelti suirutę ir pridaryti nuostolių „išrinktajam prezidentui“ – Hillary, idant ji veiktų kaip silpnoji pusė. Kadangi Maskva to negalėjo daryti atvirai, jiems reikėjo Hillary sąskaita iškelti varžovą Donaldą Trumpą. Tai buvo visai nesunku! Skandalų apsupta Hillary palengvino šį darbą, o medijos, ieškančios tinkamo jauko, labai apsidžiaugė, gavusios Trumpą už dyką, nes pagal jų beribę išmintį Trumpas buvo kandidatas, kurį Hillary galėjo lengviausiai įveikti.

Kol visa tai vyko, Putiną labai džiugino mintis, kad prezidente taps Hillary. Ji buvo jo „mergina“[1]. Ji leido jam kontroliuoti „Uranium One“.[2] (Negi kas nors tiki, kad šis sandėris buvo sudarytas be Baracko Obamos žinios?) Ji leido rusų kompanijoms dalintis JAV technologijos paslaptimis, o Putinas per tarpininkus pervedinėjo pinigus į Clintono Fondą. Šiame fonde jai pavyko sutelkti savo štabo žmones dar iki rinkimų kampanijos tam, kad jie būtų prieinami per rinkimus. Jos vyras Maskvoje sakė kalbas už šimtus tūkstančių dolerių. Jis turi jos „trūkstamus“ elektroninius laiškus. Vadinamieji Stylo dosjė[3] „kompromatai“ tikriausiai yra apie Billą Clintoną. Gerai žinoma, kad Billas negali atsispirti pasimatymams su kitomis moterimis, nei Hillary. O kalbos Maskvoje – tikriausiai dar viena kompromituojanti medžiaga.

Putinas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Hillary netęs Obamos politikos. Trumpo išrinkimas Putinui buvo milžiniškas žingsnis atgal; juk Hillary buvo jo „mergina“, o Trumpas viską sugriovė.

Hilary Klinton

Hillary pradeda šaukti: „Rusija, Rusija, Rusija!“ Putinas iš pradžių smogia atgal, mėgina turėti reikalų su Trumpu, tikėdamasis jį nugalėti. Kadangi tai neveikia, būtina jį sunaikinti, nes jis yra žymiai pavojingesnis, negu Hillary. Įkandin seka „naudingi idiotai“, Obamos šalininkai valdžioje: Johnas Brennanas, Jamesas Clapperis, Robertas Muelleris, Adamas Schiffas, Rodas J. Rosensteinas, Jamesas Comey, Lisa Page… Putinas visiškai patenkintas, nes jis arba turi keletą reikalui vadovaujančių savo agentų „giliojoje valstybėje“,[4]arba tą patį savaime darančių „naudingų kvailių“. „Naudingi kvailiai“, savo veiksmais atliekantys Putino darbą ar šnipai – kas gali žinoti?

Nerasta jokio Rusijos Trumpo–Putino sąmokslo, tik daugybė veikiančių „naudingų kvailių“ arba agentų, ir rezultatas – visa šalis suskaldyta. Obama įkėlęs koją į Baltuosius Rūmus, nes tebeturi skaitlingą lojalių jam žmonių minią, iš kurios jis gali pasirinkti būsimo štabo narius. Ar jie apkerėti jo žavesio, jo nekenčiamos JAV ideologijos, ar jie yra šnipai? Prisiminkime Obamos vadovus, mokytojus ir ganytojus, tūlą Louis’ą Farrakhaną, ką jau kalbėti apie Billą Ayersą ir kitus kairiuosius, anarchistus arba net atvirus komunistus.

Obama buvo pagautas į mikrofoną sakantis Dmitrijui Medvedevui: „Pirma palaukime, kol mane perrinks, tada turėsiu daugiau galimybių padaryti, kad kas nors įvyktų. Visais šiais klausimais, bet ypač dėl raketų gynybos, tai, tai gali būti išspręsta, bet svarbu, kad jis man paliktų daugiau erdvės.“ Medvedevas: „Taaaip, suprantu. Suprantu jūsų žinutę apie erdvę. Daugiau erdvės jums…“ Obama: „Tai mano paskutiniai rinkimai. Po jų būsiu lankstesnis.“ Medvedevas: „Supratau. Informaciją perduosiu Vladimirui, ir aš esu jūsų pusėje.“

Vladimiras Putinas ir Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Apie kokius klausimus buvo kalbama? Su kokiais dar dalykais buvo sutinkama? Hillary ir Obama, kaip ir Putinas, manė, kad būtina dirbti kartu. Obama rėmė Hillary, kartu su ja vedė rinkiminę kampaniją, ją rekomendavo. Nemanau, kad ji būtų ėjusi prieš savo rėmėją. Bet koks ryškesnis dėmesys į į rinkimus įsipainiojusius „rusų rinkimus“ buvo menkinamas, kol nebuvo išrinktas Trumpas, ir kaip tik tada buvo užkurtas pragaras. Obama nedarė nieko tol, kol tikėjo, kad Hillary nuskins pergalę! Nebuvo reikalo drumsti vandenį.

Trumpą dažnai kaltina tuo, kad jis yra Putino įrankis, tačiau palyginkime Trumpą ir Obamą ne jų žodžiais, o darbais. Argi Trumpas ką nors renčia prieš Rusiją, ir argi Putinas daro užuominų, jog prieš jį ką nors turi? Trumpas stiprina kariuomenę, duoda Ukrainai mirtinus ginklus, sumažina naftos kainą ir tokiu būdu pakelia JAV ekonomiką, pasirašo sankcijas Rusijai, Venesuelai, nutraukia santykius su Kuba, priverčia NATO pakratyti kišenę ir skirti daugiau pinigų gynybai, uždeda tarifus Kinijai, mėgina plėsti NATO finansavimą bei narystę. Galiausiai panaikina sutartis su Rusija, kuri šių nesilaiko. Ar kurie nors iš šių veiksmų padeda Putinui?

Palyginkime visa tai su Obamos darbeliais, kurio dėka raketos ir radarai išvežti iš Lenkijos, leista okupuoti Krymą, netrukdyta Putinui apžioti kitas Ukrainos žemes. Obama sumažina kariuomenę, duoda pinigų Rusijos šalininkui Iranui ir atnaujina santykius su Kuba – kitu Rusijos sąjungininku. Išveda JAV pajėgas iš Europos, įskaitant tankus. Irake nusiplauna rankas ir pabėga, paskelbia pasitraukimą iš Afganistano. Įstumia JAV į dar didesnes skolas, sulėtina šalies ekonomiką, išleidžia visų rūšių pinigus savo politikos šalininkams remti. Prasižengusius bankus ir verslą priverčia finansuoti demokratus ir socialistus palaikančias organizacijas (joms „aukoti“), vietoj to, kad jiems būtų iškeltos bylos. JAV pajamų tarnybą, Federalinį tyrimų biurą ir žvalgybos organizacijas paverčia politinės represijos įrankiu, šnipinėja Trumpą kampanijos metu, panaudodamas žvalgybos agentūras.

Turime prisiminti, kas tuomet sudarė „giliosios valstybės“ narius – jei ne Obama, tai kas kitas būtų iškėlęs Johną Brennaną ir Jamesą Clapperį į tokias aukštas pozicijas? Brennanas[5] balsavo už komunistų kandidatą. Gusas Hallas išsikėlė nuo JAV komunistų partijos (CPUSA), finansuojamos Rusijos. Ir kaip jis galėjo praeiti bet kurį biografijos patikrinimą? Clapperis pasirodė kaip abejotinas lyderis, kai pats sulaužė priesaiką! Per Obamos kadenciją biografijos faktų patikros varžtai buvo taip atpalaiduoti, kad daug kas buvo paleista pavėjui. Aplaidžiai tikrinant duomenis, galimai prasmuko kai kurie aklai Obama tikintys žmonės, o gal jie net dirbo Rusijos naudai. Kaip kitaip paaiškinti greitą rusų šnipų deportaciją ir paleidimą, kad ir Annos Chapman? Ji buvo deportuota net išsamiai neapklausus.

Barakas Obama

Kas, jei kai kurie iš tų žmonių tebėra ten ir klauso įsakymų iš Rusijos? Ar tai įmanoma? Galbūt liko nedaug, vienas kitas organizatorius. Susiduriama su per daug nutekinimų, per daug nelojalumo, dalykų, iškeltų į viešumą, kurie jau būtų sunaikinę bet ką kitą, nei Trumpas.

Kodėl tokiems žmonėms, kaip Paulas Manifortas ar Michaelas Cohenas, buvo leista dirbti Trumpui, išvengiant FTB informacijos perdavimo Trumpui Dianos Feinstein ir jos kiniečio vairuotojo stiliumi? FTB išsiaiškino, kad Feinstein vairuotojas kinas buvo šnipas. Tada jį patyliukais atleido.

Kaip Obama išsisuko – su tokiais dalykais, kaip Irano sandėris,[6]operacija „Greiti ir įsiutę“[7]? Kas galvojo, kad duoti milijardus dolerių teroristų rėmėjams yra gera mintis, kas leido okupuoti Krymą, taip pat įleido rusus į Siriją? O kaip dėl paleistų į laisvę rusų agentų, ISIS ir Al Qaeda‘os teroristų, ištuštintos Gvantanamo karinės jūrų bazės, teroristų teisimo teismuose ir taip toliau, ir panašiai?[8]

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Vienintelis klausimas prezidentui Trumpui būtų: „Ar nors vienas tokios galimos išdavystės ir sąmokslo atvejis buvo tiriamas?“ Jeigu nebuvo, galbūt mums reikia kontržvalgybai pavesti šį klausimą ištirti kuo greičiau. O gal ir žvalgybininkai buvo sukompromituoti „giliosios valstybės“?

Ar „naudingi kvailiai“, ar KGB/GRU agentai, bet stambūs žaidimai vyksta Rusijoje. Sulaukęs šešiasdešimt trejų miršta GRU vadovas,[9] Majamio spauda atkapsto Epsteino bylą.[10]Laivų krizė Ukrainoje, teisines „bombas“ mėtantis Muelleris[11] tuo metu, kai Trumpas išvykęs už vandenyno – tik sutapimas? Įdomu, ką atnaujinta Epsteino byla dar atskleis, nebent, kad Hillary ir Billas jau nebėra naudingi. Be Holivudo žvaigždžių pagalbos jie nepritraukia net dešimt nuošimčių dėmesio, kurį pelno Trumpas.

Antradienį (lapkričio 27 d.) ši pora Toronto teatre surengė kalbų turą, bet 20 000 vietų salėje buvo parduota tik apie 3000 atpigintų bilietų. Ko gero, Putinas numes ir ant jų po „bombą“. Turbūt Putinas išsiaiškino, kad jų niekada nebeprireiks. Gyvename iš tiesų įdomiu laiku.

Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė

2018 gruodžio 2 d.

[1]Amer. šnek. gal, iš girl – „mergina“, „tarnaitė“.  (vert. past.)

[2]„Uranium One“ – urano kasimu JAV užsiimanti Kanados kompanija, kurios kontrolinis paketas buvo parduotas „Rosatom“ui.  (vert. past.)

[3]Christopher Steele – buvęs MI6 pareigūnas, perdavęs FTB dosjė apie tariamus D. Trumpo finansinius ir asmeninius ryšius su Rusija. (vert. past.)

[4]Angl. Deep State – pažodžiui „gilioji valstybė“, arba „valstybė viduje“, „vidinė valstybė“; sąvoka, apibrėžianti slaptą klaną valstybėje, kuris susideda iš valdžios, biurokratijos, finansų, karinių ir žvalgybos tarnybų įtakingų atstovų, ir kuris manomai per išorines institucijas kontroliuoja valstybės politiką; kitais žodžiais, „šešėlinė valdžia“. Manoma, kad sąvoka kilo iš turkų k. („derin devlet“).  (vert. past.)

[5]Buvęs Centrinės Žvalgybos Valdybos vadovas Johnas Brennanas, davęs priesaiką sakyti teisybę, melavo Kongresui. Už tokį patį priesaikos sulaužymą dabar teisiamas Michaelas Cohenas. Šiuo metu J. Brennanas dirba CNN.

[6]Iranui davė milijardą grynųjų, jais finansuojami teroristai, rusų perkami radarai ir priešlėktuvinės raketos.

[7]Kalbama apie Obamos inicijuotą ATF (Alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų biuro) operaciją prieš JAV teritorijoje veikiančius narkotikų prekeivius. Vietoj to 2000 ginklų gavo nusikaltėliai, prie pietinės sienos nužudę šimtus meksikiečių ir mažiausiai vieną JAV pasienietį. 2010 metais prasidėjusi istorija vis iškyla aikštėn, aiškėja, kad ginklai keliavo įvairiomis kryptimis ir dingdavo, tačiau prezidentui Obamai pareikalavus išskirtinės teisės neleisti Kongresui tirti operacijos veiklos, visi galai buvo užrišti. „Su operacija „Greiti ir įsiutę“ JAV valdžia de facto tapo prekiautoja ginklais su Meksikos narkotikų karteliais ir islamistų nusikaltėliais“, – daro išvadą 2016 sausio 22 d. straipsnio autorius Ianas Tuttle‘as („National Review“ info).

[8]Gvantanamo kaliniai turi įdomų statusą. Jie laikomi ne karo belaisviais, o teroristais, nelegaliais kovotojais. Karo belaisviai paleidžiami pasibaigus karui. Karo nusikaltėliai, kriminaliniai kaliniai turi būti teisiami. Kol kas JAV nenusprendžia, ar karo lauko, ar civiliniame teisme. O daugelis paleistųjų iš Gvantanamo grįžo kovoti prieš Vakarus.

[9]Generolas pulkininkas Igoris Korobovas. (vert. past.)

[10]Prieš 10 metų finansininkui Jeffry Epsteinui buvo iškelta seksualinio priekabiavimo byla, iš kurios jis lengvai išsisuko. Šiuo metu byla demonstratyviai siejama su Billu Clintonu ir princu Charlesu.

[11]Specialusis teisėjas Robertas Muelleris, po Padėkos dienos sugrįžęs į viešąją erdvę ir tiriantis galimus „Trumpo Bokšto“ statybų Maskvoje bei Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimų kampanijai ryšius, per trumpą laiką paskelbė tiek naujų dokumentų, kad ši savaitė žurnalistų buvo praminta „bombų“ savaite (angl. k. bombshell – žodžių žaismas, reiškiantis ir „stulbinančias naujienas“). (vert. past.)

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Kalbame daugiausia apie mokesčius. Akivaizdu, kad tai – Achilo kulnas?

Iš kur atsirado vadinamasis šešėlis? Dėl per didelių mokesčių. Sąžiningai dirbantis ir šeimą norintis išlaikyti žmogus to negali. Ypatingai pradžioj, jei atidarai verslą, pinigų trūksta, apyvartinių lėšų trūksta. Ateina valdžia ir atima pinigus, kurių reikia, kad galėtum išgyventi. Tada tu turi pasirinkti: arba sąžiningai sumokėti mokesčius ir po mėnesio uždaryti verslą, arba pasaykti sau: „Šį kartą truputį nusuksiu“.

Arba išvažiuoti, emigruoti?

Teisingai. Pasirinkimų daug nėra. Yra Vilnius ir Kaunas, kur situacija kiek geresnė, bet kaimuose žmonės skursta, darbų nėra. Kas neišvažiuoja, tas griebiasi alkoholio. 40 nuošimčių žmonių tarybiniais laikais dirbdavo ūkiuose. Su mechanizacija atėjo laikai, kai užtektų 2 nuošimčių dirbančių žemės ūkyje – išlaikyti Lietuvą ir dar eksportuoti. Amerikoje taip pat buvo šis reiškinys, tik ūkininkai eidavo į fabrikus, anglių kasyklas, transporto sistemą. Atsirasdavo naujų darbų. Kur lietuviai eis be aukštesnio, kompiuterinio išsilavinimo?

Kas per reiškinys yra „Globali Lietuva“? Koks jo tikslas ir kur jis eina? Ir ką manote apie vadinamąją dvigubą pilietybę?

Mano atsakymas bus asmeninė nuomonė. Jeigu Lietuva susitvarkys, dviguba pilietybė bus nesvarbi, žmonės neišvažiuos. Antra, jie pradės grįžti. Iš viso dviguba pilietybė Europos Sąjungai – nerealus klausimas. Europiečiams, ar tu važiuoji dirbti į Vokietiją, ar į Lietuvą, tos dvigubos pilietybės nereikia. Bet jei važiuoji į Ameriką, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, tai tau gal jos reikės. Per LRT forumą daviau gerą pavyzdį, kai kunigas buvo paskirtas į parapiją Amerikoj, nes jis kalba lietuviškai. Į lietuvišką parapiją pradėjo plūsti filipiniečiai, ir vyskupas kunigui pasakė: turi darbo vizą, bet turi išmokti ispaniškai kalbėt ir priimti JAV pilietybę. Jis taip ir padarė. Kai grįžo į Lietuvą, jo pasą konfiskavo. O jis gimęs Sibire, tremtinių vaikas. Gražiausia, kad jis čia užsibuvo vieną dieną ilgiau, nei leidžiama (90 dienų), ir atsidūrė areštinėj.

O jūsų pavyzdys?

Turiu dvi pilietybes: JAV ir Lietuvos. Galėčiau turėti trečią – Vokietijos. Tai kaip motina ir tėvas: katras man meilesnis? Tai tas pats, kaip pasirinkti tarp keturių anūkų. Galiu mylėt abi šalis, ar ne tiesa?

Lietuva įsipareigojusi remti išeivius. Regis, labai kilnus tikslas būtų galingai, pasiturinčiai valstybei?

Tai bandymas iš ko nors blogo padaryti ką nors gera. „Global Lithuanian Leaders“, „Globalios Lietuvos“ programa yra geras dalykas, nes žmonės išvažiuoja, įgauna patirties, kurios čia negautų, išeina mokslus, pamato kitonišką pasaulį. Būtų labai gerai, kad jie grįžtų. Bet jei tokios prastos sąlygos Lietuvoje bus ir toliau, mes juos prarasim.

Bet šiuo metu per įvairias ministerijas, savivaldybes stengiamasi sugrąžinti žmones, sudarinėjami konkretūs planai įvairiomis kryptimis.

Mes turime reikalą su simptomais. Nežiūrima į priežastis. Gal kariškai žiūriu į šį klausimą, bet jį keliu taip: „Kas yra mūsų problema? Mūsų problema yra emigracija.“ Kas ją skatina? Tvarkykim emigracijos priežastis. O dabar ant skaudamos vietos tarsi uždedamas „bandažas“. Dalis žmonių vis tiek emigruos, nes svetur viskas gražiau žaliuos. Tačiau ne tokiu dideliu mastu. Kurkime palankią aplinką. Geopolitinė, strateginė Lietuvos padėtis – puiki. Anksčiau ar vėliau reikės plčiau prekiauti su Rusija, kai ten viskas susitvarkys, ir geresnės padėties, kaip Lietuvos, nėra pasaulyje. Žemė derlinga, žmonės darbštūs. Galima Lietuvoj sukurti idealią vietą verslui. „Brexit“ vykstant daugeliui reikės apsispręsti, kur „nutūpti“, kad neišeitum iš eurozonos. Lietuva – geras pasirinkimas: visi kalba angliškai ir kitom kalbom, o sukūrus tinkamas sąlygas, visi čia ir suvažiuotų.

Apie 50 000 lietuvių dėl „Brexit“o atsidūrė keblioj padėty. Regis, jūs turėjote idėją, kaip jiems padėti?

Yra proga Lietuvai tuos darbus, kuriuos Anglija per „Brexit“ą praras, atkraustyti čionai. Kodėl tie žmonės neieškomi, nekviečiami?

Kitu atveju žmonės čia ne tik neatvyks, bet atsisakys Lietuvos pilietybės? Nuo ko pradėti?

Būtinai daryti mokesčių reformas ir mažinti valstybės išlaidas. Vienas būdas – atsisakyti prestižinių pastatų Senamiesty. Privatizuoti, kurti viešbučius, gyvenamus namus. Tie pastatai yra didelės vertės, kuri neišnaudojama.

Bet yra ir kita medalio pusė: Senamiesty yra privatizuotų namų ir sklypų, kurie laikomi griuvėsių pavidalu daugelį metų.

Tai irgi iš dalies sukuriama valdžios, kai iškeliamos sąlygos dėl istorinės vertės, kurias sunku įgyvendinti. Bet, aišku, valdžia turi ir prižiūrėti, kad savininkas nejudamą turtą sutvarkytų. Reikėtų pradėti nuo nulinio balanso.

Paimkime Indijos pavyzdį. Geriausi kompiuterių specialistai pasauly yra indai. Bet ten nuėjus į banką, jei nori išgryninti čekį ar pakeisti valiutą, tave pasitinka šimtai išdidžių raštininkų su milžiniškais sąskaitybos foliantais, ir iškilmingai, kone valandą kažką ranka įrašinėja į knygą, surašinėja net kiekvieno banknoto numerius. Juk galėtų viską kompiuterizuoti ir vietoj šimto pasodinti vieną žmogų, taip pat sutaupyti brangų kliento laiką. Turbūt taip mėginama milijonus žmonių apsaugoti nuo bedarbystės?

Tai vadinamieji „employers of last resort“. Valstybė pagal oficialią darbo užtikrinimo programą samdo žmogų kad ir nenorimam, bet darbui – „paskutinei priebėgai“. Taip išvengiama nedarbo augimo.

Tai ir pas mus gal neretai sukuriami etatai dėl tos pačios priežasties?

Tai likę nuo sovietinių laikų. Tada nerūpėjo, padarai pelną ar ne. Trys šimtai žmonių fabrike gamina kažkokius varžtus, nes jiems reikia darbo. Panamoj tą irgi mačiau: darbininkai pjauna žolę su mačetėmis. O juk galėtų paimti žoliapjovę.

Taigi ši problema skausminga ir egzistuoja visam pasauly. Tačiau progeso nesustabdysi?

Niekas nenori vietoj buldozerių vėl imtis šiupelių. Socialistinis modelis sudaro kliūtis ir neleidžia valstybei augt normaliai. Valstybė auga nepaisant valstybinių kliūčių, o ne dėl jų. Reikia naikinti tas kliūtis.

Sudaryti sąlygas žmonėms atrasti naujus pragyvenimo būdus, kiek įmanoma daugiau savarankiškus, bet pakankamai saugius, kad žmogus nesijaustų nereikalingas valstybei.

Nereikalingų žmonių valstybei nebūna. Yra toks posakis: „Nėra nevykusių žmonių. Blogiausiu atveju jie gali būti nevykėlio pavyzdžiu“.

Mums kaip tik trūksta darbo rankų, o darbo – vis daugėja.

Airija pasiekė ekonominį šuolį dėl to, kad sumažino mokesčius: jie mažiausi ES. Todėl visi pradėjo ten važiuoti ir kelti pragyvenimo lygį.Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo sukurta Emigracijos komisija, kurioje nėra nė vieno emigranto. Ar ji gali sutvarkyti mokesčius, pakeisti požiūrį į darbuotoją? Kol kas per vienerius  metus pasiekta tiek, kad susiorganizuota.

Kas turėtų pirmas tai pasakyti? Koks finansų ministerijos vaidmuo? O bankų?

Mūsų bankai yra skandinavų bankai. Jie mums paskolų neduoda, o visą pelną išsiveža į Skandinaviją. Jie gyvena iš mokesčių už paslaugas.

Jei banko tarnautojas padaro pavedimą, turi sumokėti 5 eurus…

Lietuva turi turėti savo banką, valstybinį ar komercinį, antraip šalis nekontroliuoja savo ateities.

Šiais metais bent pradėta kalbėti apie mokesčių reformą. Tai teikia vilties. Bet reikia numatyti reformų padarinius, to neatlikus reformos gali veikti priešinga linkme. Reikia veikti labai atsargiai, pamažu, nes Lietuvos ekonominis modelis labai skiriasi nuo Vokietijos, Airijos ar Skandinavijos. Reikia sukurti savo modelį, kuris būtų visos valstybės strateginis planas. Jis turi veikti keičiantis administracijoms bent 10 metų į priekį. O pradėtų veikti po dvejų metų. Kol kas kiekviena nauja valdžia viską daro iš naujo, kaitalioja įstatymus.

Emigracijos strategijoje viskas gražiai, detaliai surašyta. O plano, kas darytina, kada ir kas darys – nėra. Kas atsakys – nenumatyta.

Ar jums neatrodo, kad ne geografinė, bet geopolitinė Lietuvos padėtis yra sudėtinga: tokios kaimynės, kaip Baltarusija su mažiau išvystyta ekonomika, arba Rusijos tranzitas per teritoriją į Kaliningradą, statoma Astravo elektrinė „sodina“ ir varžo galimybes?

Geras klausimas. Kontrabanda (cigaretės, alkoholis) iš kaimyninių šalių turi būti ne skatinama, kaip dabar. Jeigu šių produktų kainos būtų sulygintos su kaimyninių šalių, nebūtų išleidžiama tiek lėšų gaudant kontrabandininkus. Be to, kovoti reikia ne su alkoholiu, o su alkoholizmo priežastimis. Duokime žmonėms viltį, ir jis sumažės. Vėl kovojama ne su priežastimis, o su padariniais. O priežastys – per didelės kainos ir neviltis.

Sukurta struktūra nepasiduoda išjudinimui. Be to, partiečiai atsakingi partijai, o ne Lietuvai. Čia tai bent „dviguba pilietybė“: kam esi lojalus, partijai ar šaliai? Ar ES? Jei Lietuvai bus geriau, bus geriau ir Europai, o ne atvirkščiai. Esu ne globalistas, o Lietuvos patriotas. Dideli mokesčiai Europai yra normalu, ten bedarbystė siekia 10 procentų. JAV šiuo metu mokesčiai sumažinti, panaikinti varžantys įstatymai, ir bedarbystė siekia vos 3,8 procento. Pernai mokesčių surinkta daugiausiai per ilgą laiką.

Paprastai per didelė reglamentacija, noras visiems suteikti lygias teises siejamas su socialistais. Norai geri, bet ekonomika ima stagnuoti. Tačiau nuolat tai vienur, tai kitur lipama ant to paties grėblio.

Geriausias pavyzdys – tai, kas dabar darosi Venesueloje, Kuboje. Venesueloje viskas dingo nuo lentynų, žmonės badauja. Gera ekonomika šalies, kuri turi pakankamai naftos, buvo sugriauta. Paimkime Kiniją. Valdžia padarė su žmonėmis sutartį: turėsite laisvą ekonomiką, bet ne laisvą politiką. Ir tas susitarimas veikia. Jums verslas, mums politika. Kinai bijo chaoso. Bet ir tai ilgai neišsilaikys, nes yra daug valstybinių prasiskolinusių įmonių. Gaminama daug neparduodamos produkcijos, bet gamyba nesustoja. Auga tušti miestai su automobiliais ir kita technika, nes jų nėra kur dėti. Užtat žmonės turi darbą (apie tai kalbėjome anksčiau). Pasaulis keičiasi, ir mes nežinome, kas bus ateity. Ar galėjom prieš dvidešimt metų pasakyti, kad kompiuterį, IPhone‘ą nešiosimės kišenėje?

Bet techninis progresas ekologine prasme gali būti pražūtingas…

Pavyzdžiui, diegiami elektriniai automobiliai. O bateriją pagaminti labai brangu, ir ji sukelia baisią taršą. Baterijų utilizavimas trunka 40 metų. Kasyklos, kuriose išgaunamos medžiagos joms pagaminti irgi labai teršia aplinką.

Taigi reformos turi būti daromos matant jų tarpusavio sąsajas. Skatinčiau vyriausybę galvoti, kokios bus pasekmės. Jei viena dalis neveiks, neveiks ir visas „aparatas“. Reikia mokėti viską apskaičiuoti. Juk pinigai visą laiką cirkuliuoja. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau mokesčių surenkama.

Koks modelis buvo Lietuvoje tarpukariu?

Už išdalytą žemę ūkininkams, atimtą iš bajorų, šiems buvo atlyginta vertybiniais popieriais, už juos galima buvo statyti fabrikus. Žmonės nieko neprarado. O už valstybės remiamą mokslą, baigus universitetą ir gavus darbą, reikėdavo atidirbti, kad kiti žmonės tą mokslą gautų. Tarp valstybės ir žmonių buvo solidarumas.

Apibendrinkite pokalbį vienu sakiniu.

Lietuva turi rasti savo nišą pasaulyje, kurioje galės pirmauti.

2018.06.11; 09:00

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?

Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!

Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.

Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?

Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano  nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.

Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.

Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?

Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.

Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?

Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.

Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?

Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.

Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.

Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.

Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.

Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos.  Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.

Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?

Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.

Bet juk tai  – ekonomikos abėcėlė.

Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.

Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?

Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.

Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).

Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.

Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?

Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.

Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.

Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?

Mano  nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.

Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).

(Bus daugiau)

2018.06.10; 10:18

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.

Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.

Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą. 

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant,  aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.

Lietuvos ekonominis planas

Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747” lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.

Išlaidų mažinimas

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  1. Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
  2. Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių” ir „Mažeikių Naftos” įmones.
  3. Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
  4. Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
  5. Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
  6. Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
  7. Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.

Mokesčių lengvatos

  1. Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
  2. Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
  3. Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
  4. Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
  5. Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje”. Reikia vengti šio neigiamo elemento.

Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
  1. Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams”, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
  2. Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
  3. Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
  4. Turizmas.
  5. Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
  6. Administraciniai centrai.
  7. Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų
    Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

    neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.

Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
  1. Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
  2. Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
  3. Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
  4. Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas  žmonėms gydytis.
  5. Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.

Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .

Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

2018.05.10; 07:39