Antanas RAŠIMAS
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neseniai svečiavosi Prancūzijoje. Paryžiuje jis gyrėsi, kaip su savo komanda sėkmingai šalina iš valdžios visus korupciniais ryšiais susipainiojusius politikus.
Tačiau mums vidinės Armėnijos trintys – ne tiek svarbios. Mums pirmiausia turėtų rūpėti tarptautiniai reikalai. Taigi: ką naujasis Armėnijos lyderis Paryžiuje prakalbo apie Kalnų Karabacho konfliktą?
Leidinio „Le Monde“ žurnalistai Markas Semo ir Gaidz Minasianas, paėmę interviu iš Paryžiuje su oficialiu vizitu viešėjusio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, išgirdo:
„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“
Įžūliau meluoti, nei meluoja N.Pašinianas, – nebeįmanoma. Vakaruose puikiai žinoma, kad nėra jokios neva ypatingomis sąlygomis susiformavusios Kalnų Karabacho tautos, kaip ir nėra neva natūraliai atsiradusios Kalnų Karabacho valdžios. Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupuotame Kalnų Karabache šiandien gyvena armėnai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų armėnų, sakykim, gyvenančių sostinėje Jerevane. Tai ta pati tauta. Skirtumas tarp jų nebent toks, koks susiformuoja tarp, sakykim, lygumose ir kalnuose gyvenančių čečėnų, šiaurinėje ir pietinėje Kazachstano dalyje gyvenančių kazachų ar tarp lietuvių žemaičių ir lietuvių dzūkų.
Jūs norite paklausti, kodėl „Didžiosios Armėnijos“ fanatikai kiekviena proga apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, neva Kalnų Karabache gyvena ne šiaip armėnai, o armėnams gimininga Kalnų Karabacho tauta, panorusi atsiskirti nuo Azerbaidžano dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą? Atsakymas akivaizdus. Jei šią „tiesą“ Jerevano propagandistams pavyktų įpiršti tarptautinei bendruomenei, Armėnija teoriškai pridengtų Kalnų Karabacho okupacijos faktą. Bet, kaip rašo, pavyzdžiui, slaptai.lt ir propatria.lt portaluose rašytoja dr. Daiva Tamošaitytė, „Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą“.
Žodžiu, beveik visos Armėnijos valdžios, įskaitant buvusį prezidentą Seržą Sargsianą ir dabartinį premjerą Nikolą Pašinianą, stengiasi paslėpti didįjį melą: esą Kalnų Karabache dabar šeimininkauja specifinės kilmės karabakiečiai, norintys atsiskirti nuo azerbaidžaniečių, bet nenorintys prisijungti prie Armėnijos.
Ir vis dėlto melo kojos – trumpos. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, tiek NATO ir ES narė Lietuva suvokia: Kalnų Karabachas atplėštas nuo Azerbaidžano lygiai tokiu pat būdu, kaip ir atplėštos teritorijos nuo Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Skirtumas tarp Kalnų Karabacho ir, sakykim, Krymo okupacijos – mažytis. Krymą okupavo Rusija, o Kalnų Karabachą užėmė Rusijos padedama Armėnija (apie tai portale slaptai.lt daug rašė žurnalistas Gintaras Visockas ir istorikas Algimantas Liekis).
Žodžiu, Azerbaidžano valdžia elgiasi teisingai, kai atsisako derėtis su šiandien Kalnų Karabache įsitvirtinusiais armėnų separatistais. Ukraina, Gruzija ir Moldova elgiasi lygiai taip pat teisingai ir išmintingai, kategoriškai nesutikdama derėtis su Padniestrės, Abchazijos ar Donbaso separatistais kaip „lygus su lygiu“. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas teisus, nenorėdamas derėtis su azerbaidžaniečius iš Kalnų Karabacho išstūmusiais kolonizatoriais, o Armėnijos premjeras N.Pašinianas primityviai meluoja, kai dedasi nesuprantantis, „kodėl Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia“.
Taip pat akivaizdu, kad N. Pašinianas blefuoja, kai sako, jog nūnai Kalnų Karabache gyvenantys armėnai tenori atsiskirti nuo Azerbaidžano, bet nenori prisijungti prie Armėnijos – siekia tapti nuo niekieno nepriklausoma valstybe. Jei armėnų separatistams pavykų įyvendinti šį klastingą planą, jie ilgainiui vis tiek prisijungtų prie Armėnijos. Nes tikrasis jų tikslas – prisijungimas prie Armėnijos. Atskira Kalnų Karabacho valstybė – tai tik dėmesį nuo tikrųjų tikslų nukreipianti apgaulė – kaip ir Padniestrės, Pietų Osetijos ar Donbaso respublikos.
Tačiau pats įžūliausias N. Pašiniano melas – „esą gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei“. Be išankstinių nusiteikimų atidžiai pažvelkime į azerbaidžaniečių – armėnų tarpusavio santykių istoriją ir taps akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – ne tokie baisūs, kaip juos vaizduoja armėnų propagandistai, o armėnai – ne tokie šventi, kaip dedasi.
Juolab kad tvirtinimas, girdi, „armėnams pavojinga kartu gyventi su azerbaidžaniečiais“, – panašus į šovinistinę abrakadabra. Visos tautos gali taikiai bendrauti: vokiečiai ir žydai, rusai ir ukrainiečiai, gruzinai ir osetinai, lietuviai ir lenkai… Draugiškai gyventi galėtų ir armėnai su azerbaidžaniečiais. Tik reikalinga abipusė tolerancija. Taip pat svarbu, kad būtent abi pusės atsisakytų nepagrįstų teritorinių ambicijų bei pripažintų savo klaidas. Bet armėnų separatistai nenori girdėti tarptautinės bendruomenės tvirtinimų, jog, remiantis visuotinai pripažįstama tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Būtent taip ir ne kitaip: armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui iš jo atimtas Kalnų Karabacho teritorijas (maždaug 20 proc.), liautis pretenduoti į Nachičevanės autonominę respubliką ir, vaizdžiai tariant, dėkoti, kad oficialusis Baku nereikalauja atiduoti kadaise carinės Rusijos okupuotos Irevanės gubernijos (dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas ir jo apylinkės).
O kol Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas linkęs akiplėšiškai meluoti net tarptautinėse išvykose (turiu omenyje vizitą į Paryžių), siūlau rimčiau panagrinėti ir kitas panašaus pobūdžio falsifikacijas. Nebūtinai – karyboje ar politikoje.
Imkime muzikinius atvejus. Prisiminkime azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo sukurtą operetę „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusią 1913-aisiais metais (vėliau ji visame pasaulyje pripažinta muzikiniu Azerbaidžano šedevru). Taigi vienas armėnų kilmės verslininkas pabandė uzurpuoti šio šedevro autorystę. Tai 1917-aisiais metais padarė išeivis iš Tifliso (dabartinio Tbilisio) režisierius Rubenas Mamulianas. Beje, šis vyras puikiai žinojo, kad muzikinis perlas „Aršin mal alan“ priklauso azerbaidžaniečių muziko plunksnai. Tačiau tai jam nesutrukdė Holivude pastatyti neva „klasikinę armėnų muzikinę komediją „Aršin mal alan“.
Bandymas muzikinį akivaizdžiai azerbaidžaniečio autoriaus kūrinį paversti armėnišku – iškalbingas. Iškalbingas todėl, kad istorija nežino priešingų nutikimų: argi azerbaidžaniečiai kada nors savinosi armėnų autorių muzikinius kūrinius kaip savus, ar azerbaidžaniečių autoriai kada nors apkaltinti plagijavę kitų tautų kūrinius?
Todėl siūlau: kodėl nepratęsus pasakojimų apie politines ir kultūrines falsifikacijas bei klastotes, kurių pagalba oficialusis Jerevanas iškraipo tikrąją Pietų Kaukazo istoriją? Turėtume išsamų, ilgą straipsnį iš mažų mažiausiai keliolikos dalių. Arba storą knygą, kaip istoriją klastoja ne tik Rusija, bet ir Rusijos karines bazes į savo teritoriją ilgam įsileidusi jos sąjungininkė Armėnija.
2018.09.23; 11:40
