Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) nariai pirmadienį Seime susitinka su Lietuvos banko atstovais. Centrinis bankas pristatys finansinio stabilumo apžvalgą. Taip pat diskusijos metu planuojama užduoti ir platesnius klausimus dėl galimos krizės ženklų Lietuvoje, Eltai teigė BFK pirmininkas Stasys Jakeliūnas.
„Taip pat, remiantis Švedijos centrinio banko finansinio stabilumo ataskaita, klausime ir apie situaciją Švedijoje. Klausime dėl makroprudencinės politikos vykdymo, kaip bankai jos laikosi ir ar nereikia papildomų priemonių. (…) Šie dalykai susiję finansiniu stabilumu ir krizės prevencija. (…) Visa kita bus diskusijos metu priklausomai nuo komiteto poreikio“, – Eltai sakė S. Jakeliūnas.
Kaip ELTA jau skelbė, už biudžetą atsakingas ES komisaras Guntheris Oettingeris yra perspėjęs, kad pasaulio ekonomikos padangė pastaruoju metu gerokai aptemo.
„Matome, kad tvenkiasi debesys virš pasaulio ekonomikos, pastarųjų šešerių metų vakarėlis baigiasi“, – kalbėjo G. Oettingeris.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas yra sakęs, kad ekonomikos augimo sulėtėjimo ir net krizės galima laukti per artimiausius 2-3 metus, tačiau tiek Lietuvos bankas, tiek šalies Vyriausybė šiems procesams esą yra gerokai labiau pasirengusi nei prieš dešimtmetį.
Banko „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė, kad krizė tikrai bus, tačiau neaišku, kada išryškės ją lemsiantis „išorinis šokas“. Kad ir kaip būtų, jo teigimu, Lietuvos ekonominė padėtis dabar yra visai kitokia nei buvo prieš praėjusią krizę, ir vidutinio stiprumo sukrėtimas šalies būklei nebūtų toks sunkus.
Tuo metu ekonomistas Gitanas Nausėda yra sakęs, kad, nors išvados po buvusios ekonominės krizės ir yra padarytos, tačiau nauja krizė gali turėti kiek kitokį pobūdį dėl prekybos karų, akcijų kursų pervertinimo ar Pietryčių Azijos skolų. Vis dėlto, kaip pabrėžė G. Nausėda, gali būti, kad nuo naujos krizės nepavyks visiškai apsisaugoti.
Finansų ministras Vilius Šapoka yra pasakęs, kad svarbu ne tik būti gerai pasiruošusiems, bet ir neįsikalbėti ligos.
„Sunkesniems laikams visuomet turime ruoštis. Kuo noriu pasidžiaugti – tai, kad trečius metus iš eilės pirmą kartą Lietuvos istorijoje mes kaupiame rezervus. Bet taip pat labai svarbus dalykas – neįsikalbėti ligos“, – teigė V. Šapoka.
Lapkritį naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktas tyrimas rodė, kad, pastaruoju metu ekonomistams ir politikams kalbant apie tai, jog galimai artėja nauja krizė, daugiau nei pusė apklaustų gyventojų dėl to jaučia nerimą ir susirūpinimą.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuva ir Latvija ne tik prasčiau tvarkėsi su viešaisiais finansais krizės akivaizdoje, bet ir daug vėliau sureagavo į artėjančios krizės ženklus nei Estija, sakė Seimo narė Ingrida Šimonytė.
Buvusi finansų ministrė I. Šimonytė trečiadienį liudijo Seimo Biudžeto ir finansų komitete (BFK), atliekančiame prieš dešimtmetį įvykusios finansų krizės tyrimą.
Komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas I. Šimonytės klausė, ar ji sutinka, kad Lietuvoje veikiančių bankų priklausomybė nuo pirminių bankų, o šių priklausomybė nuo tarptautinių rinkų prieš dešimtmetį sustojus perfinansavimo grandinei buvo vienas iš kertinių veiksnių, sukėlusių krizę Baltijos šalyse.
I. Šimonytė teigė, kad neginčija to, jog tai tikrai buvo labai svarbus veiksnys, tačiau į viską esą reikia žiūrėti kompleksiškai: kaip skirtingai šalys tvarkėsi su viešaisiais finansais krizės akivaizdoje ir kada sureagavo į artėjančios krizės ženklus. Latvija ir Lietuva, pasak I. Šimonytės, visa tai darė blogiau nei Estija.
„Trys skirtingos šalys išėjo su panašiomis pasekmėmis ekonomikai – Lietuvoje realios ekonomikos nuosmukis buvo netgi mažiausias, lyginant su kitomis šalimis, – ir su skirtingais poveikiais viešiesiems finansams. Nepaisant to, kad kreditavimo kanalai, bankų grupės ir kreditavimo politikos buvo tos pačios visose Baltijos šalyse, bet kai kurios šalys, konkrečiai turiu omenyje Estiją, turėjo savo požiūrį, kaip tvarkomi viešieji finansai, ir todėl pasekmės, bent jau viešajame sektoriuje, buvo gerokai mažesnės. Jau neminint to fakto, kad jie į kredito lėtėjimą pradėjo reaguoti dar 2007 metų rudenį, skirtingai nuo Lietuvos ir Latvijos, kurios tuo metu sakė, kad viskas labai gerai, labai šaunu, ir jokios krizės nebus“, – komiteto posėdyje kalbėjo parlamentarė.
Kaip ELTA jau rašė, BFK dėl buvusios krizės jau liudijo ekonomistas Gitanas Nausėda, kuris iki paskelbiant, kad dalyvaus 2019 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose, ėjo SEB banko prezidento patarėjo pareigas.
Komiteto pirmininkas S. Jakeliūnas klausė ekonomisto, ar prasidėjus destruktyviems procesams finansų ir nekilnojamojo turto rinkose, Lietuvoje veikiančiame Skandinavijos SEB banke buvo žinoma, kad pirminiai bankai yra stipriai priklausomi nuo išorės veiksnių.
G. Nausėda patvirtino, kad tai buvo žinoma, tačiau Lietuvoje veikiantys bankai esą stengėsi mažinti šią priklausomybę.
Komiteto nariams į klausimus atsakinėjo ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis parlamentinio tyrimo nariams sakė, kad pagrindinės finansų krizės priežastys buvo išorinės, tačiau padėtį apsunkino ir nepamatuoti valstybės bei jos gyventojų lūkesčiai.
Jo teigimu, tai, kad šalyje buvusių paskolų portfelis augo sparčiau negu didėjo nacionalinės pajamos, buvo vienas iš veiksnių, kuris padidino Lietuvos atotrūkį nuo potencialo.
Tuo metu komitetui taip pat liudijęs buvęs ministras primininkas Andrius Kubilius sakė, kad prieš dešimtmetį vykusios finansų krizės įkarštyje sunku buvo surasti kitokių sprendimų nei skolintis iš komercinių bankų, nes valdantieji dirbo netekę stabilumą garantuojančios daugumos Seime.
BFK atliekamą tyrimą ketinama baigti iki 2019 metų balandžio vidurio.
Likus metams iki svarbių Europos Parlamento rinkimų, europiečių pritarimas Europos Sąjungai (ES) pasiekė rekordines aukštumas. Daugiau kaip du trečdaliai ES piliečių mano, kad jų šalis turi naudos iš narystės Bendrijoje, rodo trečiadienį Briuselyje paskelbti „Eurobarometro“ duomenys. Tai yra aukščiausias rodiklis Europoje nuo 1983-iųjų. Tuo metu ES (tada organizacija dar vadinosi Europos Bendrija) turėjo daug mažiau narių.
Euro finansų krizės pradžioje 2010 metais europiečių pritarimas ES dar buvo gerokai mažesnis. 53 proc. žmonių tada manė, kad jų šalies narystė ES yra naudinga. Ir per pabėgėlių krizę 2015 ir 2016 metais palankumas ES buvo menkesnis.
Remiantis dabartiniais duomenimis, be kita ko, skaičius tų, kurie mano, kad jų balsas ES kažką reiškia (48 proc.) viršija skeptikų skaičių (46 proc.). Ši tendencija prasidėjo antrajame 2016 metų pusmetyje po britų sprendimo palikti ES. Tai esą buvo „skambutis pabusti“.
Vis dėlto žvelgiant į bendrus politinius įvykius Europoje, ir toliau vyrauja skepsis. Tik 32 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad įvykiai klostosi teisinga linkme. Tačiau palyginti su ankstesniais metais, ir čia pastebimos šiek tiek gerėjančios tendencijos.
Dar vienas geras „Eurobarometro“ apklausos rezultatas: trečdalis apklaustųjų (32 proc.) jau dabar žino, kad kitą pavasarį vyks Europos Parlamento rinkimai. Jie atskirose ES valstybėse bus surengti 2019 metų gegužės 23-26 dienomis.
Dauguma Rytų Europos šalių gali pasigirti gausiomis išeivių bendruomenėmis užsienyje, bet Albanija šioje srityje išskirtinė valstybė. Emigracija iš šalies prasidėjo dar XV amžiuje ir neslūgsta iki šiol, tačiau per pasaulį nusiritus finansų krizei 2009 m., šalį užplūdo nematytas reiškinys – grįžtantys išeiviai.
Emigracijos istorija
Erelių šalyje arba Škiperijoje, kaip Albaniją vadina vietos gyventojai, daug amžių buvo neramu. Nuolatiniai karai ir nepritekliai skatino albanus emigruoti į saugesnius ir turtingesnius kraštus.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
1506 m. po krikščionių sukilimo pralaimėjimo Osmanų imperijai ir nacionalinio herojaus Skanderbego mirties, iš šalies pasitraukė kas ketvirtas gyventojas. XIX amžiuje jau vietos musulmonai ieškodami geresnio gyvenimo traukė į Stambulą, Rytų Turkiją ir Egiptą. Net dabar Turkijoje albanų kilmės gyventojų priskaičiuojama keli milijonai. XX amžiuje prasidėjo emigracija į tolimesnius kraštus JAV, Argentiną, Australiją.
Albanija visais laikais buvo labai neturtingas kraštas ir iki šiol yra pati skurdžiausia Europos šalis. Pasaulio Banko duomenimis, valstybės BVP sudaro vos trečdalį ES vidutinio lygio, apie 18 proc. gyventojų skursta, o du trečdaliai verčiasi sunkiai. 1990 m. atsikračiusi labai nuožmaus komunistinio režimo, Albanija nesugebėjo užtikrinti tvarios pažangos ir iš esmės pagerinti ekonominės situacijos. Taigi vos žlugus komunizmui, iš šalies vėl plūstelėjo emigrantai.
Skaičiuojama, kad Graikijoje iki krizės 2009 m. gyveno apie 600 tūkst. albanų, Italijoje dar 500 tūkst. Tai tik skaičiai apie Albanijos piliečius. Vyriausybės Tiranoje duomenimis viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje. Jeigu norėtume suskaičiuoti visus albanų kilmės žmones, tai jų susidarytų keletą kartų daugiau. Patys albanai iš Albanijos nenori būti tapatinami su albanais, kurie gyvena aplinkinėse šalyse Kosove, Juodkalnijoje ir Makedonijoje. Ypač apie kosovarus dažnai atsiliepiama labai nepalankiai.
Šalis priklausoma nuo Graikijos ir Italijos
Gausios albanų išeivių bendruomenės susikūrė Vokietijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Austrijoje, bet pagrindinės emigracijos kryptys buvo dvi: į kaimyninę Graikiją ir istoriniais ryšiais susijusią Italiją. Italijoje albanų bendruomenė gyvena jau nuo Skanderbego laikų ir jau tapusi vietos kultūros dalimi.
Kadangi Erelių šalis labai neturtinga, bet turi didelę išeivių bendruomenę, tai vienas svarbiausių ekonomikos ramsčių yra perlaidos iš užsienio. 2007 m. pervedimai buvo beveik pasiekę rekordinę 1 mlrd. eurų sumą, tai 10 proc. visos valstybės BVP, o absoliuti dauguma iš Graikijos ir Italijos. Abi šalis donores ištikus ekonominei krizei, pinigų į Albaniją srautai sumažėjo beveik perpus, o tai smarkiai sumažino vietos vartojimą ir dar labiau pagilino ir taip jau dideles ekonomines problemas.
Recesija Graikijoje ir Italijoje neigiamai veikia ir kitus ūkinius ryšius su Albanija. Sumažėjo investicijų, turistų, pramonės užsakymų, sudrebėjo nuo Atėnų priklausomas bankinis sektorius. Trečdaliu sumažėjo tarptautinė prekyba. Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, kurie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.
Reemigrantai nelaukiami
Nedarbas Italijoje ir Graikijoje jau keletą metų laikosi rekordinėse aukštumose visoje Europoje ir perkopia 20 proc., jaunimo nedarbas dar aukštesnis ir siekia 40 proc. Tokius socialinius procesus pirmiausia pajuto darbininkai iš Albanijos. Vieni didžiausių darbuotojų atleidimų buvo statybos sektoriuje, kur kaip tik dirba dauguma imigrantų. Graikija ėmėsi naikinti leidimus albanams gyventi šalyje, savo politiką sugriežtino ir Italija, todėl albanams neliko nieko kito, kaip grįžti į gimtinę. Kai kurie joje nėra buvę 20 metų, užsienyje gimę vaikai net nebekalba savo istorinės Tėvynės kalba. Tai tapo dideliu iššūkiu Tiranai.
2008–2014 m. į Albaniją grįžo apie 180 tūkst. reemigrantų. Politikai drąsinasi kalbėdami apie atsiveriančias galimybes panaudoti grįžusiųjų žinias ir patirtį, bet iš tiesų gimtinė neturi ką jiems pasiūlyti. Problemos kaimyninėse šalyse smarkiai atsiliepė ir Škiperijoje, todėl Vyriausybės galimybės padėti integruotis grįžtantiems labai ribotos. Sumažėjus perlaidoms iš užsienio, padaugėjo blogų paskolų bankuose ir smarkiai smuko vietos nekilnojamojo turto rinka, kuri buvo ekonomikos variklis paskutinius keletą metų. Nedarbas viršijo 13 proc., o darbo užmokestis 10 kartų mažesnis nei ES. Patys grįžusieji skundžiasi susiduriantys ir su vietinių priešiškumu.
Elda Uzhuri, dviejų paauglių berniukų mama, grįžusi iš užsienio, pasakoja, kad Graikijoje vaikai buvo laikomi albanais, o dabar vietiniai juos laiko graikais užsieniečiais.
Išeitis – vėl emigracija
Grįžusieji iš užsienio sunkiai pritampa istorinėje Tėvynėje ir vėl ieško kelių, kaip išvykti. Nauja kryptis buvo tapusi Vokietija. 2015 m. beveik 55 tūkst. naujų imigrantų iš Albanijos siekė leidimo likti gyventi, tačiau Vokietijos vyriausybė, susidurianti su didele imigrantų banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, paskelbė Albaniją saugia šalimi ir griežtai atsisako priimti albanus. Imigracijos tarnyboms buvo duoti nurodymai ne tik nesuteikti naujų leidimų gyventi, bet ir išsiųsti jau seniau gyvenančius.
Sunku tikėtis, kad dauguma reemigrantų liks Albanijoje ilgam. Sunki valstybės ekonominė padėtis, prasta infrastruktūra ir miglotos ateities perspektyvos neskatina sieti savo ateities su Erelių šalimi. Tai patvirtina tyrimo duomenys, kad tik 8 proc. iš grįžusiųjų investuoja Albanijoje, likę 92 proc. to daryti neketina.
2013 m. po ekonomikos sukrėtimų buvo išrinkta nauja Vyriausybė Tiranoje, kuri supranta katastrofišką „protų nutekėjimo“ problemą, bet naujai pradėtos reformos greitų rezultatų nežada, o gyventojai permainų nori tuoj pat.
Albanijos ekonomika ir socialinis gyvenimas 25 m. sukosi apie gausias išeivių bendruomenes. Dabar nusistovėję ūkiniai ryšiai trūkinėja ir nepanašu, kad situacija grįš į anksčiau buvusią. Kaimyninės šalys Pietų Europoje turi didelių ekonominių problemų, kurių suvaldymui gali prireikti dešimtmečio, o Šiaurės Europą pasiekiantys gausūs pabėgėlių srautai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos iš esmės pakeitė požiūrį į imigrantus iš Pietų Europos.
Tiranai pats metas pergalvoti savo šalies strategiją. Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.
