BND žvalgybos emblema
Berlynas, rugsėjo 8 d. (AFP-ELTA). Du vokiečiai apkaltinti valstybės išdavyste už tai, kad rinko valstybės paslaptis iš Vokietijos užsienio žvalgybos agentūros BND ir perdavė jas Rusijai, penktadienį pranešė prokurorai.
Šie asmenys, įvardyti kaip Carstenas L. ir Arthuras E., kaltinami dirbę su Rusijos verslininku, kad „gautų iš BND slaptos informacijos“, ir perdavę ją Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FST).
BND darbuotojas Carstenas L. buvo suimtas 2022 m. gruodį, o jo bendrininkas sulaikytas po mėnesio, iš JAV atvykęs į Miuncheno oro uostą. Carstenas L. kaltinamas perdavęs BND dokumentus Arthurui E., šis savo ruožtu perdavė juos kontaktiniam asmeniui Rusijoje, sakoma prokurorų pranešime.
2022 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais Carstenas L. tariamai atspausdino arba padarė devynių BND vidaus dokumentų ekrano kopijas. Tada jis perdavė informaciją Arthurui E., kuris nuvežė dokumentų skaitmenines nuotraukas į Maskvą, atspausdino jas ir perdavė FST. Rusijos verslininkas esą suorganizavo susitikimus Maskvoje ir sumokėjo už Arthuro E. skrydžius.
Informacija buvo įslaptinta ir jos nutekinimas sukėlė rimtą pavojų Vokietijos saugumui, nurodė prokurorai.
Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.
Teigiama, kad FST sumokėjo Carstenui L. mažiausiai 450 tūkst. eurų, o Arthurui E. – mažiausiai 400 tūkst. eurų, Arthuras E. paėmė mokėjimus iš Maskvos grynaisiais. Grįždamas į Vokietiją Carstenas L. pasirūpino, kad jo bendrininkas oro uoste praeitų muitinę.
Jei įtariamieji bus pripažinti kalti išdavę valstybę, jie gali būti įkalinti iki gyvos galvos.
Nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje Rusija ir Vokietija nesutaria dėl kelių įtariamo šnipinėjimo atvejų. Birželį, Maskvai tęsiant karą Ukrainoje, Vokietijos vidaus saugumo agentūra BfV perspėjo dėl „agresyvios Rusijos šnipinėjimo operacijos“ pavojaus. Vakarų sankcijos Rusijai ir parama Ukrainos karinei gynybai lemia, kad Kremlius „vis labiau suinteresuotas“ rinkti informaciją, sakoma BfV metinėje ataskaitoje.
Rugpjūtį Vokietijos pilietis, dirbęs kariuomenėje, buvo suimtas dėl įtarimų šnipinėjimu Rusijai. 2022-ųjų lapkritį vokiečiui buvo skirta lygtinė bausmė už informacijos perdavimą Rusijos žvalgybos tarnyboms, kai jis buvo Vokietijos kariuomenės atsargos karininkas.
Latvijos saugumo emblemaLatvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Ryga, rugpjūčio 25 d. (dpa-ELTA). Latvijoje saugumo institucijos sulaikė keturis asmenis, įtariamus bendradarbiavus su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FST). Šie Latvijos piliečiai FST pavedimu vykdė veiklą, nukreiptą prieš Latvijos ir jos gyventojų saugumą, penktadienį Rygoje pranešė šalies saugumo policija. Pateiktais duomenimis, rugpjūčio 1 d. prieš įtariamuosius pradėtas baudžiamasis procesas. Trys jų lieka sulaikyti.
Per kratas 14 vietų visoje šalyje konfiskuota daug duomenų laikmenų ir dokumentų. Be to, rasta, kaip manoma, strateginės reikšmės įrangos, kuri, anot institucijų, buvo naudojama neteisėtai operatyvinei veiklai. Dėl vykdomo tyrimo daugiau detalių neskelbiama.
FSB stebi tave dieną naktį
Maskva, balandžio 13 d. (dpa-ELTA). Po rusų propagandisto Vladleno Tatarskio nužudymo Sankt Peterburge Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) pareiškė identifikavusi ukrainietį, prisidėjusį prie išpuolio. 35 metų vyras paslėpė sprogmenį biuste, kuris sprogo kavinėje, ketvirtadienį pranešė FSB.
Bus paskelbta tarptautinė ukrainiečio paieška. Jis, anot FSB, veikė Ukrainos slaptųjų tarnybų pavedimu.
Pasak FSB, vyras po išpuolio išvyko iš Rusijos. Jis esą balandžio 3 d. per Armėniją išskrido į Turkiją. Rusijos valstybinė žiniasklaida paskelbė spėjamo nusikaltėlio asmeninius dokumentus ir nuotraukas.
FSB taip pat dėl „teroristinio išpuolio“ dar kartą apkaltino ir kalinamo Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno bendražygius. Ukraina neigia sąsajas su nužudymu.
V. Tatarskis žuvo per sprogimą Sankt Peterburgo kavinėje balandžio 2 d. Dešimtys žmonių buvo sužeisti. 26 metų moteris, kuri buvo sulaikyta dėl išpuolio, prisipažino kavinėje perdavusi biustą V. Tatarskiui. Tačiau ji esą manė, kad biuste paslėpta „blakė“, skirta pasiklausyti tinklaraštininko, kuris intensyviai pranešinėjo apie Rusijos karą Ukrainoje.
Šaulys. Į ką bus šaudoma. Slaptai.lt foto
Maskva, kovo 2 d. (AFP-ELTA). Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) pareiškė, kad padėtis su Ukraina besiribojančioje Briansko srityje esą yra „kontroliuojama“.
Anot FSB, paveiktoje teritorijoje buvo pradėta „išminavimo“ operacija, ten tariamai aptikus „daugybę sprogmenų“.
Tokie tarnybos komentarai paskelbti po to, kai anksčiau ketvirtadienį Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie neva iš Ukrainos į Brianską prasiskverbusią diversantų grupę, kurią sudaro apie 50 asmenų. Briansko gubernatorius Aleksandras Bogomazas tvirtino, kad esą yra žuvusių civilių. Jis kalbėjo apie menamus „ukrainiečių nacionalistų“ apšaudymus, dronų atakas ir įkaitais paimtus žmones.
Nepaisant to, vėliau atsakomybę už incidentą prisiėmė Rusijos savanorių korpusas (RSK). Jo nariai tvirtino įžengę į Brianską norėdami „parodyti tėvynainiams, jog yra vilties, kad laisvi rusai su ginklu rankose gali kovoti su režimu“.
RSK sudaro rusai, kurie nuo 2014 metų kovoja Ukrainos pusėje. Jis buvo įkurtas 2022 metų rugpjūtį ir yra pavaldus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Teritorinių gynybos pajėgų Tarptautiniam legionui.
FSB emblema
Maskva, gruodžio 26 d. (AFP-ELTA). Rusijos vidaus saugumo tarnyba FSB pirmadienį pranešė nukovusi grupę diversantų iš Ukrainos, mėginusių patekti į Rusijos pasienio regioną.
„Per 2022 m. gruodžio 25 d. įvykusį susirėmimą žuvo keturi diversantai, mėginę iš Ukrainos patekti į Briansko srities teritoriją“, – sakoma FSB pranešime, kurį perdavė Rusijos naujienų agentūros. Jame priduriama, kad jie turėjo užsienio ginklus ir „savadarbius sprogstamuosius įtaisus“. FSB teigimu, jie neva turėjo vokiškus automatus, navigacijos įrangą ir „keturis savadarbius sprogstamuosius įtaisus“.
Naujienų agentūrų paskelbtame ir FSB priskiriamame vaizdo įraše buvo matyti ant žemės išguldyti keli kruvini kūnai su žiemine maskuojamąja apranga ir ginklais.
Rusija kaltina Kyjivui palankias jėgas įvykdžius daugybę sabotažo išpuolių, įskaitant sprogimą, apgadinusį aneksuotą Krymą su Rusija jungiantį tiltą.
Praėjusią savaitę Rusijos įstatymų leidėjai pritarė ilgoms įkalinimo bausmėms „diversantams“, pabrėžę teroro grėsmes, įskaitant iš užsieniečių, vykstant konfliktui Ukrainoje.
FSB emblema
Kyjivas, spalio 10 d. (ELTA). Sprogimas ant Krymo tilto gali būti naudingas Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FSB). Tai televizijos kanalui „Freedom“ pareiškė Ukrainos saugumo tarnybos atsargos generolas majoras Viktoras Jagunas.
Pasak kariškio, jis visiškai netiki, kad šiame incidente galima įžvelgti „Ukrainos pėdsaką“.
„Reikia tiesiog žiūrėti tiesai į akis. Ukrainos specialiosios tarnybos, pagaliau ir Ukraina apskritai nenaudoja teroristinių organizacijų metodų, o čia buvo įvykdytas teroro aktas. Jis, kaip aš manau, buvo suderintas su valstybinės valdžios institucijomis“, – teigė V. Jagunas.
Anot jo, užvažiuoti ant Krymo tilto be patikros tiesiog neįmanoma. Generolas taip pat neatmeta, kad sprogusį sunkvežimį galėjo vairuoti mirtininkas.
„Tai tikrai ne mūsų metodai. Ir tas faktas, kad sprogimas nugriaudėjo šalia ešelono su degalais, irgi rodo, kad tai galėjo būti suderinti veiksmai. Ir visi šie veiksniai byloja, kad kažkokios Rusijos specialiosios tarnybos veikiausiai panaudojo sprogimą savitarpio santykių aiškinimuisi“, – pridūrė jis.
Dega Krymo tiltas. EPA – ELTA foto
V. Jagunas pažymėjo, kad anksčiau tilto apsauga rūpinosi Rusijos ginkluotosios pajėgos ir Rusijos gvardija, bet po sprogimo jį kontroliuoja FSB. Sprogimas ant Krymo tilto. 2022 spalio 7-oji. EPA – ELTA foto
„Manau, kad šis teroro aktas buvo naudingas FSB, kuri šitaip visą atsakomybę suvertė Rusijos gvardijai ir ginkluotosioms pajėgoms. Ir tai toks „kamuolio perdavimas“ tiems, kurie dabar labiausiai kritikuojami, kurie iš esmės kaltinami „specialiosios operacijos“ sužlugdymu“, – aiškino generolas.
Jis taip pat neatmetė, kad FSB nori perimti valdymą į savo rankas ir performuoti „specialiąją operaciją“ į „antiteroristinę operaciją“.
Šeštadienio rytą ant Krymo tilto nugriaudėjo sprogimas ir kilo smarkus gaisras.
Nebesuprantu šiandieninio Pasaulio. Galite mane pravardžiuoti kaip tik norite, tačiau nebijau prisipažinti – nebesuvokiu, kur galėčiau rasti bent vieną padorią valstybę?
Praėjusiuose komentaruose daug dėmesio skyriau Amerikai. Šiame komentare žvilgtelėsiu į Didžiąją Britaniją. Gal ji – sąžininga ir principinga?
ELTA praneša štai ką: Jungtinė Karalystė ir kitos Didžiojo septyneto (G7) šalys įspėjo Maskvą apie „sunkias pasekmes“, jei ši įsiverš į Ukrainą. Iš tų įspėjimų kaip iš ožio – pieno. Bet tegul. Geriau tiek, negu visai nieko. Juolab kad JK premjeras Borisas Džonsonas (Johnsonas) energingai teigė ieškosiąs „diplomatinių ir ekonominių“ pasipriešinimo Rusijos „agresijai“ priemonių. Ar jų ras – nežinia, greičiau neras. Bet tegul ieško. Juk reikia imituoti, jog dirbi. Reikia apsimesti, jog ieškoma išeičių. O JK gynybos sekretorius Benas Wallace’as leidiniui „Spectator“ net priminė, kad „ji (Ukraina) nėra NATO narė, tad mažai tikėtina, kad kas nors į Ukrainą nusiųs karių“.
„Neturėtume meluoti žmonėms, kad imsimės tokių veiksmų. Ukrainiečiai tai žino“, – kalbėjo britų gynybos sekretorius.
Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Taip, meluoti – negražu. Bet juk Londonas gudrauja. Tiksliau tariant – meluoja. Ukraina nėra NATO narė. Tačiau oficialusis Londonas yra įsipareigojęs saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Jeigu Ukrainą užpuolė – ginkite ją visomis priemonėmis, taip pat ir jėga. Kodėl neprisimenate 1994-ųjų metų gruodžio 5-osios dienos, kai buvo pasirašytas garsusis Budapešto memorandumas? Kas jame brūkštelėta, pone gynybos sekretoriau? Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos lyderiai saugos Ukrainos teritorinį vientisumą, jei Kijevas atsisakys branduolinės ginkluotės. Tą dokumentą nuo britų, beje, pasirašė premjeras Džonas Meidžoras (John Major), nuo JAV – prezidentas Bilas Klintonas (Clinton). Tad kodėl nesaugojate Ukrainos?
Man regis, Londonas ne tik išdavė Ukrainą, bet gėdingai slepia savo išdavystę. Jei Didžioji Britanija būtų padori valstybė, britų kariai drauge su amerikiečiais būtų permesti į Ukrainą dar tą pačią dieną, kai „žalieji žmogeliukai“ veržėsi į Krymą. Ar ne taip, pone gynybos sekretoriau? O gal Londonas viešai prisipažino atšaukiantis 1994-ųjų įsipareigojimus? Tuomet grąžinkite Ukrainai iš jos išviliotus branduolinius ginklus ir dar išmokėkite milijardines baudas su milžiniškais procentais už sulaužytus įsipareigojimus. Juk taip nutinka padorių kompanjonų draugijose, kai vienas iš sandorio atstovų sulaužo duotą žodį?
Neseniai BNS paskelbė Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnį „Kalbėtis su Rusija reikia, tačiau būtina turėti aiškų tikslą“. Ką šiose pastabose akcentavo britų politikos apžvalgininkas? Tekstas svarbus, nes svarstoma, kaip reaguoti į Kremliaus ultimatumus, jog NATO privalantis ne tik atsisakyti plėtros į Rytus, bet ir, vaizdžiai tariant, susitraukti iš savo gretų išmetant Baltijos šalis ir Lenkiją. Britas E. Lukasas retoriškai klausia, kodėl Sovietų Sąjungą garbinantis V. Putinas laužo Helsinkyje 1975-aisiais metais tos pačios SSRS pasirašytus susitarumus, bylojančius, jog sienos tarp valstybių gali būti keičiamos tik taikiu būdu, sutarus abiem pusėm. Gyvybiškai svarbus brito argumentas. Tačiau kodėl britų apžvalgininkas nė žodeliu neprisimena dar vieno svarbaus argumento – 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumo? Gėda prisipažinti, jog Londonas labai panašus į Kremlių: tiek vieni, tiek kiti nesilaiko savo įsipareigojimų. Tik vienas piktas, agresyvus, kandžiojasi, kitas – kaimynų šiandien neterorizuoja…
O dabar noriu pacituoti štai tokius žodžius: “Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš Jums garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – “mūsų tai nepalies” arba “Vakarai mums padės”. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir aš Jums sakau: “Jus tai palies”. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau: “Vakarai jums nepadės”.
Taip šių eilučių autoriui 2003-aisiais atsakė Londone prieglobstį gavęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka.
Aleksandras Litvinenka ligoninėje. Paskutinės gyvenimo dienos. AP, ELTA
Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo veikla susidomėjau tuomet, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske 1999-ųjų rugsėjo mėnesį susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu, kad V. Putinas formaliai galėtų pradėti naują karinę kampaniją prieš čečėnus. O kai viena čečėniška internetinė svetainė 2003-aisiais metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroninio pašto pagalba atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį. A. Litvinenka tvirtino, jog, iškilus bėdai, Vakarai tokioms valstybėms kaip Lietuva nepadės. Tiksliau tariant, padės tik kalbomis, tik žodžiais.
A. Litvinenka atkreipė dėmesį dar į tokį argumentą: “Reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusijoje situacija plėtosis pagal blogiausią variantą”.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
2006-ųjų metų lapkričio mėnesį A. Litvinenką Londone nunuodijo radioaktyviuoju poloniu (nebepriminsiu, kas yra šios žmogžudystės užsakovai; visi puikiai žinome). Labai atidžiai sekiau, kaip Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos ir teisėsauga narpliojo šią rezonansinę bylą. Iš Didžiosios Britanijos politikų tribūnų skambėjo daug grasinimų, perspėjimų, raginimų: Kremlius privalo būti griežtai nubaustas, turės patirti rimtų nemalonumų, britų Karalystė nedovanos tokio išpuolio…
Gražiai kalbėjo Londonas. Bet juk melavo. Apart kelių smulkių sankcijų iešmininkams britai nedrįso rimtai pamokyti pono V. Putino. Po bandymų Solsberyje 2018-aisiais metais nunuodyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarybų karininką Sergejų Skripalių, – vėl jokių rimtų pasekmių nepajuto nei V.Putinas, nei jo aplinka. Nors patikinimų, jog štai dabar Didžioji Britanija tikrai duos rimtą atkirtį, – vėl būta. Bet Londonas ir vėl melavo.
Štai kokie liūdni šiandien mano prisiminimai bei sugretinimai. Belieka viltis, jog A. Litvinenka vis tik klydo, pesimistiškai žvelgdamas į Vakarus…
Rusijos slaptoji tarnyba FSB
Maskva, gruodžio 2 d. (ELTA). Rusijoje, anot žiniasklaidos, sulaikyti trys spėjami Ukrainos agentai, praneša agentūra „Reuters“.
Vienas jų kaltinamas planavęs išpuolį, ketvirtadienį paskelbė Rusijos naujienų agentūra „Interfax“, remdamasi saugumo tarnyba. Du kiti įtariami rinkę slaptą informaciją apie strategiškai svarbius objektus Rusijoje.
Spėjami agentai sulaikyti augant įtampai tarp Rusijos ir Ukrainos bei Vakarų. Jau kurį laiką netyla pranešimai apie Rusijos dalinių telkimą Ukrainos pasienyje. Vyriausybė Kijeve ir NATO baiminasi, kad dalinių judėjimas netoli sienos gali pranašauti atvirą karinę konfrontaciją. Rusija pareiškė, kad neturi planų įžengti į Ukrainą.
FSB emblema
Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai šnipinėjimu Rusijos Federacijai buvo pareikšti dviem Lietuvos Respublikos piliečiams. Savo kaltės nepripažinusiam Aleksejui Greičiui paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, Mindaugui Tunikaičiui, kuris savo kaltę pripažino ir dėl nusikaltimo gailėjosi, paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pranešė teismas.
Abu vyrai buvo kaltinami dėl bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos federaline saugumo tarnyba (FSB), siekiančia daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams, vykdant jos užduotis rinkti žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje. Kaltinamieji vienas kito nepažinojo, tačiau juos siejo ryšiai su tuo pačiu FSB agentu, veikiančiu Kaliningrado srityje. Abu kaltinamieji informaciją rinko ir ją perdavė už atlygį.
Kaltinamasis M. Tunikaitis gyveno pasienyje, nuolat vyko į Kaliningrado sritį, kur jį pasitikdavo ir rafinuotai verbavo FSB pareigūnas. M. Tunikaitis, veikdamas su Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu, beveik 6 metus stebėjo, fotografavo ir filmavo objektus, surasdavo informaciją interneto puslapiuose ar sužinodavo ją per kitus asmenis, t. y. tokiu būdu rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją. Kaltinamasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką, gailėjosi, savo parodymais padėjo susidaryti visą vaizdą apie užsienio valstybės žvalgybos institucijos vykdytą ir vykdomą veiklą. Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Kaltinamasis A. Greičius, veikdamas kartu su Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu, beveik 4 metus organizavo visiškai ar iš dalies Rusijos Federacijos žvalgybos atstovo finansuojamus renginius, fotografavo ar filmavo pačius renginius ir juose dalyvaujančius asmenis, rinko su šiais renginiais susijusią informaciją, publikavo ją Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėse, o surinktą informaciją sutartu būdu perdavė Rusijos Federacijos žvalgybos atstovui. Kaltinamasis neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl šnipinėjimo yra įrodyta.
Bylą pirmąja instancija išnagrinėjęs apygardos teismas, pripažinęs abu kaltinamuosius kaltais dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, pažymėjo, kad, nors kaltinamųjų rinkta informacija nebuvo valstybės paslaptį sudaranti informacija, tačiau įstatymų leidėjas užsienio žvalgybos organizaciją dominančią informaciją prilygina valstybės paslaptį sudarančiai informacijai.
Slaptas agentų gyvenimas. Slaptai.lt nuotr.
Skirdamas bausmę kaltinamajam A. Greičiui, teismas nurodė, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, už kurį įstatymo leidėjas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 15 metų.
Skiriant bausmę kaltinamajam M. Tunikaičiui, nustatyta, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad net ir minimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė būtų per griežta, tai prieštarautų įstatymo nuostatoms, todėl paskirta dukart mažesnė nei minimali sankcijoje numatyta bausmė.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.
Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Antradienį Šiaulių apygardos teismas baudžiamojoje byloje, kurioje Deimantas Bertauskas ir Algirdas Paleckis buvo kaltinami, veikdami organizuota grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoju, kitais Rusijos piliečiais, šnipinėję Rusijos žvalgybai, A. Paleckį pripažino kaltu.
„Teismas A. Paleckį pripažino kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jam paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 6 metams. Į bausmės laiką nuteistajam įskaityti sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2020 m. balandžio 6 d.“, – rašoma Šiaulių apygardos teismo pranešime.
Kardomosios priemonės iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. Paleckiui: 50 000 eurų užstatas, dokumentų paėmimas ir intensyvi priežiūra, įpareigojant A. Paleckį nuo 21 val. iki 6 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje Vilniuje, neišvykti už Vilniaus miesto ribų.
Kaltinamąjį D. Bertauską teismas nuo baudžiamosios atsakomybės atleido ir baudžiamąją bylą jam nutraukė. D. Bertauskui anksčiau paskirtą kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą – teismas iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeitė į rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Teismas nustatė, kad kaltinamieji Algirdas Paleckis ir Deimantas Bertauskas, veikdami bendrininkų grupe su užsienio valstybės – Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu – per ikiteisminį tyrimą nenustatytu šios šalies Federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotoju, kitais Rusijos Federacijos piliečiais, kurių atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas kitoje medžiagoje, vykdydami FST užduotį, šios žvalgybos organizacijos pavedimu nuo 2017 metų vasario 16 d. iki 2018 metų spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje už piniginį bei kitokį atlygį rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją – šnipinėjo svetimos valstybės naudai.
Organizuota grupė buvo suburta iš Rusijos FST per ikiteisminį tyrimą nenustatytų atstovų, kitų šios šalies piliečių, D. Bertausko ir A. Paleckio, šioje grupėje buvo paskirstyti vaidmenys ir numatytos užduotys. Vykdydami gautas užduotis D. Bertauskas ir A. Paleckis rinko informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitus asmenis, susijusius su kitų baudžiamųjų bylų tyrimu.
Kaltinamieji D. Bertauskas ir A. Paleckis su Rusijos Federacijos atstovais bendravo vadovaudamiesi ypatingo slaptumo ir griežtos konspiracijos taisyklėmis, tarp kurių – sutartinės frazės, specialiai sukurta elektroninio pašto dėžutė. Buvo sutarta, kad Rusijos žvalgybai surinkta informacija bus perduodama tik per betarpius susitikimus su šios šalies minėtais piliečiais Rusijoje. Nemokamos metinės vizos į Rusiją, pragyvenimas Rusijos piliečio vasarnamyje Maskvos apskrityje per konspiracinius vizitus – tai atlygis D. Bertauskui ir A. Paleckiui už svetimos valstybės žvalgybos užduočių vykdymą.
Per du kartus Maskvoje A. Paleckis iš Rusijos piliečio gavo 6000 eurų tokioms išlaidoms, A. Paleckis šį piniginį atlygį pasidalijo su D. Bertausku lygiomis dalimis. Kaltinamieji gavo ir ranka rašytą, ir spausdintą Lietuvos Respublikos prokurorų, teisėjų, specialistų, tyrusių Sausio 13-osios bylą, sąrašus. D. Bertauskas ir A. Paleckis turėjo surinkti informaciją apie šių asmenų gyvenamąją vietą, kt. Tai reikėjo padaryti greitai ir pateikti Rusijos žvalgybai per kitą susitikimą. Vykdant šią užduotį buvo nuspręsta į pagalbą pasitelkti per ikiteisminį tyrimą nenustatytą kitą asmenį, kuriam A. Paleckis surašė atskirą koduotą dalies Rusijos žvalgybos įvardytų asmenų sąrašą.
Šis nuosprendis yra neįsiteisėjęs ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
FSB emblema
Vilniaus apygardos teismas trečiadienį priimtu nuosprendžiu pripažino kaltais ir už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai už akių nuteisė Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininką Igorį Gostevą bei Lietuvos Respublikos pilietį Vladimirą Sokolovą.
Šiuo nuosprendžiu I. Gostevas nuteistas 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, V. Sokolovas – 9 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, sakoma bendrame Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pranešime.
Abu asmenys šiuo metu slapstosi Rusijos Federacijoje ir yra paieškomi.
Šioje byloje teismas nustatė, kad atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti buvo verbuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos FST domino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų plačių ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais. Jiems buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, naudojama tam technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija.
Teismas taip pat nustatė, kad ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su tiesiogiai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais. VAD pareigūnai saugo Dalią Grybauskaitę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teismas taip pat pripažino, kad šie nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius, duomenis, konkrečius tam tikrų institucijų buvusius vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis.
Siekdami gauti tokio pobūdžio informaciją, nuteistieji teikė jų verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Ši baudžiamoji byla buvo atskirta nuo bylos, kurioje Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams Nikolajus Filipčenko buvo nuteistas už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai, dokumentų klastojimą, suklastotų dokumentų panaudojimą ir daugkartinį neteisėtą valstybės sienos kirtimą.
N. Filipčenko Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas 2015 m. balandį. 2017 m. liepą Vilniaus apygardos teismas šį asmenį pripažino kaltu ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo bausme. 2019 m. lapkričio mėnesį Lietuvos Respublikos prezidento dekretu N. Filipčenko buvo suteikta malonė ir jis buvo perduotas Rusijos Federacijai mainais į tris Rusijos Federacijoje nuteistus asmenis.
Bendrame Generalinės prokuratūros ir VSD pranešime primenama, kad trijų asmenų nuteisimu pasibaigęs ikiteisminis tyrimas prokuratūroje buvo pradėtas Valstybės saugumo departamento pateiktos informacijos pagrindu, jo metu buvo aktyvai bendradarbiauta su Valstybės saugumo departamentu bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis. VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos buvo siekiama užverbuoti, veikdami itin pilietiškai ir atsakingai, ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla, teigiama pranešime.
Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko ir valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikė Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius.
FST sprogdina Rusiją. Aleksandras Litvinenka ir Jurijus Felštinskis
Ši knyga Rusijoje niekada nebuvo išleista, 2002 m. pagal ją sukurtas dokumentinis filmas „Pasikėsinimas į Rusiją“ – irgi uždraustas, nemažai tų įvykių dalyvių ir liudininkų, kaip ir vienas šios knygos autorių Aleksandras Litvinenka, – negyvi.
Į JAV iš Rusijos emigravusio istoriko Jurijaus Felštinskio ir radioaktyviuoju poloniu-210 nunuodyto buvusio KGB, vėliau FST darbuotojo A. Litvinenkos parašytą knygą „FST sprogdina Rusiją“ išleido leidykla „Briedis“.
1999 m. rugsėjo 4–16 d. Rusijoje susprogdinami keturi daugiaaukščiai gyvenamieji namai –vienas Buinakske, du Maskvoje ir vienas Volgodonske. Nužudoma per 300 žmonių, daugybė suluošinama. Federalinė saugumo tarnyba (FST), neturėdama jokių įrodymų, iškart ima kalbėti apie „čečėnų pėdsaką“ šiuose baisiuose teroro aktuose (beje, po ilgai trukusių tyrimų net FST nė vieno čečėno, kaip šių namų sprogdinimų kaltininko, taip ir nesugebėjo nurodyti). Tuo laikotarpiu čečėnai su Džocharu Dudajevu priešakyje siekia nepriklausomybės, bet Maskvai tai reikštų domino principu sukeltą imperijos subyrėjimą.
Rugsėjo 23-iosios paryčiais dar vienas daugiaaukštis į oro turėjo išlėkti Riazanėje, bet pastabus šio namo gyventojas privertė miliciją reaguoti ir taip užkirto kelią 77 butų namo susprogdinimui.
Sprogdinimo užtaiso laikrodžio mechanizmas buvo nustatytas 5.30 val. ryto – tada, kai įprastai dar tik ruošiamasi naujos dienos pradžiai.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Iškart puolusi sveikinti šio namo gyventojų su naujuoju gimtadieniu, po poros dienų šalies ir FST vadovybė šį atvejį ėmė aiškinti neva Riazanėje vykdytais mokymais. Tai sustiprino įtarimus, kad visi Rusijoje įvykę sprogdinimai – pačios FST darbas, kuriam atlikti ji gavo aukščiausių šalies pareigūnų palaiminimą. Kaip to įrodymas antroje papildytos knygos dalyje pateikiamas akivaizdus FST vadovybės melas, Riazanėje profesionaliai dirbusių tyrėjų darbo menkinimas, elementarios logikos įvykių eigoje stoka ir žmonių, bandžiusių išsiaiškinti šių sprogdinimų aplinkybes, keistos mirtys.
Jau kitą dieną po Riazanėje nepavykusio sprogdinimo Čečėnijoje Rusija pradeda antrąjį karą. Sutapimas? Istorija moko: ieškok to, kam tai naudinga. O Čečėniją išdeginta žeme pavertęs karas buvo naudingas tai pačiai FST, kuri juo pasinaudodama sutelkė valdžią į savo rankas ir galiausiai 2000 m. kovą į prezidento postą padėjo atsisėsti buvusiam šios tarnybosvadovui Vladimirui Putinui. Kaip žinome, jis šiame poste įsitvirtino ilgam.
Spėlionės, kad namus Rusijoje į orą pakėlė FST siekdama didesnės valdžios, nedrąsiai sklandė iškart po sprogdinimų, tačiau patiems šios versijos skleidėjams buvo sunku patikėti, kad dėl valdžios galima ryžtis tokiems baisiems veiksmams prieš savo pačių tautą.
Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Bet istoriką, šios knygos sumanytoją ir vieną autorių J. Felštinskį (g. 1956 m.) tarsi apsėdo ši įkyri mintis ir kelis mėnesius nedavė ramybės. Jis ėmė ieškoti gijų, sąsajų, liudininkų, žmonių, dirbusių KGB arba jau FST, kurie galėtų šią versiją patvirtinti arba paneigti kaip neįmanomą. Po susitikimo su FST darbuotoju A.Litvinenka (1962–2006) abejonių neliko – versija net labai tikėtina. Beliko ją įrodyti ir pagrįsti.
Ši knyga, išversta į daugiau nei 20 kalbų, tai dabartinės Putino Rusijos kūrimosi ištakos ir FST – valstybės valstybėje, besivadovaujančios mafijai, organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms būdingais veiklos metodais – įsitvirtinimo liudijimas. Bet kas, kas stoja skersai kelio, siekia išsiaiškinti, kastis po šios organizacijos pamatais, ją reformuoti, – pašalinami. Bet kokie mėginimai ieškoti tiesos – užgniaužiami.
Nors šios knygos pirmasis leidimas pasirodė beveik prieš du dešimtmečius (vėliau išėjo dar du papildyti leidimai), ji tebekelia grėsmę dabartiniam Kremliaus režimui, todėl 2020 m. lapkritį teismo sprendimu iš laikraščio „Novaja gazeta“ internetinio puslapio buvo pašalintos ten 20 metų pragulėjusios „FST sprogdina Rusiją“ ištraukos, nes knyga RF generalinės prokuratūros buvo pripažinta ekstremistine.
Lietuvos VSD kovo 5-ąją pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą 2021. Paantraštė skelbia: vertinime – Lietuvos piliečiams aktualūs iššūkiai, apie kuriuos reikia žinoti. Tekstas paskelbtas vsd.lt internetinėje svetainėje. Šia tema portale slaptai.lt jau buvo rašyta, dėmesio šiai ataskaitai skirsime ir ateityje.
Dabar jūsų dėmesiui – Estijos žvalgybos pranešimas „Rusijos milžino kojos išlieka molinės“, kuriame, be kita ko, vertinamas praėjusių metų pabaigoje kilęs karas dėl Kalnų Karabacho. Estijos žvalgyba mano, kad „prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azeraidžanas“. Šią citatą verta įsidėmėti, nes Lietuvoje dėl Kalnų Karabacho vis dar daug dezinformacijos.
Estijos žvalgyba: Rusijos milžino kojos išlieka molinės
Rusija ir toliau bando sustiprinti savo reikšmę tarptautinėje politikoje, siekdama palenkti į savo pusę Afrikos valstybes, skatinti Vakarų valstybių tarpusavio nepasitikėjimą ir daryti įtaką jų vidaus politikai psichologinėmis operacijomis bei kibernetinėmis atakomis. Tačiau susipriešinimas auga ir pačioje Rusijoje, jos režimas vis dažniau imasi masinių represijų, ambicingus kariuomenės modernizacijos planus trikdo tarptautinės sankcijos ir motyvuotų karių trūkumas, o savo artimiausioje interesų sferoje Rusija priversta skaitytis su kitų regioninių galių, pavyzdžiui, Turkijos ir Kinijos, įtaka. Tokias išvadas savo 2020-ųjų viešoje veiklos ataskaitoje pristatė Estijos užsienio žvalgybos tarnyba (EFIS).
Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.
Kai kurias Afrikos valstybes naudoja kaip placdarmą prieš Vakarus
Palyginti daug dėmesio ataskaitoje skiriama Rusijos pastangoms sustiprinti savo įtaką Afrikoje. EFIS nuomone, kol kas Rusijos pasiekimai šioje srityje yra labiau viešųjų ryšių negu realios politikos pergalės. Nors Rusija išlaiko nemažas prekybos apimtis su Alžyru ir Egiptu bei siekia nulemti Libijos politinę ateitį, nematyti realių postūmių įgyvendinant 2019 m. skelbtą pažadą per penkis metus padvigubinti prekybos apimtis su Afrika.
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Rusija atrodo suinteresuota didelių investicijų nereikalaujančiu paviršutinišku bendradarbiavimu su Afrikos valstybėmis, nes taip užsitikrina jų paramą tarptautinėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose. Todėl Rusijai parankūs tokie oligarchai kaip Jevgenijus Prigožinas, vystantis verslo projektus Centrinės Afrikos Respublikoje ir taip stiprinantis šioje valstybėje prorusišką lobizmą, nuo kurio pats Kremlius gali bet kada atsiriboti.
Kai kurias Afrikos valstybes Rusija naudoja ir kaip placdarmą prieš Vakarų pasaulį nukreiptoms psichologinės įtakos operacijoms. Pavyzdžiui, Malyje fiksuota net keletas organizacijų, platinančių prorusišką informaciją, nukreiptą prieš Prancūziją ir kitas Vakarų valstybes. Tai dalis visame pasaulyje vykdomo Rusijos informacinio-psichologinio poveikio galimiems oponentams. Šioje veikloje dalyvauja visos Rusijos specialiosios tarnybos, taip pat ir karinė žvalgyba GRU, turinti atskirus psichologinės kovos vienetus. Tokie padaliniai nuolat stebi Vakarų valstybių viešąją erdvę ir siekia į ją įterpti Rusijai naudingas žinutes, turinčias skatinti Vakarų vidinį susiskaldymą, užsienyje gyvenančių rusakalbių mobilizaciją ir Rusijai naudingos Vakarų valstybių politikos palaikymą.
Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas – pasirengimas plataus masto konfliktui su NATO
Nemažą dalį Rusijos įtakos operacijų užsienyje sudaro kibernetinės erdvės pažeidimai ir manipuliacijos. Kibernetinės atakos leidžia generuoti paveikesnį turinį psichologinės įtakos operacijoms (pavyzdžiui, paviešinant nelegaliai užvaldytus dokumentus), išplėsti šių operacijų pasiekiamą auditoriją, o taip pat kelti žalą pasirinktam priešininkui trikdant informacinių ar sudėtingos įrangos valdymo sistemų veiklą.
Rusijos pasirengimas konfrontacijai su Vakarais neapsiriboja vien psichologinėmis ir kibernetinėmis operacijomis. Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas, kaip pabrėžia EFIS, yra būti pasirengus plataus masto kariniam konfliktui su NATO.
Siekiant šio tikslo ne tik dislokuojamos naujos ginkluotės sistemos Europoje, gilinama Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių integracija ir vykdomos reguliarios pratybos, bet ir ieškoma naujų kovos metodų. Vienas iš jų – specialūs oro desanto daliniai, kuriuos galima itin greitai dislokuoti kovai „pilkosiose zonose“, kur atviras priešiškumas slepiamas ar nėra pakankamų pajėgų atviram konfliktui.
Iki 2025 m. Rusija turėtų suformuoti keturias tokio tipo desantininkų brigadas (po vieną kiekvienai strateginei krypčiai), kurios pakeistų dabar veikiančius oro desanto dalinius. Tačiau praktiškai įgyvendinti šiuos planus sudėtinga, nes naujo tipo pajėgoms reikia naujos įrangos ir ginkluotės, o jos vystymo projektai stringa iš dalies ir dėl Vakarų įvestų sankcijų. Kita svarbi problema formuojant naujus dalinius yra motyvuotų karių ir karininkų trūkumas, kurį sukelia karinės tarnybos ir karininko profesijos nepopuliarumas visuomenėje.
Rusijos elitas baiminasi Baltarusijos pavyzdžio
Pasak EFIS, Rusijos visuomenėje apskritai auga nepasitenkinimas valdžios struktūromis. Šį procesą ypač stimuliuoja COVID-19 pandemijos atskleisti sveikatos apsaugos sistemos trūkumai bei augantis interneto žiniasklaidos ir socialinių tinklų populiarumas, kurį lydi televizijos reikšmės smukimas. Dėl to prarandantis įtaką režimas vis dažniau lieka priverstas imtis griežtų represijų, skatinančių naujas protesto bangas. Rusijos elito nerimą ir perdėtą reakciją į protesto apraiškas stiprina ir baimė, kad Rusijos visuomenė gali perimti plačios konfrontacijos su valdžia pavyzdį iš Baltarusijos.
Baltarusijoje vėl vyksta masinis opozicijos protestas. EPA – ELTA nuotr.
EFIS požiūriu, po 2020 m. Baltarusijos režimą sukrėtusios masinių protestų bangos tapo aišku, kad Baltarusijos visuomenė nenurims tol, kol nepasitrauks Aleksandras Lukašenka. Tik po jo pasitraukimo įmanomos ekonominės ir socialinės reformos, kurios padėtų pakelti Baltarusijos visuomenės gyvenimo lygį.
Valdžios kaita Baltarusijoje suinteresuota ir Rusija, nes Kremliui būtų naudinga susilpninti Baltarusijos prezidento valdžią ir sukurti kaimyninėje valstybėje keletą politinių centrų, kuriais būtų galima manipuliuoti. Tačiau dėl baimės „užkrėsti“ protesto nuotaikomis savo visuomenę Rusijos valdžia negali leisti, kad A. Lukašenka būtų tiesiogiai nuverstas protestuotojų ir yra priversta bent oficialiai remti perspektyvų netekusį diktatorių.
Propaguotas daugiapoliškumas atsisuka prieš Rusiją
Krizė Baltarusijoje nėra vienintelis atvejis, kai Rusijai sunkiai sekasi spręsti problemas savo pagrindinėje įtakos ir interesų sferoje, vadinamajame „artimajame užsienyje“. Panašią pamoką pateikė Kalnų Karabacho karas, kurį prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azerbaidžanas.
Turkijos vėliava
Nors Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį užbaigiant karo veiksmus, sustiprino įtaką Armėnijai ir su taikos palaikymo misija įvedė į Kalnų Karabachą savo karines pajėgas, tuo pat metu jai teko pripažinti išaugusį Turkijos vaidmenį Pietų Kaukaze. Pasak EFIS, tai puikus pavyzdys, kaip Rusijos propaguojama daugiapolė tarptautinė politika atsigręžia prieš ją pačią: daugiapoliškumas suteikia naujas galimybes ir kitoms regioninę įtaką stiprinančioms valstybėms.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Tokiame kontekste svarbią reikšmę įgyja ir auganti Kinijos galia. EFIS nuomone, Kinijos politiką reikia vertinti atsižvelgiant į jos strateginį tikslą iki 2035 m. tapti galingiausia pasaulio valstybe. Vieningas Vakarų pasaulis yra didžiausia kliūtis šiam tikslui pasiekti, todėl Kinija deda pastangas suskaldyti Vakarus, ypač didinti atskirtį tarp Europos ir JAV. Šioje srityje svarbų vaidmenį vaidina Kinijos psichologinės įtakos operacijos, kurių taktiką ir metodus Kinijos tarnybos dažnai perima iš Rusijos. Šį ir kitą (karinį bei ekonominį) Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimą kol kas nulemia bendri tikslai ir pragmatizmas. Požiūriams išsiskyrus, Rusija atsiduria silpnojo partnerio pozicijoje, kaip tai atsitiko jai nepajėgiant apginti Vietnamo ir kompanijos „Rosneft“ interesų Pietų Kinijos jūroje.
EFIS atkreipė dėmesį, kad Kinijos ir Rusijos sąjungai sustiprėjus Vakarų valstybėms galėtų kilti pagunda patraukti Rusiją labiau į savo pusę siūlant jai kokių nors nuolaidų. Kadangi Rusija neslepia ambicijų Baltijos jūros regione, EFIS paragino Estiją griežtai pasisakyti prieš Rusijos viliojimo scenarijus, kurie galėtų kelti grėsmę Estijos saugumui.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sekmadienį pareiškė, kad į Maskvą sugrįžtantis Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas turi likti laisvas.
„IEŠKOMAS: laisvas ir nesužalotas. Navalnas turi toks likti po nusileidimo Rusijoje. Jei taip nebus, Europos Sąjunga (ES) turės reaguoti greitai ir ryžtingai“, – socialiniame tinkle tviteryje rašo G. Landsbergis.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija
Kremliaus kritikas A. Navalnas sekmadienį vakare planuoja parskristi į Rusiją iš Vokietijos, kur buvo gydomas po apnuodijimo.
Laboratorijos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje nustatė, kad A. Navalnas buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“. Pats A. Navalnas dėl savo apnuodijimo apkaltino Rusijos slaptąją tarnybą FSB, kuri, kaip jis teigia, vadovavosi prezidento Vladimiro Putino nurodymais.
A. Navalnui ruošiantis sugrįžti, Rusija valdžia didina jam spaudimą.
Rusijos slaptoji tarnyba FST (Federalnaja služba bezopastnosti) praneša, kad Barnaūlo mieste kontržvalgybos preigūnai sučiupo kariškį, tarnavusį strateginės paskirties raketinių pajėgų dalinyje. Suimtasis kaltinamas teikęs slaptą informaciją Ukrainos žvalgybai.
Jei Rusijos teismas pripažintų kariškį bendradarbiavus su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis, jam grėstų įkalinimas nuo 12 iki 20 metų.
Maskvoje antradienį dėl kaltinimų valstybės išdavyste sulaikytas buvęs žurnalistas ir Rusijos kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėjas Ivanas Safronovas.
Pasak „Roskosmos“, atliekamas tyrimas ir agentūra visapusiškai bendradarbiauja su tyrimą vykdančiomis institucijomis. Agentūra teigia, kad I. Safronovo sulaikymas nėra susijęs su jo darbu „Roskosmos“, kur jis pradėjo dirbti gegužę.
Kaip praneša agentūra dpa, remdamasi Rusijos naujienų agentūros „Interfax“ pranešimais, patarėjas sulaikytas dėl įtarimų šnipinėjus NATO valstybės narės naudai. Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) įtaria, kad I. Safronovas rinko konfidencialią Rusijos karinę informaciją NATO valstybės narės prašymu.
I. Safronovas, buvęs Rusijos laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistas, vos prieš du mėnesius tapo „Roskosmos“ vadovo Dmitrijaus Rogozino viešųjų ryšių patarėju. Kai dirbo žurnalistu, I. Safronovas rašė politinius ir karinius straipsnius.
I. Safronovui už valstybės išdavystę gresia iki 20 metų kalėjimo.
Tuo metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigė, kad, remiantis Kremliui pateikta informacija, I. Safronovas sulaikytas ne dėl žurnalistinės veiklos.
1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.
Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.
Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.
O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.
Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.
Kosta Rika
Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.
Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.
Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.
J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.
Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.
J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.
Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.
Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.
Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.
Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.
Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.
Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.
O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.
Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.
Šnipinėjimo enciklopedija
Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.
Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.
Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.
Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.
Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.
Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.
Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.
Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.
Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.
Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.
Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.
Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto
Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.
Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.
Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne” niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?”. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine
„Pagaliau apie nužudymą mažame Tiergarten parke Berlyne atvirai prabilo Vokietijos vyriausybės koalicijos vidaus politikos reikalų ekspertas“, – rašo Vokietijos bulvarinis leidinys „Bild”.
„Politine prasme šis atvejis yra visiškai akivaizdus: tai Rusija davė įsakymą nužudyti, šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius. Apie tai byloja užtektinai aiškūs prezidento Vladimiro Putino pareiškimai Paryžiaus spaudai, kai jis net pagrindė, kodėl tas žmogus buvo nušautas”, – pokalbyje su „Bild“ žurnalistais tvirtino Uli Gretch, SPD partijos politinių partijų ekspertas.
Vokiečių leidinys „Bild”
Kaip pastebi „Bild“, anksčiau Angela Merkel ir jos vyriausybė buvo įtartinai santūrūs vertindami Zelimkhano Hangoshvili nužudymo Berlyne aplinkybes.
„Aš žinau, kad žmogžudystė Mažajame Tiergarten parke – vienas didžiausių pastarųjų metų skandalų, – pabrėžė Uli Gretch. – Užsienio valstybė siunčia žudiką į Vokietiją, į sostinės centrą, kad šis nužudytų Kremliaus priešą vidury baltos dienos.“
Taigi Uli Gretchas prieštarauja Federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos vadovui Thomasui Haldenwangui, kuris 2019-ųjų gruodžio pradžioje paskelbė, esą dėl šios konkrečios žmogžudystės neįmanoma atvirai apkaltinti konkrečios šalies, nes trūksta įtikinamų įrodymų.
Zelimchanas Changošvili
Anot SPD eksperto Uli Gretcho, įrodymai yra akivaizdūs ir nedviprasmiški: „Neginčijamų įrodymų problemos nebėra! Turime nusikaltėlį, nusikaltimo įrankį, liudytojus, tikrą pasą su kamufliažo asmens duomenimis. Turime sukurtą legendą, kaip gauti vizą pasitelkiant Rusijos gynybos ministerijos fiktyvią kompaniją, turime prezidento Putino pareiškimus, kad Berlyne nužudytas asmuo neva buvo teroristas. Ir vis dėlto prieš keletą metų Rusijos valdžia išbraukė jį iš ieškomų asmenų sąrašo.
Įdomu dar ir tai, kad gruodžio 11 d. uždarame Bundestago komiteto vidaus reikalų komitete posėdyje atsakydamas į klausimą, ar nėra įrodymų apie užsienio valstybės dalyvavimą nusikaltime, Generalinės prokuratūros atstovas atsakė trumpai ir aiškiai: „Taip”.
„Matyt, praėjus kelioms dienoms po žmogžudystės, iš draugiškų žvalgybos agentūrų buvo gauta neginčijama informacija, rodanti Kremliaus atsakomybę“, – rašo „Bild“.
Pridedame Sauliaus Kizelavičiaus publikaciją „Šūviai Berlyne. Vėl – GRU pėdsakas“, kur buvo paskelbta 2019 metų rugsėjo 2-ąją slaptai.lt portale.
2019 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.
Nūnai vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.
Zelimchanas Changošvilis
Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį būtinai traktuoja esant mirtinu priešu. Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare. Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį. Tad Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.
2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais, kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo jam palankesnė.
Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.
Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.
Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.
Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.
Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.
Į Vokietiją įtariamasis pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.
Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.
O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.
Ironiškai paklauskime Angelos Merkel: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…
„Nuo Gruzijos piliečio nužudymo Berlyno centre praėjo du mėnesiai. Remiantis turima informacija, suimtasis yra rusas, tačiau tyrėjai negali tikėtis pagalbos iš Maskvos. Rusijos valdžia iki šiol palaiko tariamą žudiką”, – rašo Vokietijos laikraštis ” Die Welt” .
BfV būstinė ir emblema
Zelimkhanas Khangošvilis buvo nušautas Berlyne rugpjūčio 23 d. „Yra daug požymių, kad tai – užsakomoji žmogžudystė. Bet kas konkrečiai už jos slypi, neaišku. Esama ženklų, rodančių į Rusiją. Ne daugiau, bet ir ne mažiau”, – sako žurnalistai Kristina Brause, Aleksejus Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe’as.
„Atrodytų, kad jei Rusija nėra susijusi su nusikaltimu, Kremlius turėtų būti suinteresuotas bendradarbiauti atliekant tyrimą. Rusija buvo kviečiama talkinti tyrimui. Vokietijos vyriausybės atstovas pripažino:” Vokietijos saugumo institucijos, o vėliau federalinė vyriausybė pasiuntė užklausas dėl šios bylos Rusijos valdžios institucijoms“. „Bet akivaizdu, kad Rusijos pusė yra labai atsargi”, – pabrėžia leidinys.
„Niekas nenori duoti oficialių komentarų dėl šios bylos. Ypač nekalbi Kelno federalinė konstitucinės apsaugos agentūra (BfV). Padarius mažiausią klaidą, diplomatiniai santykiai tarp Vokietijos ir Rusijos iškart taptų komplikuoti. Anot Die Welt,” BfV „jau išsiuntė kelis prašymus Rusijos valdžios institucijoms. Tačiau atsakymai – nei į tvorą, nei į mietą “.
„Rusai nerodo noro bendradarbiauti. Todėl labai sunku ar net neįmanoma ištirti, kurie asmenys susiję ir kurie neturi jokių sąsajų su žmogžudyste“, – pabrėžia žurnalistai.
Zelimchanas Changošvili
„Tikroji žudiko tapatybė dar nėra nustatyta. Vyras, kuris vis dar tyli, buvo aplankytas Rusijos ambasados darbuotojų, jis teigė esąs Rusijos pilietis. Yra ženklų, rodančių jo artumą Rusijos valstybiniam aparatui. Pasak tyrimams skirtos svetainės” Bellingcat”, pasą, už kurį nusikaltėlis gavo vizą į Europą, išdavė tas pats departamentas, kaip ir asmenų, kurie tariamai įvykdė pasikėsinimą į Skripalį, dokumentus“.
„Todėl Vokietijos tyrėjai susiduria su dilema: viena vertus, jiems pavyko sugauti įtariamą žudiką. Jie turi akivaizdžių įrodymų: ginklą, kuriuo buvo nuždytas žmogus, panaudotą dviratį ir peruką, ištrauktą iš Šprės upės”.
„Tačiau, pasak Die Welt, žmogžudystės tyrimo skyriaus tyrėjai dar negali nustatyti nužudymo motyvo. Jie taip pat neturi tikrojo nusikaltėlio vardo. Tie, kurie slepiasi už žmogžudystės, elgėsi labai profesionaliai. Berlyno departamentas turi per mažai informacijos, kad galėtų tvirtinti kategoriškai“, – rašoma straipsnyje.
„Priešingai nei Skripal „byloje, nėra jokių Vokietijos vyriausybės atstovų politinių pareiškimų. Tačiau tai, kad tai nėra eilinė žmogžudystė, parodo Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas.” Natūralu, kad palaikomas ryšys su kanclerio departamentu, sakė ministerijos atstovas. Bet tai, ką mano federalinė vyriausybė, lieka neaišku. Tai – konfidfenciali informacija“.
Zelimchanas Changošvili
„Visų pirma, opoziciją vis labiau stebina tai, kad Vokietijos generalinė prokuratūra (GBA) Karlsrūhėje netyrė šio klausimo. Iki šiol jie tik stebi tyrimą, nepaisydami Rusijos valstybės dalyvavimo požymių.”
„Šiuo metu Generalinė prokuratūra negali perimti Berlyno bylos tyrimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, praneša agentūra. Kitaip tariant, informacijos apie tikrąjį nužudymo pagrindą yra mažai.”
Tuo pačiu metu į įtarimą, kad užsienio žvalgybos agentūra nužudė Vokietijoje gyvenantį žmogų, reikia žiūrėti rimtai, sakė FDP frakcijos specialistas vidaus politikos klausimais Konstantinas Kule. „Diplomatinis taktas čia netinkamas“, – teigė pavaduotojas, ragindamas skubiai ištirti bylą.
„Tiergarteno nužudymo parke atveju užsienio pajėgų dalyvavimo požymiai – akyvaizdūs, bet… Jei dabartinis tyrimas, Generalinės prokuratūros požiūriu, neperžengs šios kliūties, ši byla teisiškai liks vien tik eiline žmogžudyste”.
Primename, ką apie tai Saulius Kizelavičius jau rašė slaptai portale (https://slaptai.lt/saulius-kizelavicius-suviai-berlyne-vel-gru-pedsakas/) Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.
Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį traktuoja esant mirtinu priešu.
Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare.
Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį.
Žodžiu, Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.
2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais. Kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.
Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.
Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.
Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.
Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.
Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.
Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.
Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…
Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.
O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.
Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…
