Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius trečiadienį pranešė, kad baigtas ikiteisminis tyrimas dėl buvusios Seimo narės ir teisėjos Neringos Venckienės.
„Norime informuoti, kad prokuratūra užverčia dar vieną ikiteisminį tyrimą. Mano kolega prokuroras Darius Jakutis jau yra surašęs kaltinamąjį aktą šioje byloje ir N. Venckienė iš įtariamosios tapo kaltinamąja. Visa Garliavos istorija apskritai yra tam tikras testas teisėsaugai, valstybės institucijoms, be abejo, ir visuomenei. Nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas baigtas, ši byla nekelia džiugesio, nes apskritai manau, kad šios istorijos buvo galima išvengti, jeigu nebūtų buvę tiek daug eskalacijos apie, mano akimis žiūrint, eilinę situaciją, šeimos dramą“, – teigė prokuroras D. Valkavičius.
D. Valkavičius taip pat teigė, kad yra pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas prieš kitą asmenį dėl trukdymo antstolės darbui. Anot prokuroro, jis nėra susijęs su N. Venckiene giminystės ryšiais.
„Yra dar vienas vykdomas ikiteisminis tyrimas. Yra konkretus asmuo, dėl kurio bus vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nes yra duomenų, kad asmuo trukdė vykdyti antstolės veiksmus, grąžinant vaiką biologinei mamai“, – sakė D. Valkavičius. Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad, Seimui 2013 metais panaikinus N. Venckienės teisinę neliečiamybę, buvusi teisėja išvyko iš šalies. 2018 metų vasarį ji buvo suimta ir kalinama Čikagos kalėjime. Praėjusių metų lapkritį N. Venckienė pargabenta į Lietuvą.
Vilniaus apygardos teismas tenkino prašymą paleisti N. Venckienę už 10 tūkst. eurų užstatą ir panaikino anksčiau skirtą dviejų mėnesių suėmimą. N. Venckienei buvo uždėta apykojė bei paimti asmens dokumentai.
N. Venckienė kaltinimų nepripažįsta ir teigia, kad jie politiškai motyvuoti.
Kastytis Stalioraitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu internete platinamame 2012 m. gegužės 17 d. vaizdo įraše Vytautas Landsbergis tik tik išplėšus mergaitę iš globėjos rankų retoriškai paklausė, kuriam tikslui reikėjo tai daryti, jei pedofilijos nebuvo.
Papildomas klausimas, įrodantis, kad pedofilija greičiausiai buvo, iškilo po to, kai Rusijos spec. tarnybos su mūsų Temidės pagalba skubiai motiną ir mergaitę išsigabeno, didžiausia tikimybė, į Rusiją. Kuriam tikslui reikėjo tai daryti?
Aš darau prielaidą, kad visą šią istoriją kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos. O kaip gi, ar gali būti toms tarnyboms didesnis džiaugsmas, sužinojus ir užfiksavus, kad koks nors Lietuvos teisėjas, prokuroras, miesto meras ar VSD darbuotojas – pedofilas, ypač, jei užčiuoptas net organizuotas pedofilų būrelis. Klasika šantažui ir verbavimui.
Bet Drąsiaus Kedžio dėka pradėjus tam reikalui lįsti į viešumą, teko ryžtis net žmogžudystėms, kad galimi įtariamieji ir liudininkai tylėtų.
Tam tikra prasme joms iš tiesų Rusijoje saugiau. Vakarų šalyse šmirinėja milijonai uždarbiaujančių lietuvių ir turistų, todėl tikimybė, kad jos bus atpažintos, o tai pasiektų ausis tų, nuo kurių saugomos, žymiai didesnė.
Tačiau svarbiausia, kokiu teisiniu pagrindu remiantis jos buvo išgabentos. Tokio eksteritorinės Lietuvos piliečių apsaugos būdo nerasite mūsų įstatymuose (bent jau aš neradau). Vienintelis man žinomas teisės aktas, numatantis eksteritorinę asmens apsaugą nuo smurtautojų – Europos Tarybos (Stambulo) konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos. Bet Lietuvoje ši Konvencija iki šiol neratifikuota, o ir pasirašyta ji buvo 2013 metų birželį, jau gerokai po to, kai motina ir dukra buvo „užslaptintos“.
Neringa Venckienė atvežama į teismą. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Jei tiesa, kad motina ir dukra atsidūrė Rusijoje, tai būtų labai blogas precedentas, galintis ir ateityje leisti tokiu būdu „saugoti” mūsų nusikaltėlius šalyje, neskubančioje išduoti savų valstybėms, kuriose padarytas nusikaltimas. Tarkime, šiandien atsirado neabejotinas pagrindas įtarti motiną bendrininkavimu pedofilijoje. Ir ką, Rusijos spec. tarnybos išduos ją Lietuvai?
Mano nuomone, klausimas, ar leistina mūsų Temidei tokiu būdu „bendradarbiauti” su nedraugiška šalimi, yra labai aktualus. Nesuprantu, kodėl iki šiol tyli teisininkai.
Bet įdomiausia tai, nuo ko yra saugomos motina ir dukra. Jei atmetame pedofilijos dalyvius ir liudininkus, kurie, jei tokie buvo, jau aname Pasaulyje, o mūsų Temidė tvirtina, kad pedofilijos visoje šioje istorijoje iš viso nebuvo, tai nuo ko jas saugoti? Gal komentatoriai galėtų pasvarstyti, padiskutuoti? Gal ji atsitiktinai sužinojo mafijos paslaptis? Man trūksta fantazijos. Daugiausiai, ką galiu sugalvoti, tai saugojimas nuo liudijimų Lietuvos teisme.
FSB emblema
Akivaizdu, kad kol nepaneigtas galimas pedofilijos faktorius, kol neišaiškinti žmogžudysčių motyvai, teisingumas nebus. Niekas juk netrukdo prokuratūrai kreiptis į žinančius, kur yra motina, ir iškviesti ją trumpam liudyti su saugumo ir neliečiamybės garantija. Kartu išnyktų viešojoje erdvėje spėliojimai, kad, galbūt, jos jau „patvarkytos“.
Paradoksaliai skambantis, o gal net šventvagiškai suformuluotas retorinis klausimas, ar ne? Iš tiesų, būdama tokių metų, kaip vėliau į skandalo epicentrą papuolusi L.Stankūnaitė, būsimoji Lietuvos laisvės premijos laureatė, anksti stojusi į taurųjį vienuolystės kelią, beveik kiekviena diena plušėjo dėl Lietuvos išlaisvinimo reikalo, platino nelegalią literatūrą, vykdavo traukiniais su konspiracinėmis užduotimis į Maskvą, taigi į pačią imperijos irštvą, dažnai rizikuodama ne tik savo laisve, be ir gyvybe.
Už savo pasiaukojamą veiklą politinės ir sąžinės laisvės labui ne kartą buvo kalinama, tremiama, persekiojama, bauginama. Savo ruožtu garbiosios vienuolės jaunoji tautietė, jau kitos kartos jauna moteris, būdama panašaus amžiaus labiausiai už viską mėgo diskotekas, šokius „Kolegose“, linksmą ir įdomią savo bendraamžių, o vėliau įsipiršusių į jų ratą vyresniojo Drąsiaus Kedžio draugystę. Prabėgom pastebėsiu, kad nesu prisiekęs L. Stankūnaitės biografijos tyrinėtojas, čia prisiminiau tik kelis faktus iš paruoštos Laimos Levastės ir spausdintos Lrytas.lt biografinės apybraižos apie šią nelaimingai išgarsėjusią moterį.
Nesu įsitikinęs net dėl to, kad minėtoji L. Stankūnaitė nuo pat pradžių buvo pavyzdinga mama, nes tos jauniklės, anksti pagimdžiusios, kartais dar ilgai klaidžioja nerūpestingumo rūke. Tačiau be jokių užuolankų leiskite šią jauną mamą pavadinti šventa moterimi vien dėl to, kad užpulta pačių šleikščiausių padarų Lietuvoje, aplojama už kiekvieno kampo pasiutusių šunų, ji anksti subrendo, nepasidavė, neišprotėjo, nenusižudė, neatidavė savo vaiko ištampyti padugnėms.
Savo ištarmėje, pasakytoje Laisvės premijos įteikimo proga, tiesos mylėtoja N. Sadūnaitė violetinės sumaišties organizatorę, žudynių kurstytoją Neringą Venckienę prilygino Kristui, klastingos intrigantės vadinamąją kovą – Kristaus kovai. Atmintis nevalingai prikelia to baisaus laikmečio interviu su violetinės sumaišties organizatore, žudynių kurstytoja N. Venckiene, kuri grakščiai parimusi ant gražaus Kauno tilto žurnalistei TV reportaže be didelių konfūzų porino, kad L.Stankūnaitė iki pažinties su D.Kedžiu turėjo šimtus oficialių vyrų, o neoficialiai yra pergulėjusi su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių. Prie to dar pridūrė, kad atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė yra tik nelaimingas nesusipratimas, nieko daugiau. Ar girdite čia Kristaus žodį, broliai ir seserys?
Na, vienas gudročius yra pasakęs, kad jeigu nebūtų Dievo, Jį reikėtų išgalvoti, tačiau jeigu Dievas yra išgalvotas pagal N.Sadūnaitės atvaizdą ir panašumą, broliai ir seserys, leiskite man vėl atvirsti bedieviu. Tik tokiu atveju, regis, nereikėtų garbinti nei Juro Abromavičiaus, susprogdinto savo vaikų akivaizdoje, nei mafijos teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikų, galima būtų atsisakyti kruvinų iškrypėlių herojizavimo.
Galimas daiktas, šią istoriją reikėjo pamiršti, neaitrinant praeities. Tačiau N.Sadūnaitės prokalbė vėl įpylė žibalo į ugnį. Be to, griežtai nesutinku, kad problema susiveda tik į senatvinio marazmo paūmėjimo demonstracijos pavyzdį, taigi neva nėra reikalo veltis į diskusiją. Iš tiesų, aistringas diskusijas tarsi ir primiršta tema po laisvės kovotojos pasisakymo pradėjo pačios iškalbingiausiosios, žodingiausiosios Lietuvos moterys, o ypač užbūrė gražiakalbė profesorė Rasa Čepaitienė, garsiai apraudojusi situaciją, kad violetinė tiesa pasiliko nustumta į parašte, yra piktavališkai marginalizuojama ir toliau http://www.propatria.lt/2018/01/rasa-cepaitiene-parastes.html.
O užmojai, jeigu atsimenate, buvo visai kitokie, buvo siekiama įcentrinti violetinę tiesą, užvaldant Seimą, net planuojant anksčiau ar vėliau prastumti N. Venckienę į prezidentės postą. Jeigu klausiate manęs, tai buvo visiško Lietuvos kanalizavimo, nuleidimo į srutų duobę užmojai, kėlę Lietuvai net didesnį pavojų nei Sausio 13-osios užpuolimas, nes Garliavos istorijoje hibridiniame kare prieš Lietuvą susitelkė nepalyginamai platesnis neprietelių diapazonas, be įvairiausio plauko puskvaišių, išėjusių į viešumą, liguistos pedofilinės vaizduotė mohikanų, čia dalyvavo profesionalūs kurstytojai, savo leteną pridėjo garsiausieji banditai, o labiausiai užvis pasistengė politinės prostitucijos žymūnai.
Viena iš dar jaunystėje man labiausiai įstrigusių, didžiausiai įspūdį padariusių knygų yra Šv. Augustino monumentalusis veikalas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Čia rašoma (cituosiu iš atminties): Dievo ir žemės valstybės buvo sukurtos dviejų meilės rūšių: Dievo – žmogaus meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau, žemės – žmogaus meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui. Be visa ko kito, garbioji vienuolė, kaip atrodo bent man, yra triumfališkos meilės sau nelygstamas pavyzdys, apie savo laisvės kovą ir didvyriškus poelgius parašiusi ne vieną knygą, kelis kartus apvažiavusi visą platų pasaulį, pasakodama savo legendinę istorija, trimituodama apie gyvenimo žygdarbį. Kaip sako garsioji tautietė, ji visados kalbėjo tik tiesą. Tačiau šįkart būčiau linkęs labiau sutikti su nelabai mano garbinamo premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, kad N.Sadūnaitės pasisakyme Laisvės premijos įteikimo proga nebuvo nė vieno tiesos žodžio, neliko nė mažiausios tiesos užuominos. Bet mus gali paguosti bent tai, kad kita Lietuvos paprasta moteris andai sugebėjo perbristi purvo upę, neišduodama Dievo valstybės, nes mylėjo savo vaiką labiau nei save.
XXX
Garliavos istorija, be visa ko kito, aktualizavo senus žmogaus prigimties kompleksus, išryškino ne visados į akiratį patenkančios „tamsiosios pusės“ užkaborius arba, kaip paprastai sakoma tokiais atvejais, pažadino snaudžiančius demonus. Taigi net ir neutraliam stebėtojui, kuris deklaruoja savo beaistriškumą aprašomo objekto atžvilgiu, tai yra dėkinga tyrinėjimo išplėtojimui proga, nes čia patys „demonai“ didesniu ar mažesniu laipsniu jau reflektuoja savo poziciją, byloja savo balsu, taip ar kitaip praneša apie save.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kitaip tariant, ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, verbalizacijos užmojų, dėl, leiskite pavartoti tokį naujadarą, naujų įžodinimo viražų ir galimų resursų. Dar daugiau, – čia realiai susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu, neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu kažkada Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija, iš tiesų, susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija buvo forsuojama iki loginės pabaigos.
Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų ir potemių, kurių protingieji broliai nelies vien dėl, tarkime, skonio sumetimų, vengdami pavojingos neskonybės prarajos, o prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanono imperatyvinį pobūdį. Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus, peržengiančio gero tono taisykles, taigi diskvalifikuotino klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos, o taip pat pono V.Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Ne paslaptis, kad čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra taip savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padaliniai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja?
Vis tik ne ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, – kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus idėja apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite mane traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“).
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios ištaros apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama kraštutinai supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, – tarsi čia būtų kalbama apie motiną nepilnaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, – pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą.
Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog nemaloniai primena ne taip seniai Italijoje nugriaudėjusį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, – tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys.
Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad Šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, – kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekados neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“.
Angliškas užrašas skelbia: kas yra tiesa?
Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, buvo sučiuptas okupacinės valdžios ir ilgai pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas tapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo tokie pašlemėkai, kurie nesidalindavo gautais siuntiniais su likimo broliais. Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją.
Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.
Garliavos istorija tęsiasi. Gruodžio 17 d. Seime buvo svarstomas Baudžiamojo kodekso pataisų, didinančių atsakomybę už lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, projektas. Taip pat ir senaties netaikymas tokiems nusikaltimams, leidžiant jau pilnametystės sulaukusiai aukai (ar artimiesiems), jei jos žmogaus ir vaiko teisės buvo pažeistos teismuose, atnaujinti teisminį tyrimą. Buvo siūloma už tokius nusikaltimus padaryti atsakingais ir juridinius asmenis.
Nėra abejonių, kad projektas bent iš dalies buvo „pririštas“ prie Seimo narės Neringos Venckienės dukterėčios likimo. Visas pataisas Seimas atmetė.
Atnaujinti Lietuvos politinę sistemą bus nepaprastai sunku.
Per kelis dešimtmečius vis tvirtėjantis valdomos demokratijos modelis yra per daug parankus įtakingoms grupuotėms, todėl jos kausis iki paskutinio kraujo lašo. Ir visomis priemonėmis.
Juolab kad pralaimėjimas kai kam reikštų ne vien pasitraukimą iš politinės arenos, bet ir teisinę atsakomybę.
Naujosios politinės jėgos yra planingai skaldomos ir kompromituojamos. Atrodo tarsi veiktų galingas kontrolės ir griovimo mechanizmas. Viskas apskaičiuota ir numatyta iš anksto, jokios saviveiklos! O išsišokėliai greitai nugesinami.
1794 metų sukilimą , kai Lietuva jau buvo špengleriškame saulėlydyje, organizavo tuometinis elitas. Lygiai taip pat Lietuvos elitas sėkmingai organizavo ir 1831, ir 1864 metų sukilimus.Būtent tų sukilimų metu pasireiškė mistiškais vienis – tauta ėjo ne vedama tuometinio elito, tačiau ėjo kartu su juo. Per 1864 metų sukilimą Bazilionių dvarininkas Z.Citavičius subūrė 200 vyrų ir žuvo kartu su jais prie pat Tytuvėnų, naktį užkluptas caro armijos dalinių. Grafaitė E.Pliaterytė simboliškai nusikirpo plaukus – savo moteriškumo simbolį, susitapdindama su kariais – vyrais, ir išėjo į beviltišką karą už savo tautą Tautą ir Tėvynę.
