Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Buvę Lietuvos premjerai mano, kad dabartinė Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė reikalaus konservatorių prezidiumo ir koalicijos partnerių jos atsistatydinimo priėmimo.
„Esu įsitikinęs, kad premjerė labai spaus prezidiumą ir partnerius, kad jie priimtų jos atsistatydinimą. Gana gerai suprantu jos būklę. Kai žmogus ne toks ambicingas gerąja prasme ir ne toks principingas, sakytų, kad „gerai, pabūsiu, ką padarysim, tą padarysim, bet atbūsiu visą kadenciją kaip premjerė“. Esu įsitikinęs, kadangi teko šiek tiek dirbti su ponia I. Šimonyte, kad ji reikalaus atsistatydinimo ir toliau“, – antradienį LRT televizijai tikino buvęs premjeras Aleksandras Abišala.
Panašiai mano ir kitas Vyriausybei vadovavęs politikas – Gediminas Kirkilas. Pasak jo, I. Šimonytė atsistatydinimo priėmimo reikalaus, tačiau viskas priklausys nuo konservatorių prezidiumo sprendimo.
„Esu tikras, kad ji reikalaus. Klausimas, kaip pasielgs prezidiumas. Net sprendžiant iš šios dienos balsavimo dėl pirmalaikių rinkimų, didesnė dalis konservatorių vis tiek balsavo „už“, mažesnė balsavo „prieš“. Matyt, panaši padėtis yra ir prezidiume, aš taip įsivaizduoju“, – LRT televizijai teigė G. Kirkilas.
Anot G. Kirkilo, posėdis bus „labai karštas“, tačiau ar I. Šimonytė konservatorių prezidiumo bus įtikinta neatsistatydinti yra „rimtas klausimas“.
„Kaip pasielgs I. Šimonytė, (sunku pasakyti – ELTA), nes jai sutikus, pavyzdžiui, su prezidiumo sprendimu, kad nereikia atsistatydinti, vis tiek visa atsakomybė tenka jai, vėl visi sakys, kad žadėjo, sakė taip, dabar ne taip padarė ir panašiai. Čia rimtas krūvis“, – sakė jis, pridurdamas, kad svarbu pažvelgti ir į politinę darbotvarkę, turėdamas omenyje, kad artėja ir prezidento, ir parlamento rinkimai.
ELTA primena, kad Seime žlugus iniciatyvai dėl pirmalaikių parlamento rinkimų, premjerė Ingrida Šimonytė teigia, kad pasisakydama apie galimą atsistatydinimą „leido sau šiek tiek per daug“.
Kaip pranešta anksčiau, Vyriausybės vadovė ne kartą akcentavo, kad Seime pritrūkus politinės valios ir nešaukiant naujų Seimo rinkimų, ji paliks pareigas ir atsistatydins.
„Aš turbūt kad pasisakydama leidau sau šiek tiek per daug, todėl, kad aš nesu Vyriausybėje pati sau“, – antradienį žurnalistams Seime sakė I. Šimonytė.
Pasak politikės, tolimesni sprendimai dėl jos ateities Vyriausybėje bus svarstomi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos prezidiume.
„Prezidiumas yra priėmęs sprendimą svarstyti šį klausimą. Tai prezidiumas bet kuriuo atveju šį klausimą svarstys“, – teigė ji, akcentuodama, kad klausimas nepriklauso nuo jos asmeninės pozicijos.
Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas mano, kad Rusija atidžiai stebi įvykius Baltarusijoje, tačiau kartu supranta ir karinio įsikišimo į Baltarusiją kainą. Politikas taip pat atkreipia dėmesį į, jo nuomone, pašlijusius faktinio Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos ir Rusijos santykius ir teigia, kad Kremliui nauji rinkimai Baltarusijoje būtų palankūs. G. Kirkilo įsitikinimu, Rusija jau galvoja apie naują Baltarusijos lyderį, palankesnį Rusijai.
„Manau, kad Europos lyderiai nori perspėti Putiną, kad Rusija nesikištų į šį (Baltarusijoje vykstantį – ELTA) procesą. Panašu, kad Rusija įdėmiai jį stebi, interesas yra akivaizdus – panašus interesas kaip ir Ukrainos atveju“, – „Žinių radijo“ laidoje teigė G. Kirkilas.
Visgi Europos reikalų komiteto pirmininkas akcentuoja manantis, kad Rusija supranta karinio įsikišimo į situaciją Baltarusijoje kainą ir atkreipia dėmesį, jog šalis iki šiol moka kainą dėl savo veiksmų Ukrainoje.
G. Kirkilas įsitikinęs, kad Kremlius supranta, jog Baltarusija greitu metu dar netaps vakarietiška valstybe. Politikas taip pat mano, kad Rusija viliasi, jog greitu metu Baltarusijoje įvyks nauji rinkimai.
„Aš manau, kad Kremlius supranta, kad greitai (vakarietiška Baltarusija – ELTA) netaps. Iš kitos pusės, kaip nors pasipriešinus dabartinei žmonių valiai, taip pat gali būti didelis nusistatymas prieš Rusiją, kurio kol kas nėra. (…) Galbūt yra tikimasi, kad bus nauji rinkimai, jie greičiausiai ir bus, ir tada, matyt, reikės stebėti, kokie bus kandidatai ir kokias idėjas jie kels“, – sakė Europos reikalų komiteto pirmininkas.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Politikas akcentuoja, kad nauji rinkimai Baltarusijoje yra Rusijos interesas, nes pastaruoju metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino santykiai su A. Lukašenka yra pašliję.
„Ilgą laiką tuo net netikėjau, galvojau, kad tai yra demonstravimas, bet iš tikrųjų santykiai tikrai nėra geri ir gali būti, kad Rusija jau galvoja ir apie kitą galimą lyderį“, – savo nuomonę pareiškė politikas.
G. Kirkilas įsitikinęs, kad Rusija nebūtinai turėtų į rinkimus siųsti savo kandidatą, nes, pasak jo, prorusišką kandidatą galima rasti ir pačioje Baltarusijoje. Politiko teigimu, Rusija kandidatą bandytų veikti naujai vyksiančių rinkimų metu.
„Pirmiausiai jie bandys veikti rinkimų metu. Jie turi dideles medijas, kaip jūs žinote, Baltarusijai stiprią įtaką daro Rusijos medija, televizija, socialiniai tinklai ir internetas“, – sakė jis.
ELTA primena, kad Seimas antradienį priėmė rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdantis Aliaksandras Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu. Seimo pritarimo sulaukusiame dokumente Europos Sąjunga ir Lietuvos Vyriausybė taip pat raginamos priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
Neramumai Baltarusijoje kilo po to, kai buvo paskelbta, kad A. Lukašenka per vykusius prezidento rinkimus surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Kilę protestai buvo malšinami pasitelkus prievartą. Buvo sulaikyta apie 7 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Gediminas Kirkilas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Socialdarbiečių“ lyderis Gediminas Kirkilas teigia, kad rudenį vyksiantys Seimo rinkimai „socialdarbiečiams“ bus sudėtingi, tačiau leisiantys surinkti pakankamai mandatų, reikalingų formuoti frakciją parlamente. Ne ką mažiau sudėtingi, šeštadienį partiečiams teigė politikas, rinkimai bus ir visuomenei. Politiko įsitikinimu, oponentų propaganda ir „kairiaisiais“ apsimetusios politinės jėgos Lietuvos piliečiams apsunkins esminį pasirinkimą – kokiu keliu valstybė toliau turi eiti.
Šeštadienį vyksta Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) tarybos posėdis, kurio metu tvirtinama partijos rinkimų programa, pavadinimu „Gerovės ir kūrybos Lietuva”. Kartu skelbiami kandidatai, pretenduosiantys į mandatus rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose.
Partijos lyderis susirinkusiems prieš kelis metus susikūrusios politinės jėgos partiečiams teigė, kad artėjantys rinkimai „socialdarbiečiams“ bus patys sudėtingiausi, o visuomenei – pasirinkimas, kokiu keliu toliau turės eiti Lietuva.
Politikas aiškino tikįs, kad reitingų lentelės apačioje esanti partija yra pajėgi įveikti rinkiminį barjerą ir sudaryti atskirą frakciją Seime.
„Aš asmeniškai tikiu, jog mes, Socialdemokratų darbo partija, esame pajėgūs įveikti reikiamą barjerą, laimėti vienmandates ir turėti frakciją Seime, kuri dalyvaus valdančiosios koalicijos sudaryme. Nors tai padaryti nebus lengva“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Gąsdino dešiniaisiais
Esminis politinis klausimas, tęsė „socialdarbiečių“ lyderis, yra tai, ar Lietuva toliau eis atskirties mažinimo keliu, ar visgi, pabrėžė G. Kirkilas, pasuks į dešinę.
Politikas susirinkusiems „socialdarbiečiams“ aiškino, kad dabartiniai valdantieji atsakingi už tai, kad per pastaruosius ketverius metus didėjo finansavimas švietimui, sveikatos sektoriui, atskirai pažymėjo politikas – atsiradusius vaikams skirtus pinigus.
„Nors dar ir neįgyvendinta ta apimtimi, kaip mes siūlėme, vaiko pinigai jau yra šalies socialinės politikos dalis ir labai svarbi, turint omenyje jaunų šeimų situaciją, demografijos, migracijos problemas“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Visa tai, tęsė politikas, baigtųsi jei į valdžią grįžtų dešinieji.
„Neabejoju, mieli bičiuliai, jei į valdžią grįžtų dešinieji, jie tokią realiai kairiąją politiką stabdytų, remdamiesi visokiais tariamais taupymo, fiskalinės drausmės motyvais, kaip padarė 2008 metais. Tą jie daro jau ir dabar, įvairūs laisvarinkininkai, bankų ekspertai, dešinieji politikai nuolat kalbėdami, jog esą per daug priskolinta, reikės kažkam atiduoti ir panašiai“, – aiškino G. Kirkilas.
Opozicija siekia, kad būtų kuo blogiau
G. Kirkilas teigė manąs, kad šiuo metu opozicijoje esančios partijos siekia, kad valstybėje būtų kuo blogiau. Tokį tikslą, mano politikas, oponentai kelia dėl to, jog tuo pasinaudoję ketina grįžti į valdžią, prisidengiant esant gelbėtojais.
„Jiems priešingai – reikia gilesnės krizės, jiems reikia, kad žmonės jaustųsi blogiau, gyventų dar sunkiau, gal tuomet jie vėl grįžtų į valdžią, kaip „gelbėtojai” ar „krizių valdytojai”, kokiais save pristato“, – teigė LSDDP pirmininkas.
Koronavirusas atskleidė skirtumus tarp kairiųjų ir dešiniųjų
Koronavirusas pristabdė šalies ekonomikos augimą, tačiau, įsitikinęs G. Kirkilas, leido palyginti dvi Lietuvą ištikusias krizes. G. Kirkilas turėjo galvoje prieš dešimtmetį įvykusią ekonominę krize, su kuria teko dorotis Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Kaip aiškino politikas, „socialdarbiečiai“ padėjo išsaugoti valdančiąją daugumą, kuri į žmonių problemas krizės metu žvelgė solidariai – priešingai nei tą darė, įsitikinęs jis, konservatoriai.
„Kitoks požiūris į žmones, jų problemas, socialinę politiką, ekonomikos augimo perskirstymą, o pandemijos sukeltos krizės metu į solidarumą ir yra pagrindinis šios valdančiosios koalicijos, kuri buvo išsaugota, priminsiu, mūsų partijos dėka, bruožas“, – interpretavo faktus politikas.
Todėl, dar kartą pabrėžė G. Kirkilas, rudenį vyksiančiuose rinkimuose bus sprendžiamas pagrindinis klausimas – ar Lietuva toliau žengs socialinio teisingumo, solidarumo keliu ar pasirinks kokią nors kitokią kryptį.
„Nors klausimas ir gana aiškus, rinkėjams apsispręst nebus lengva. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad dešiniosios politinės jėgos rinkimuose, neabejoju, apsiginkluos klaidinančia kairiąja retorika ir mėgins tokiu būdu pritraukti rinkėjus. Antra, todėl, kad žmonės daugiausia orientuosis į vadinamas asmenybes, o ne partijų programas (…). Trečia, todėl kad bus pripūsta daug įvairiausios propagandinės miglos apie tai, kad “kažkam reikės grąžinti skolas, kad per daug pinigų išleidžiam tam ir anam, kad svarbu finansinė disciplina” ir pan. O iš tiesų tai – tik propagandinis paruošimas tokių panašių sprendimų, kurie buvo padaryti Kubiliaus Vyriausybės 2008-2009 metais“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Seimo rinkimuose bus netikrų kairiųjų
Anot G. Kirkilo, Seimo rinkimuose dalyvaus ne viena partija, kuri tik prisistatys esanti kairioji politinė jėga. Pasak jo, Gintauto Palucko vedama Lietuvos socialdemokratų partija vargu ar gali būti vadinama kairiąja partija.
„Jie kelis metus „stažavosi” konservatorių ir liberalų opozicinėje koalicijoje. Tačiau net ne tai svarbiausia, net ir tyliai, tarsi susigėdę iš tos koalicijos prieš pat rinkimus pasitraukę, jie praktiškai balsavo ir tebebalsuoja prieš daugelį svarbių dabartinės Vyriausybės ir Seimo daugumos socialinių sprendimų, bijodami, jog tai gali paskatinti rinkėjus balsuoti už jų konkurentus – dabartinę valdančiąją daugumą“, – teigė G. Kirkilas.
„Netikrų kairiųjų bus ir daugiau, bus pažadų stebuklingai gelbėti ekonomiką. Dešinieji taip pat naudosis apgaulinga kairiąja retorika ir net ne tiek svarbu kaip tos partijos vadinsis, mums svarbu padėti žmonėms susiorientuoti, kad jie pasirinktų teisingai. Kad naujas parlamentas ir jo sudaryta Vyriausybė tęstų šioje kadencijoje suformuotą socialinio teisingumo kryptį ir ją plėtotų, o ne po įvairiais tikrais ar tariamais pretekstais stabdytų ar dar blogiau – griautų“, – tęsė politikas.
Pliažas Lukiškių aikštėje rodo, kaip elgtųsi valdžią gavę dešinieji
Galiausiai politikas užsiminė ir apie diskusijas viešojoje erdvėje įplieskusį pliažo Lukiškių aikštėje atidarymo klausimą. Tai, mano politikas, yra įrodymas, kad dešinieji neturi sentimentų, tad patekę į valdžią gali elgtis taip pat, kaip ekonominės krizės metu prieš dešimtmetį.
„Visiškas dugnas yra vienos iš liberalių partijų provokacija Vilniuje su pliažu Lukiškių aikštėje. Tai padaryta, aišku, sąmoningai, ciniškai ir tikintis tokios priešiškos reakcijos, kokia ir buvo. Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra tai, jog dešinieji, ypač liberalai parodė, jog jokie sentimentai ar skrupulai, koks nors socialinis padorumas ar jautrumas jiems nėra būdingas. Priešingai, akivaizdu, kad jie iškrės bet kokią kiaulystę vardan balsų, tarnaus tik verslui, o patekę valdžion elgtųsi taip pat, kaip būdami valdžioje prieš 12 metų“, – teigė G. Kirkilas.
L. Linkevičius ketina dalyvauti Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje
Tarybos posėdyje „socialdarbiečiai“ iškėlė ir patvirtino savo kandidatus į Seimą vienmandatėse rinkimų apygardose ir daugiamandatėje apygardoje. Iš viso „socialdarbiečiai“ iškėlė ir patvirtino 50 kandidatų vienmandatėse apygardose, daugiamandatėje rinkimų apygardoje kol kas yra įrašyta 110 pavardžių.
Partijos tarybos posėdyje dalyvavęs Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pranešė Seimo rinkimuose ketinantis dalyvauti Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje. Pats ministras nėra partijos narys, jis priklauso „socialdarbiečių“ frakcijai Seime.
Vienmandatėse apygardose taip pat kandidatuos partijos lyderis G. Kirkilas (Fabijoniškių apygarda), dabartinis frakcijos seniūnas Rimantas Sinkevičius (Jonavos apygarda), žemės ūkio ministras Andrius Palionis (Dainavos apygarda), Seimo nariai Juozas Bernatonis (Justiniškių – Viršuliškių apygarda), Irena Šiaulienė (Baltijos apygarda), Rimantė Šalaševičiūtė (Telšių apygarda), Antanas Vinkus (Kuršo apygarda), buvęs VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas (Senamiesčio–Žvėryno apygarda).
LSDDP pirmininko pavaduotojas, rinkimų štabo vadovas Juozas Bernatonis pristatęs kandidatus, sakė, tikintis, jog liepą bus iškelta ir daugiau kandidatų rinkimuose į Seimą.
Pristatė programą „Gerovės ir kūrybos Lietuva“
LSDDP Taryboje pristatyta Seimo rinkimams skirta programa „Gerovės ir kūrybos Lietuva“. Šios programos turinį pristatė Irena Šiaulienė. Politikės teigimu, partija pakliuvusi į valdžią siektu toliau Lietuvoje kurti skandinavišką gerovės valstybės modelį. Būtent sekant šiuo modeliu, tikino I. Šiaulienė, šią kadenciją „socialdarbiečiai“ dirbo Seime. Pristatytoje programoje dedami akcentai mažinti socialinę atskirtį, didinti minimalų atlyginimą, pensijas. Taip pat deklaruotas ketinimas iki 150 eurų didinti vaiko pinigus, o skurdo riziką ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų skaičių sumažinti 2024 m. iki ES vidurkio.
Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas teigia, kad premjero Sauliaus Skvernelio žmonos įsidarbinimo lenkų koncerne „Orlen“ eskalavimas viešojoje erdvėje tėra išpūstas reikalas prieš rinkimus. Kartu „socialdarbiečių“ lyderis teigia, kad, jeigu abejojame dėl valstybės vadovų žmonų įsidarbinimo galimybių, reikėtų svarstyti rentų joms klausimą.
„Kalbant apie premjerų žmonas, tai vargšės tos mūsų žmonos, reikia pasakyti. Kur jos bedirbtų, vis tiek blogai. (…) Man irgi buvo taip“, – trečiadienį „Žinių radijui“ sakė G. Kirkilas, prisiminęs savo šeimos patirtį.
„Jeigu mes tokių griežtų reikalavimų laikomės, tada reikia gal rentas paskirti premjerų, prezidentų žmonoms ir nebus klausimų“, – svarstė politikas.
Jo teigimu, Vyriausybės sprendimai, kurie palietė ir koncerno interesus, yra teisingi.
Premjeras Saulius Skvernelis su žmona Silvija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Sprendimai dėl „PKN Orlen“ yra labai teisingi, mano požiūriu. Čia yra ne vien tik ekonomikos klausimas ir šitos didelės įmonės klausimas, bet ir mūsų santykių su Lenkija – tai visada buvo jautru“, – tvirtino G. Kirkilas.
LSDDP lyderis taip pat neabejoja, kad S. Skvernelio žmonos įsidarbinimo degalinių tinkle „Orlen Baltics retail“ temos eskalavimas viešoje erdvėje tėra priešrinkiminis triukas.
„Manau, kad reikalas pučiamas dirbtinai – skandalas prieš rinkimus. Aiškus reikalas, nėra abejonių“, – pabrėžė G. Krikilas.
ELTA primena, kad S. Skvernelio žmona Silvija Skvernelė pradėjo darbą lenkų koncernui „Orlen“ priklausančiame degalinių tinkle „Orlen Baltics retail“. Tai paaiškėjo, kai premjeras praėjusią savaitę atnaujino savo privačių interesų deklaraciją, o naujienų portalas lrytas.lt tai pranešė.
Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.
socialdemokratų darbo partija (LSDDP) sureagavo į buvusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako mestus kaltinimus Gediminui Kirkilui. LSDDP neigia kaltinimus ir sako, kad taip V. Bakas nuoskaudą praradus komiteto vadovo postą išlieja viešai šmeiždamas G. Kirkilą, leisdamas sau spręsti, kas gali užimti kokį postą, o ko „negalima prileisti“. „Socialdarbiečiai“ artimiausiu metu žada kreiptis Seimo Etikos ir procedūrų komisiją.
„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ V. Bakas teigė, kad G. Kirkilas „yra politikas, kurio ne tai, kad prie NSGK negalima prileisti ir slaptos informacijos, kurią gauna, bet apskritai jo negalima prileisti prie jokio posto“. V. Bakas taip sureagavo tuomet, kai iš Kultūros komiteto į NSGK buvo perkeltas G. Kirkilas. Pasak V. Bako, G. Kirkilas diskredituos komiteto darbą.
Tuo tarpu „socialdarbiečiai“ teigia, kad tokia leksika ir vieši vertinimai iš neva „teisuolio“ pozicijų demonstruoja aiškų V. Bako siekį neigiamai paveikti parlamento vadovo pavaduotojo G. Kirkilo reputaciją viešumoje.
„Ką tik Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko posto netekęs buvęs Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Vytautas Bakas nusitaikė į Seimo pirmininko pavaduotoją Gediminą Kirkilą, dar kartą kaltindamas jį ne tik jau Nacionalinio saugumo komiteto tyrimo paneigtais korupciniais ryšiais su „MG Baltic“, bet ir milijoninėmis aferomis. Seimo nario V. Bako elgesys turėtų būti griežtai įvertintas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos, todėl Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo frakcija kreipsis į ją dėl V. Bako pasisakymų paskutiniame Seimo plenariniame posėdyje bei interviu žiniasklaidoje“, – teigiama LSDDP pranešime spaudai.
„Nepriklausomybėje gyvuojanti Lietuvos valstybė, kurioje savo darbą dirba teisėsaugos institucijos, tikrai neleistų, kad Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas užimtų žmogus, kurio reputacija būtų sutepta kokiais nors korupciniais ryšiais, milijoninėmis aferomis ar kitokiu šešėliu, ką dėsto ponas V. Bakas. Matome, kad pats parlamentaras situaciją, netekus vadovo posto Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete vertina neadekvačiai ir siekia pažeminti Seimo narį, kuris daugelį metų puikiai atstovauja Lietuvos žmonėms Seime ir už jo ribų kaip Europos reikalų komiteto vadovas.
Sieksime, kad V. Bako skleidžiamas melas ir žeminantys kaltinimai, metami LSDD frakcijos nariui G. Kirkilui, būtų įvertinti Seimo etikos sargų“, – sako Seimo LSDD frakcijos seniūnas Andrius Palionis.
LSDD frakcija primena, jog būtent V. Bakui pradėjus dirbti Seime atsirado selektyvūs Nacionalinio saugumo komiteto tyrimai, kuriais grįžtant į praeitį siekiama neigiamai paveikti visuomenės nuomonę apie iki šiol per Nepriklausomybės laikotarpį dirbusių politikų veiklą.
Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Jei leisime V. Bakui ir toliau skleisti melą, valstybėje nesibaigs valdymas slaptomis pažymomis, žmonių persekiojimas ir juodinimas. Tikime, kad visuomenė suvokia, kokios yra tokių netikėtai Lietuvos politinėje padangėje iškilusių „teisuolių“ tikrosios vertybės. Gal užtenka šalyje imituoti darbą, narpliojant seniai pamirštas ir teismų jau vertintas istorijas, laikas realiai dirbti žmonėms, priimant jiems reikalingus socialinius, ekonominius sprendimus, užuot mėčius „mėšlą“ ant daug metų Lietuvai dirbusių kolegų, kad pademonstruotum, koks neva nesusitepęs esi“, – sako LSDD frakcijos seniūnas.
V. Bako pasisakymai, pasak „socialdarbiečių“ visuomenės vertinami nevienareikšmiškai, tačiau teisinėje valstybėje, pažymi jie, turėtų būti ribos, atskiriančios tiesą nuo garbėtroškos ir dėmesio reikalaujančio asmens pasisakymų, kurie žemina kitą žmogų.
Seimas, vos patvirtinęs kitų metų valstybės biudžetą, mes visus kitus darbus ir ims aiškintis tarpusavio santykius – ar blogesnė buvo konservatorių Vyriausybė, valdyta Andriaus Kubiliaus, ar socialdemokratų, valdyta Gedimino Kirkilo. Nors yra tūkstančiai neišspręstų problemų, kurios žmonėms daug aktualesnės. Laimei, susiprasta, kad santykių aiškinimąsi reikia atidėti bent jau kol bus patvirtintas kitų metų šalies biudžetas.
Ką gi po jo patvirtinimo planuoja Seimas? 48 parlamentarai siūlo sudaryti laikinąją komisiją, kuri ištirtų, kodėl A. Kubiliaus Vyriausybės laikais buvo padaryta didžiulė finansinė žala valstybei, nes iš bankų skolintasi už milžiniškas palūkanas, kai esą buvo galima pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo. Bus ieškomi politikų ryšiai su bankais, kurių naudai buvo priiminėjami sprendimai, kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir t.t. Savo ruožtu konservatoriai savo lyderio Gabrieliaus Landsbergio lūpomis siūlo ištirti dar ankstesnės – G. Kirkilo – Vyriausybės veiklą, mat dėl jos neveikimo neva nebuvo pasiruošta 2008-aisiais prasidėjusiai krizei.
Iš principo abiejų pusių kaltinimuose yra tiesos. Tikrai yra už ką kritikuoti A. Kubiliaus Vyriausybę, kurios valdymo pasekmes jaučiame iki šiol – dar nekompensuoti nuostoliai visiems žmonėms, patyrusiems „diržų veržimosi“ politiką, valstybės skola viršija 15 mlrd. eurų ir t.t. Tačiau, kaip teisingai pažymi konservatoriai, tokios kietos „diržų veržimosi“ politikos gal nė nebūtų reikėję, jei prieš tai valdžiusi G. Kirkilo Vyriausybė būtų valstybę parengusi krizei, sukaupusi rezervą, kaip kad pasielgė estai. Užuot darius tai, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu buvo išleistas visas „Sodros“ rezervas ir ji net įstumta į skolas. O ir valstybės biudžetas kasmet buvo deficitinis, nors jo pajamos kasmet vis didėjo.
Tačiau ar tikslinga dabar veltis į praeitį, užuot galvojus apie dabartį ir ateitį? Gal geriau tegul politikai savo energiją lieja ne pešdamiesi, o sukdami galvas, kaip, pavyzdžiui, stabdyti emigraciją, nes statistika yra tiesiog šiurpi: šiemet per 9 mėnesius iš šalies pabėgo beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus. Vadinasi, daliai žmonių Lietuvoje yra blogai. Ar jie nebebėgs, jei sužinos, kad praeityje ką nors blogo yra nuveikę konservatoriai ar socialdemokratai? Ir, beje, ar patys politikai tai turi nuspręsti? Juk dešinieji visada sakys, kad blogi kairieji ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kas tuo metu turi daugumą, to ir teisybė.
Palikime praeities nagrinėjimą istorikams. Nes Seimo istorijoje buvo ne viena dešimtis, o gal ir ne vienas šimtas laikinųjų komisijų, paskelbusių skandalingas išvadas. Ir kas iš to? Jokių teisinių pasekmių tai nesukėlė. Pavyzdžiui, bene skambiausios išvados buvo dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Pagal jas kone visi, prisidėję prie šios kai kurių ekonomistų amžiaus afera vadinamos privatizacijos, turėjo bent jau po kelerius metus atsėdėti už grotų. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Tad ir naujosios komisijos, jei ji vis tik bus sudaryta, išvados bus visiškai bereikšmės. Tuščiai iššvaistyta energija ir sugaištas laikas.
Absurdo filosofija su Siorenu Kierkegoru (Soren Kierkegaard) ir Albertu Kamiu (Albert Camus) priešakyje akcentuoja, kad gyvenimo prasmės paieškos yra beprasmiškos, todėl bandymas tai daryti yra savaime absurdiškas. Deja, bet šių autorių mintys vis aktualesnės tampa ne tik filosofijos, bet ir politikos mokslų katedrose.
Bandant susigaudyti valstiečių ir socialdemokratų sukeltoje sumaištyje tenka pripažinti, kad prasmės Lietuvos politikoje lieka vis mažiau. Ji silpsta, kai siauri interesai, mechaniškas politikų siekis tiesiog būti valdžioje tampa politinės dienotvarkės rutina. O įtampos, kylančios dėl diskusijų apie ideologines vertybes, socialinį teisingumą, laisvės įgyvendinimą ar valstybės ateitį besikeičiančioje Europos Sąjungoje, šią rutiną paįvairina labai retai.
Visgi viltis, nors ir absurdiška, išlieka ir, panašu, iš tikrųjų miršta paskutinė. Reaguodami į nesibaigiančią Darbo partijos korupcijos bylą, naujomis spalvomis ir mastu „sužibusią“ liberalų „machinaciją“, stebėdami Artūro Skardžiaus atsišaudymus dėl sukčiavimo ar, pagaliau, socialdemokratų partijos agoniją, tariantis tiek su savimi, tiek su valstiečiais dėl „pozicijos-opozicijos“ rebuso, mes vis dar tikime, jog tai yra įrodymas, kad politinė sistema „valosi“ ir greitai, labai greitai, gyvensime ramesnį ir tvarkingesnį politinį gyvenimą.
„Išgyvensime šią krizę, – kalbėdamas per „Žinių radiją“ apie socialdemokratų valdžios ir frakcijos konfliktą sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. – Ir iš jos išeisime stipresni“.
Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui pareikštus įtarimus korupcija Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas įvertino kaip „politinės sistemos apsivalymą“, o ne tiesiog kaip politinę krizę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis korupcinių bylų situaciją apibendrino kaip „gerą požymį mūsų skaidresnei ateičiai“. Keistai skamba šie žodžiai, ypač „apsivalymo“ nuo Darbo partijos kontekste, trunkančiame daugiau nei dešimt metų. Ar panaši situacija bus ir su liberalais? Ar tai įvyks, kai pasirodys mistinis „Būgnų berniukas“?
Šiuo atžvilgiu esame įtikinėjami ir mokomi laukti. Tarytum politinio gyvenimo prasmė jau visai nebetoli, sisteminės ligos ir krizės tėra tik išbandymas ir ženklas, kad viskas juda tinkama linkme. Kiekviena politinė krizė, kiekviena naujai atskleista korupcinė avantiūra mūsų nebestebina, prie jų mes pripratome. Didesni ar mažesni politiniai drebėjimai mus greičiau viltingai nuteikia tolesniam laukimui kažko, ką suprantame labai abstrakčiai, kaip gerą, visavertį europietišką gyvenimą, kuris turėtų ir politikai suteikti prasmę. Ši situacija primena Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesėje aprašytą beprasmišką Godo laukimą, kuris taip ir nepasirodo.
Kalbos apie LSDP skilimą yra bene gražiausias šio absurdiško laukimo pavyzdys. Apskritai LSDP galima pervadinti mistiškojo Godo vardu. Hipnotizuojantis LSDP pavadinimas, patrauklių ideologinių žinučių simuliavimas, visuomenėje esančių nuogirdų apie gerovės valstybes, kurias kairieji politikai kūrė kitose Europos šalyse, kontekstas, metų metus socialiai susiskaldžiusią visuomenę guodė, stebint realią, stambiajam kapitalui palankią partijos politiką.
Algirdui Brazauskui pasitraukus iš LSDP pirmininko pareigų, tikėtasi pažangos iš naujojo pirmininko Gedimino Kirkilo. Šiam pasitraukus – iš Algirdo Butkevičiaus. Supratus, kad A. Butkevičius partiją traktavo tik kaip įrankį postams skirstyti (tai, kad postai svarbiausia dar kartą A. Butkevičius su G. Kirkilu įrodė ignoruodami partijos sprendimą trauktis iš koalicijos), G. Paluckas – tapo naująja LSDP ateities projekcija. Kilusi krizė, kai frakcijos nariai be jokių vertybinių principų laikosi siaurų interesų, tampa dar vieno LSDP evoliucijos slenksčio, vedančio iš chaoso į tvarką, metafora. Nuo ankstesnių šis konflikto precedentas LSDP skiriasi tik tuo, kad galbūt tai gali būti ne tik naujos pradžios, bet ir galutinės LSDP pabaigos riboženklis.
Bet kuriuo atveju žvelgiant į LSDP trūkčiojimus lieka tik kliautis viltimi ir konstatuoti, kad blogiau bet kuriuo atveju nebus. Jei G. Paluckui pavyks atskelti partijos gabalą ir taip atsikratyti ideologiškai sutrikusių socdemų – tai naujas šansas, kad partija visgi suskilusi išnyktų. Liktų laisvas bene pozityviausias šios partijos bruožas – pavadinimas, kurį galėtų perimti kitos jėgos. Taigi, vertinant LSDP paskutinio dešimtmečio progas atgimti normalia partija – G. Palucko žygis per „bebrų užtvankas“, nepaisant kai kurių politologų skeptiško vertinimo, yra bene geriausia ir vienintelė proga keistis.
Ir čia galbūt šviesa tunelio gale blykstelėtų, jei laukimas nebūtų tapęs tokiu įprastu ir nebejaudinančiu reiškiniu. Todėl galbūt pirmoji per dešimtmetį pasitaikiusi galimybė socialdemokratams realiai transformuotis iš pseudodemokratinės valstybės struktūrose tarpstančios klikos į vakarietišką kairiosios ideologijos partiją gali tiesiog nesulaukti visuomenės palaikymo. Galimybė sustyguoti valstybės politinę sistemą visuomenės akyse tiesiog ištirps tarp kitų straipsnyje aptartų ir dar neminėtų valstybės atsinaujinimo ir apsivalymo „šansų“: Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko apkaltos, užsitęsusio Rolando Pakso politinės fantasmagorijos ir jam inkriminuojamos korupcijos, „valstiečių“ destabilizuojančio valdymo stiliaus ir t. t.
Benas Brunalas yra Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojas.
Šis traukinys – ir modernus, ir greitas, ir gražus. Ar Lietuva panaši į šią Vyčio ženklu papuoštą transporto priemonę? Slaptai.lt nuotr.
Įdomus politinės raidos atvejis ištiko Lietuvą. Valdžios elitas struktūriškai atsiskyrė nuo visuomenės. Tai reiškia, kad daugumos Seimo ir Vyriausybės narių įsitikinimu, jeigu jiems per rinkimus tauta suteikė mandatą valdyti valstybę (jie pelnė daugumą balsų) – tai to mandato galia yra absoliuti, leidžianti daryti tai, ką dauguma bei jos paskirta vyriausybė sumano.
Nuo šiol valdžios elitui priklauso tik įvairios frakcijos Seime, o politinių partijų vaidmuo tampa vien instrumentiniu – sudaryti sąrašą žmonių, kurie į valdžios elitą galėtų pretenduoti.
Politinė virtuvė dažniausiai nebūna graži ir sterili – tai neplauti indai suslepiami, tai pirštines pamirštama nusiimti, tai šiukšlių dėžė pradeda skleisti kvapą. Visa tai dar būna pataisoma, tik kai pasirodo tarakonai, tuomet jau prasti popieriai, nuodyk juos nenuodijęs, jei su kaimynais nesusitarsi bendrai imtis kovos veiksmų, nešvaros, apsileidimo ir skurdo vabaliukais neatsikratysi. Kartais panašūs į tarakonus padarai apsigyvena ir žmonių sąžinėje, vieni žmonės su jais apsipranta, susitaiko, kiti jų ir nepastebi, ir labai retai pasitaiko atvejai, kai bandoma sieloje susikaupusias šiukšles iššluoti. Fundamentali užduotis ir iššūkis kiekvienam atskiram žmogui, dviem žmonėms – šeimai, o ką jau kalbėti apie žmonių grupę, kai reikia visiems susitarti – valomės ir einame toliau, ar murkdomės ir laukiame apvaizdos malonės.
Socialdemokratų partijos tarybos sprendimas trauktis iš valdančiosios koalicijos nenustebino. Tokia baigtis buvo prognozuota. Jau sprendimo išvakarėse susidėlioję partijos skyrių balsai rodė, kad įvyks tai, į ką sunkiai, braškėdama, tempdama kartu ir visas šiukšles, ir valymo įrankius naujojo partijos vadovo vedama politinė organizacija po truputį judėjo.
Kompartijos pakasynos
Nors vienos iš Lietuvos partijų vidiniai sprendimai lyg ir neturėtų užimti pagrindinio visuomenės dėmesio lauko, tačiau, šiuo atveju, taip nenutiko. Apie socialdemokratų pasirinkimus rašė, vertino, dalinosi įžvalgomis bemaž visi žymesni politologai, politikos apžvalgininkai, politikai. Būtų galima apsiriboti tų apžvalgų sąrašu, pateikti apibendrinimus ir gilintis į kitas šios dienos aktualijas, kurių visada apstu. Apie socialdemokratus jau pakankamai daug ir taikliai pasakyta. Tačiau verta atkreipti dėmesį į filosofo, signataro, vieno iš Sąjūdžio lyderių Broniaus Genzelio straipsnį, paskelbtą Delfi informaciniame portale „Nerimas dėl nestabilių mūsų partijų“, kuriame gal ir nėra gilių įžvalgų, tačiau yra faktų. B. Genzelis jam būdingi stiliumi netikėtai nutraukia paklodę nuo saugiai snaudžiančio partinio komunistinio – socialistinio elito. Kas iš kur, kas su kuo ir pan. Kadangi šiuose procesuose pats B. Genzelis dalyvavo, jo pateikiamos informacijos autentiškumas abejonių nekelia, nors ir nėra malonus, kaip ir bet koks kitas knaisiojimasis po svetimus baltinius.
Tačiau tų baltinių nežinant sunku atsirinkti, iš kur atsirado ir kokiais smuikais grojo Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Juozas Bernatonis ir kt. iš Sovietinės Lietuvos terpės kilę antrojo kompartijos ešelono veikėjai, o kai primenamas ir atskleidžiamas jų partinės nomenklatūrinės karjeros kelias – tai kas vyko kelius dešimtmečius Lietuvoje ir tai kas įvyko dabar, kai keli elitiniai socialdemokratų nariai nusprendė parodyti kitiems partiečiams užpakalius, atrodo nuosekli ir, ko gero, teisinga šios grupės vaidmens valstybėje pabaiga. Jokiu būdu ne finalas, agonija dar tęsis ir dar visokių netikėtumų gali ištikti, juolab ir valdžioje ši grupelė dar bus mažiausiai 3 metus. Tačiau kvietimai į komunistinės partinės nomenklatūros pakasynas jau išsiųsti ir anksčiau ar vėliau jie pasieks adresatus.
Pozityvių galimybių langas
Prie permainos, kuri įvyko socialdemokratų partijoje, derėtų stabtelti dėl dar vienos priežasties. Permainos reikšmės svoris visuomeninės sanklodos procesui Lietuvoje gali būti ilgalaikis ir reikšmingesnis nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tai, kas įvyko socialdemokratų partijoje, gali tapti tam tikru gilesniu valstybės politikos ir visuomeninių santykių raidą ištikusiu lūžio tašku: pozityviu, jeigu ši partija susidoros su jai tekusiu iššūkiu; negatyviu, jeigu šios politinės organizacijos ambicija iš esmės atsinaujinti pasirodys tik kortų namelis, kuris, ištraukus vieną kortą, pradeda ir visas byrėti. Šiuo atveju, tai kas įvyko, net ir nebūtų joks lūžio taškas, o tik duobė ritantis nuo kalno, kuri ritimąsi pristabdo, bet nesulaiko.
Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl socialdemokratų sprendimas (lūžio taškas) gali būti pozityvus, atsakyti galima atidžiau pasigilinus į socialdemokratų partijų idėjas, vertybes, tradicijas Europoje. Be abejo, rastume ten ir revoliucionierių, įvairiausių šrioderizmo atvejų ne tik Vokietijoje, bet ir kt. Europos ir pasaulio šalyse, tačiau jie bemaž visi yra susiję su dvipolio pasaulio laikotarpiu, Sovietų valstybės sugebėjimu įtakoti demokratinėse šalyse funkcionavusias socialdemokratų partijas. Kad kai kurios jų išlaikė ryšių tęstinumą su pagrindine Sovietų Sąjungos teisių, turtų, teritorijų ir ginklų perėmėja Rusija, užmerkdamos akis, kai socialdemokratines idėjas pakeitė paprasčiausias finansinių arba kitų galios priemonių įgijimo suinteresuotumas, nepaneigia tų socialdemokratinių partijų nuopelnų savo šalims ir savo šalių piliečiams, kur socialdemokratai egzistavo savarankiškai, juos būrė vertybiniai, o ne kieno nors iš šalies primesti pasirinkimai.
Pavyzdį turime, jis šalia – skandinaviškas socialdemokratijos modelis. Socialinės gerovės valstybės, kurios per kelis dešimtmečius susiformavo visose Skandinavijos šalyse, atitinkami valstybės funkcijų, atsakomybių, valdymo mechanizmai buvo sistemiškai įdiegti būtent valdant socialdemokratams, kurie metai iš metų, kadencija po kadencijos laimėdavo rinkimus, o tai rodo, kad visuomenėje ši politinė organizacija pasitikėjimą pelnydavo, todėl, kad piliečių lūkesčius išpildė. Be abejo, socialdemokratų pergalės nebuvo absoliučios, jie irgi turėdavo sudaryti koalicijas, į valdžią netgi ateidavo skandinavų centristai, suformulavę socialiberalią politinę doktriną, kuri pas juos pasirodė gyvybinga ir socialinės gerovės valstybėse kūrimuisi nesutrukdė. Skandinavų socialdemokratų idealizuoti nederėtų, tačiau jų nuopelnai savo šalims nepaneigiami.
Partiniai pasirinkimai ir apsisprendimai
Po įvykusių permainų Lietuvos socialdemokratams atsiveria galimybė formuoti vertybės pagrįstą politinę partiją, neišradinėjant ypatingų dviračių, bet pasigilinant ir perimant giminingų politinių jėgų patirtį ir modelius iš kaimynų, pradedant skaidrumo reikalavimais savo nariams, visuomenės įtraukimu į sprendimų priėmimus, baigiant socialinių, kultūrinių, ekonominių, mokestinių modelių formulavimu ir instaliavimu.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Socialdemokratai dabar turi galimybę savo strategiją Lietuvai sukurti, ieškoti kelių, kaip pelnyti visuomenės pasitikėjimą ir, jeigu jiems tai pavyks, diegti šiomis vertybėmis pagrįstus funkcinius modelius į valstybės valdymo sistemas. Kad tai tėra utopija – pasigirs skeptikų, kritikų balsai net iš tų pačių Skandinavijos šalių arba iš tų šalių bankų, taip tikrai nutiks, tačiau jei partija neišradinėdama dviračių pradės sistemiškai konstruoti ir modeliuoti socialdemokratinėmis vertybėmis pagrįstą valstybės valdymo sistemą, nuo strateginių sprendimų iki smulkmenų, kritika ir skepticizmas pozityvaus prado tikrai nesunaikins. Kaip jiems seksis – tai jau sugebėjimų ir kompetencijos klausimai, tačiau svarbiausias momentas vis viena yra apsisprendimas kurti valstybę ne sau, politiniam ir kt. elitui, o šalies piliečiams. Tai ir būtų tikrasis Socialdemokratų partijos atsinaujinimas.
Socialiai orientuotos politikos niša Lietuvoje yra, apie tai signalizuoja visuomenės gerovės skirtumų aktualizavimas, didėjantis atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių, net ir vadinamasis vidurinysis sluoksnis, Lietuvos atveju, neperlipantis kt. Europos šalių skurdo vidurkio ribos kalba apie tai, tad visuomenės nusiteikimas kapstytis iš šios duobės tikėtina, kad būtų gana natūralus. Pagrindinis klausimas, ar Socialdemokratų partija pati sugebės pas save vertybinius pasirinkimus susidėlioti ir ras būtų tai pristatyti visuomenei. Tai, ką siūlo ir siūlė iki šio į valdžią ateinančios partijos, buvo arba nieko iš esmės nekeičiantys kosmetiniai sprendimai, ar menkai paslėptas populizmas – tikrosios utopijos, kurios pavyzdį matome ir paskutinius rinkimus laimėjusiųjų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju.
Būti ar nebūti
Todėl šis socialdemokratų partijai tekęs iššūkis, kurį šiuo metu dažniausiai socialdemokratų oponentai įvardina kaip problemą ir net partijos subyrėjimo grėsmę, gali tapti lūžio tašku, ne tik šios partijos, bet ir visos valstybės gyvenime. Socialdemokratai turi skyrius visoje šalyje, partija viena iš skaitlingiausių, demokratinės taisyklės, kaip parodė pasitraukimo iš koalicijos atvejis, joje galioja. Be abejo, iššūkiai bus nemenki, į šią partiją žmonės atėjo įvairių motyvų vedami, dalis jų, matyt, į šią partiją įstojo todėl, kad matė protekcionizmo galimybes, įvairias ekonomines ir kt. naudas, ir kokia dalis socialdemokratus rinkosi vertybiniu pagrindu, sunku būtų atspėti. Tačiau jei ta „vertybininkų“ dalis bus pakankamai aktyvi, ryžtinga ir konstruktyvi, sugebės užduoti toną, kiti prisitaikys arba natūraliai nubyrės.
Ypač svarbu, ar Gintautui Paluckui, naujajam partijos pirmininkui, užteks valios, ryžto ir išminties sutelkti komandą ir suformuoti partijos veiklos vystymo modelį, kuris leistų žengti žingsnį į priekį žinant, kokie bus dar 2–3, o gal ir visi 5 žingsniai 3–4 metų, o gal ir 10–15 metų laikotarpiui. Tokiu atveju, iš pirmo žvilgsnio ne toks jau reikšmingas apsistumdymas vienoje partijoje, galėtų tapti realiu lūžio tašku Lietuvos politikoje. Jei socialdemokratams atsiveriančios socialinės gerovės kūrimo poreikio nišos visuomenėje užimti nepavyks, ją užims kitos grupės. Tikėtina, kad jos bus kelis kartus labiau marginalios ir populistinės nei socialdemokratų partija savo blogiausiais laikais, kai socialdemokratines vertybes buvo privatizavę keletas dabartinės socialdemokratų frakcijos Seime veikėjų.
Tai, kad socialdemokratai pasitraukė iš koalicijos, šiuo atveju, tėra tik savaitės ar dviejų politinės rutinos įvykis. Reikšmingiau, kad socialdemokratai ne tik pasitraukė iš niekur nevedančios bendrystės su valstiečiais ir žaliaisiais, bet ir atsikratė neoliberalaus, socialdemokratijos idėjas ir partiją iš vidaus griovusio balasto. Kad su pasitraukusiųjų 14-uku atsinaujinti Socialdemokratų partija perspektyvų netūrėjo – kuo toliau, tuo darosi akivaizdžiau. Ar pradėtas veiksmas bus užbaigtas, ryžtas neišsisems, nebus užgesintas, kuriuo keliu suks socialdemokratai – netrukus pamatysime, jeigu jie, pagal vidines partijos taisykles, baigs pirmojo svetimkūnio socialdemokratijos ideologijoje išoperavimo procedūrą. Jeigu to padaryti nepavyks – visos kalbos ir lūkesčiai liks tik tuščias oro drebinimas ir kito galimo pozityvaus ateities scenarijaus Lietuvai teks palaukti.
Vis dėlto norėtųsi būti optimistu ir patikėti, kad pokytis, kurio poreikį iki šiol įvardindavo ir bejėgiškai skėsteldami rankomis pripažindavo dauguma į Lietuvos politikos sistemą besigilinančių specialistų, anomalija, kai socialdemokratų partija vykdo stambiajam verslui pelningą, bet didžiajai daliai visuomenės naudos neduodančią politiką, galimai prasidėjo.
Konservatorius sutelkė priešai
Ar pokyčiai pas socialdemokratus paskatins ir kitas partijas atsinaujinti – klausimas atviras ir labai įdomus, pirmiausia, ką gi reikštų atsinaujinimas kitose partijose?
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo Andriaus Kubiliaus sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos politinės sistemos formavimosi pradžioje dažniausiai formaliai pasirinktos partijų ideologijos, dažniau tik jų pavadinimai, o ne idėjinės orientacijos, atitinkamai skatino formuotis ir formalioms struktūroms, be vertybinio turinio.
Konservatorių partiją labiausiai telkė išorinis veiksnys – priešas rytuose. Kai tikras ar tariamas priešas nurimdavo, jis būdavo pakurstamas arba ta kurstymo, gąsdinimo ir skaldymo politika užsiimama Lietuvoje. Užsižaidus politinius dividendus nešančia veikla, dažnai net būdavo pamirštama savęs paklausti, ar tai, ką partija daro ir skelbia, tikrai naudinga šaliai ir jos piliečiams, kurių interesais pirmiausia ir derėtų esančiai tiek valdžioje, tiek opozicijoje partijai rūpintis. Konservatorių partija, kaip ir socialdemokratai, taip pat turi labai sunkų savąjį „balastą“, kurį tempiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios ir kuriuo, kol yra gyvų tuos laikus prisimenančių, tol taip lengvai neatsikratys.
Iš vienos pusės, partija dar turi iš tų laikų, Nepriklausomybės pradžioje susibūrusių ir konservatoriams ištikimų savo šalininkų, bet iš kitos pusės – turi ir nesutaikomų priešininkų. Su šia partija siejamas ne tik agrarinės valstybės potencialo sugriovimas, bet ir visuotinė valstybės piliečių turto vagystė, kuri per įvairius privatizavimo mechanizmais buvo įvykdyta. Nors laimėjo iš tos privatizacijos ne tiek konservatoriai, kiek šiuo metu iš socialdemokratų pas valstiečius ir žaliuosius migruojanti, dar su sovietinių laikų Komunistų partija sietina grupė bei kt. 1992–1996 m. valstybę valdę Demokratinės darbo partijos nomenklatūriniai veikėjai, tačiau modelius ir instrumentus, kaip tą valstybės turtą pasiimti, jiems į rankas įdavė būtent konservatoriškoji politikų grupė.
Fatališki atsitiktinumai, tačiau konservatoriams valstybę valdyti pasitaikydavo per krizes, su kuriomis jie susidorodavo tokiu būdu, kad visas negandas užkraudavo ant visuomenės pečių – vartotojų, pensininkų, dirbančiųjų, kurių padėtis konservatorių valdymo laikotarpiu ne pagerėdavo, o reikšmingai pablogėdavo, jų valdymo metu vyko ir žymus socialinių visuomenės sluoksnių pasidalinimas, lydimas biurokratinio valstybės valdymo aparato augimu.
Krikščionys demokratai ar liberalai?
Andrius Kubilius. LRS nuotr.Gediminas Vagnorius
Krikščionių demokratų sparnas, kurio vertybinės orientacijos galėtų būti lygintinos su Vokietijos krikščionių demokratų partijos išpažįstamomis vertybėmis, reikšmingo vaidmens ir įtakos konservatorių partijoje niekada neturėjo.
Pernelyg didelė personalijų įtaka organizacijoje (Vytauto Lansbergio, Gedimino Vagnoriaus, Andriaus Kubiliaus) neleido formuotis demokratinėms politinės organizacijos struktūroms, o partijos vadovų ydos ir trūkumai, tapdavo ir partijos trūkumais.
Tai, ką matome šioje partijoje šiuo metu, iš esmės nuoseklus rezultatas, kai judama be ideologinių vertybių sistemos, o paskui sudėtingo ir prieštaringo charakterio, anaiptol ne visada apie piliečių gerovę pagalvojančius lyderius ar lyderių statytinius, kokie jauni ir gražūs bebūtų. Ramiam politikos ir ekonomikos užutekiui tokia monarchistinių savybių turinti organizacija tiktų, bet ne tiems iššūkiams, su kuriais Lietuva susiduria šiuo metu ir jau kelis kartus susidūrė praeityje ir be abejo, dar susidurs.
Dabartinių, jaunesnės partinės kartos konservatorių pastangos persivilioti liberalių pažiūrų rinkėjus, iki tol rėmusius Liberalų sąjūdį, turi ribotas galimybes, pirmiausia todėl, kad konservatorių partijoje tikrų liberalų nedaug tėra, tačiau yra keletas gana tikrų krikščionių demokratų, tad tarpusavyje jų vertybinės sistemos nelabai iš viso yra suderintinos. Kai vienoje partijoje susitelkia „kairieji ir dešinieji“, jie gal ir galėtų veikti turėdami absoliučią daugumą valdžioje, tačiau tokį pasitikėjimą konservatoriai vargu ar kada nors pelnys, be to, tokia partija yra iš prigimtiems nenuosekli, priklausomai, kuris sparnas partinėje struktūroje užims vadovaujančias pozicijas, tokią politiką būdama valdžioje ir vykdys.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš kitos pusės, liberalų viliojimas vyksta tuo pačiu, jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų, su šios partijos elitu sietinu, tad, matyt, jam būdingu būdu – ne idėjomis ir potencialu, bet intrigomis, kuriomis galima įtarti ir naujojo partijos lyderio atsiradimui galimybių sukūrimą, o ir dabartinę Liberalų sąjūdžiui „padovanotą“ krizę. Iš vienos pusės – tai būdinga daugelio politinių organizacijų savybė, juk apie politiką sakoma, kad ji ne baltomis pirštinėmis daroma, bet kai tos pirštinės jau pernelyg susitepa, darosi koktu ir rinkėjas, ypač liberalių pažiūrų, nelabai norės su tokiais partiečiais sveikintis ir juo labiau už juos balsuoti. Negalima teigti, kad konservatorių partija negali atsinaujinti, tačiau tai įvyks tik tada, kai ši politinė organizacija išties apsispręs, ar jie yra liberalai, ar konservatoriai, ar krikščionys demokratai.
Liberalų sąjūdžio perspektyvos
Apie kitos politinės partijos atsinaujinimą – korupcijos krizę išgyvenantį Liberalų sąjūdį svarstyti šiuo metu sudėtinga, juolab prognozuoti, kur toks „atsinaujinimas“ partiją vestų. Nors liberalus būtų galima pavadinti netgi tradicine, nuėjusią jau ilgą vystymosi kelią pačioje Lietuvoje partija, turinčia ištikimo elektorato atramą visuomenėje, tačiau kokios šios „ištikimosios“ grupės vertybės ir interesai, vargu ar ir pati Liberalų sąjūdžio vadovybė visiškai suvokia. Evoliucija nuo laukinio libertalizmo pradžioje iki neoliberalizmo šiandien paliko pėdsakus Lietuvos liberalų partijos vystymosi raidoje.
Ne tik pripėdavo, bet pasiliko ir labai įvairiai liberalias vertybės suvokiantys ir jas remiantys žmonės. Kūrimosi laikotarpiu pas liberalus telkėsi asmenybės, įsivaizdavusios, kad atstovauja individualioms, neliečiamoms ir svarbiausioms asmens laisvėms, visuomenės grupei, kuri tokia stipri, kad jai tiesiog turi pasisekti. Kadangi sekėsi kaip ir visiems žmonėms, vidutiniškai, teko tą sėkmę pirkti, sumokant labai brangią kainą – atiduodant pirkėjui, kokiu koncernu jį bepavadintum, pačią asmens (ir pirmiausia savo paties) laisvės idėją. Mechanizmai, būdai, kaip partija gali atsinaujinti yra, vienas jų, surasti politinį veikėją, kuris visuomenės akyse reprezentuotų dorybės ir skaidrumo įsikūnijimą, išrinkti jį partijos pirmininku.
Dabar šiai rolei visiškai tiktų Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, tačiau atsargos generolas V. Gailius, ne a. a. Leonidas Donskis, apie partijos identiteto paiešką ir savo vaidmens kuriant Lietuvos valstybę suformulavimą, kalba V. Gailiaus atveju neitų, o eitų kalba nebent apie partijos ilgesnį ar trumpesnį išlikimą.
Valstiečių ir žaliųjų vertybės margos ir nenuspėjamos
Tikriausiai nei kalbėti neverta apie tokius darinius, kaip „Darbo partija“, „Tvarka ir teisingumas“, „Naujosios sąjungos“ likučiai, Lenkų rinkimų akcija ir krikščioniškų šeimų sąjunga. Šios partijos turi išskirtinių bruožų, tarkim, Darbo partija savo gretose neturi darbininkų ir pan., turi asmenybių, tarkim, Rolandas Paksas, bet iš esmės tai panašūs dariniai į šiuo metu valstybę valdančią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą.
Politinio darinio modelį, kuris dabar yra valdžioje, netgi įvardinti kaip partiją būtų sudėtinga. Kas tie valstiečiai ir žalieji: žemvaldžių ir dolerių spalvą gerbiančių asmenų sąjunga, ūkininkų ir gamtos gynėjų sąjunga, oligarcho ir policininko sandėris ir t.t.? Kokios vertybės juos sieja, kaip jie įsivaizduoja ne tik savo pačių, bet ir kitų valstybės piliečių socialinę gerovę, jų teises ir pareigas, galimybes? Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nėra kam į juos šioje organizacijoje atsakyti.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kalbėti ir įvairias pozicijas dėstyti gali Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis, Viktoras Pranckietis ar kt. partijos nariai, bet tai bus jų asmeninės, o ne partinės – politinės nuostatos. Jeigu prisiminus šios partijos formavimosi istoriją, kai kuriuos vertybinius orientyrus būtų galima atspėti, tarkim, agrarinio šalies vystymosi reikšmės suvokimas, regionų vaidmens reikšmė, tačiau tai sunkiai sietini su kokia nors vertybių sistema dalykai, o jei ir buvo sietini bent jau su interesų grupėmis, tai po pirmųjų šio politinio darinio valdymo metų, urėdijų ir kt. reformų, vis labiau aiškėja, kad tai jau „būtasis laikas“.
Potencialo ši organizacija egzistuoti valstybės politinėje sistemoje ir įnešti pozityvų indėlį turėjo, bet, matyt, prisikvietusi, kad laimėtų rinkimus į savo gretas iš visokių sričių, visokiausių žmonių, kurių galiausiai susibūrė Seime daugiau nei partijos senbuvių, ji savo identiteto užuomazgos orientyrus negrįžtamai prarado.
Šiuo metu valstiečiai ir žalieji vadovaujasi premjero primestu policijos ar kt. statutinėms tarnyboms ir ten galiojantiems santykiams būdingu valdymo modeliu, kur kita nuomonė gali egzistuoti, bet privalo netrukdyti ir nedisonuoti su ta nuomone, kurią pareiškia laipsniu aukštesnis veikėjas.
Dar daugiau painiavos įneša žaliųjų vardo prisiklijavimas, kai jų gretose nėra ne tik kad tradicinių gamtos gynėjų, tačiau nėra net ir gamtos mokslą daugiau ar mažiau išmanančių specialistų. Šokiruoja tai, kad pati partija dėl to jokios problemos nemato, ką demonstruoja ir jų lyderis (ko gero, išsilavinęs agronomas ir sėkmingas verslininkas), kai imasi vadovauti kultūrai. Vertybiniai dalykai šioje partijoje turėtų būti taip toli paslėpti senųjų partijos narių pirkelių užkambariuose, kad iki kitų rinkimų jie ten ir baigs sudūlėti.
Kai nėra jokių vertybių – tinka bet kokios
Galimas variantas, kad į Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį integruosis ir socialdemokratinių idėjų atsižegnojusi partijos dalis – socialdemokratų frakcija. Kadangi dabartis valdantysis darinys neturi savo ideologijos, gali į save integruoti bet kokių pažiūrų ir įsitikinimų asmenis, gali jam kokį nors patraukliau skambantį idėjų rinkinį pasiūlyti ir kas nors iš šalies, tie patys G. Kirkilo, I. Šiaulienės, J. Bernatonio vedami „socialdemokratai“. Populistinių darinių galimybės Lietuvos politikos rinkoje, regis, beribės – tai jau ne pirmi metai, ne per pirmuosius rinkimus patiriame. Be abejo yra ir valstiečių ir žaliųjų sąjungoje žmonių, kurių ketinimai gal ir geri, vienas jų netgi šioks toks lyderis – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tačiau ką gi jis nuveikė su savo gerais ketinimais? Pabandė, bet iš įtakingesnių politinio darinių veikėjų sužinojo, kad niekam jo geri norai nerūpi ir daugiau, regis, net ir trečiasis asmuo valstybėje entuziazmą demonstruoti savo meilę Tėvynei ir žmonėms, prarado, nes žymiai saugiau elgtis pagal tikrųjų politinio darinio vadų pateiktą darbotvarkę ir taip išvargti iki kadencijos pabaigos.
Iš įvairių visuomenės grupių ir grupelių susidaręs politinis junginys atsinaujinti negali. Keistis gali bet kuria kryptimi, tačiau nei vieno iš šių pokyčių atsinaujinimu nepavadinsi, nebent taip būtų galima įvardinti šios sąjungos susiformavimą į kažkokią grupę, priklausomai kaip politikos kortos sukris arba, kuri iš ten susirinkusių grupelių pradės dominuoti, tačiau iki šiol požymių apie identiteto paieškas ar bent jau tokios siekiamybės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos darinyje dar nepastebėta. O teigti, kad tai postmodernaus amžiaus postmodernus politinis darinys – partija, galima tik labai žiauriai juokaujant.
Geri ir prasti scenarijai
Šiuo metu turime unikalią situaciją ir atvejį politinės raidos istorijoje, kai koalicija Seime egzistuoja, bet Lietuvoje tokios nebėra. Tačiau yra galimybė, kad Lietuvoje atsiras prielaidos formuotis politinei jėgai – partijai, kurios vertybės sutaptų su politinės jėgos tradiciniu pavadinimu, o deklaruojami tikslai sutaptų su realizuojamais veiksmais.
Lietuvoje, ko gero, tokios situacijos dar nebuvo, nes arba partijų ideologijos buvo įvairių kūrėjų (dažniausiai prastesnių nei rašė Valstiečių ir žaliųjų programą) tik parašytos, bet nesuvoktos, partijų pavadinimai iš viso buvo sugalvojami ne tam, kad nurodytų ir reprezentuotų esmę, bet, kad geriausiu atveju atitiktų patrauklaus „prekės ženklo“ kriterijus, o blogiausiu – tiesiog klaidintų mažiau išprususį rinkėją.
Modernūs tualetai. Slaptai.lt nuotr.
Jei atsiras viena stipti tradicinė partija, kitoms teks pasislinkti į savo nišas, tad netiesiogiai – tai gali pastūmėti ir visą politinę partinę sistemą nuoseklesnio susibalansavimo link ilgesniam nei naujų 27 metų laikotarpiui. Viena 27 metų valstybės formavimosi kelio atkarpa jau įveikta, rezultatų yra gerų ir blogų.
Galėjo būti žymiai geresnių, bet praeities jau nepakeisi, o ateityje galimi ir optimistiniai, ne tik pesimistiniai scenarijai. Deja, ne daug ką gera galima pasakyti apie likusius 3 šios Seimo kadencijos metus, o per tą laiką įvyks dar ir savivaldybių, europarlamento, prezidento rinkimai, tad trumpuoju laikotarpiu optimistinių scenarijų būtų gana sudėtinga ieškoti.
Kol kas pigus populizmas pagardintas kompetencijos stoka, taip veržiasi per visas valstybės valdymo loteriją laimėjusiųjų siūles, kad yra pavojus, jog šiuos smulkius populistus pakeis kiti, tik dar prastesni.
„Zapad“ ir pokyčiai
Yra įdomių žinių už rytinės Lietuvos sienos. „Zapad“ pratybos, kaip teigia Baltarusijos prezidentas, baigėsi, traukiniai su Rusijos karine technika ir kareiviais išvykta. Tačiau Rusija atsiuntė į Minską savo specialiąsias pajėgas, kaip teigiama, jos treniruojasi drauge su Baltarusijos specialiosiomis pajėgomis.
Ginklai, ginklai, ginklai. Slaptai.lt nuotr.
Tarptautiniai politikos analitikai prognozavo, kad jei ir bus Rusijos agresijos proveržis, šiuo metu eilėje pirmiausia turėtų būti Rusijos sąjungininkai ir mūsų kaimynai gudai. Galbūt šįkart, skirtingai nei Gruzijos karo ir Krymo aneksijos atvejų, tarptautinės politikos žinovai nebeklysta ir suvokia, su kokia šalimi turi reikalų. Rusijos specialiųjų pajėgų vizitas Minske į tokią schemą telpa. Jei galimybių lango pasaulio politikos vyksmo procesuose neatsiras, tikriausiai pas kaimynus nieko neįvyks. Tačiau šturmo grupių patirtis, susipažinimas su nauja įdomia aplinka, vietovėmis, kur gali tekti darbuotis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali praversti. Kaimyninės šalies diktatorius, užuominą atsiųstą artimiausio savo sąjungininko, be abejo, suprato, niekur nuo savo saugomų rezidencijų nei „Zapad“ pratybų metu, nei joms pasibaigus nutolti nesiruošia.
Pažiūrėjus į kaimynus, kaip ten bebūtų, Lietuvos privalumai – akivaizdūs. Grėsmės, kad vieną rytą nubustume pasikeitus valdžioms šalyje, nėra, demokratijos taisyklės visgi daugiau ar mažiau galioja. Bet nevilties, kad dar 3 metus teks nubusti su ta pačia valdžia ir su prie valdiškų kėdžių prilupusiais „politiniais“ veikėjais, esama.
Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manęs nenustebino buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Niekada nemaniau, kad Lenkija mums nuoširdžiai draugiška valstybė. Ir lenkofobai, ir lenkofilai (tokių vienas kitas) nuolat jaučiame lenkų „meilę“, tik vieni atsakome tuo pačiu, o kiti – trijų raidžių kombinacija ir kitokiomis lietuvių tautą žeminančiomis nuolaidomis.
Draugystė per prievartą, draugystė sukandus dantis. Tokia dabar situacija: sėdime tame pačiame skęstančiame Europos Sąjungos laivelyje. Pavojaus akivaizdoje net šuo su kate nesipjauna.
Nustebino tai, kad Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ (TT) partija nusprendė (o kas gi dar galėtų?) tą pokalbį paviešinti, nors jis garbės nedaro vienai didžiausių ES valstybių ir yra naudingas, kaip pasakytų mūsų lenkofilai, tik Lietuvos lenkofobams. Štai kokie tie Lenkijos postkomunistai, kurių tvirtovę – teismus – TT partijos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis bando užimti, sparčiai judėdamas link autokratinio režimo! Nepraustaburniai tie sikorskiai ir tuskai, kurių niekaip negalima dar kartą prileisti prie valdžios lovio, ir tam tinka net tokios priemonės kaip seniai įvykusių necenzūrinių slaptų pokalbių paviešinimas. Tegul ir litvinai, visa Europa mato, su kuo mes kovojame.
Varšuva paskubėjo reaguoti: Radoslavo Sikorskio ir tuometinio naftos bendrovės „Orlen“ vadovo Jaceko Kraveco pasisakymai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu.
Ir staiga: Lenkijos vidaus reikalų ministerija ketina šalies šimtmečiui skirto paso puslapius papuošti Vilniaus Aušros vartų vaizdu. Lenkai aktyviai pritaria (dešimtys tūkstančių) tokiam sumanymui.
Tai kuo skiriasi dabartinės Lenkijos valdžios pozicija Lietuvos atžvilgiu (ir Ukrainos, nes pase bus ir Lvove esančios Ereliukų kapinės) nuo tos, kuri, TT nuomone, tikriausiai kalta dėl buvusio Lenkijos prezidento Kačinskio žūties?
Ši partija dar kartą bandė išsiaiškinti Smolensko tragedijos priežastis ir jau viešai paskelbė (prie Lenkijos gynybos ministerijos veikianti komisija), kad prezidento lėktuvas sudužo dėl jo viduje įvykusio sprogimo. Aiški užuomina, kas dėl to kaltas. Ne veltui Tuskas tampomas po Lenkijos teismus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip dabar mums reikėtų į visa tai reaguoti? Turbūt nedelsiant įteisinti trijų raidžių kombinaciją, kol lenkai savo pasų dar nepapuošė Gedimino kalno nuotrauka? Gal papuoštų, bet kad kalnas dabar labai nepatrauklus, griūva.
Važiuodamas automobiliu viena ausimi girdėjau Rimvydo Geleževičiaus radijo laidą, kurioje buvo siūloma į tokias provokacijas rimtai nereaguoti, nes taip pataria Rimvydas Valatka. O kaip reaguoti nerimtai? Nepasako. Beje, Valatka labai bijo, kad galime atidėti Lietuvos lenkų pasų sulenkinimą, Seime niekaip neįteisinamą dešimtmečiais. Bijo jis ir Seinų, Punsko temos.
Atsukime kitą žandą, juk mes maži, o Lenkija – mūsų strateginė partnerė (Gedimino Kirkilo giesmelė). Man patiko prezidentės Dalios Drybauskaitės reakcija į R.Sikorskio patyčias Lietuvos atžvilgiu: „Visada laikiausi nuostatos, kad dvišalis bendradarbiavimas, nepriklausomai nuo valstybių dydžio, turi būti lygiavertis. Su Lenkija taip pat stengiamės išlaikyti nuoširdžius ir konstruktyvius santykius. To paties tikimės ir iš jų. Iš bet kurios šalies primetami nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę – Lietuvai nepriimtini“, – teigė D.Grybauskaitė.
Kartais su nerimu pagalvoju: o jeigu devynioliktaisiais prezidentu išsirinksime kokį juokdarį, kuriam Lenkijos „nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę“ bus priimtini? Jeigu ir Gedimino kalno nuotrauka Lenkijos piliečių pasuose jį tik pralinksmins?
Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Socialdemokratų buvusiems lyderiams penktadienį viešai paraginus partiečius nesitraukti iš valdančiosios koalicijos, politologas Lauras Bielinis teigia, kad kalbėti apie gresiantį ar jau vykstantį partijos skilimą negalima.
Vis dėlto matyti, kad Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) bus sunkiau susitelkti ties valstybės interesais, nes reikės spręsti vidaus problemas.
„Nesakyčiau, kad skilimas, bet akivaizdu, kad partijos viduje egzistuoja dvi skirtingomis kryptimis einančios grupės žmonių. Vadinasi, kad partijoje išliks įtampa ir mes dar turėsime galimybę stebėti, kaip užuot persitvarkiusi ir veikusi atitinkamai valstybėje susiklosčiusiai situacijai, partija bandys susitvarkyti viduje, o tai reiškia – bus pasyvi išorėje“, – naujienų agentūrai ELTA teigė L. Bielinis.
Komentuodamas naujojo LSDP lyderio Gintauto Palucko abejones dėl koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), politologas daro prielaidą, kad socialdemokratų pirmininkas stengiasi būti ištikimas anksčiau deklaruotoms idėjoms.
„G. Paluckas siekia pademonstruoti – greičiausiai, tai ir yra jo tikslas, – kitokią politiką, kitokį požiūrį į politiką iš „kairiosios“ pusės. Ir tam jis vienaip ar kitaip bando laikytis principų, kuriuos yra deklaravęs, o tie principai neatitinka buvimo koalicijoje“, – teigia L. Bielinis.
Ekspertas dabartinę socialdemokratų komunikaciją įvardijo kaip „išorėn išeinančią diskusiją tarp buvusių ir esamo LSDP lyderių“. Savo ruožtu koalicijos partneriai LVŽS turbūt nesiims jokių veiksmų ir lauks rugsėjo, kai LSDP – po savo skyrių sprendimo – turėtų paskelbti apie likimą arba pasitraukimą iš koalicijos.
L. Bielinis pabrėžia, kad nevertėtų dramatizuoti pastarojo meto diskusijų socialdemokratų gretose. Tiek LSDP, tiek ir LVŽS bei opozicinėse partijose vykstantys procesai yra natūralūs ir net naudingi valstybei, tai toli gražu nereiškia politinės krizės. „Gryninamos tiesos, pozicijos, aiškinamasi dėl taktinių žingsnių ir panašiai. Tai yra normalus procesas, kurį mes turime tiktai sveikinti. Taip, tie procesai kažkam dramatiški, taip, jie gali sukelti vienokius ar kitokius pokyčius Vyriausybėje, valdančioje daugumoje, bet valstybei tai tiktai į naudą“, – kalbėjo politologas.
Socialdemokratai. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip skelbta, penktadienį trys buvę socialdemokratų partijos vadovai – Algirdas Butkevičius, Česlovas Juršėnas ir Gediminas Kirkilas – atvirame laiške partijos kolegoms pabrėžė, kad nėra pagrindo išeiti iš koalicijos, tuo labiau, jog koalicijos sutartis yra vykdoma ir nė vienas jos punktas nesąs nė vienos šalies pažeistas.
Buvę lyderiai, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad neturint politinės galios neįmanoma realizuoti pažadų rinkėjams. Jie taip pat rašė, kad partijos pirmininkas G. Paluckas „tik prieš trejetą mėnesių įgijo įgaliojimus ir gana vėlai įsijungė į koalicijos darbą. Norint įsigilinti į koalicinio darbo subtilybes, reikia kur kas daugiau laiko“. Kaip žinoma, G. Paluckas nėra Seimo narys, ir, atitinkamai, nepriklauso LSDP frakcijai parlamente.
LSDP skyriai turėtų iki rugsėjo 20 d. pateikti nuomonę dėl valdančiosios koalicijos su LVŽS. LSDP frakcija Seime numačiusi laukti partijos tarybos sprendimo. Kaip trečiadienį Seime žurnalistams sakė frakcijos pirmininkas Andrius Palionis, „dėl koalicijos sutarties sprendžia partijos taryba“.
Įtampa tarp valdančiųjų LSDP ir LVŽS ypač išaugo pastarajai partijai pažadėjus opoziciniams konservatoriams sprendimus dėl lengvatos už šildymą grąžinimo, mainais į dešiniųjų paramą Seime Vyriausybės suplanuotai vadinamajai urėdijų reformai.
Aktualijų portalas Slaptai.lt pritaria kalbininko Kazimiero Garšvos (ir daugelio kitų kalbininkų) nuomonei, kad Lietuvos Vyriausybė pasielgė netinkamai, pritarusi siūlymui leisti pagrindiniame paso puslapyje užsieniečių pavardes rašyti originalo kalba lotyniško pagrindo rašmenimis. Slaptai.lt pritaria nuomonei tų, kurie mano, jog šis sprendimas – lietuvių kalbos išdavystė.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Belieka džiaugtis, kad premjero Sauliaus Skvernelio reitingai krenta žemyn. Belieka kviesti visus, pergyvenančius dėl lietuvių kalbos išdavystės, elgtis principingai – nesisveikinkime su jais, išdavusiais lietuvių kalbą, nepaduokime jiems rankos. O jei neįmanoma išvengti bendravimo, vietoj pasisveikinimo vartokime posakį „tu išdavei lietuvių kalbą”. Ir taip – kiekviena proga, kiekvieną sykį… Kad jiems apkarstų jų nepagrįstas liberalizmas.
Taip pat kartokime – daugiau niekad niekada nebalsuosime už lietuvių kalbą išdavusius asmenis ir juos priglaudusias partijas.
O čia – ELTA agentūros interviu su kalbininku Kazimieru Garšva
Vyriausybės priimtas sprendimas dėl asmenvardžių rašybos liberalizavimo dokumentuose yra nepagrįstas, įsitikinęs kalbininkas Kazimieras Garšva, Ministrų Kabinetui pirmadienį pritarus siūlymui leisti pagrindiniame paso puslapyje užsieniečių pavardes rašyti originalo kalba lotyniško pagrindo rašmenimis (įskaitant raides „q“, „x“, „w“).
„Vertinu blogai, ne Vyriausybės reikalas spręsti rašybą. Sprendimas nepagrįstas dėl to, kad ir jūsų, ir mano, ir visų kitų protėvių pavardės archyvuose buvo rašomos keturiomis kalbomis ir neautentiškai, o vadinamosios originalios arba autentiškos formos yra kaip tik šnekamąja kalba, kaip žmonės vadina, o ne kaip juos užrašo nemokantys lietuvių kalbos asmenys, iškraipydami pavardes“, – pirmadienį naujienų agentūrai ELTA sakė Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos Abėcėlės skyriaus autorius dr. K. Garšva.
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mokslininkas pastebi, kad Vyriausybės sprendimas aktualus nedaugeliui žmonių, maža to, dėl jo kils tik papildoma sumaištis.
Lietuvių kalbos išdavystė
„Tiems, kurie savo interesus kelia aukščiau už visos valstybės, kai kam ir patiktų. Bet jų yra mažuma, ir jie nori pažeisti daugumos teises. Lietuvės tekėjo už užsieniečių visais amžiais, bet vis tiek lietuviškai vadindavo visus užsieniečius. Joms (ištekėjusioms už užsieniečių lietuvėms – ELTA) pačioms blogiau būtų, nes iškraipytų jų pavardes, neatvyktų net greitoji pagalba, kadangi keleriopai būtų tariama ir rašoma“, – kalbėjo K. Garšva.
Pasak kalbininko, dalies Lietuvos lenkų situacija dėl galimo naujo reguliavimo taip pat netaptų geresnė.
„Mes remiamės sutartimi su Lenkija, pavardes rašome pagal skambesį. Jiems patiems būtų geriau: sakysime, kurie nemoka lenkiškai, skaitytų „Tomas-zevski“, o iš tikro reikia „Tomaševski“, t. y. lenkiškai. Mes su mokslininkais Lenkijos vardyno visada susišnekame, o kai užsiima diletantai, kurie nežino, kas yra vardynas, kokie yra dėsniai, jie tas nesąmones ir padaro“, – kalbėjo K. Garšva.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimas gegužę ėmėsi Seimo vicepirmininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo pateikto įstatymo projekto dėl asmenvardžių rašybos, tam projektui pirmadienį ir pritarė Vyriausybė. Įstatymo iniciatoriai tvirtina, kad būtina užtikrinti galimybę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmenvardžius rašyti autentiškomis formomis (lotyniško pagrindo rašmenimis). Seimas tąkart po pateikimo pritarė ir alternatyviam – konservatyvesniam – projektui.
Pamatęs, kaip kūrėsi Tėvynės sąjungos partija, parašiau politinę pasakėčią „Gegutė ir devynbalsė“. Ją 2013 m. rugsėjo 9 d. paskelbė Lietuvos žurnalistų interneto portalas.
Ten rašiau:
Lietuvos nedraugų nuostata – išeinant pasilikti – realizuojama ne vien per priedangos organizacijas, bet ir per įsiterpimą į demokratinį valstybės valdymą – per partinę sistemą. Kai kurių sąjungų, akcijų, partijų kilmė – ne lietuviška, jos lojalumu Lietuvos valstybei nepasižymi, nes išsirito iš nedraugių kiaušinių, padėtų į Sąjūdžio lizdą.
Konservatoriai nusipelnė impičmento?
Gediminas Kirkilas – Andrius Kubilius. Modesto Tamulionio koliažas
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis buvo galinga, plačios visuomenės palaikoma, vedusi ne tik į Baltijos kelią, bet ir į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, organizacija. Tačiau 1993 m. buvo įkurta Tėvynės Sąjungos (TS) partija kaip Lietuvos Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbų tęsėja, į kurią Sąjūdžio vadovų skatinama sugužėjo politinį kapitalą jau įgijusi didžioji Sąjūdžio dalyvių dalis. Sąjūdis nukraujavo, buvo paliktas saviveiklai.
TS-LKD įsikūrė 2008 m. gegužės 7 d. susijungus Tėvynės sąjungai (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos krikščionims demokratams.
Jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija taip pat vienijo politinius kalinius ir tremtinius, kurie tęsia istorinę Lietuvos laisvės kovos ir rezistencijos išsaugojimo misiją. Taip pat TS-LKD viduje veikia tarpukarine tautininkų linija besiremianti Tautininkų frakcija kaip atspindys 2007 m. įvykusios Tautininkų sąjungos prisijungimo prie Tėvynės sąjungos.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau, faktiškai, artėjant TS-LKD ir LSDP pozicijoms, Tautininkų frakcija iš partijos buvo pašalinta, politiniai kaliniai ir tremtiniai dėl amžiaus natūraliai pasitraukė, dabar jau projektuojama paliekant tik TS, LKD atsisakyti (atsikratyti ideologijos, narių?).
O svarstant pavardžių rašybą dokumentuose neva opozicionieriai, buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius ir buvęs LSDP pirmininkas Gediminas Kirkilas įkyriai pučia birbynes vienu tonu. TS-LKD frakcija birbynių paveikta, regis, skyla, panašu, jog, anot žurnalisto, TS-LKD liks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos priekaba. Tai netrukus, įvykus balsavimui Seime dėl pavardžių rašymo dokumentuose, turėtų paaiškėti.
Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.
Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…
Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.
Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.
Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas”, o kitoje tokios parduotuvės nėra.
Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?
Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?
Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?
Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.
Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.
Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)
Grėsmės nacionaliniam saugumui. Karinė Rusijos grėsmė, Astravo atominė, kurios statybos sustabdyti, kaip ir emigracijos, jau nepajėgsime, – grėsmė, skurdas ir alkoholizmas, patriotiškumo stoka – grėsmė. Daug tų grėsmių, gyvybiškai pavojingų. Didžiulė grėsmė – Rusijos įtakos agentai, įsitaisę aukščiausiose mūsų valdžiose, su Rusija susijusiame versle ir žiniasklaidoje.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybės“ redaktorius Eduardas Eigirdas pastaruosius demaskuoja kiekviename žurnalo numeryje, bet karavanas eina toliau, nes žodžių daug, o faktų mažoka. Net tada, kai faktų, atrodytų, pakanka, ne taip paprasta įvardyti kas yra kas. Štai Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys kolei kas tik galimai keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, nors faktų, mano supratimu, daugiau negu pakanka, kad žodžio „galimai“ neliktų.
Naujasis socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas „Dėmesio centre“ kalbėjo, kad dalis jo partijos narių neabejotinai gins galimai keliantį grėsmę kolegą Bastį. Kodėl? Na, žinote, vis dėlto savas, kažkaip nepatogu pasmerkti. Aš žinau, kad gins. Maždaug taip kalbėjo naujasis partijos pirmininkas. Ir jis buvo teisus. Gina. Gina dėl to, kad M.Basys buvo tik dalelė, kad tame „šokyje“ dalyvavo ir didieji verslo partneriai, net Socialdemokratų partija (A.Kubilius). M.Bastys, aišku, yra tik vienas iš veikėjų. Atsidarė vienas „langelis“, tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, nes daug įvairių „langelių“ dar lieka uždaryti. Jeigu M.Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus. Socialdemokratų frakcija žino, ką M.Bastys žino (R.Juknevičienė).
Sunku bus naujajam socialdemokratų vadui G.Paluckui. Gražiai jis kalba apie įsivaizduojamąją socialdemokratų partiją, bet ar tokią galima sukurti, kol aktyviai veikia M.Basčio („neveikiau prieš Lietuvos valstybę, nekenkiau savo valstybei Lietuvai, neišdaviau savo valstybės Lietuvos“) beatodairiški gynėjai? Reikės ryžtingų, radikalių permainų, „reikės išmesti partiją kompromituojančius narius ir pakeisti požiūrį į nomenklatūrinius įpročius. Kai LSDP viršūnėlė daugybę metų – kai kurie dar nuo komunistų laikų – tik taip ir tesuvokia politiką, toks apsivalymas gali reikšti, kad pelenais virsta didelė dalis visos politinės organizacijos. Tačiau tik taip galima iš pelenų atgimti naujam feniksui ir įtikinti rinkėjus, kad naujai apsivaliusi partija ir jos nariai yra nuoširdūs“ (Tomas Janeliūnas.“Socialdemokratai: feniksas ar chimera?“, „IQ“, 2017 gegužė).
Kaip jūs manote, ar reikėtų pašalinti iš partijos Gediminą Kirkilą, kuriam, 2006-aisiais tapus Ministru Pirmininku, M.Bastys paskiriamas jo patarėju, suteikiama teisė dirbti su slapta informacija, nors, kaip dabar žinoma, šis Seimo narys jau nuo 2000-ųjų ėjo pavojingais keliais ir buvo įspėtas? Juk šis politikas kelis dešimtmečius buvo vienas iš ryškiausių minėtos partijos figūrų. Partijos, kuri turėtų jaustis kalta, kad jau artėja į pabaigą Astravo atominės elektrinės statyba.
Būkit ramūs: G.Kirkilas dar ilgai patarinės jaunajam socialdemokratų vadui, nes tapo antruoju jo pavaduotoju. „Apgynęs“ Lietuvą nuo Rusijos energetinės priklausomybės, pastaruoju metu jis energingai gerina santykius su Lenkija. Omenyje turiu G.Kirkilo ir kitų „strategiškai mąstančių“ politikų pasiryžimą žūt būt nusileisti Lenkijai ir ilgainiui Vilniaus krašte įteisinti lenkų autonomiją: pirmiausia dokumentuose pavardes rašyti nelietuviškai, paskui – gatvių, gyvenviečių lenkiškos lentelės, dar vėliau – dvikalbystė ir autonomija. Juk Vilniaus ir jo krašto okupacijos Lenkija nepripažįsta iki šiol.
Yra ir kitas šios pataikūniškos problemos sprendimo variantas – originalo kalba pavardes rašyti antrajame paso puslapyje, – bet jį visaip blokuoja lrt.lt žurnalistai E.Jakilaitis ir V.Savukynas. Pirmasis „Dėmesio centre“ leido gražbyliauti tik G.Kirkilui, o antrasis ketvirtadienio radijo laidoje buvo „demokratiškesnis“: pakvietė ir Seimo narį Lauryną Kasčiūną, kurį „į tiesos kelią“ bandė atvesti laidos vedėjas, G.Kirkilas ir dar vienas man nepažįstamas politikas.
Kas laimės? Prezidentė žada pasikliauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis. Taigi, Urbučio, Jakaitienės, Pupkio, Labučio, Piročkino ir kitų kalbininkų mokiniams užkrauta didelė atsakomybė. Galima prisidėti prie lietuvių kalbos (ir tautos!) išdavystės ir eiti su kirkilais, už tai patirti vienokių arba kitokių valdžios malonių, bet galima pasielgti principingai, pilietiškai, nepamirštant, kad tos nelemtos trys raidės ilgainiui Lietuvai turės labai skaudžių pasekmių. Tik keturios raidės – jos man visą raidyną atstoja, – džiūgavo kolaborantas Liudas Gira. Žinome,kuo tas baigėsi.
Jeigu, nepaisant Konstitucinio Teismo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Prezidentės, vis dėlto bus žengtas šis „nekaltas“ žingsnis, didžioji lietuvių tautos dalis pasijus kaip 1938-aisiais, nes toks mus žeminantis, visiškai nepagrįstas Lenkijos reikalavimas labai primena 1938 m. ultimatumą. „Socialdemokratų“ pastangomis baigiame Rusijai pastatyti Astravo atominę elektrinę, beveik tų pačių politikų valia Lenkijai atiduosime Vilniaus kraštą. Žinoma, ne iškart – nejučiom, kai kirkilai ir kubiliai jau bus išėję į neužtarnautą poilsį. Juk į Astravą jie taip pat nekreipė dėmesio ir susigriebė tik tada, kai šaukštai jau po pietų.
Net ir išmintingiausi filosofai nesugeba paneigti: politikoje apstu temų, kurių neįmanoma įspausti į vienos nuomonės rėmus. Vieni šauks, kad „balta“, kiti – „juoda“.
Centre – M.Stanton Evans ir Herbert Romerstein knyga „Stalino slaptieji agentai”. Leidykla „Briedis”. Slaptai.lt nuotr.
Neutraliam stebėtojui atidžiai pažvelgus iš bet kurio šono atrodys, kad tiesos gausu ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) liepė bombarduoti Sirijos diktatoriaus rėmėjus. Tai nutiko pirmą kartą po net dvi prezidento kadencijas trukusio Barako Obamos neveiklumą primenančio atsargumo.
Bet Lietuva tarsi nežino, kaip jai elgtis – džiaugtis ar liūdėti. Lietuvoje susiformavo ganėtinai skirtingos pozicijos. Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius rašė: „… bent kol kas V.Putinas gali tik džiūgauti – D.Trumpo prezidentavimas pateisina jei ne visas, tai nemažą dalį vilčių, kurias Maskva dėjo akivaizdžiai investuodama į vieno iš dviejų kandidatų į JAV vadovus pergalę rinkimuose“ (leidinys 15min.lt).
Žurnalistas Audrius Bačiulis dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbė kardinaliai priešingą nuomonę – „Amerikos tomahaukai virš Sirijos atskraidino gerąją žinią Lietuvai“. A.Bačiulis įsitikinęs: „Donaldo Trumpo sprendimas sušaudyti sparnuotomis raketomis „Tomahawk“ Sirijos karinį aerodromą, iš kurio pakilo lėktuvai, zarino dujų bombomis išnuodiję su prezidentu Assadu kovojančios Idlibo provincijos gyventojus, buvo būtent tai, ko reikėjo po nykaus Baracko Obamos prezidentavimo pasimetusiam, valią ir galią prarandančiam Vakarų pasauliui“.
Lietuvoje noriai publikuojamas Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius Edvardas Lukasas (Edward Lucas) pateikė trečią versiją įsimenančiu pavadinimu „D.Trumpui V.Putinas reikalingas labiau negu V.Putinui – D.Trumpas“.
E.Lukaso įžvalgoms jau sunku priskirti ryškų pliuso arba minuso ženklą. Autorius tarsi apsidraudžia: gali būti taip ir anaip. Net atidžiai kelis sykius perskaičius minėtą tekstą nėra lengva susigaudyti, ar autorius pritaria Vašingtono sprendimui bombarduoti Siriją.
Įsiminė ši E.Lukaso mintis: „Baltuosiuose rūmuose manoma, kad Vladimiras Putinas trokšta ištrūkti iš savo tarptautinės izoliacijos. Kad jis daug padarytų dėl galimybės paspausti ranką. JAV administracijos vienintelė tikra problema – nuraminti kritikus, bet kokį susitarimą laikysiančius parsidavimu Rusijai“ (BNS).
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Štai ir pasakyk, kurią poziciją turėtų remti doras lietuvis?
Ir vis dėlto net gudriausi išminčiai nedrįs ginčyti – politikoje gausu temų, kur dvi skirtingos nuomonės negalimos. Sakykim, stebint prezidento rikimų kampaniją Prancūzijoje. Nejaugi Lietuva nežino, koks kandidatas jai parankesnis?! Lietuviams artimesnis Europos Sąjungos ir NATO šalininkas centristas Emanuelis Makronas (Emmanuelis Macronas) nei su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atvirai besibičiuliaujanti, Amerikos ir NATO nemėgstanti Marin Le Pen (Marine Le Pen). Lietuva tiesiog negali remti tų, kuriems JAV – priešas, o V.Putino valdoma Rusija – draugas. Taip bylotų sveikas protas.
Panašios nuomonės turėtume laikytis vertindami ir Seimo nario Mindaugo Basčio veiklą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai konstatavo – minėtas parlamentaras veikė prieš Lietuvos valstybę. Šios išvados padarytos po VSD pranešimo, kad M.Bastys palaikė ryšius su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu įvardinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu pakrikštytu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. VSD ekspertų manymu, šie ryšiai Seimo pirmininko pavaduotojo poste atsidūrusį M.Bastį darytų pažeidžiamą – slaptoji Lietuvos valstybės informacija atsidurtų nepatikimose rankose.
Juolab kad dar 2006-aisiais metais Lietuvos žvalgybininkams kilo įtarimų dėl M.Basčio ryšių su Rusijos žvalgybai priskiriamais asmenimis. Jau tada M.Bastys buvo įspėtas, kur veda nuolatiniai, reguliarūs, pastovūs kontaktai su Rusijos slaptųjų tarybų agentais. Tačiau jis vis tiek nenutraukė savo veiklos, mesdamas iššūkį mūsų „džeimsams bondams“. Tuomet Lietuvos saugumui vadovavęs Arvydas Pocius didelės bėdos neįžvelgė – premjeru tapusio Gedimino Kirkilo pasirinktam patarėjui M.Basčiui suteikė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Nors, mano supratimu, VSD tuomet privalėjo domėtis ne tik M.Basčiu, bet ir jį pasirinkusiu G.Kirkilu.
Tik po dešimtmečio M.Basčio draugystė su įtakingais Rusijos žmonėmis vėl atsidūrė dėmesio centre. Šį kartą – viskas rimčiau. Seimo NSGK vadovas Vytautas Bakas neabejoja, kad „M.Bastys turėjo sisteminius ryšius su Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojais“. Taip pat akivaizdu, kad M.Basčio veiksmai labai panašūs į pastangas atitolinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos įtakų.
Ypač aštrią poziciją dėl M.Basčio nepatikimumo išdėstė Seimo NSGK narė parlamentarė Rasa Juknevičienė, portale tsajunga.lt paskelbusi analitinį straipsnį „Nuo ko prasideda išdavystė“. Perskaičius šį tekstą dar labiau ryškėja tuometinės Rusijos intrigos: stabdyti Visagino atominės elektrinės statybas Lietuvoje ir kuo plačiau atverti kelią dviems atominiams Rusijos projektams – Baltarusijoje turėti Astravo AE, o Kaliningrade – Baltijskaja AE.
Rusijai kurpiant šiuos planus, M.Bastys labai aukštu politiniu lygmeniu atstovavo „Rosatom“, siekiančiam statyti atomines jėgaines ir Lietuvos kaimynystėje, ir pačioje Lietuvoje. Ar tik ne todėl iš Lietuvos buvo išstumta japonų kompanija „Hitachi“, norėjusi mūsų žemėje greitai pastatyti saugią, patikimą AE – alternatyvą rusiškiems projektams?
Tad atsakymas į iškeltą klausimą, ar politikas galėjo išduoti valstybės interesus, – ganėtinai akivaizdus. M.Basčio bandymas gintis, esą „Rosatom“ atstovus į lietuvių politikų kabinetus jis vedžiojo vedinas Lietuvos interesų, – nieko neįtikina. Neįtikina ir viešas pareiškimas: „Aš neišdaviau savo tėvynės Lietuvos“.
Tačiau ten, kur, regis, neturėtų būti dviejų skirtingų nuomonių (Rusija nėra patikima partnerė), jų vis tik atsiranda. Užuot susigėdusi, užuot patylėjusi, užuot atgailavusi Socialdemokratų partija puola ginti susikompramitavusį kolegą, kuris lietuviškojoje spaudoje vis dažniau ir konkrečiau įvardinamas kaip „Kremliaus žvalgybininkų draugas“. Gina aršiai, atkakliai. Tarsi bijotų, kad prispaustas M.Bastys išduos savo talkininkus, ryšininkus, ir tada ims aiškėti, kodėl jis tapo G.Kirkilo dešiniąja ranka bei kodėl jį taip atkakliai teisina aršus dujų terminalo „Independent“ kritikas parlamentaras Artūras Skardžius.
Žinoma, M.Basčio interesus teismuose ginantys advokatai teigs, esą byla – politinė. Bet juk analizuojant su M.Basčiu susijusį skandalą vertėtų žvelgti ne klientą ginti sutikusių advokatų ar kolegų socialdemokratų akimis. Į šią temą pažvelkime knygos „Slaptieji Stalino agentai“ autorių M.Stanton Evans ir Herberto Romerstein akimis. Leidyklos „Briedis“ praėjusiais metais lietuvių kalba išleistame veikale teigiama: „Žinoma, nėra nieko blogo, kad šnipinėjimas tyrinėjamas kaip atskiras reiškinys – netgi labai gerai, tačiau tokie tyrimai klaidina, jei visiškai ignoruojamas poveikis politikai, kurį tuo metu darė federalinėse įstaigose dirbantys sovietams palankūs agentai“.
Ši mintis keliauja per visą veikalą, analizuojantį sovietų poveikį Franklino Ruzvelto (Franclin Roosevelt) vyriausybei (gal ir Lietuvoje kada nors bus parašyta knyga apie Rusijos įtakos agentų poveikį mūsų vyriausybėms?). Taigi sėkmingu intrigantu laikytinas ne tas, kas pavogė slaptų dokumentų. Tikroji šnipo pergalė – įgyti svertai nepastebimai daryti įtaką pačius aukščiausius postus užimantiems valstybės pareigūnams. Bent jau taip teigia knygos „Stalino Slaptieji agentai“ autoriai. Beje, jie konkrečiais pavyzdžiais įrodo, kad Vašingtonui labiausiai pakenkę į valstybines įstaigas infiltruoti sovietų šnipai niekad nebuvo deramai nubausti.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laukraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
Svarstant svetimvardžių dokumentuose rašymo tvarkos projektą, nereikia atmesti ne tik jo autorių tautinės savimonės, bet ir interesų, susijusių su jų ar jų šeimos narių tautybe. Interesų konfliktą galima įžvelgti, kai būtent tokį svetimvardžių grafinės formos dokumentuose projektą spaudžia priimti dėl šeiminių ryšių suinteresuoti parlamentarai.
Antai vieno iš pristatomo projekto iniciatorių Gedimino Kirkilo motina rusė, žmona taip pat rusė, kitos – Irenos Šiaulienės (mergautinė pavardė Anajeva) – tėvas rusas.
Rasos šventės dieną – birželio 23 d., 8 val. Seime įvyko Teisės ir teisėtvarkos (TTK) komiteto posėdis, kuriame ketinama priimti sprendimus, atveriančius kelią socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto (XIIP-1653(2)) svarstymui Seime.
Birželio 17 d. Seimo TTK nariai jau palaimino G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektą, neatsižvelgę į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvadą, jog neturi būti plečiamoms išimtys, leidžiančios vardus ir pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis visiems, to pageidaujantiems Lietuvos piliečiams, turintiems neapibrėžtą „dokumento šaltinį“ su kažkada užrašyta nelietuviška asmenvardžio forma.
Alternatyvus Valentino Stundžio ir grupės Seimo narių įstatymo projektas (XIIP-1675), neprieštaraujantis VLKK išvadoms, STT komiteto pastangomis yra pristabdytas, Seimo svarstymui neteikiamas.
Lietuvių valstybinės kalbos konstitucinį statusą paminantį projektą (XIIP-1653(2))jau Seimo posėdžio išvakarėse pasistengta įtraukti į Seimo birželio 23-iosios darbotvarkę antruoju klausimu – 10.40–11.40 val. nė nesulaukus Seimo seniūnų sueigos, kuri numatyta tos pačios dienos rytą – 8.30 val., sprendimo.
Birželio 23 d. 9 val. Vilniaus Sąjūdis bei Tautininkų sąjunga prie Seimo surengė piketą, kuriuo siekiama paraginti Seimo narius ginti valstybinę lietuvių kalbą.
Jei šventiškai ištuštėjęs Seimas pasielgs neprincipingai ir palaikys antikonstitucinį G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektą, belieka tikėtis, kad Lietuvos Prezidentė, ne sykį žadėjusi ginti lietuvių valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą, išliks principinga ir vetuos šį VLKK ir Lietuvos respublikos Konstitucinio teismo išvadų neatitinkantį projektą.
Pernai birželio 19 d. visuomeninė Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga išplatino kreipimąsi į žiniasklaidos priemones ragindama prisijungti prie pilietinės akcijos „Viešinkime lietuvių valstybinės kalbos išdavikus“.
Pasak į Lietuvių kalbos gynėjų sąjungą susibūrusių visuomenininkų, G.Kirkilo ir I. Šiaulienės teikiamas Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas yra antikonstitucinis, nes ignoruoja valstybinį Lietuvių kalbos statusą.
Visuomenininkai prašė žiniasklaidos priemones įsijungti į pilietinę akciją ir viešinti visų už šį įstatymo projektą balsavusių, o taip pat nedalyvavusių balsavime Seimo narių pavardes, kad piliečiai būtų geriau informuoti apie jų atstovų veiklą Seime. Žiniasklaida taip pat buvo paraginta šių Seimo narių pavardes skelbti ir mėnesį prieš kiekvienus būsimus rinkimus, taip pat nurodant ir politines partijas, kurias šie asmenys atstovauja. Prie šios iniciatyvos prisijungė interneto portalai Alkas.lt, Propatria.lt ir kai kurios kitos žiniasklaidos priemonės.
Pernai balandžio mėnesį daugiau nei 80 mokslo ir kultūros atstovų, reaguodami į siūlomus vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pakeitimus bei svarstomus Tautinių mažumų įstatymų projektus, kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę bei ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių, prašydami nepažeisti Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo, valstybės ir piliečių interesų.
Kreipimąsi dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo į šalies vadovus bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę Daivą Vaišnienę paskelbė Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba Lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga. Šiame kreipimesi buvo priminta, kad „LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų“, o „1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje (14 straipsnyje) numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį“.
Pernai balandžio pradžioje kreipimąsi į valstybės vadovus taip pat paskelbė 45 Lietuvos rašytojai. Jie pabrėžė, kad, įteisinus asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis, į lietuvių kalbos vartoseną tektų įtraukti apie 150 naujų raidžių ir diakritinių ženklų. „Lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą“, – sakoma rašytojų kreipimosi tekste.
Daugiau nei 50 tūkst. Lietuvos gyventojų pasirašė ir buvusio Seimo nario Gintaro Songailos inicijuotą peticiją „Apginkime valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą“, kurioje, be kita ko, raginama nekeisti lietuvių kalbos abėcėlės ir Lietuvos Respublikos piliečių vardus bei pavardes dokumentuose rašyti valstybine kalba, o pageidaujantiems rašyti ir užsienietiškas formas – nurodyti jas antrame paso puslapyje kaip tai yra siūloma alternatyviame V. Stundžio ir grupės Seimo narių parengtame įstatymo projekte (XIIP-1675), kurio svarstymui Seime daromos nuolatinės kliūtys.
Lituanistai ir visa Lietuvos šviesuomenė, stebinti Seimo narių grupės žūtbūtines pastangas susiaurinti valstybinės Lietuvių kalbos vartojimo sritį pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucija, nuolat ir nenuilstamai ragina Seimo narius ir aukščiausią Lietuvos valdžią ginti valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą, nepasiduoti jokiam politiniam spaudimui:
2015 m. birželio 15 d. garsūs Lietuvos lituanistai kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisija ragidami nepasiduoti politiniam spaudimui sprendžiant asmenvardžių rašymo nevalstybine kalba asmens dokumentuose klausimą ir apginti lietuvių kalbą.
Užmojai dėl lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis pasiekė apogėjų?
Kai kurie Lietuvos politikai ilgus metus įvairias būdais viešai ir privačiai žadėję Lenkijos valdžiai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovams įgyvendinti šį ilgametį ir atkaklų Lenkijos Respublikos politikų reikalavimą visoms Lietuvos valdžioms, pagaliau išėjo į žūtbūtinę finišo tiesiąją. Ilgą laiką dangstęsi į Lietuvą atvykusių gyventi užsieniečių ir už jų ištekėjusių moterų patiriamais nepatogumais dėl jų nelietuviškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose įrašų ne valstybine kalba, „stūmėjai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo kėslus.
Seime ir aplink jį kai kas skuba spėriai keisti asmenvardžių rašybą dokumentuose. Jau daug rašyta, kad niekas nepateikia nei teisinių, nei lingvistinių argumentų, kodėl būtina šitai daryti. Tiesiog reikia, kažkas to nori, kažkam nepatogu – tokia motyvacija neįtikinanti ir skysta.
Dar įdomiau pasakoma, kad jei kalbininkai nesusitaria, tai sprendimą turi priimti politikai. Konstitucinis Teismas tiksliai konstatuoja, kad „pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės (t.y. pakeitimai)… būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos sistemai“.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariui, šešėlinės vyriausybės švietimo ir mokslo ministrui Valentinui Stundžiui susidaro įspūdis, kad Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas siekia „prastumti“ savo registruotą įstatymo projektą, siekiantį įteisinti tautinių mažumų atstovų pavardžių rašybą autentiškai be Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvados.
VLKK rugsėjo mėnesį paskelbė remianti nelietuvišką pavardžių rašybą dokumentuose užsieniečių sutuoktiniams, bet ne Lietuvos lenkams.
