Benas Brunalas. Viltis ir absurdas belaukiant LSDP atgimimo


Print

Absurdo filosofija su Siorenu Kierkegoru (Soren Kierkegaard) ir Albertu Kamiu (Albert Camus) priešakyje akcentuoja, kad gyvenimo prasmės paieškos yra beprasmiškos, todėl bandymas tai daryti yra savaime absurdiškas. Deja, bet šių autorių mintys vis aktualesnės tampa ne tik filosofijos, bet ir politikos mokslų katedrose.

Bandant susigaudyti valstiečių ir socialdemokratų sukeltoje sumaištyje tenka pripažinti, kad prasmės Lietuvos politikoje lieka vis mažiau. Ji silpsta, kai siauri interesai, mechaniškas politikų siekis tiesiog būti valdžioje tampa politinės dienotvarkės rutina. O įtampos, kylančios dėl diskusijų apie ideologines vertybes, socialinį teisingumą, laisvės įgyvendinimą ar valstybės ateitį besikeičiančioje Europos Sąjungoje, šią rutiną paįvairina labai retai.

Visgi viltis, nors ir absurdiška, išlieka ir, panašu, iš tikrųjų miršta paskutinė. Reaguodami į nesibaigiančią Darbo partijos korupcijos bylą, naujomis spalvomis ir mastu „sužibusią“ liberalų „machinaciją“, stebėdami Artūro Skardžiaus atsišaudymus dėl sukčiavimo ar, pagaliau, socialdemokratų partijos agoniją, tariantis tiek su savimi, tiek su valstiečiais dėl „pozicijos-opozicijos“ rebuso, mes vis dar tikime, jog tai yra įrodymas, kad politinė sistema „valosi“ ir greitai, labai greitai, gyvensime ramesnį ir tvarkingesnį politinį gyvenimą.

„Išgyvensime šią krizę, – kalbėdamas per „Žinių radiją“ apie socialdemokratų valdžios ir frakcijos konfliktą sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. – Ir iš jos išeisime stipresni“.

Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui pareikštus įtarimus korupcija Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas įvertino kaip „politinės sistemos apsivalymą“, o ne tiesiog kaip politinę krizę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis korupcinių bylų situaciją apibendrino kaip „gerą požymį mūsų skaidresnei ateičiai“. Keistai skamba šie žodžiai, ypač „apsivalymo“ nuo Darbo partijos kontekste, trunkančiame daugiau nei dešimt metų. Ar panaši situacija bus ir su liberalais? Ar tai įvyks, kai pasirodys mistinis „Būgnų berniukas“?

Šiuo atžvilgiu esame įtikinėjami ir mokomi laukti. Tarytum politinio gyvenimo prasmė jau visai nebetoli, sisteminės ligos ir krizės tėra tik išbandymas ir ženklas, kad viskas juda tinkama linkme. Kiekviena politinė krizė, kiekviena naujai atskleista korupcinė avantiūra mūsų nebestebina, prie jų mes pripratome. Didesni ar mažesni politiniai drebėjimai mus greičiau viltingai nuteikia tolesniam laukimui kažko, ką suprantame labai abstrakčiai, kaip gerą, visavertį europietišką gyvenimą, kuris turėtų ir politikai suteikti prasmę. Ši situacija primena Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesėje aprašytą beprasmišką Godo laukimą, kuris taip ir nepasirodo.

Kalbos apie LSDP skilimą yra bene gražiausias šio absurdiško laukimo pavyzdys. Apskritai LSDP galima pervadinti mistiškojo Godo vardu. Hipnotizuojantis LSDP pavadinimas, patrauklių ideologinių žinučių simuliavimas, visuomenėje esančių nuogirdų apie gerovės valstybes, kurias kairieji politikai kūrė kitose Europos šalyse, kontekstas, metų metus socialiai susiskaldžiusią visuomenę guodė, stebint realią, stambiajam kapitalui palankią partijos politiką.

Algirdui Brazauskui pasitraukus iš LSDP pirmininko pareigų, tikėtasi pažangos iš naujojo pirmininko Gedimino Kirkilo. Šiam pasitraukus – iš Algirdo Butkevičiaus. Supratus, kad A. Butkevičius partiją traktavo tik kaip įrankį postams skirstyti (tai, kad postai svarbiausia dar kartą A. Butkevičius su G. Kirkilu įrodė ignoruodami partijos sprendimą trauktis iš koalicijos), G. Paluckas – tapo naująja LSDP ateities projekcija. Kilusi krizė, kai frakcijos nariai be jokių vertybinių principų laikosi siaurų interesų, tampa dar vieno LSDP evoliucijos slenksčio, vedančio iš chaoso į tvarką, metafora. Nuo ankstesnių šis konflikto precedentas LSDP skiriasi tik tuo, kad galbūt tai gali būti ne tik naujos pradžios, bet ir galutinės LSDP pabaigos riboženklis.

Bet kuriuo atveju žvelgiant į LSDP trūkčiojimus lieka tik kliautis viltimi ir konstatuoti, kad blogiau bet kuriuo atveju nebus. Jei G. Paluckui pavyks atskelti partijos gabalą ir taip atsikratyti ideologiškai sutrikusių socdemų – tai naujas šansas, kad partija visgi suskilusi išnyktų. Liktų laisvas bene pozityviausias šios partijos bruožas – pavadinimas, kurį galėtų perimti kitos jėgos. Taigi, vertinant LSDP paskutinio dešimtmečio progas atgimti normalia partija – G. Palucko žygis per „bebrų užtvankas“, nepaisant kai kurių politologų skeptiško vertinimo, yra bene geriausia ir vienintelė proga keistis.

Ir čia galbūt šviesa tunelio gale blykstelėtų, jei laukimas nebūtų tapęs tokiu įprastu ir nebejaudinančiu reiškiniu. Todėl galbūt pirmoji per dešimtmetį pasitaikiusi galimybė socialdemokratams realiai transformuotis iš pseudodemokratinės valstybės struktūrose tarpstančios klikos į vakarietišką kairiosios ideologijos partiją gali tiesiog nesulaukti visuomenės palaikymo. Galimybė sustyguoti valstybės politinę sistemą visuomenės akyse tiesiog ištirps tarp kitų straipsnyje aptartų ir dar neminėtų valstybės atsinaujinimo ir apsivalymo „šansų“: Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko apkaltos, užsitęsusio Rolando Pakso politinės fantasmagorijos ir jam inkriminuojamos korupcijos, „valstiečių“ destabilizuojančio valdymo stiliaus ir t. t.

Benas Brunalas yra Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.04; 05:10