Vaclovas Mikailionis
Kai 1957-ųjų rudenį susitikome mes, Istorijos-filologijos lituanistai, net negalėjau įsivaizduoti, kad atsidursiu tokiame gausiame būsimų profesorių, mokslo daktarų ir kitokių įžymybių būryje. Tuo metu būsimasis profesorius Aleksas Girdenis tebuvo pradedantis rašyti eilėraščius pirmakursis. Poezijos bandymais garsėjo ir Kęstutis Nastopka, būsimasis semiotikas, Algirdo Juliaus Greimo mokinys. Man įstrigo ir Romualdo Ozolo „šeiniški“ prozos tekstai. Šiaulietė Irena Žvigaitytė vėliau taps ne tik Bučiene, bet ir žinoma teatro režisiere. Remdamasis savo suvalkietiška tarme vėliau tautą mokys taisyklingos bendrinės kalbos Aldonas Pupkis.
Ar galėjau numanyti, kad tylioji Marytė Katiliūtė taps subtilios ir dvasingos poezijos kūrėja, pasirašinėjančia Lacrimos slapyvardžiu? O kur dar Albertas Rosinas, būsimo veikalo apie lietuvių kalbos įvardžius autorius, ar Norbertas Vėlius, kurio vėlesnė veikla ir indėlis į Tautos atgimimą, mano galva, gali prilygti Jono Basanavičiaus nuopelnams? Bet kol kas ir šie, ir daugelis kitų – tik mieli bendrakursiai, dar neapsisprendę, kuria kryptimi pasukti.
