Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilnius, sausio 25 d. (ELTA). Trečiadienį Vilnius pasitiko savo garbingą 700 metų jubiliejų. Pirmojoje dienos pusėje jis prasidėjo iškilminga trijų sostinės vėliavų pakėlimo ceremonija, o vakare dieną vainikavo sausakimšoje Katedros aikštėje atsivėręs „Laiko portalas“ ir įsižiebęs Vilniaus šviesų festivalis, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Katedros aikštėje atsivėręs „Laiko portalas“ kvietė keliauti laiku
Sostinės jubiliejaus proga Vilniaus širdyje, Katedros aikštėje, atsivėrė „Laiko portalas“, kuris kvietė miestiečius ir sostinės svečius susiburti ir tęsti Didžiojo kunigaikščio Gedimino pradėtą miesto kroniką. Sausakimšoje Katedros aikštėje susirinkę renginio dalyviai stebėjo specialiai sostinės jubiliejui paruoštą iškilmingą koncerto programą, kurioje įvairių kartų ir muzikos stilių kūriniai pasakojo iki šiol negirdėtas Vilniaus istorijas ir palietė dabarčiai aktualias temas.
Jubiliejiniame gimtadienio koncerte pasirodė daugybė žinomų šalies atlikėjų, tarp kurių Andrius Mamontovas, Monika Liu, Mantas Jankavičius, Saulius Petreikis, grupės „Solo Ansamblis“, Švento Kristoforo kamerinis orkestras, Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO ir daugybė kitų. Renginio metu Katedros sienoje galima buvo stebėti ir įspūdingus vizualinius praeities ir dabarties vaizdinius. Vaizdo projekcijų sukurtą pasakojimą „Laiko portalas“ apie Vilnių, jo praeities ir ateities simbolius galima bus stebėti ant Katedros sienos ir sausio sausio 26–28 d. nuo 18.30 iki 23 val. Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas” iliustraciją.
Šviesų festivalis stebins ateities vizijomis
Sostinės gimtadienio proga vilniečius ir miesto svečius stebins ir penktasis Vilniaus šviesų festivalis, kuris truks iki sausio 28 dienos. Šių metų festivalio tema – futurizmas. Nepamirštamas akimirkas kurs iš Prancūzijos, Kanados, Jungtinės Karalystės, Olandijos, Ispanijos, Italijos į Vilnių atvykę menininkai.
Miesto 700-ojo gimtadienio proga atsivėrė ir autentiški Vilniaus barokinio senamiesčio kiemai, nušvito pagrindiniai miesto simboliai. Šviesos meno kūriniai eksponuojami žymiausiose sostinės aikštėse, skveruose ir gatvėse.
Gedimino bokšte – galimybė perskaityti autentiškąjį kunigaikščio laišką
Vilniui minint 700 metų gimtadienį, Gedimino pilies bokšte galima išvysti iš Latvijos atsigabentą vienalaikį Gedimino laiško nuorašą. Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės dr. Rūtos Kačkutės, būtent nuo šio dokumento pradėta skaičiuoti Vilniaus istorija. Kartu su eksponuojamu dokumentu veikia paroda „Gedimino laiškai: tada ir dabar“, kuri interaktyviai pristato visų Gedimino laiškų reikšmę ir svarbą.
Trečiadienį laiškas visuomenei pristatytas Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte. Originalus laiško nuorašas bus eksponuojamas iki birželio 4 dienos, vėliau jį iki metų pabaigos veiksiančioje parodoje pakeis faksimilė.
Valdovų rūmuose atidengtas skulptoriaus Martyno Gaubo paminklas
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės gimtadienį paminėti kvietė ir Valdovų rūmų muziejus ir kvietė įvairaus amžiaus žmonėms nerti į Vilniaus istoriją. Jauniausių lankytojų laukė edukaciniai užsiėmimai, pasakojantys apie Vilniaus pilių istorinę pradžią, o vyresnių klasių moksleiviai pažino neatrastas „Šventaragio slėnio paslaptis“.
Valdovų rūmuose Vilniaus gimtadienio dieną atidengtas skulptoriaus Martyno Gaubo paminklas „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino priesakai Vilniui ir Lietuvai“, skirtas pažymėti pirmojo Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose jubiliejui. Paminkle iškalti kunigaikščio laiškų fragmentai, kuriuos atrinko Vilniaus universiteto rektorius, prof. Rimvydas Petrauskas. Kūrinį mecenavo Ina ir Darius Zubai, o paminklas yra Vilniaus klubo dovana miestui.
Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmogus be istorinės atminties primena robotą, kuris puikiai juda, atlieka užprogramuotus veiksmus. Bet nesuvokia laiko, morale grįstų įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. Pagaliau žmogus vargiai suvokia ir savo buvimo pasaulyje prasmę. Jeigu fizikai pripažįsta egzistuojant visuotinį informacijos lauką, tai mes visai pagrįstai galime tvirtinti: sudėtiniu to lauko elementu yra istorinė atmintis, ypač susijusi su protėviais, su jų gyvensena. Jų genai gyvena mumyse. Jų gyvenimo (žinoma, ir kitų tautų) žinojimas širdžiai suteikia kitokį, jautresnį tvinksėjimą, o sielai – kitokią savo esaties pasaulyje erdvę.
Ne vienas pasaulio šviesuolis yra teigęs, jog nūdienos civilizacija gyvena dvasinei kultūrai ir jos istorijai svetimą gyvenimą. Ji gyvena net ne ateitimi, o dabartimi. Dabartimi užmaišyto šurmulio sklidinos valstybės, jų institucijos, tarptautiniai susitikimai… Dabarties šurmulį skleidžia laikraščiai, žurnalai, konferencijos, suvažiavimai, televizijos ir radijo kanalai. Į praeitį jeigu ir pažvelgiama, tai pažvelgiama ne politinės, o į kampą užremtos, į užribį užstumtos intelektualinės minties akimis. Vos ne absoliuti dauguma politikų elgiasi taip, lyg jiems būtų svetima mintis į praeitį žvelgti kaip į šaknis, nulemiančias dabartį, juolab ateitį. Regis, jiems parankiau į tai, kas tapo istorijos nuosavybe, žvelgti kaip į muziejinę, gal ir egzotinę, bet pelėsiais atsiduodančią vertybę… Į tai, kas už nugaros, juolab nutolusiame atstume, žvelgiama ne kaip į žinyčią, o kaip į istorijai nurašytą ar keistais nutikimais alsuojantį reiškinį…
Taip kalbu įsivaizduodamas ne vien dabarties lietuviškąją realybę.
2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais. Dokumento preambulėje pabrėžiama, jog šiuo aktu pagerbiamas „baltų-lietuvių, latvių ir prūsų“ atminimas. Kad piliakalniai „yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis“. Neužmirštama pabrėžti, kad šiuo nutarimu siekiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse sutelkti tautą ir įkvėpti jai pasididžiavimo“[1].
Šį Respublikos Seimo žingsnį dera vertinti kaip akivaizdų savosios tapatybės (lietuviškosios savasties) įteisinimo laimėjimą. Bet čia pat norėtųsi pastebėti: tai žingsnis, tegu ir kuklus, žengtas mokslinės minties ir visuomeninio judėjimo sintezės dėka. Panaši sintezė vis dėlto neretai priverčia suklusti valstybės institucijas. Šitaip užgimsta bendras produktas, kuris sustiprina ir pačių politikų autoritetą, ir jų atstovaujamo valstybingumo konstruktyviąsias galias.
Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas dėmesys piliakalniams, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys likęs lyg ir už borto. Lyg ir tebegalioja vadinamosios „pagonybės“ laikų kultūrą ignoruojanti, o neretai ir niekinanti nuostata. Ši nuostata kažkaip laisvai tebesklando ne tik rimtais darbais garsėjančių mūsų istorikų ar kultūrologų gretose, bet ir plačiau – mąstančios, savo tautos istorija besidominčios visuomenės sluoksniuose. Gal būtent šia nuostata galima paaiškinti, kodėl ir į piliakalnius žvelgiama šaltokai, akimis apmetami jų kontūrai, bet jų „dvasia“ lieka širdimi nepagaunama, neišgyvenama. Lyg ji, toji dvasia, tebetūnotų už nematomos užtvaros. Tarsi ir patys piliakalniai jau tapę besielėmis griuvenomis; nuskubėjusios istorijos pagimdytais ir piktos valios sutirštintais šešėliais…
Žinoma, toli gražu ne su visais taip yra atsitikę. Esama ir puikių išimčių (kurių čia neįvardinsime), apie kurias pats skaitytojas gerai žino.
Kitos tautos anais laikais, skirtingai nuo lietuvių, naudojosi raštu. Ne viena – ir grynai savu, sumąstytu. Ne tik žydai, graikai ar slavai, bet ir armėnai bei gruzinai vartojo savuosius rašmenis. Tai buvo seniausių civilizacijų tradicija… Mūsų protėviai gyveno kitos civilizacijos erdvėje ir kitokiame laiko supratime. Jie griežtai laikėsi (kol buvo įmanu) „gyvojo žodžio“ tradicijos. Mes nežinome, ką iš savo probočių užrašė armėnai ar gruzinai, įsivedę savąjį raštą. Bet nedvejodami galime tvirtinti: kartu su „gyvojo žodžio“ tradicijos nunykimu (ir žynių, vaidilų, krivių ir kitų, saugojusių šią tradiciją) mes, ainiai, niekada nebesužinosime visų tų dvasios lobių, kurie egzistavo piliakalnių epochos laikais.
Tiesiog intelektualinės intrigos vardan skaitytojui pateiksiu tik vieną frazę iš lietuvių valdovo Gedimino laiško, rašyto Hanzos sąjungos miestams ir vadovybei: <…> pažadame ir jus visus patikiname, kad „nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) negalvojo“ (praretinta mano – R. G.)[2]. Įsijauskime, įsigilinkime į šią, kaip kam gal tik diplomatijos stiliumi alsuojančią frazę. Aš, kaip šios apybraižos autorius, turiu teisę pateikti savąją interpretaciją…
Man regis, kad šioje trumputėje frazėje glūdi ganėtinai daug įspūdingos informacijos. Vargu ar suklysime sakydami, kad tai koncentratas tos dvasinės kultūros, kuri buvo atėjusi iš piliakalnių epochos. Kuri dar Lietuvos valdovo Gedimino laikais buvo persmelkusi ne tik eilinių žmonių gyvenimą, bet ir valstybės organizavimą bei jos diplomatiją. Mus negali nežavėti iškili Gedimino elgsena. Kitataučiams jo atvirai pasakyta tiesa apie Lietuvoje egzistuojančią kultūrą. Valdovo buvo pabrėžta, kad ji grindžiama aiškesniais bei aukštesniais moralės principais lyginant su tuometine krikščioniškąja Europa.
Jau vien aukščiau pateikta frazė iš Gedimino laiškų, manau, duoda rimtą pagrindą nemažiau rimtai domėtis Gedimino laikus pasiekusios kultūros, moralės ištakomis…
…Vasaras praleidžiu gyvendamas kaime. Dar sovietiniais metais įsigytoje nuošalioje sodyboje. Šalia ošia plačiai išsidriekęs miškas. Bet štai vis rečiau jį lankau. Erzina gausėjančiomis išvartomis ir ištisiniais kirtimais sudarkytas jo kūnas, klimato kaitos suraizgytas pomiškis ir visagalių šernų išarta dar prieš keletą metų buvusi grybinga jo paklotė… Išgyvenu mano akyse ištuštėjusį kaimą, ne vienoje šeimoje įvykusias dramas (savižudybes)… Prieš mano akis dilgėlėmis ir krūmais apaugęs dviaukštis mūrinis buvusios aštuonmetės mokyklos pastatas. Greta, priešais jį buvę erdvūs kultūros namai. Kartą per mėnesį kelios moterėlės ten susirenka pasimelsti ir įduoti atvykusiam kunigui po penkis (reikalaujamus) eurus…
Išgyvenu dėl pasekmių girgždančios grandinės, kurią sunarstė neišmintingi politikų veiksmai…
Žinoma, mano nuošalią sodybą pasiekia Vilniuje vykstančių renginių alasas, šalies ir pasaulio įvykių aidas. Bet man čia, kaime, vis dėlto jaukiau… Rytmetį mane pasveikina nuo žemės dulkių išsipraususios saulės spinduliai. O vakare – negaliu atsigėrėti jos išryškintais pamiškės siluetais. Įsijaučiu į tyloje skardenančias paukščiukų šnektas ir lengvo vėjelio pašiurenamą už gyvatvorės augančią drebulę… Kūnu ir siela jaučiu: gyvenimas gamtoje tirpdo civilizacijos šurmulio įpirštą skubą ir intelektualinį sielos nuovargį.
Gal tai, apie ką čia pasakiau, irgi priskirtina motyvacijai, kodėl mano sielai taip artima piliakalnių tema? Kodėl aš, savaip įsitempęs, bandau įsijausti į mūsų protėvių gyvensenos pobūdį, jos sanklodą? Ir kodėl jau daugelį metų kalbu ir rašau apie gamtojauta grįstą kultūrą, apie savitą civilizacijos atmainą.
Kaip paprastai, savo tekstuose nevengiu ir teorinės (akademinės) minties. Pasiteisinu tuo, kad kalbant apie rimtus dalykus reikia jiems duoti ir rimtesnį, nuo publicistinio stiliaus atokiau „stovintį“ pamatą. Vis dėlto esu akademinės bendruomenės narys ir širdies balsas diktuoja tokią elgseną. Taigi, būtent taip pasielgsiu ir šio pasakojimo atveju. Bet garbusis skaitytojas pirmąjį, t. y. po pratarmės, paragrafą gali ir praleisti tuo žingsneliu nedaug pralaimėdamas.
Visas sociosofinės apybraižos turinys:
Keletas įvadinių akademinių minčių…
Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.
Iškiliųjų žygeivių pėdomis.
Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.
Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.
Etnosavastis ir jos kontūrai.
Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.
Herodotas ir lietuviai…
Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.
Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.
Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.
Vienos apeigos pėdomis…
Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.
Dar kartą apie mūsiškąją esatį.
Epiloginės mintys.
Priedai:
Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).
Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).
Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).
[1]Žr. priede: Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais.
Šioje knygoje skaitytojo žiniai pridėti ir kiti dokumentai, kurie parodo nelengvą intelektualinės, patriotinės minties kelią siekiant rezultato.
[2] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. – Vilnius, LLTI, 1996, p. 105.
Dviveidis popiežius ar kreivi istoriografijos veidrodžiai?
Mes jau matėme (žr.II knygos dalį), jog visuose mūsų laikus pasiekusiuose popiežiaus laiškuose Gediminui Lietuvos valdovas tituluojamas karaliumi, o jo valdos vadinamos karalyste.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau pačioje Gedimino ir popiežiaus Jono XXII susirašinėjimo pradžioje, taip sakant, nebyliu sutarimu, įsitvirtino Gedimino pirmojo laiško popiežiui intitulatūroje (prisistatyme) pateikti titulai.
Gediminas kreipiasi į „Aukščiausiąjį tėvą, Romos sosto vyriausiąjį kunigą“ (Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici).
Savo ruožtu prisistato vardu ir karališkuoju titulu – Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t. (Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.).
Atsakomasis popiežiaus Jono XXII 1324 m. laiškas Gediminui liudija, kad popiežius tiesioginėje korespondencijoje su Gediminu oficialiai priėmė Gedimino titulą ir dar nuo savęs pridėjo procedūrinius karališkus kreipinius – Prakilniajam ir garsiam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiajam karaliui (Excellenti et magnifico viro Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri [1] ) ir pan.
Įtariai arba skeptiškai (tai yra – šiuolaikio piliečio akimis) žiūrint į popiežiaus panaudotą titulą su karališkais kreipiniais, galima būtų manyti, kad savo laiške popiežius diplomatiškai pataikauja pagonių valdovui, kuris pats savavališkai pasivadino karaliumi.
Kodėl pataikauja?
Tarkim, todėl, kad pamalonintų galingą pagonių valdovą, paskatintų ateiti į krikščioniją ir kuo greičiau kartu su savo žemėmis bei gentimis atsiduotų Švento sosto globai ir priklausomybei…
Esame naujų laikų vaikai, tad šitokia savanaudiška žemiška interpretacija mūsų akyse gal ir turėtų krislą tiesos, tačiau akivaizdu, kad ji meta gana sunkų šešėlį paties popiežiaus Jono XXII asmeniui.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pripažindami, kad Jonas XXII savo laiškuose Gediminui tituluoja jį karaliumi, pridėdamas įvairius pašlovinančius epitetus, ir čia pat, laiške savo paties pasaulietiniam globėjui Prancūzijos karaliui vadina Gediminą „apsiskelbėliu karaliumi“, mes norom nenorom turėtume pripažinti popiežiaus Jono XXII dviveidystę ir net veidmainystę, absoliučiai nederančią Kristaus vietininkui Žemėje.
Mes vėliau pamėginsime detaliau išsiaiškinti, kodėl Jonas XXII priėmė ir naudojo (pasak Rowello, „citavo“) karališkąjį Gedimino titulą, kurį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ne tik popiežiui, bet ir viso likusio krikščioniškojo pasaulio atstovams.
Tačiau nepalikime be atsako natūralaus klausimo: argi tikrai popiežius Jonas XXII veidmainiavo savo laiškuose, oficialiai tituluodamas Gediminą karaliumi, nors iš tikrųjų manė ir už akių (laiškuose kitiems adresatams) aiškino, jog lietuvių karalius Gediminas nėra joks karalius, tiktai juo pats neteisėtai skelbiasi esąs…
Liūdna būtų, jei taip iš tikrųjų būtų…
Laimei, „dviveidžio popiežiaus“ įvaizdis, šiuo atveju primetamas Jonui XXII, tėra tradicinės istoriografijos „kreivų veidrodžių“ eilinis padarinys, tipiškas vieno ar kito istoriko psichologinių „įžvalgų“ atspindys.
Kalbu apie seniausią beletristinės istoriografijos tradiciją, kuomet istorikas lengvai „įžvelgdavo“ istorinių personažų „giliąsias“ mintis, „tikruosius“ sumanymus bei „slaptus“ kėslus ir tokiomis savo „įžvalgomis“ pagrįsdavo savąją praeities viziją.
Dar daugiau – ypač iškalbūs istorikai baisiai mėgdavo ne tik „išsakyti istorinių veikėjų mintis“, bet dar ir įdėti į savo istorinių personažų, tarkim, karalių, karvedžių, religinių žynių lūpas ištisas „prakalbas“, kurių praeities karaliai, karvedžiai ir žyniai, be abejo, niekados nesakė ir stilistiniu požiūriu net negalėjo taip dailiai pompastiškai susakyti.
Suprantama, praeities istoriniai personažai neprotestavo, kantriai tylėjo savo „anapusiniame pasaulyje“.
Tuo smagiau buvo šnekėti „įžvalgiems“ istorikams.
Nieko čia, beje, nekaltinu.
Senais puikiais laikais visame pasaulyje „Istorija” („Historia“) tebuvo pramoginės literatūros atšaka ir patys istorikai save laikė ir vadindavo rašytojais, kurie privalo papasakoti savo mažaraščiams tautiečiams pamokančias istorijas iš laimingos ar pragaištingos protėvių praeities.
Kilnus ir aktualus Istoriko pašaukimas, tad nesistebiu, kad iki šiolei gyvas Lietuvos istoriografijoje.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Galiu kalbėti tiktai apie profesinį meistriškumą, kurio pageidauja ir vis dažniau reikalauja iš beletristinio lygio istoriografijos mūsiškis XXI šimtmetis.
Šiuo atveju manau, kad istorikai jau nebegali ir nebeturi net moralinės teisės manipuliuoti savo psichologinėmis „įžvalgomis“, primesdami praeities žmonėms, tarkim, karaliams ir popiežiams, savo pačių pasaulėjautos atspalvius, savo profesinio lygio „įžvalgas“, savo įsivaizduojamo pašaukimo idealus, kaip vertybinio istorijos vertinimo kriterijus.
Deja, beletristinės istoriografijos tendencijos pastaraisiais metais aiškiai populiarėja, istorikai tarsi ilgisi rašytojų statuso, tarsi patys nebetiki istorijos mokslo „moksliškumu“, vis dažniau pamankština plunksną istorinių „įdomybių“ žanruose.
Ir tai puiku, nors puiku tik tol, kol istorinių įdomybių nelydi istorijos šaltiniams prieštaraujančios beletristinės istoriko „įžvalgos“.
Gaila, tačiau tokių „įžvalgų“ pastaraisiais metais vis daugėja net profesionalių istorikų tekstuose, nuspalvintuose paties istoriko mėgiamiausių vertybių spalvomis.
Beletristiniai istorinių šaltinių skaitymai
Imkime vieną, tiesiogiai mūsų tiriamus Gedimino ir Jono XXII laškus liečiantį pavyzdį, kuris atsirado internetiniame Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lithuaniae“.
Galima spėti, kad pats universitetinis projektas pagal savo stilistiką yra skirtas lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams, nebemėgstantiems, kaip teigia statistika, skaityti „storų“ knygų.
Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorinės „įdomybės“ čia geriausias jaukas masinės informacijos srauto išpaikintiems internautams.
Žodžiu, koks poreikis, tokia ir paslauga.
Nemanau, kad istorikas D.Baronas, rašydamas savo tekstą „Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai“[2], turėjo kokių mokslinių sumetimų, kaip ir daugelis kitų svetainės autorių, bandančių šmaikštaus beletristo plunksną savo pasamprotavimuose apie Lietuvos istoriją.
Duok, Dieve, jiems sveikatos ir šlovės!..
Kitas dalykas, kad literatūriniu požiūriu ne vienas tekstas iš norimo žaismingo istorijos populiarinimo išslysta į šiuolaikinio popso žanrą, kur veikia visai kitokie skaitytojų viliojimo dėsniai.
Taigi , kaip sakydavo Puškinas, teiskime rašytojus pagal tą žanrą, kurį jie patys pasirinko.
Iš visos žaismingos Gedimino laiškų analizės Dariaus Barono tekste prieš mus iškyla trys pagrindiniai personažai: sukčius Gediminas, patiklus Jonas ir aiškiaregis Darius.
Daugiausia kliūna Gediminui, kuris visais įmanomais nedorais teiginiais mėgina apgauti popiežių Joną XXII ir visus kitus puikius Europos krikščionis.
Pasak autoriaus,
„Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose atsispindi ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško Gedimino prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sūdrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams. Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną“.
Koks tas menas?
Ogi melo menas!
Aiškiaregis Darius randa pakankamai istorinių įrodymų.
Antai, „gudrus diplomatas LDK Gediminas, norėdamas pakurstyti viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, savo laiškuose teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ …
Viskas moksliškai pagrįsta Dariaus regėjimuose. „Sukčius Gediminas“ ne tik laužo pažadus, bet ir nemirksėdamas meluoja „patikliajam Jonui“:
„Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“ Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne. Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“.
Patiklumo įrodymų galime aibes surasti kruopščiai Rowello parengtoje moksliškinėje Gedimino epochos dokumentų publikacijoje, kur popiežius Jonas XXII ne kartą mandagiai pabara savo vasalus Vokiečių ordino magistrus dėl ne itin gražių ir krikščionims netinkančių „kenkimų“ karaliui Gediminui ir jo karalystės gyventojams.
1324 m. liepos 1 d. laiške „mieliems sūnums, Jeruzalės Švenčiausios Marijos vokiečių ligoninės magistrui ir broliams“ popiežius mėgina bent geru žodeliu užtarti „sukčių Gediminą“, primena karingiems broliams „didingo vyro Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ (magnifici viri Gedemine Regis Letwinorum et multorum Ruthenorum) ketinimą priimti katalikų tikėjimą.
Dar daugiau, Gedimino „suvedžiotas“ popiežius piktokai perspėja magistrą ir brolius nebeniokoti Gedimino karalystės bent po to, kai šis priims katalikišką krikštą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms“ (op. cit., Nr. 44).
Žinoma, „aiškiaregis Darius“ nedrįsta populiariai nupasakoti tas istorines „įdomybes“, kurių nenorėjo smulkiai vardinti Gediminas, gana aptakiai rašydamas popiežiui, jog kryžiuočiai „kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes“.
Užtat Rygos arkivyskupas Frydrikas nesikuklino ir savo laiške popiežiui Jonui XXII ( 1325 m. balandį) labai konkrečiai išdėstė Vokiečių ordino Livonijoje nekrikščioniškus dabus ir iškilmingai pranešė Kristaus vietininkui žemėje Jonui XXII:
„užgesinus žvakes ir skambinant varpais ekskomunikavome magistrą, brolius ir atskirus asmenis iš Šventosios Marijos vokiečių ordino brolių, kaip Kristaus tikėjimo trukdytojus, bažnyčių ardytojus, gerų papročių niekintojus, vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškus grobikus, žinomus įsibrovėlius į pilis ir kitų tų pačių bažnyčių vietų godžiausius užpuolikus, sąmokslininkus, priesaikų laužytojus“ ir t.t ( op.cit., Nr. 57).
Visi tie šiurpūs kaltinimai karinio ordino broliams pagrįsti konkrečiais nusikaltimų bei nusižengimų faktais, kurių pateikta tiek, kad neturime vietos čia surašyti.
Gal ir Gediminas savo laiške popiežiui visko nesuminėjo, nes taupė nepigų pergamentą…
Laimei, aiškiaregis Darius pats papildo kryžiuočių nusikaltimų sąrašą, nors papildo, atrodo, netyčia. Kaip žinome, Gediminas jau pirmajame laiške (1322 m. vasarą) popiežiui Jonui XXII tarp kitų vokiečių ordino nusikaltimų prieš civilius gyventojus priminė ir liūdną Naugarduko bažnyčios likimą:
„mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią [Naugarduke]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (Rowell, Gedimino laiškai, dok. Nr. 14).
Ir kaipgi interpretuoja šį atvejį istorikas?
Tiesiog su pavydėtina kazuistika jis mėgina apkaltinti Gediminą, esą šis gudrauja ir „meluoja“ popiežiui, kadangi,
„tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas“.
Koks mielas patikslinimas!
Pasirodo, Gediminas, kurio laiškuose kryžiuočiai „parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“, ir šį kartą apšmeižė kryžiuočius, nutylėjęs, kad kryžiuočiai … sudegino ne tik pranciškonams pastatytą bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Ir keisčiausia, kad istorikas net šį atsitikimą komentuodamas pareiškia, kad „minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius“.
Logiškai mąstant, reikėtų priekaištą grąžinti istorikui, kuris, naudojant jo paties stilistiką, „stipriai persūdė“, pranešęs mums, kad kryžiuočiai sudegino ne tik bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Apie istorinių faktų „stiprų persūdymą“
„Storžievis“ Gediminas savo laiške popiežiui, atrodo, buvo taktiškesnis, negu šiuolaikinis istorikas savo rašiniuose universiteto studentams.
Naudojant autoriaus terminologiją, reiktų pasakyti, kad sukčius Gediminas, priešingai negu teigia autorius, „nieko stipriai nepersūdė“, o tiesiog „nepasūdė kaip reikiant“ savo skundo popiežiui drastiškais Vokiečių ordino nusikaltimų faktais. Drastiškesnio teksto mėgėjams linkėčiau pasiskaityti absoliučiai „persūdytą“ ir „netaktišką“ Rygos arkivyskupo Frydricho raštą (1325.IV.4,5,7), kuris buvo skelbiamas, dalyvaujant popiežiaus legatui Bernardui Rygos katedroje ir Šv.Jokūbo bažnyčioje, kuomet arkivyskupas
„po Didžiųjų Ketvirtadienio, Penktadienio ir Velykų šv. apeigų įprastu būdu šventiškai dėstant Dievo žodį, interdikto bylą iškėlė ir paskelbė, ir liepė, kad pamaldus vyras ponas Gerhardas, minėtos Rygos bažnyčios kanauninkas, viešai ten pat dvasininkams ir žmonėms, Palaimintosios Mergelės katedroje susirinkusiems, perskaitytų ir kad ponas Arnoldas, Rygos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas, tiems patiems žmonėms vietos kalba viešai praneštų dalykus, kurių turinys yra štai toks…“
Koks tas turinys nesunku sužinoti, atsivertus internete S.Rowello parengtų dokumentų publikacijas[3] (konkrečiai – dok . 57), bei iš ten išdėstytų ordino nusikaltimų sąrašo nesunku suprasti, kodėl Rygos arkivyskupas teigė, jog
„ … augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė, taigi, autoritetu, kuriuo naudojamės, kaip anksčiau, skelbiame šiuo raštu, kad minėti magistras, komtūrai, broliai, vasalai ir visi jiems ištikimi dėl visų minėtų ir atskirų dalykų yra ekskomunikuoti ir priesaikos laužytojai, ir jų vietos, uždraustos bažnytiniu interdiktu, pavesdami, kad šis nuosprendis būtų paskelbtas visose mūsų vyskupystės bažnyčiose ir jų sakramentų suteikimo griežčiau būtų vengiama […] Taip pat liepiame prikalti šitą laišką, viešumai perrašytą, su mūsų antspaudu prie mūsų bažnyčios durų, kad mūsų pavedimai ir minėti nuosprendžiai būtų aiškesni“.
Primenu šį dokumentą tik tam, kad skaitytojams būtų konkrečiau žinomas Lietuvos karaliaus Gedimino nusiskundimų kryžiuočiais kontekstas, šiuo atveju ypač ryškiai išreikštas ne pagonių valdovo, o pačių katalikų aukšto hierarcho lūpomis bei raštu, patvirtintu raudono vaško antspaudu — vyskupas sėdi, kairėje rankoje laiko kryžių, dešine laimina“ (Gedimino laiškai, 2003, dok. 57).
Aukštojo katalikų hierarcho autoritetas turėtų, manau, grąžinti į nuodėmingą žemę šiuolaikinius Vokiečių ordino gynėjus, tarp jų ir Lietuvos istorikus, nuoširdžiai katalikiškųjų vertybių gynybai ir propagandai XXI a. Lietuvoje.
Neneigiu tokios misijos reikšmės ir naudos audringame II ir III tūkstantmečių sankirtos chaose, kai susidūrė globalinės tarpvalstybinės jėgos, skirtingų religijų atstovai, senosios kultūros gerbėjai ir postmodernizmo šalininkų abejingumas bet kokiai religijai (apateizmas). Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl šiandien vėl, kaip prieš 800 metų Šiaurės kryžiaus laikais, katalikybę reikia ginti žeminant ir šmeižiant Lietuvos istorinius valdovus, pagoniškos Lietuvos karalius, įamžintus su savo karališkais titulais vienalaikiuose rašytiniuose epochos šaltiniuose.
„Civilizacijos paribio“ kompleksas ir dogma
Kokią išvadą galėtume padaryti iš šiuolaikinės beletristinės istoriografijos teksto analizės?
Manau, labai palankią universitetinio projekto dalyviui: visas tekstas šaukte šaukia apie jo autorių ir pasako mums apie jį patį kur kas daugiau, negu apie jo apšnekamus Gediminą ir Joną XXII.
Autoriaus nuopelnai akivaizdūs: jis mums „atskleidžia“ slaptąsias Lietuvos karaliaus intencijas, paryškina pagonių karaliaus neraštingumą ir nekultūringumą, atsilikimą nuo kilnios ir civilizuotos krikščioniškos Romos popiežiaus Jono XXII mąstysenos bei kalbėsenos, nuo jo aukštų tikslų bei ketinimų, nuo tuometinės Vakarų diplomatijos aukštųjų standartų ir t.t.
Istoriko išvada, be abejo, taip pat labai subtili ir įžvalgi:
“Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką“ (ten pat).
Postmodernistinio teksto apie Gedimino laiškus autorius čia iškyla toks, kokį lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta iš kitų jo mokslinių bei publicistinių tekstų. Jis ir čia lieka ištikimas sau ir savo antipagoniškai misijai: atkaklus ir nepalenkiamas pagonybės nuvainikuotojas, principingas jos istorinių pasekėjų bei dabartinių gynėjų demaskuotojas. Jo dėka jau buvo skandalingai „demaskuoti“ Pilėnų gynėjai, dabar panašiai demaskuojamas Gediminas.
Bet man, ištikimam D. Barono „įdomybių“ skaitytojui, šį kartą pagailo ne pagonių, o Romos popiežiaus.
Tiesiog sunku suvokti, kaip įžymus Romos popiežius nesugebėjo įžiūrėti visų tų Gedimino laiškuose glūdinčių „diplomatinių suktybių ir išsisukinėjimų“, kuriuos dabar aiškiai regi D.Baronas. Jonas XXII neįžiūrėjo „vilionių“ ir dargi, patikėjęs suktu pagonimi ir jo apsišaukėlišku titulu, ne kartą pamalonino, vadindamas „prakilniu ir garsiu vyru, šviesiuoju karaliumi“ ir pan.
Šį kartą neginsiu karaliaus Gedimino, kaip kažkada ėmiau ginti to paties autoriaus suniekintus Pilėnų gynėjus[4], betgi negaliu ir tylėti – jaučiu šventą pareigą užsistoti garbingojo Jono XXII autoritetą.
Kiek galima spręsti iš Jono XXII laiškų ir daugelio bulių, tai buvo tiesiai ir aiškiai, keliskart sodriau už karalių Gediminą šnekantis žmogus, jei pasiklausysime jo viešo prakeikimo (1346 m. balandžio 13 d.) tam pačiam Liudvikui Bavariečiui, esą pasiskelbusiam be popiežiaus leidimo vokiečių karaliumi:
„Melste meldžiame, kad Dievas paskelbtų savo nutarimą, kad padarytų Jis gėdą bepročiui Liudvikui ir sugniužintų išdidųjį…, kad atiduotų jį priešų rankosna…Tebūnie Liudvikas prakeiktas ir išeidamas, ir įeidamas. Tesmogie jį Viešpats beprotybe, aklumu ir dvasios siutuliu. Tegul nutrenkia jį dangaus perkūnu. Tegul ir žemėje, ir dangije degina jį Dievo ir šv.Petro ir Povilo pyktis, kurių Bažnyčią griauti išdrįso ir tebedrįsta. Tegul visa žemė su juo kovoja, prasiskiria ir gyvą jį praryja…Tegul visi gaivalai esti jam priešingi…Tegul jo vaikai ištremti esti iš savo namų ir, jam matant, į savo žudikų rankas tepakliūva“[5]
Žinoma, ne visuose laiškuose Jonas XXII taip sodriai dėstė mintis, tačiau…
Melo ar nepaklusnumo atvejais Jonas XXII droždavo savo nuomonę tiesiai šviesiai su tokia aistra, kad neaišku, ar ten būdavo daugiau dievotumo, ar temperamento.
Mėgindamas įrodyti, kad klastūnas Gediminas, norėjęs apgauti Joną XXII, buvo civilizuotos teisės neišmanėlis, žemesnės politinės kultūros atstovas, istorikas net visą savo straipsnelio apie Gedimino laiškus skyrelį pavadino „Laiškai iš civilizacijos paribio“.
Nesunku suprasti, koks saldus tas pavadinimas pačiam autoriui ir jo pasekėjams, ir galima būtų visiškai pritarti tokiam pavadinimui, jeigu autorius nebūtų gudriai supainiojęs problemos, o būtų ją įvardinęs istoriškai konkrečiai, tarkim, „Laiškai iš katalikiškosios civilizacijos paribio“.
Tačiau tradicinis istorikas ir šį kartą, kaip visados, užsispyręs lieka jaukioje ir jam brangioje katalikiškoje paradigmoje, tikiuosi, nuoširdžiai tikėdamas, kad vien tik „katalikiškoji Europa“ yra tikroji žemiškosios civilizacijos teritorija, o visa kita – tiktai tamsus, menkai politiškai ir teisiškai apsišvietęs, ne itin moralus ir nekultūringas „tikrosios civilizacijos paribis“.
Tokiam „paribiui“ esą ir priklauso pagoniškoji Gedimino valstybė, kurią valdo ir kurios vardu kalba su maloninguoju, patikliu ir nuoširdžiu popiežiumi Jonu XXII ne kas kitas, o „suktas didelių skrupulų nekankinamas politikas. Bene geriausiai tai liudija stiprūs [Gedimino] pasakymai“ (ten pat).
Šiuolaikiniam istorikui, kuris žavisi civilizacijos paribyje tūnojusio Gedimino žodžių popiežiui sodra, galbūt geriau ir negirdėti taip sodriai pačioje katalikiškos civilizacijos virūnėje griaudėjusių žodžių, bet ką padarysi – buvo, kaip buvo.
Amžininkai liudija, kad Jonas XXII nebuvo linkęs eiti į jokius kompromisus su apsišaukėliais ir šiaip visokiais niekadėjais ir nusidėjėliais. Užtenka prisiminti mūsų jau paminėtą atvejį, kuomet Jonas XXII nusprendė nubausti savo gimtojo miesto vyskupą Hugo, kuris buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo.
Nežinia, ar Gedimino valdytame „civilizacijos paribyje“ kas nors buvo girdėjęs anuomet apie tokius nuostabius civilizuoto teisingumo pavyzdžius. Jeigu koks kryžiuočių kronikos autorius ir mini, kad pagonys lietuviai retkarčiais paaukodavo savo dievams kokį kryžiuotį ant laužo, bet vis dėlto akivaizdžiai dar buvo atsilikę ir nežinojo, kad prieš tai dar reikia pasmerktajam gyvam nulupti odą, patampyti visiems stebint ir tik po to mesti į laužą…
Kita vertus, ko iš bedievų pagonių norėti – civilizacijos paribis ir tiek…
Nusivylimas Romos popiežiaus jurisdikcijos galiomis
Lietuvos karalius savo laiškais Romos popiežiui kreipėsi ne tiek į asmenį, kiek į universaliąją viduramžių katalikiškos Europos galią, tikėdamasis, kad šios galios tikybiniams principams nusižengiantis katalikų vienuolių karinis padalinys bus aukščiausios galios sudraustas ir patvarkytas. Juridinė kreipimosi prasmė Gediminui yra pati svarbiausia. Juk tokia yra ir turi būti viduramžių juridinė sistema, kurioje viską sprendžia hierarchinė pasaulietinės ir dvasinės galios viršūnė.
Jeigu aukščiausios galios viršūnėje neatsiranda veikėjo, kuris gali realiai įkūnyti savo valdžią gyvenime ir patvarkyti reikalą prašomąja linkme, susvyruoja prašančiųjų tikėjimas ir pasitikėjimas visa sistema ir aukščiausiąja sistemos galia.
Katalikiškos pakraipos istoriografijoje galima rasti nemaža tradicinių tikinimų, esą šiuo atveju Gediminas klaidingai įsivaizdavo Romos popiežiaus institucijos galias. D.Barono teigimu,
„Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis. Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms“.
Sunku komentuoti tokią kondensuotą pastraipą, kurioje visas pluoštas diskutuotinų tezių pateikiamas kaip savaime suprantamos tiesos, tad ne vieną jų mums teks atskirai aptarti VIII knygos dalyje.
Kol kas mums svarbu išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvos karalius Gediminas neįsivaizdavo arba naiviai įsivaizdavo politinę XIV a. tikrovę.
Pradėkime nuo to, kad Romos katalikų popiežiaus universalioji galia anaiptol nebuvo Lietuvos karaliaus vaizduotės padarinys, o nuolatos, ypač nuo XIII a. pradžios, popiežių plačiai skelbiama Romos popiežių bažnytinės ir pasaulietinės viršenybės koncepcija, neretai prilyginta dogmai.
Neminėsiu čia garsiojo teorinio bažnytinės monarchijos pamato „Dictatus papae”, kurį buvo parengęs dar XI a. pabaigoje popiežius Grigalius VII, sudaręs dokumentą, kur tarp 27 punktų buvo įtraukti pasaulietinės popiežiaus galios principai (pvz., popiežius turi teisę nuversti nuo sosto imperatorių; liceat imperatores deponere). Galima būtų pateikti ne vieno popiežiaus teiginius apie jų pasaulietinę galią. Iš esmės Gediminas ir primena Jonui XXII plačiai žinomus popiežių teiginius apie jų pasaulietinio autoriteto realią galią.
Jau minėjome, kad lietuvių karalių domina Romos popiežiaus autoritetas, tai yra – popiežiaus, kaip „Romos sosto aukščiausiojo kunigo“ (romanae sedis summus pontificus) legitiminė padėtis ir galia, „kuriai visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti“.
Apie tą galią, pasak Gedimino, „jau seniai esame girdėję“ (diu est, quod audivimus) ir būtent su ja Gediminas labai taktiškai, bet pakankamai aiškiai susieja Romos popiežiaus pašaukimą bei pareigą tvarkyti (gubernatur) katalikų tikėjimo išpažinėjus: „ Jau seniai esame girdėję […], kad pats katalikų tikėjimas taip pat yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu“(quod ipsa fides catholica iuxta provisionem romanae ecclesiae gubernatur“).
Akivaizdu, kad ir Jonas XXII laikėsi tokios pat pozicijos ir labai aiškiai žadėjo savo laiške (1324.V I.1) Gediminui, kad
„mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje“ (dok 41). Popiežius kietai pažadėjo Gediminui po jo katalikiško krikšto, be šitokių atvejų, bylų ir tardymų, kuriuos tu siūlai su minėtais magistru ir broliais išsiaiškinti arba prieš juos kelti, po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“.
Reikia manyti ir dokumentai patvirtina, kad pats popiežius Jonas XXII ir šį kartą neveidmainiavo, kaip neveidmainiavo vadindamas Gediminą „žymiu ir didingu vyru, lietuvių ir daugelio rusų šviesiu karaliumi“. Popiežius tvirtai tikėjo savo žodžiais ir pažadais ir, kaip žinome, tą pačią dieną kreipėsi laišku į Vokiečių ordiną, išdėstydamas Gedimino nusiskundimus ir savo reikalavimą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms, nes juk norime, jog laikytutės broliškai ir gyventute taikoje su tuo pačiu karaliumi“ ( dok. 44; 1324.VI.I).
Kitas dalykas, kad ne viena istoriografinė interpretacija, mano manymu, atsiranda iš bandymo aiškinti tuometinę Gedimino strategiją uždarai ir atskirai nuo lemtingų tarptautinių įvykių, į kuriuos įsivėlė Jonas XXII pačiame derybų su Lietuvos karaliumi įkarštyje. Jonas XXII, kaip minėta, permainingai grūmėsi savo autoritetu su Š.Romos imperatoriumi Liudviku ir jo pusėn stojusiais įžymiausiais to meto filosofais bei teologais, tarp jų pranciškonais spiritualais, kurių ne vienas buvo sudegintas ant laužo su Jono XXII žinia.
Naivu būtų manyti, kad Gediminas visko to nematė ir nesvarstė.
(Bus daugiau)
2016.08.04; 08:12
[1] Lotynų kalba rašyti titulai bei tituliniai kreipiniai atėjo į viduramžių krikščioniškąją Europą iš pagoniškos Romos imperijos, įgaudami savus specifinius atspalvius bei prasmes. Dėl to jų vertimai į lietuvių kalbą iki šios neturi tvirtesnės istorinės tradicijos. Pateikiau savo vertimą, bet įvairiuose leidiniuose egzistuoja kitokie variantai. skirtingų , o viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo naudojami su naujais atspalviai ir antikos ir viduramžių laikais
[2] Galima pasiskaityti: Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai.: http://www.ldkistorija.lt/#gedimino-laiskai-korespondencijos-lygumai-ir-netolydumai_fact_492
[3] Istorinių „įdomybių“ mėgėjams internautams siūlome dirstelėti šiuo elektroniniu adresu: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4#toc_marker-7-97. Gedimino bylos reikalu čia galime rasti Rygos arkivyskupo liudijimą, jog „minėti magistras ir broliai visokiais būdais, kokiais tik galėjo, trukdė ir trukdo minėtą netikinčių lietuvių karalių, kad tik į katalikų tikėjimą su saviškiais neateitų. Nes pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėjimui vykstančius, į minėtas priesaikas nekreipdami dėmesio, grobia, žiauriai uždaro į kalėjimus ir žudo, kaip aišku, o varge, Gerhardo, pavadinto Dordemuere, mažųjų ordino brolio, atveju. Dabartiniais laikais, būtent 1324 Viešpaties metais, jį, vykstantį iš minėto lietuvių karaliaus į Rygą su savo draugais ir dėl sielų išgelbėjimo vargstantį, [kryžiuočiai] žiauriai pagrobė ir savo Ašeradės pilyje daug dienų kalėjime laikė. O kitus to paties karaliaus pasiuntinius, kuriuos jis pasiuntė pas ponus Apaštalų Sosto pasiuntinius ir pas minėtą poną Rygos arkivyskupą, būtent Sedegalą, žiauriai nužudė minėtoje pilyje, apaštališką įsakymą ir priesaikas, jam pačiam suteiktas, visiškai paniekinę dideliam papiktinimui ir krikščioniško tikėjimo žala“ ( dok.nr. 57).
Šiemet sukanka 700 metų, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi.
Ta proga skelbiame ištrauką (VI dalis) iš naujos, spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Knyga skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui pagerbti.
Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)
Gediminaičių dinastija – viena žymiausių pasaulio tautų istorijoje ir kiekviena tauta, patyrusi Gediminaičių kraujo palikuonių įtaką ir vaidmenį savo istorijoje mėgsta atsiriekti sau artimiausią Gediminaičių dinastijos galybės ir šlovės dalį.
Turiu galvoje, be abejo, populiarius masinės kultūros reiškinius, kurie iki šiolei formavo, formuoja ir toliau formuos pasaulio tautų savimonę, istorinę vaizduotę ir tautinę identifikaciją.
Deja, pati Gedimino dinastija, davusi pradžią daugeliui Rytų ir Vakarų karalių, didikų, kniazių, ksienžentų, hercogų, grafų ir t.t. dinastijoms, šiuolaikinės pasaulio visuomenės atmintyje mažai žinoma ir netgi nesuvokiama kaip karališkoji dinastija…
Mitografija čia senokai užgožė istorijos žinojimą.
„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas
„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas yra senas, kaip pačios žmonijos istorijos rašymas. Gana kandžiai tuo klausimu yra atsiliepęs garsiausias pagoniškos Romos imperijos istorikas Tacitas (Publius Gaius Cornelius Tacitus; ~ 56 – ~ 117), pastebėjęs, kad graikų istorikų “analai, besižavintys tik savo tautos dalykais, jo [romėnų karvedžio Germaniko, kariavusio su germanais- A.B.] nežino“[1]
Naujieji laikai – ne išimtis „istorinės atminties atsiriekimo“ praktikoje.
Pirmiausiai savo dalį atsiriekti nuo Gediminaičių dinastijos pasiskubino lenkai, įtvirtinę savo istoriografijoje ir populiarioje mokslinėje bei beletristinėje literatūroje naują terminą „Dynastia Jagiellonów“, imdami jos pavadinimą ir pradžią nuo Gedimino (1315 – 1341) anūko. Tiksliau – nuo Algirdo Gediminaičio (1296 – 1377) sūnaus Jogailos (lenk. Władysław II Jagiełło; 1348 – 1434) ir jo vaikų iš santuokų su keturiomis žmonomis, iš kurių tik paskutinioji Sofija pagimdė jam tris sūnus, kurių palikuonys gerus 230 metų karaliavo Lenkijoje iki 1572 m., buvo Čekijos (1471- 1526) ir Vengrijos (1440-1444 bei 1490-1526) karaliais.
Kitaip sakant, lenkų kronikų autoriai ir istorikai atsiskyrė nuo Gediminaičių dinastijos vieną jos atšaką – Jogailaičius (Jagiellonowie) – ir ilgainiui sukūrė jos milžinišką istoriografiją.
Sakau „milžinišką“ istoriografiją ne tik apimties, bet ir masinio išgarsinimo požiūriu…
Netgi rusų mokslinė ir populiarioji istorinė literatūra perėmė Jagiellonų dinastijos terminą kaip pakaitalą visai Gediminaičių dinastijai. Jau XXI amžiaus enciklopedinio pobūdžio leidinyje „100 didžiųjų dinastijų“ pateikiamos žinios apie „pačias įžymiausias žmonijos istorijoje dinastijas: imperatorių ir karalių, aristokratų ir bajorų, pramonės magnatų ir menininkų. Pakanka paminėti tiktai keletą skambiausių giminių: Seleukidai ir Bordžijai, Riurikovičiai ir Romanovičiai, Habsburgai ir Lankasteriai, Medičiai ir Stuartai ir kt.“[2].
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Enciklopediniame leidinyje, pradedant XVIII Egipto dinastija (nuo 1559 m. prieš mūsų erą) aprašytą 100 dinastijų, tarp jų „Ягеллоны“ ( p.189-194). Be abejo, čia aprašomi ir Jogailos protėviai – „legendinis kniazius Gediminas, Jagielonų dinastijos pradininkas“, ir Jogailos tėvas „didysis kniazius Algirdas (Algirdas) bei motina „Tverės kunigaikštytė (kniažna) Uljana“, ir, žinoma, visi Jogailaičių protėviai pagal slavišką tradiciją tituluojami „kniaziais“.
Rusų istorikai savo ruožtu, panašiai kaip lenkai, atsiriekia nuo Gediminaičių dinastijos šiek tiek senesnę dalį, o būtent – kelių Gedimino sūnų, o pirmiausiai Algirdo palikuonių genealoginę dalį.
Algirdo sūnų palikuonys Rusijoje davė pradžią garsioms kniazių dinastijoms, tarp kurių garsiausios kniazių Olelkovičių (Олельковичи), Patrikejevų (Патрикеевых), Belskių (Бельских), Volynskių ( Волынских), Golicynų (Голицыных), Kurakinų ( Куракиных), Mstislavskių (Мстиславских), Trubeckių (Трубецких) , Chovanskių (Хованских), ir aibei smulkesnių kniazių bei didikų giminių. Dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos žemėse likę gyventi Gediminaičiai davė pradžią garsioms magnatų dinastijoms, tarp kurių žinomiausios ilgainiui sulenkėjusios Koreckių ( Корецких), Vyšneveskių (Вишнёвецких), Sanguškų ( Сангушек) ir Čartorijskių (Чарторыйских) giminės[3].
Atkirtus nuo Gediminaičių dinastijos dvi minėtas atšakas – pravoslavus Gediminaičius Rusijoje (Гедиминовичи) ir katalikus Gediminaičius Lenkijoje (dynastia Jagiellonów) – Lietuvoje turime XIV a. Gedimino dinastijos pagoniškus valdovus su jų šeimomis – Algirdą ir Kęstutį Gediminaičius.
Pagoniškoji Gediminaičių dinastija
Lietuvos Gediminaičiai sudarė titulinės tautos valdovų dinastiją, viešpatavusią iki XV a. pradžios milžiniškoje valstybėje, kurios pavadinimas beveik visomis savo istorinėmis formomis, tarp jų – ir visai suslavintomis (Velikoje Kniažestwo Litovskoje; Litovsko-ruskoje kniažestvo ir pan.) žymėjo valdančios tautos prioritetą valdžios sistemoje.
Gediminaičių dinastijos genealogija, tai yra – giminės kilmės ir generacijų kaitos istorija yra susilaukusi nemenko tyrėjų dėmesio[4], Turime ir monografinių veikalų, ir specialių darbų apie atskirų dinastijos atšakų palikuonis su jų genealoginėmis istorijomis bei lentelėmis, tarp kurių galima rasti ir pradinę lietuvišką dinastijos lentelę;
NN
Butigeidis 1285-1291
Butvydas 1291-1295
Skalmantas
I
Vytenis 1295-1316
Gediminas 1316-1341
II
Algirdas 1345-1377
Jaunutis 1341-1345
Kęstutis 1381-1382
Aldona (ištekėjusi už Lenkijos kar. Kazimiero)
Aigustė Anastazija (ištekėjusi už Maskvos d. k. Semiono)
III
Jogaila 1377-1381, 1382-
Skirgaila, Jogailos vietininkas 1387-1392
Švitrigaila 1430-1432
Vytautas 1392-1430
Žygimantas 1432-1440
Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kaip Lietuvos valdovus, tarp jų – ir pagoniškus Gediminaičius tituluoja šiuolaikiniai istorikai, kurie patikliai remiasi anachronistine tradicija ir perkelia vėlesniųjų amžių (XV-XVI a.) slaviškus titulus atbuline data į senovės XIII- XIV a. Lietuvą, nors, kaip matėme (žr. knygos 2 ir 3 dalis), slaviški titulai anuomet tiesiog neegzistavo ir lietuvių valdovai, kaip liudija net slaviški istoriniai šaltiniai, jų sau netaikė.
Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?
A. Istoriniai šaltiniai
Lietuvių karaliai ir karalystės tęstinumas Gedimino laiškuose
Lietuvių valdovų dokumentikos (iki XV a. pradžios) tyrimus nepaprastai apsunkina ne kartą mūsų minėtas faktas, jog pagoniškos Lietuvos dokumentika po katalikiško krikšto priėmimo XIV a. pabaigoje buvo nuosekliai naikinama, matyt, pagal tą pačią privalomą „tamsiųjų pagoniškų laikų“ niekinimo bei senosios lietuvių tikybos naikinimo programą.
Be abejo, dėl naikinimo masto galima diskutuoti, tačiau lieka nediskutuotinas ir neabejotinas faktas, jog „Lietuvoje nėra išlikę nei vieno ikikrikščioniškojo laikotarpio dokumento, siųsto Gedimino ar jo sūnų Algirdo ir Kęstučio, nuorašo. Tikriausiai jie anuomet buvo ( jeigu minimi kituose dokumentuose), bet, matyt, bus žuvę per gaisrus, niokojusius Didžiosios Kunigaikštystės archyvus penkioliktame ir šešioliktame amžiuose. Taip pat galimas daiktas, kad jų, kaip Lietuvos tamsios praeities reliktų, sąmoningai neminėjo naujosios katalikų valdžios archyvininkai“[5].
Tuo tarpu išlikusieji Gedimino laiškai ir diplomatiniai dokumentai rodo, kad Gediminas pakankamai gerai žinojo Lietuvos karalystės chronologinę istoriją.
Svetur išlikę Lietuvos karaliaus Gedimino raštai liudija, kad Gediminas jau savo valdymo pradžioje, XIV a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje, turėjo labai originalią ir net naujųjų laikų akimis žiūrint pažangią karalystės koncepciją. Ne tik turėjo, bet ir atkakliai stengėsi ją ginti ir platinti katalikiškos monoparadigminės dogmatikos kraštuose.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmajame, pilnesniu nuorašu išlikusiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas dėsto, tarsi savaime suprantamą dalyką, savo valdomos karalystės istoriją religiniame kontekste.
Pirmiausiai jis informuoja popiežių, kad
„mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs (fuit conversus) į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atsitraukė“ (omnes a fide recesserunt)[6].
Tačiau karaliaus Mindaugo atsitraukimas nuo katalikų tikėjimo visai nereiškia Gedimino akyse pačios lietuvių karalystės arba lietuvių karalių išnykimo.
Čia Gedimino koncepcija visiškai sutampa su XIII- XIV a. vokiečių autorių koncepcija, kurią mes jau aptarėme (žr. knygos II ir V dalis) ir įsitikinome, jog vienalaikiuose vokiečių ir lotynų šaltiniuose karališkas Lietuvos valdovo Mindaugo titulas visiškai nesikeitė nuo vienokio ar kitokio tikėjimo, kurį išpažino ar nustojo išpažinti karalius.
Toliau tame pačiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas primena, kad karaliaus Mindaugo atvejis anaiptol ne vienintelis ir, tarsi savaime suprantamą dalyką, išdėsto kito lietuvių karaliaus Vytenio (rex Viten) problemas dėl sugrįžimo prie katalikų tikėjimo:
„Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis (item predecessor noster rex Viten) siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (ten pat).
Tradicinės istoriografijos anachronizmų gynėjai neretai linkę istorinių dokumentų kalbą išversti į psichologinių spėlionių lygmenį, mėgindami, kaip netrukus matysime, aiškinti ar leisti suprasti, esą čia ir kituose panašiuose Gedimino laiškuose Lietuvos valdovas savavališkai tituluoja save ir savo pirmtakus karaliais, norėdamas, atseit, pasigirti, susireikšminti ir pan.
Psichologinės spėlionės, kartais, kaip matysime, virstančios netgi tyčinėmis istorinius veikėjus menkinančiomis insinuacijomis, be abejo, neatlaiko nei mokslo kriterijų, nei istoriniuose šaltiniuose esančios faktų tiesos.
Imkime tą patį karaliaus Vytenio atvejį, kurį Gediminas primeną popiežiui Jonui XXII.
Lietuvos karaliaus Vytenio titulai vokiečių kronikose
Vytenio viešpatavimo laikais
„Livonijoje tebeėjo smarkios varžytinės tarp arkivyskupo ir ordino, kuris nenorėjo dviejų trečdalių (2/3) nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau praturtėjęs laisvasis Rygos miestas.
Todėl 1298 m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė į talką Vytenį”[7].
Taigi Vytenio veikla savaime pateko į daugelį to meto rašytinių vokiškų bei lotyniškų šaltinių, kurie mums liudija karališką Vytenio titulą.
„Tų pačių metų vėlyvą pavasarį prie Rygos atžygiavo Vytenio vadovaujama lietuvių kariuomenė. Karo veiksmai klostėsi permainingai. Pirmą mūšį prieš livoniečius laimėjo lietuviai ir rygiečiai (žuvo krašto magistras Brunonas ir 22 ordino riteriai), buvo sugriautos ordino Karkuso ir Bertoldsmiulės pilys“[8].
Štai tuomet įvyko neįtikėtinas Europos istorijoje dalykas: katalikiškos Livonijos sostinėje Rygoje, iš kurios kelis dešimtmečius išvykdavo į karo žygius prieš pagonis žemaičius bei lietuvius ginkluoti Livonijos ordino vienuoliai su atvykėliais ginkluotais kryžnešiais (vok. einen Kruzifix tragen), buvo apgyvendinta pagonių karaliaus Vytenio karinė įgula!…
Ta proga ordino narys (frater) Hermanas Vartbergė savo „Livonijos kronikoje“ su neslepiama pagieža praneša, kad Rygos miestiečiai patys „prie savosios miesto dalies įėjimo pastatė netikėliams [pagonims lietuviams – A.B.] pilį, kuri ligi šiol tebevadinama „Lietuvių pilimi“ (Castrum Letwinorum)“[9].
Pagoniškos Lietuvos kariai turėjo ginti Rygos krikščionis miestiečius nuo vokiečių katalikų ordino antpuolių!..
To dar nebuvo buvę Livonijos nukariavimo istorijoje.
Betgi „arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių įgulą. Toji įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu“ (Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka; ten pat).
Mums įdomu ir svarbu ta proga pasižiūrėti , kaip vokiečių kronikose buvo tituluojamas pats Vytenis, vyresnysis karaliaus Gedimino brolis.
Lietuvos karaliaus Vytenio titulatūra vokiečių kronikose
Sambijos kanauninko ( gyveno pirmoje XIV a. pusėje) Prūsijos istorijos santrauka
Canonici Sambiensis epitome gestorum Prussie.
1298 m.. Lietuvos karalius (rex Littowie ) nusiaubė Kartusą [ Karksi netoli Rygos] ir jo gyventojus, tačiau sugrįžtantį jį patį užpuolė [broliai] prie Treideros upės; ten krito [Livonijos] magistras Bruno ir daugelis jo žmonių.
1311 m.. Sambiją ir Natangiją du kartus buvo nusiaubęs lietuvių karalius Vytenis (Witene). дважды разорил Самбию и Наттангию.
Diunemundės analai(apima įvykius 1313 – 1348 m.)
Annales Dunemundenses
1298 Viešpaties metais Lietuvos karalius nusiaubė Karkusą ir jo apylinkes.
Petras Dusburgietis (mirė po 1326 m.). Prūsijos žemės kronika
Peter von Dusburg.Chronicon terrae Prussiae.
1291 (?)m. Pukuveras, Lietuvos karalius (Pucuwerus rex Lethowie), tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį (filium suum) su didžiule kariuomene į Lenkiją.
1294 (?) Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, su 800 vyrų įžengė į Lenkijos žemę
1296 m. Tais pačiais metais, kai karaliai išeina į karą [ tai yra – pavasarį; – A.B.] karalius Vytenis su didžiule lietuvių kariuomene įžengė į Livonijos žemę kovoti su [ ordino] broliais.
1298 Viešpaties metais Vytenis , lietuvių karalius, Rygos miestiečių prašomas, užėmė Karkuso pilį.
1311 Viešpaties metais Vytenis , Lietuvos karalius (Vichenus Rex Lethoviae) su milžiniška kariuomene nusiaubė Sambiją ir Natangiją kardu ir ugnimi.
1315 m. rugsėjį Vytenis , lietuvių karalius, surinkęs visus sugebančius kautis savo karalystės žmones, apgulė Chritmemelį ir 17 dienų su akmensvydžiais ir lankininkais iš visų pusių šturmavo.
Mikalojus iš Jerošino ( apie 1290- 1345) Vokiečių ordino kronikininkas, vokiškai sueiliavo Dusburgo kroniką.
Nikolaus von Jeroschin. Kronike von Pruzinlant.
Atėjus Viešpaties 1298 metams …Vytenis, lietuvių karalius (kunige), su didžiule galia įžengė į Livoniją po to, kai Rygos magistratas beprotiškai pakvietė jį kariauti su ordino broliais.
Olyvos kronika ( rašyta apie 1350 m.)
Chronik von Oliva
Nuo to laiko minėtas Lenkijos karalius sudarė taikos sutartį su lietuvių karaliumi Vyteniu , kurio dukterį paėmė sau į žmonas Lenkijos karaliaus sūnus [ autorius painioja karalių Vytenį su karaliumi Gediminu – A.B.]
Laiške popiežiui Gediminas primena dviejų pirmtakų – Mindaugo ir Vytenio – karališkus titulus. Lygiai taip jis galėtų priminti ir ankstesnius pirmtakus, kurių vardus mums išsaugojo įvairūs šaltiniai.
(Bus daugiau)
2016.07.26; 14:48
[1] Publijus Kornelijus Tacitas. Analai ( Nuo Dieviškojo Augusto mirties). Iš lotynų k. Vertė Dalia Dilytė. – Margi raštai, Vilnius, 2005, p. 101.
[2] Жидько Е.Г. 100 великих династий. – Вече, Москва, 2008, р. 4
[4] Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999. — s. 244—245; Józef Wolff. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: „Synowie Gedymina”, „Olgierd i Kiejstut” i „Bracia Władysława Jagiełły”, Kraków 1886.; J. Wolff, Kniaziowie litewsko-ruscy od konca czternastego wieku. – Warszawa, 1895, 719 p.; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowczów – Poznan-Wroclaw (1999) ir kt. Lietuvių autoriai: Kučinskas J. Gedimino dinastijos kilmė. – Mūsų Žinynas, Kaunas, 1934, p.138-149, 194-204.; Šležas P. Ar Gediminaičiai kilę iš Žemaičių? – Atheneum, t.6, Kaunas,1935; Jakštas J. Naujausi Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai. – Lietuvos praeitis, t.1, 1940, p. 29-56; Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, sk.: Iš kur kilo Gediminaičių dinastija?/ p. 5-7/ Gedimino šeima /p.7 – 16/ su Lietuvos valdovų chronologinėmis ir Gedimino šeimos genealoginio medžio lentelėmis. Naujausi Gedimnaičių dinastijos tyrinėjimų rezultatai pateikti S.Rowello veikale Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. – ( Vilnius, 2001), patogiai išdėstant genealoginėse lentelėse. Žr.: „Žemėlapiai ir genealoginės lentelės“ – „2.Gediminaičiai“; „Lietuvos kunigaikščių dinastijų tarpusavio ryšiai iki Pukuvero“; „2 a. Algirdaičiai“; „2 b . Kęstutaičiai“; „3. Gediminaičių katalikiškos santuokos“; „4. Gediminaičių stačiatikiškos santuokos“ .
[5] Rowell, S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Iš anglų k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 33.
Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.
Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.
Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.
Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.
