Gedimino pilies bokštas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Švelninant karantino sąlygas Lietuvos nacionalinis muziejus šią savaitę atidarys tris savo padalinius. Simboliška, kad pirmasis po ilgos pertraukos duris atveriantis muziejus – Gedimino pilies bokštas. Čia lankytojai laukiami jau pirmadienį. Nuo antradienio bus galima užsukti į Naująjį arsenalą, nuo trečiadienio – į Kazio Varnelio namus-muziejų. Kitus devynis padalinius muziejus atvers palaipsniui, užtikrindamas saugų lankymąsi ir pasiūlydamas naujas parodas.
„Džiaugiamės galėdami atsidaryti, bet suprantame ir atsakomybę. Siekdami užtikrinti saugumą reguliuosime muziejaus lankytojų srautus, todėl, planuojant apsilankymą muziejuje, lankytojų prašome užpildyti išankstinės registracijos formą, kurią galima rasti muziejaus tinklalapyje, o apsilankymo metu laikytis visų saugumo rekomendacijų. Visi darbuotojai, kurie priims lankytojus muziejaus ekspozicijose, bus nuolatos, periodiškai, testuojami greitaisiais COVID-19 antigeno testais“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionalinis muziejus pirmiausia atidarys tuos padalinius, kuriuose veikia naujos parodos. Pirmasis po daugiau nei keturis mėnesius trukusios pertraukos atsivers Gedimino pilies bokštas. Čia, kaip informuoja Lietuvos nacionalinis muziejus, veikia naujausia, gyvai lankytojams dar nerodyta primityviojo meno darbų paroda. Didžioji dalis eksponuojamų darbų sukurti pasaulį ir Lietuvą ištikusios pandemijos sąlygomis, tačiau parodos lankytojai įsitikins – primityvistų pasaulyje gyvenimas kur kas optimistiškesnis: nei pandemija, nei jos sukelta įtampa čia neegzistuoja. Parodoje eksponuojama daugiau nei šimtas išraiškingų primityviosios tapybos pavyzdžių, pasižyminčių džiaugsmingomis spalvų gamomis ir spinduliuojančių šviesą bei puikią nuotaiką. Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 16 d., antradienį, lankytojai galės sugrįžti į Naująjį arsenalą, kur jų lauks retrospektyvinė Nacionalinės premijos laureato Petro Repšio kūrybos paroda. Eksponatus šiai parodai atrinko parodos kuratorė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė ir pats autorius. Čia bus galima pamatyti ir naujausią dailininko kūrinį – trisdešimt metų kurtą bareljefą „Lietuvos krikštas“.
Kazio Varnelio bažnyčių interjerų piešinių paroda „Begalybės link“, kuri kiek anksčiau buvo atidaryta virtualiai, lankytojus gyvai Kazio Varnelio namuose-muziejuje priims kovo 17 d., trečiadienį, informuoja Lietuvos nacionalinis muziejus. Čia bus galima išvysti niekuomet anksčiau neeksponuotus XX a. 5–7 dešimtmečiais dailininko sukurtus eskizus, daugiausia atspindinčius jo Čikagoje įsteigtų Bažnytinio meno dirbtuvių laikotarpį. Daugelis šių projektų buvo įgyvendinti, tačiau šiandien išlikę tik piešiniuose.
Kovo 18 d. Naujajame arsenale pradės veikti tarptautinių fotografijos konkursų finalininko Tado Kazakevičiaus nuotraukų paroda „Tai, ko nebebus“. Penkerius metus autorius fiksavo nykstantį Lietuvos kaimą, o ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais apkeliavo daugiau nei 7000 kilometrų. Tai pirmoji Lietuvos publikai pristatoma autorinė T. Kazakevičiaus darbų paroda.
Gedimino kalno problema nebuvo sprendžiama sistemiškai, todėl mes turime priimti sprendimą ir surasti būdus, kaip įvertinti viso kalno būklę, antradienį žurnalistams sakė Premjeras Saulius Skvernelis.
Gedimino pilies bokštas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Anot lenkų ekspertų, pietrytiniame šlaite gali kilti ne tik didelės nuošliaužos. Čia jau atsivėrė 1 cm plyšys, gali įskilti ar net pradėti griūti Gedimino pilies bokštas.
Griūvančiu Gedimino kalnu susirūpinę S. Skvernelis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson antradienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje susitiko su Lietuvos bei Lenkijos specialistais, domėjosi kalno tvarkymo darbais. Paskui užkopė į Gedimino kalną, kur iš arti pamatė jo bėdas.
„Didžiausia grėsmė – pietrytinis šlaitas. Ekspertai negali garantuoti, ar neįvyks kas nors rimčiau nei nuošliaužos, – žurnalistams sakė Premjeras. – Ši problema nebuvo sprendžiama sistemiškai. Todėl mes turime priimti sprendimą ir surasti būdus, kaip įvertinti viso kalno būklę. Ir, aišku, skubiai ieškoti būdų, galimybių dar šiemet skelbti darbų konkursą, ieškoti finansavimo šaltinių, kad būtų galima bent tas didžiausias rizikas suvaldyti, ypač pietrytiniame šlaite.
Per sudėtinga situacija, kad tai būtų palikta vienos ar kitos ministerijos sprendimui, todėl pirmadienį sprendimus priiminėsime Vyriausybėje – ir apie finansavimą, ir apie tai, kokie darbai skubiai turi būti padaryti – tiek ekspertiniai, tiek rekonstrukcijos arba statybiniai“.
Premjeras priminė, kad lenkų specialistai galutinėms savo išvadoms prašo trijų savaičių termino. Kol kas savo išvadas jie teikia nemokamai. Jie turi gerą techniką ir gali ne invaziniu būdu pasižiūrėti, kas yra kalne. Jie – nepriklausomi konsultantai – turi didžiulę patirtį analogiškas problemas sprendžiant Lenkijoje.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susitikime buvo paminėta – gal istorikams, daugumai vilniečių tai yra žinoma – kalne iškasti tuneliai bei slėptuvės, užimantys daugiau kaip 1000 kvadratinių metrų plotą. Įėjimai į juos – užpilti, niekas nežino, kas ten yra.
„Gali būti taip, kad iš esmės sutvarkius kalną ir nepažiūrėjus, kas jo viduje, vėl po kelių metų turėsime panašią problemą“, – sakė S. Skvernelis, pabrėždamas, kad viskas turėtų būti padaryta iš esmės.
O kodėl Gedimino kalnas buvo paliktas likimo valiai, ypač paskutinį dešimtmetį, anot S. Skvernelio, – tai retorinis klausimas.
Šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbams prireiks apie 2,9 mln., o pietrytiniam šlaitui sutvarkyti, manoma, gali prireikti 5 mln. eurų. Iš kur būtų šie pinigai – iš valstybės biudžeto ar būtų ieškoma privačių rėmėjų? „Geriausias rėmėjas – valstybės biudžetas“, – sakė Premjeras.
Kitos išeities, anot jo, nėra. Atėjus liūčių sezonui, pavasariniam polaidžiui, situacija gali būti labai prasta. „Jeigu per mėnesį atsirado 1 cm plyšys, turime įsivaizduoti, kokia galima grėsmė“, – sakė S. Skvernelis.
„Pagal mūsų planą, antradienį prasideda šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbai. Ką mums pavyko padaryti – tai stabilizuoti krizinę situaciją, įrengti kalne stebėsenos sistemą. Parengtas šiaurės vakarų šlaito tvarkymo projektas. Turime rangovą, kuris pradeda darbus jau šiandien. Juos planuojama baigti kitų metų antroje pusėje“, – sakė kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson.
Pietrytinio šlaito padėtis dar blogesnė – gali kilti didelės nuošliaužos ir net įskilti Gedimino pilies bokštas. Šio šlaito tvarkymo darbų projektas jau rengiamas, planuojama jį baigti rugsėjo 1-ąją. Tada bus skelbiami viešieji darbų pirkimai.
„Kalno problemos tęsiasi nuo 1985 metų. Per tiek laiko kiek klaidų buvo pridaryta. Visas jas vienu sykiu reikia išspręsti, jos nesprendžiamos po vieną. Reikia tvarkyti visą kalną“, – pabrėžė L. Ruokytė-Jonsson.
Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su UAB „Rekreacinė statyba“ antradienį pasirašė Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbų sutartį. „Rekreacinė statyba“ šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbus pradeda vykdyti šią savaitę, jų vertė – 2 mln. 860 tūkst. eurų.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Lietuvos ir Lenkijos specialistai vieningai sutarė, kad pagrindinė Gedimino kalno problema – vanduo, kuris patenka ant kalno paviršiaus, susigeria į gruntą ir, pasiekęs nelaidų grunto sluoksnį, išteka šaltiniais kalno šlaituose. Kita bėda – supiltinis gruntas, kurį reikės pašalinti tvarkant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą.
„Pažeista šlaito dalis bus tvarkoma nesiimant invazinių priemonių ir nenaudojant betoninių konstrukcijų. Pašalinę blogąjį gruntą ir užpylę naują, tinkladėžėmis, pripildytomis skaldos, formuosime terasas, ant jų pilsime dar vieną grunto sluoksnį ir tuomet ant jo jau bus galima kloti augalinę dangą“, – apie tai, kaip atrodys būsimi darbai, nusakė Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbų projekto vadovas Rimas Grigas.
Šiaurės vakarų šlaito tvarkymo darbų projektą kartu su vadovu R. Grigu rengė architektų, geotechnikų, geologų, hidrotechnikų, konstruktorių ir archeologų grupė.
Pirmąją 2017-ųjų metų dieną Katedros aikštėje Vilniuje vyko Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Jo metu Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškėlė 2017 metų vėliavą. Šia tradicinę vėliavos ceremonija priminta apie tai, kad 1919 metų sausio 1 d., Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.
Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleido visus 2016 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2016 metų vėliava bus padovanota Kelmės rajono Šaukėnų Vlado Putvio – Putvinskio gimnazijai – aktyviausiai dalyvavusiai nacionaliniuose Krašto apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijų organizuojamuose konkursuose.
Katedros aikštėje Gedimino paminklo papėdėje vykusioje ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras, sostinės savivaldybės vadovybė, Lietuvos kariuomenes kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.
Apie Lietuvos vėliavos dieną:
Pirmą kartą Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai ir lietuvišką trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.
Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko. 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje. Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.
Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio pirmąją Gedimino kalno bokšte rengiama vėliavos pakėlimo ceremonija.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
1919 m. sausio 1 dieną Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos Trispalvė.
Nors buvo praėję beveik metai, kai paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė su sostine Vilniuje, tačiau nebuvo aišku, kieno reali valdžia: formavosi gausūs lenkų legionierių pulkai, būrėsi maištininkai po raudona vėliava, ir tik aštuonioliktųjų pabaigoje pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Mieste ir šalyje tebešeimininkavo okupantai vokiečiai, kurie pagaliau 1919 m. sausio 1 dienos rytą nuleido savo vėliavą pilies bokšte ir ėmė trauktis iš miesto. Karininko Kazio Škirpos iniciatyva Vilniaus gatvėse pirmą kartą pasirodė atvirai apsiginklavusi dešimties Lietuvos karių grupė – karo valdininkai Petras Gužas ir Jonas Nistelis, kareiviai Stasys Butkus, Jonas Norvila, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Albinas Rauba, Mykolas Slyvauskas ir Vincas Steponavičius.
