Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiadienį Lenkijoje minima gegužės 3-osios Konstitucijos diena. Istorinę valstybės šventę lenkai švenčia turėdami laisvadienį. Išskirti šią dieną yra norinčių ir Lietuvoje. Tokio siūlymo iniciatorius, konservatorius Emanuelis Zingeris šioje pavasario sesijoje darkart mėgins pasiūlyti Seimui svarstyti gegužės 3-ąją padaryti šventine, nedarbo diena.
Tiesa, tai reikštų, kad reikėtų atsisakyti kurio nors kito laisvadienio. Greičiausiai, kaip siūlo E. Zingeris, tai būtų gegužės 1-oji.
Ir nors tokiu siūlymo Seimo kol kas sudominti parlamentarui nepavyko, jis tikina pavasario sesijoje ginklų dar nesudėsiantis ir dar kartą trauksiantis šį klausimą į Seimo darbotvarkę.
„Kadangi esu pirmasis siūlytojas gegužės 3-ąją daryti laisvą nuo darbo, kad būtų kaip Lenkijoje, tai aš tikrai ryžtingai eisiu su savo pasiūlymu į priekį. (… ) Labai karingai nusiteikęs esu ir net negalvoju sudėti ginklų“, – sakė E. Zingeris.
Jis pažymi, kad šįkart, siūlydamas gegužės 3-ąją skelbti nedarbo diena, planuoja iškart pateikti ir variantą, į ką ją būtų galima keisti.
„Reikės pasirinkti (gegužės 3-ąją – ELTA) vietoje gegužės tos 1-osios, kuri, žinoma, gimusi Amerikoje šventė, bet jau sovietų ir Maskvos taip sugadinta – man bloga nuo jos, nes atsimenu tik raudonus plakatus iš tos šventės. Tai šitą šlamštą, mano nuomone, galima būtų naikinti“, – neslėpė E. Zingeris.
Pasak parlamentaro, gegužės 3-osios minėjimas ir šventimas Lietuvai itin svarbus prisimenant tiek savo valstybės istoriją, tiek sinchronizuojant ją su ilgamete kaimyne ir partnere Lenkija.
„Mes negalime 500 metų savo buvimo su Lenkija palikti nesinchronizuotų. Nes gegužės 3-oji yra Lietuvos ir Lenkijos šventė, gal dar ir Baltarusijos ir Ukrainos būtų, nes tos žemės buvo LDK dalis. (…) Tiek Kosciuškos, tiek Emilijos Pliaterytės, Kalinausko sukilimai buvo už gegužės 3-ąją, kad būtų tvarka pagal ją atkurta. Liejo kraują dėl to Lietuvos-Lenkijos bendra demokratinė valstybė ir tai yra milžiniškas vieningumo pagrindas. Todėl palikti pusiau luptą, pusiau skustą tą avį – įrašyti tą gegužės 3-ąją į kalendorių, bet nepadaryti jos laisva, čia, žinote, nusikaltimas prieš mūsų bendrą sukilėlių istoriją ir mūsų 500 metų valstybę“, – Eltai sakė konservatorius E. Zingeris.
ELTA primena, kad Gegužės 3-osios konstitucija buvo priimta 1791 m. Abiejų Tautų Respublikoje (ATR). Tai buvo pirmoji Europoje, antroji po Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasaulyje, rašytinė konstitucija.
Lietuvos ir Lenkijos vadovai kalbėjo iškilmingame Seimo posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su Lietuvoje viešinčiu Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda antradienį sakė kalbas iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ 230-osioms metinėms.
Savo kalboje prezidentas pabrėžė, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimas yra puiki proga prisiminti Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją, įvertinti sukauptą kultūros paveldą ir reikšmingą mūsų šalių indėlį į Europos raidą.
„Šį teisinį dokumentą visada prisiminsime ir geruoju minėsime už tai, kad jis ne tik įtvirtino Lietuvą ir Lenkiją konstitucinės minties pirmeivių gretose, bet ir dėl to, kad kiekviena mūsų tautų nauja karta kilo į sukilimus, skatinama laisvės idealų, kuriuos įkūnijo būtent Gegužės 3-iosios Konstitucija, – sakė prezidentas.
Dokumentas, kurio 230-ąsias metines šiandien minime, šalies vadovo teigimu, mums svarbus ne tik kaip viena iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos sudedamųjų dalių.
„Tai pirmiausia įrodymas, kad lietuvių ir lenkų tarpvalstybinių santykių raida rėmėsi, ir tebesiremia, kompromisų menu. Ji turi būti grindžiama pasitikėjimu ir tolerancija. Tik taip galime pratęsti strateginę bendrystę – ir ja pasiremti kintančioje geopolitinėje tikrovėje“, – teigė prezidentas.
Kalbėdamas iškilmingame Seimo posėdyje, Lietuvos vadovas pabrėžė, kad, nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai besivystančių Lietuvos ir Lenkijos santykių, visų bendradarbiavimo galimybių dar nesame išnaudoję. Prezidentas teigė, kad augančių karinių, technologinių, ekonominių grėsmių ir iššūkių akivaizdoje turime nuosekliai dirbti, stiprindami savo šalių, partnerių Europoje ir NATO gynybinius pajėgumus, visuomenių atsparumą, taip pat transatlantinės bendruomenės vaidmenį pasaulyje, remti Rytų partnerystės šalis.
Prezidentas pažymėjo, kad kaip ir prieš 230 metų, Lietuva ir Lenkija šiandien yra Vakarų civilizacijos priešakinėse linijose.
„Turime ruoštis atremti naujo pobūdžio grėsmes. Baltarusijos režimo hibridinė ataka, tūkstančius nereguliarių migrantų nukreipusi per Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos sienas, parodė būtinybę peržiūrėti ES migracijos, prieglobsčio ir sienų apsaugos politikas. Turime siekti pritaikyti europinę teisę prie naujų realijų, kad galėtume užtikrinti išorinių ES sienų apsaugą“, – akcentavo šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasią taip pat atspindi ir pastarojo meto postūmiai Lietuvos ir Lenkijos ekonominiame, energetiniame, kultūriniame bendradarbiavime – bendri infrastruktūros, kultūros, mokslo istorinės atminties projektai.
„Tegul tarpusavio pasitikėjimas, pagarba ir tolerancija visada sudaro Lietuvos ir Lenkijos santykių pagrindą“, – savo kalboje teigė prezidentas.
Oficialus Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Gitano Nausėdos ir Andrzejaus Dudos bei pirmųjų ponių susitikimas. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Sekmadienį prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė pradėjo vizitą Lenkijos sostinėje Varšuvoje, kur pirmadienį dalyvaus iškilmingoje Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje.
Renginio išvakarėse, kaip praneša Prezidentūra, įvyko Lietuvos ir Lenkijos prezidentų dvišalis susitikimas, per kurį šalių vadovai aptarė politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą.
Lietuvos vadovas akcentavo strategine partneryste grįstus dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius, ypač sustiprėjusį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje. G. Nausėda pabrėžė, kad valstybių vieningumas ir solidarumas ypač svarbus siekiant užtikrinti regiono saugumą, Rusijai vykdant agresyvią politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu.
Prezidentai išreiškė paramą Ukrainos suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir tarptautinei Krymo platformai. Išreikštas ir bendras palaikymas Baltarusijos pilietinės visuomenės kovai už demokratinius pokyčius. Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvos ir Lenkijos vadovai sutarė kurti ambicingą ES Rytų partnerystės politiką bei ir toliau teikti paramą kaimyninių šalių reformoms.
Abiejų šalių lyderiai atkreipė dėmesį į strateginių Lietuvos ir Lenkijos infrastruktūros projektų svarbą dvišaliams santykiams. Jie sutarė užtikrinti sklandų projektų „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ įgyvendinimą bei elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projekto spartinimą.
Iškilmingame Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimo renginyje kartu su Lietuvos prezidentu ir pirmąja ponia dalyvaus ir Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Ukrainos vadovai su sutuoktiniais.
G. Landsbergio vizitas Lenkijoje: susitiko su Seimo maršalka E. Witek ir užsienio reikalų ministru Rau. URM nuotr.
Pirmojo vizito Lenkijoje metu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitiko su Lenkijos Seimo maršalka Elžbieta Witek ir užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau.
Susitikimų metu pažymėta, kad svarbios 2021 metų sukaktys – Gegužės 3-osios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-sios metinės bei atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir dvišalių diplomatinių santykių atkūrimo 30-metis – skatina ambicingą strateginę darbotvarkę abiem valstybėms svarbiais klausimais.
G. Landsbergio vizitas Lenkijoje: susitiko su Seimo maršalka E. Witek ir užsienio reikalų ministru Rau. URM foto.
Ministras padėkojo Z. Rau už Lenkijos indėlį, stiprinant regiono saugumą ir pažymėjo, kad tolesnis bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityje išlieka prioritetu. Ypatingas dėmesys skirtas kaimynystėje vykstantiems demokratiniams procesams, pastangoms telkti veiksmingą Europos Sąjungos (ES) ir transatlantinių partnerių paramą.
Kalbėta ir apie Rytų partnerystės ir Liublino trikampio perspektyvą, Trijų jūrų iniciatyvą, santykius su Kinija. Sutarta aktyvinti bendradarbiavimą Astravo atominės elektrinės klausimu, užkertant nesaugioje elektrinėje pagamintos energijos patekimą į ES rinką.
Ministras taip pat dalyvavo neformalioje diskusijoje su išorinių santykių srityje veikiančiais Lenkijos analitinių centrų vadovais bei davė interviu dienraščiams „Rzeczpospolita” ir „Dziennik Gazeta Prawna”.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.
Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.
Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.
Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.
Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?
Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.
Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Po antrosios sovietų okupacijos vokiečių kilmės Lietuvos piliečiai ir apskritai evangelikai buvo priskirti didžiausių liaudies priešų kategorijai. Todėl neatsitiktinai būtent jie tapo pirmosios masinės deportacijos aukomis.
1944 m. gruodžio mėnesį sovietų tankai vis dar „pergalingai” riedėjo Mažosios Lietuvos laukais ir keliais, palikdami kruvinus pėdsakus, o gruodžio 16 dieną LTSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas ir LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius pasirašė direktyvą NKVD ir NKGB operatyvinių grupių ir apskričių skyrių viršininkams pasiruošti vokiečių šeimų trėmimui.
