Ši čekiška istorija – dar vienas įrodymas, kaip Kremlius stengiasi daryti įtaką Europai.
Viename Prahos rajone iki šiol stūkso paminklas sovietų generolui Ivanui Konevui. Galima tik nusistebėti tokiu čekų kantrumu, pakantumu. Atvirai kalbant, tą „baidyklę” seniai reikėjo iškelt kur nors kitur – arba į šiukšlyną, arba, jei jau smulkmeniškai branginama visa sovietinė praeitis, į muziejų. Juolab kad pastaruoju metu monumentą nuolat apipildavo tai dažais, tai pamazgomis, tai ant postamento užrašydavo šlykščių žodžių. Vienas iš vandališkų išpuolių buvo surengtas šių metų rugpjūčio mėnesį.
Tokie išpuoliai – nepateisinami. Ir vis dėlto Praha neprivalo gerbti sovietų generolų.
Prahos rajonui, kuriame iki šiol stūksto I.Konevo biustas, vadovauja Ondržei Kolarž. Šis čekų pareigūnas nuolat dergiamą paminklą nusprendė iškelti saugesnėn vieton. Jis nutarė, kad generolo biustui labiausiai tiktų tapti muziejaus eksponatu. Išmintingas sprendimas. Dauguma čekų paminklo sovietų generolui nemėgsta. Nors esama ir tokių, kurie jam dėkingi už neva išvaduotą Prahą nuo fašistų, kiti kaip kontrargumentą primena generolo veiklą slopinant Prahos revoliuciją 1968 metais.
Tačiau nukelti paminklą sovietų okupantui, pasirodo, – ne taip paprasta. Šis sumanymas labai nepatiko Rusijos ambasados Čekijoje diplomatams. Jie parašė Čekijos valdžiai priekaištų kupiną laišką. Maždaug tuo pat metu paminklą išvežti į muziejų sumanęs O.Kolarž sulaukė grasinančių laiškų. Šlykščių grasinimų būta tiek daug, jie buvo tokie bjaurūs, kad Čekijos slaptosios tarnybos dėl šventos ramybės nutarė saugoti šį pareigūną, įskaitant ir jo šeimą.
Dar viena iškalbinga detalė: tuoj po Rusijos diplomatų protestų prie administracijos pastato, kuriame dirbo O.Kolarž, buvo surengta prorusiška demonstracija, į kurią susirinko apie šimtas protestuotojų. Kai kurie iš protestuotojų rankose laikė nepripažintos vadinamosios Donecko liaudies respublikos vėliavas, į atlapus buvo įsisegę Georgijaus juostelių.
Generolo I.Konevo paminklo gerbėjų išpuoliai Čekijos sostinėje Prahoje primena 2007-uosius įvykius Taline, kai prorusiški vandalai surengė riaušes pačiame Estijos sostinės centre, tokiu drastišku būdu mėgindami sutrukdyti sovietų kario paminklo perkėlimui iš miesto centro į kapines.
Seime kilo diskusijos dėl vadinamųjų Georgijaus juostelių uždraudimo. Konservatoriai pateikė projektą, kuriuo siūloma Georgijaus juosteles priskirti prie nacistinių ir komunistinių simbolių, kurių platinimas Lietuvoje būtų ribojimas. Už juostelių platinimą ir naudojimą būtų taikoma administracinė atsakomybė.
Teikiamame projekte siūloma, kad Georgijaus juostų platinimas, naudojimas susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitoks demonstravimas užtrauktų baudą nuo 150 iki 300 eurų.
Seimas po pateikimo projektui pritarė. Iš užsiregistravusių 76 Seimo narių už buvo 41, prieš – 10, susilaikė – 25. Tolesnis projekto svarstymas numatomas rudens sesijoje.
Projektą pristatęs konservatorius Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad Georgijaus juostelės jau kelerius metus yra tapusios Rusijos imperializmo simboliu.
Pasak politiko, šio simbolio raiška suintensyvėjo 2005 metais, kai Kremlius šventė 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines, o esminis juostelių propagavimo lūžis yra susijęs su Rusijos intervencija į Ukrainą.
L. Kasčiūnas pabrėžė, kad šiuo metu Georgijaus juostelės tapo prorusiškų jėgų ir Rusijos imperializmo atpažinimo ženklu. Politikas ragino sekti Ukrainos pavyzdžiu, kuri pastaraisiais metais uždraudė Georgijaus juosteles.
„Šis simbolis kursto tautinę nesantaiką, kursto tam tikras įtampas visuomenėje“, – apibendrino konservatorius.
Tačiau projekto siūlymą ne visi Seimo nariai įvertino palankiai.
„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys Algimantas Dumbrava dvejojo, ar verta tokį draudimą taikyti, nes Georgijaus juosteles nešioja vyresni žmones, turintys, anot jo, kitokį mąstymą.
„Tie žmonės, kurie kariavo, gal kažkaip kitaip supranta tą gyvenimą, tą pasaulį. Ir mes bandysime tą mąstyseną kažkaip perlenkti“, – svarstė politikas.
Ironiškai į tokį konservatorių siūlymą sureagavo socialdemokratas Algirdas Sysas, pasiūlydamas uždrausti ne tik juosteles, bet ir visą Rusiją.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Zbignevas Jedinskis nelogišku vadino projekto siūlymą ir, interpretuodamas istoriją, paragino išsilaisvinti ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų sovietinės sistemos funkcionierių.
„Karą laimėjus sąjungininkams kartu su Sovietų Sąjunga, Lietuva netapo nepriklausoma, bet valstybės valdyme lietuviai dalyvavo. Visi pirmieji Lietuvos komunistų partijos pirmieji sekretoriai buvo lietuviai. Atgavus nepriklausomybę beveik visi tie patys patriotai ir funkcionieriai liko prie valdžios. Tai pradėkime šį pavėluotą išsivalymą ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų okupacinės valstybės funkcionierių kagėbistų ir komunistų“, – sakė politikas, ragindamas leisti toliau naudoti Georgijaus juosteles.
Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Benas Brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje dar kartą prikeltas klausimas dėl dvigubos pilietybės kelias dienas buvo plačiai aptarinėjamas politikų ir politologų. Nepaisant kalbų apie egzistencinę šio klausimo svarbą, šiandien vėl gyvename įprastu politinių diskusijų režimu: korupcija, apkaltos, partiniai vaidai ir politinės veidmainystės.
Greitas grįžimas į tokią politinę rutiną kelia dvejonių, ar valstybės piliečiams svarbus dvigubos pilietybės klausimas netaps neigiamo politinio fono inkliuzu. Ar nuomones, ideologijas ir pažadus keičiantys politikai turės moralinės ir politinės tvirtybės prisiimti atsakomybę ir išspręsti dešimtmečio klausimą?
Įtarimų, ar tai bus sėkminga politinė iniciatyva, kelia ir tai, kad dalis politikų kaltę bandė permesti Lietuvos Konstitucijai ar Konstitucinio Teisimo teisėjams, kurie neva yra užsispyrę ir senamadiški. Taigi dvigubos pilietybės klausimo startas nebuvo itin švarus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtartinus žaidimus pastebėjo dar pavasarį. Vertindama politikų siekį pilietybės klausimą išspręsti nekeičiant 12 straipsnio, organizuojamą procedūrą įvardijo kaip „pasivažinėjimą buldozeriu“ per Konstituciją.
Ši šalies vadovės D. Grybauskaitės metafora yra labai iškalbinga, rodanti tiek politikų atitrūkimą nuo realybės, tiek nuo normalios problemų sprendimų praktikos. Juk ir arkliui turėjo būti aišku, kad į Seimo narių užklausą Konstitucinis Teismas atsakys neigiamai. Tad sprendimas sėsti į niekur nevežantį „buldozerį“ buvo tik laiką deginantis, nelogiškas ir mažai susijęs su realia problema. Kaip madinga dabar sakyti, – tai veikiau primena viešųjų ryšių akciją, kai viešai rodomi veiksmai atlieka tik simbolines, bet ne problemos sprendimo funkcijas.
Tai, kad dvigubos pilietybės klausimas gali virsti realia viešųjų ryšių akcija, sufleruoja ir tai, kad dėl dvigubos pilietybės susizgribta labai vėlai. Iš esmės tik paaiškėjus, kad britai apsisprendė palikti ES, praėjus daugiau nei dešimt metų po Lietuvos Euroatlantinės narystės. Tačiau praktiniu ir moraliniu atžvilgiais dvigubos pilietybės poreikis per pastarąjį dešimtmetį piliečiams keitėsi nežymiai. Kitaip tariant, didelei daliai piliečių dviguba pilietybė buvo ne mažiau aktuli ir iki „Brexito“. Todėl, panašu, kad užsidegimas išspręsti dvigubos pilietybės klausimą yra labiausiai susijęs su siekiu „pridengti“ sunkiai suvaldomą emigraciją, kurios statistiką tik dar labiau „pagražins“ kartu su Didžiąja Britanija pasitraukiantys ir Lietuvos pilietybės atsisakantys piliečiai. Taigi kalba apie tai, kad reikia tiesiog priimti dvigubos pilietybės įstatymą, neina.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebint viešąją politikų komunikaciją – tai neatrodo neįtikėtina. Apžvelkim kelias pastarąsias savaites, kuriuos pateikia platų ekvilibristikos politine morale asortimentą.
Tarp valstiečių, liberalų ir socdemų pasimetusi Dovilė Šakalienė dar kartą parodė savo ideologinį analfabetizmą. Tuo tarpu „atsinaujinantys“ socialdemokratai išskėstomis rankomis priėmė šią ideologinių spalvų neskiriančią parlamentarę. Tarsi kalbos apie LSDP atsinaujinimo politiką gražinant vertybes nieko nebereikštų. Taigi naują vertybinę epochą atsinaujinantys socialdemokratai gal ir pradėjo, tačiau kol kas tik labai trumpose distancijose.
Trumpą atmintį ir vėtrungišką poziciją demonstruoja ir aukščiausi Lietuvos asmenys. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pradėjo kalbėti apie galimybę į koaliciją kviestis Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o Premjeras Saulius Skvernelis staiga išvydo daug bendrumų tarp Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos partijos ir valstiečių. Nesvarbu, kad „Georgijaus juosteles“ nešiojęs lyderis dar koalicijos formavimo pradžioje buvo įvardijamas ne tik kaip persona non grata, bet ir grėsmingai į Rytus žvelgiančiu politiku. Ar kažkas pasikeitė? Kur įvyko atsivertimas? V. Tomaševskio ar S. Skvernelio atžvilgiu?
Puikus trumpos atminties politiko pavyzdys yra ir Valentinas Mazuronis, kuris neseniai garsiai pareiškė, kad „užkniso tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. Gal ir tiesą sako V. Mazuronis, tačiau ką šie žodžiai reiškia ištarti politiko, ilgalaikio Seimo nario, pastarąjį dešimtmetį dalyvavusio dviejų korupcija įtariamų partijų veikloje.
Visa ši ne itin akiai miela, nuo principų ir vertybių išvalyta politinė Lietuvos rutina verčia dvejoti ir dvigubos pilietybės įstatymo nuoširdumu. Tad kyla nemažai įtarimų, ar Žygimanto Pavilionio minima Seimo mobilizacija organizuojant referendumą, netaps tiesiog komunikaciniu aktu, kuriuo bus bandoma „pridengti“ tokias problemas kaip emigracija ir demografija. Ar referendumas nebus išnaudojamas kaip priemonė atitraukti dėmesį nuo dešimtmetį „užbuksavusių“ socialinės atskirties, švietimo ir sveikatos sistemos klausimų? Ar parašus dėl dvigubos pilietybės padėjusios partijos nepersigalvos ir, vien tik dėl galimybės susilaukti dėmesio iš nusivylusių namų šeimininkų ir šeimininkių, nepereis į kitą barikadų pusę?
Stebint Lietuvos politinę rutiną – „naujai susikūrusių“, „naujai atgimusių“ ir „atskilusių“ partijų pirmuosius žingsnius, deja, bet kyla nemažai įtarimų, jog netrukus gausti pradėsiantys dvigubos pilietybės varpai skambės ne piliečiams, bet savaip politinius interesus suprantantiems politikams.
„Karinio įsikišimo nebus – mes pasisakome už vien taikų šios sunkiausios krizės, šios tragedijos sureguliavimą, – šypsosi Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. – Viskas, ką darome, nukreipta į tai, kad būtų įgyvendinamas būtent politinis sprendinys.“
Zbignev Jedinskij, į kišenę įsidėjęs V. Tomaševskio padovanotą Georgijaus juostelę, siūlo NATO bombarduoti Kijevą.
Viskas vardan tos taikos. Tokios taikos, kokios nori Rusija.
