Sprogus Ukrainos Kachovkos hidroelektrinės užtvankai. EPA – ELTA foto
Londonas, birželio 11 d. (dpa-ELTA). Kachovkos užtvankos susprogdinimas Ukrainos pietuose, pasak britų žvalgybos, gali atsiliepti geriamojo vandens tiekimui į Rusijos okupuotą Krymo pusiasalį. Ukrainiečių gelbėtojai. EPA – ELTA foto
Beveik nėra abejonių, kad užtvankos griūtis smarkiai paveikė svarbiausią Krymo gėlo vandens šaltinį – Šiaurės Krymo kanalą, sekmadienį pranešė britų gynybos ministerija. Vanduo iš Kachovkos rezervuaro esą netrukus nustos tekėti kanalu Krymo kryptimi. Dėl to sumažės gėlo vandens prieinamumas Chersono srities pietuose ir Krymo šiaurėje, rašo britai savo kasdieninėje ataskaitoje.
Tačiau Rusija esą neatidėliotiną gyventojų vandens poreikį, be kita ko, tikriausiai patenkins pasitelkusi rezervuarus, normuodama vandenį ir tiekdama į butelius išpilstytą vandenį.
Kavinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Tiek valdantiesiems, tiek opozicijai atstovaujantys parlamentarai sako nepalaikantys Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ parlamentaro Luko Savicko pasiūlymo įpareigoti viešojo maitinimo įstaigas kliento pageidavimu kartu su tiekiamu maistu nemokamai pateikti geriamąjį vandenį.
„Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį“, – rašoma Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projekte.
Opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos seniūnas Gintautas Paluckas laikosi pozicijos, kad įstatymu paskelbus, jog vienas ar kitas produktas turėtų būti nemokamas, nereiškia, kad produktas apskritai išliks rinkoje. Parlamentaras skeptiškai vertina tokių iniciatyvų prasmingumą, kadangi praktiškai bet kokį daiktą galima pasiūlyti padaryti nemokamu.
„Šiandien kolegai Lukui atrodo, kad vandenį reikia padaryti nemokamu, o aš rytoj sugalvosiu, kad lietuvišką mišrainę reikėtų padaryti nemokamą, nes o kodėl ne“, – Eltai teigė G. Paluckas.
Socialdemokratas mano, kad įpareigojimas tiekti vieną ar kitą produktą nemokamai, nebūtinai reiškia, jog maitinimo įstaiga tą produktą turės ir galės jį pasiūlyti vartotojams.
„Gali sakyti, kad ne tik vanduo, bet ir kepsnys bus nemokamas. Bet tiesiog atėjęs į restoraną tu to kepsnio išvis nerasi meniu, nes niekas tau jo nenorės tiekti nemokamai. Sakys, kad nėra ir viskas. Nepaisant to, kad įstatymu tu gali nustatyti visą sąrašą nemokamų dalykų, bet vis tik pas mus yra rinkos ekonomika, o ne planinė“, – tikino jis.
Tokiam įstatymui poreikio sako nematantis ir valdančiosios Laisvės frakcijos parlamentaras Vytautas Mitalas. Pasak jo, tokie klausimai neturėtų būti reguliuojami įstatymu.
„Tokie dalykai neturi būti sprendžiami įstatymu, nes nemokamo vandens, tokio dalyko nėra, kai jis išgaunamas iš žemės gelmių, valomas ir kitaip patiekiamas ateina į restoraną ar kitą maitinimo įstaigą, tai daugybė žmonių prie to prisideda ir aišku, kad tai kainuoja“, – įsitikinęs V. Mitalas.
„Apskritai, įstatymais bandyti mažus klausimus reglamentuoti yra netikslu. Tai bloga teisėkūros praktika“, – pridūrė jis.
V. Mitalas: politiškai pigus pasiūlymas
Laisvės frakcijos narys mano, kad toks klausimas, kaip nemokamo vandens patiekimas restorane priklauso nuo tradicijų ir pačios įmonės požiūrio, todėl jis tokį L. Savicko pasiūlymą vadina politiškai pigiu.
„Daugybė dalykų priklauso nuo tradicijų, sektoriaus supratimo ar desertą pavaišina kavinės vadovas nemokamai, ar dar kažkas. Tai suteikia šarmo. Tikrai daugybėje šalių tai priimta, kaip vienokia ar kitokia tradicija, bet įstatymais reguliuoti sektorių ir dar nuo jo nusukinėti papildomus pinigus tokiu metu, kai sektorius apskritai patyręs daug ekonominių sunkumų dėl kovido krizės, nei yra tikslu, nei pasieks kažkokį rezultatą, nes ir šiaip daugybė kavinių ir restoranų tą daro. Pigus pasiūlymas“, – tvirtino V. Mitalas.
Panašaus požiūrio laikosi ir G. Paluckas, manantis, kad sprendimas klientams pasiūlyti nemokamo vandens priklauso nuo kiekvienos maitinimo įstaigos pasirinktos strategijos.
„Ten, kur patiekalai meniu yra brangesni, tiesiog tau ten įpila ir vandens nemokamai. Ten, kur yra ekonominės klasės kavinė, restoranas, kur patiekalų kainos yra sąlyginai mažos, ten už kiekvieną papildomą duonos riekę ar vandens litrą iš krano reikia susimokėti. Toks yra verslo modelis, principas“, – aiškino socialdemokratas.
Be to, politikas įsitikinęs, kad to, kas vienam ar kitam žmogui rinkos ekonomikoje kažką kainuoja, įstatymais padaryti nemokamu apskritai neįmanoma, kadangi tokio produkto tiesiog nebeliks apyvartoje.
„Sakys, mes turime buteliuose – pirkite, nes to vandens iš krano, kuris turėtų būti „nemokamas“, nėra dėl kokybės abejonių, neatlikti tyrimai, nerizikuosime klientų sveikata. Aš būdamas verslininku sugalvočiau kokias dvidešimt septynias priežastis, kodėl pas mane nėra nemokamo stalo vandens, jeigu nenorėsiu jo duoti“, – mano G. Paluckas.
Projekto autorius atmeta kritiką: jeigu restoranas vandentiekio vandenį naudoja maisto ruošimui, vadinasi jis yra saugus gerti
Tačiau Seime įregistruoto Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte iniciatyvos autorius L. Savickas atmeta kritiką, kad viešojo maitinimo įstaigos vienaip ar kitaip galėtų vengti vykdyti tokį įpareigojimą. Politiko nuomone, tai, kad restoranas negalėtų savo klientui pasiūlyti nemokamo vandens, apskritai reikštų, jog tokia įmonė negali teikti maitinimo paslaugų.
„Argumentai, kad geriamasis vanduo iš čiaupo yra nesaugus ir nekokybiškas yra nepagrįsti, nes priešingu atveju tokios viešojo maitinimo įstaigos negalėtų jo naudoti maisto ruošimui, t. y. plauti daržovių, virti sriubą ir pan. Jei viešojo maitinimo įstaiga maisto ruošimui naudoja saugų ir kokybišką vandentiekio vandenį, vadinasi jis yra taip pat tinkamas bei saugus gerti klientams. Priešingu atveju tokios kavinės ir restoranai negalėtų veikti“, – rašoma dokumente.
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ parlamentaras tokio įstatymo reikalingumą grindžia pirmiausiai gyventojų sveikatos ir saugumo argumentais.
„Lietuvoje tik nedidelėje dalyje viešojo maitinimo įstaigų vyrauja gastronominė tradicija klientams pateikti nemokamai vandentiekio geriamojo vandens. Geriamasis vanduo klientams reikalingas bendrajai sveikatos būklei saugoti ir palaikyti, o šiltojo sezono metu yra būtinas siekiant išvengti dehidratacijos. Taip pat viešojo maitinimo įstaigose, kuriose leidžiama lankytis kartu su augintiniais, geriamasis vanduo reikalingas pagirdyti augintinį“, – projekto aiškinamajame rašte tvirtina L. Savickas.
Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projektas Seimui turėtų būti pateiktas šį ketvirtadienį.
Kodėl prasidėjo karas Sirijoje? Kodėl į Europą plūsta pabėgėliai? Kam naudinga brangi nafta? Kada visa tai baigsis?! Atsakymai yra daug sudėtingesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir visi jie glūdi Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione.
Sausiausias periodas per 900 metų
Mokslininkai nebesiginčija, kad klimatas Žemėje šyla. Tai fiksuoja viso pasaulio meteorologai, ir neigti tai būtų labai drąsu. Kaip šylančio klimato iliustracija dažnai vaizduojami tirpstantys ledynai, bet tolimoje Šiaurėje žmonės negyvena ir tų vietų pokyčiai aktualiausi baltosioms meškoms. Visai kitaip yra karščiausiose pasaulio vietose, kur gyventojų tiršta ir net menki klimato svyravimai veikia milijonų gyvenimus.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
NASA studija parodė, kad Artimųjų Rytų regione 1998–2012 m. laikotarpis buvo pats sausiausias nuo 1100 metų. Per tuos metus iškrito 10–20 proc. mažiau kritulių nei per bet kurį kitą istorijai žinomą to regiono tarpsnį. Sausra susijusi su dideliu karščiu. Makso Plancko instituto mokslininkai suskaičiavo, kad Artimųjų Rytų regione nepakeliamai karštų dienų skaičius nuo 1970 m. išaugo dvigubai, o amžiaus viduryje tokių dienų padaugės dar keturis kartus. Karštis ir sausra lemia didėjančią oro taršą. Dykumų dulkių dalelių skaičius atmosferoje padvigubėjo.
Dideli karščiai jau dabar yra didžiulis iššūkis, pirmiausia Persijos įlankos šalims, o ateityje grėsmės tik dar labiau didės. Dubajuje, Abu Dabyje, Irano pakrantėje fiksuojami karščio rekordai. Dėl vyraujančių vėjų iš jūros atnešamas drėgnas oras įkaista ir žmonėms tampa nepakeliamas. Kaip aiškina Vilniaus universiteto dėstytoja Judita Liukaitytė, kai santykinis drėgnumas aukštas, net ir prakaituojant žmogui sunku atvėsti, taigi organizmas jaučiasi dar blogiau. Esant 35 laipsnių karščiui ir 80 proc. santykiniam drėgnumui, žmogus jaučia 54 laipsnių kaitrą. Mokslininkai fiksuoja vis daugiau dienų, kai Persijos įlankos pakrantėse tiesiog tampa pavojinga ilgai būti lauke, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir ligoniams.
SOS: vandens ir maisto!
Karštis, smėlio dulkės ir sausra niekaip nesuderinama su našiu žemės ūkiu. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje vis mažėja žemės plotų, tinkamų augalininkystei, ką jau kalbėti apie gyvulių auginimą. Maroke dabar ūkininkaujama tik trečdalyje to ploto, kur buvo ūkininkaujama anksčiau. Tas pats Alžyre ir Mauritanijoje. Saudo Arabija ir kitos dykumų šalys beveik visą reikalingą maistą importuoja jau 40 metų!
Pasaulio išteklių institutas skelbia, kad iš 33 labiausiai vandens trūkumo kamuojamų šalių 14 yra Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Dėl vis didėjančių karščių senka upės, mažėja požeminio vandens, taigi kyla ir jo kaina. Vanduo Magribo ir Levanto šalyse vadinamas baltuoju auksu. Naftos turtinguose Katare, Omane ar Bahreine vandens trūkumas yra viena didžiausių šalies problemų, bet šios šalys turtingos ir kaip nors gali tai spręsti. O ką daryti skurdžioms valstybėms, tokioms kaip Jemenas?
Dauguma Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių jau daugybę metų dirbtinai mažina vandens ir maisto kainas. Vyriausybės bijo savo visuomenių, todėl daro viską, kad žmonės bent jau nebadautų, nes trūkstant maisto neramumai garantuoti. Bahreine valdžia subsidijuoja 30 proc. jautienos ir net 70 proc. avienos kainos. Šioms ir kitoms būtiniausių prekių subsidijoms išleidžiama per 30 proc. viso šalies biudžeto. Tai daroma dešimtmečius, ir net tik Bahreine, bet ir Katare, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitur. Iki šiol maisto piginimo programos buvo finansuojamos už naftą gaunamais pinigais. Įdomu, kad maistas atkeliauja daugiausia iš tų šalių, kurios tą naftą perka! Kritus gamtinių išteklių kainai, Artimųjų Rytų vyriausybės neišgali palaikyti žemų maisto kainų, todėl jau ieškoma būdų, kaip didinti mokesčius ir mažinti subsidijas.
Blogas oras pranašauja konfliktą
Pasaulio išteklių institutas rėžė tiesiai – vandens trūkumas buvo pagrindinis veiksnys, sukėlęs Sirijos pilietinį karą! Iki konflikto Siriją alino didelės sausros ir blogi derliai, todėl apie 1,5 mln. žmonių per trumpą laiką iš kaimo vietovių persikraustė į miestus, kur laukė didelis nedarbas ir prastos gyvenimo sąlygos. Galiausiai tai išvirto į protestus prieš Vyriausybę ir tarpusavio vaidus.
Klimato pokyčių įtakos konfliktams neneigia ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Kalbėdamas apie Sirijos karą, jis tiesiai nenurodė klimato kaitos kaip pagrindinės priežasties, bet sutiko, kad Siriją kamavusi „sukrečianti sausra blogą situaciją padarė dar blogesnę“.
Jau ir dabar daugumą regiono šalių – Libiją, Egiptą, Jemeną, Palestiną – kamuoja konfliktai. Neseniai regionas išgyveno Arabų pavasario neramumus. Naujas iššūkis yra žemos naftos kainos, kurios kaitina atmosferą ir tik skatina tarpusavio nesutarimus, tokius kaip Saudo Arabijos ir Irano priešiškumas.
Artimuosiuose Rytuose bus ankšta
Maža to, kad regionas patiria sudėtingus klimato pokyčius, trūksta maisto bei vandens, dar prisideda ir demografiniai iššūkiai. Dėl vyraujančių kraštutinių pakraipų islamo srovių įtakos šeimos vis dar susilaukia daug vaikų. Nors gimstamumo lygis mažėja, kol kas žmonių daugėja sparčiai. Saudo Arabijos gyventojų nuo 10 mln. 1980 m. išaugo iki 28 mln. 2010 m., panaši situacija ir kaimyninėse valstybėse.
Pasaulio bankas jau ne kartą įspėjo Levanto ir Magribo valstybes, kad joms būtina atsikratyti priklausomybės nuo naftos, spręsti chronišką jaunimo nedarbo problemą, reformuoti švietimą, pritraukti investicijų ir diegti inovacijas. Deja, šalys, ypač tos, kurios turtingos gamtinių išteklių, ilgai nenorėjo klausyti patarimų.
Artimiausioje perspektyvoje visam regionui prognozuojamas nedidelis ūkio augimas, bet spartus gyventojų daugėjimas, o kylant pragyvenimo lygiui didės priklausomybė nuo naftos eksporto ir visų kitų prekių importo. Žemės ūkio specialistai skaičiuoja, kad Artimųjų Rytų šalys kasmet importuoja maisto už 35 mlrd. dolerių ir per 20 metų šis skaičius padvigubės. Ar ateityje regionas sugebės brangiai parduoti dukart daugiau naftos?
Mokslininkai ir sociologai skelbia, kad vienas labiausiai dėl klimato kaitos kenčiančių regionų yra Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika. Kuo labiau šils oras, tuo bus sudėtingesnės gyvenimo sąlygos. Norint prisitaikyti prie gamtos, reikės milžiniškų investicijų, o pagrindinis vietos ūkio sektorius – naftos pramonė – neatrodo turintis šviesią perspektyvą. Ar regione bus pakankamai išteklių išgyventi vis didėjančiai visuomenei? Labai tikėtina, kad alternatyva taps masinė emigracija į kitus kraštus, pirmiausia į turtingą ir senėjančią Europą.
Vasarai “įsilinguojant” kiekvienas iš mūsų vandens geriame daugiau nei kitais metų laikais. Tai natūralus organizmo poreikis dėl daugelio biocheminių procesų, susijusių su skysčio pusiausvyros mechanizmais mūsų kūne.
Molekulinės biologijos specialistai atliko unikalų tyrimą su gėlu vandeniu ir tikimybe užsikrėsti kokia nors žarnyno liga… Dėl vandens būtinumo žmogaus organizmui niekas nesiginčija. Tačiau gėlo vandens šaltiniai, tokie kaip biuruose pastatyti aparatai, kaip viešose erdvėse esantys gėlo vandens fontanėliai, pagaliau parduotuvėse esantys buteliai su įvairiausių firmų vandeniu, dažnai sumaišo mintis…
