Gidai. Sauliaus Žiūros nuotr.
Lietuvos gidų gildijos vadovė Rima Bačkienė sako, kad ribojant galimybę dirbti kontaktiniu būdu nemaža dalis gidų grįžo prie anksčiau dirbtų darbų. Ji taip pat kelia klausimą, ar teisinga visiems sektoriams mokėti to paties dydžio išmokas neatsižvelgiant į prieš pandemiją mokėtus mokesčius.
„Dauguma gidų tiesiog susirado kitus darbus arba grįžo prie kažkokių prieš tai dirbtų darbų. Ne paslaptis, kad tarp gidų yra daug mokytojų – jie grįžo mokytojauti. O išeičių bandoma ieškoti, bandoma daryti virtualias ekskursijas. Bet daugiau tai visgi projektai, skirti vienų gidų kitiems gidams, alternatyvų žmonėms labai mažai.
Buvo daug ciklų paskaitų, projektų, mokymų, kaip tą veiklą perorientuoti, kaip kažkaip kitaip dirbti. Bet vis viena šiam darbui yra reikalingas turistas, žmogus, kuriam galėtum teikti paslaugą“, – Eltai sakė ji.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
R. Bačkienė pažymėjo, kad dar rudenį leidus vesti ekskursijas vienam namų ūkiui situacijos itin nepagerino.
„Kadangi dabar neturime galimybės dirbti kontaktiniu būdu, rankos tiesiog nusvirusios. Dar rudenį, prieš karantiną, galėjome dirbti su vienu žmogumi arba šeima, bet tai praktiškai nieko nereiškė, nes sulaukėme labai mažai užsakymų“, – sakė ji.
„Problema dar ir ta, kad praeitais metais beveik neturėjome užsienio turistų, ir tada tie, kurie paprastai dirbdavo tik su užsienio turistais (…), perėjo į vietinę rinką. Ir tai virto tarsi kova už būvį, kai pasiūla viršija paklausą“, – pridūrė R. Bačkienė.
Savadarbė „karieta” prie CUP Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Anot gidų gildijos vadovės, didelė dalis gidų, kuriems ši veikla buvo pagrindinė, yra pensinio amžiaus žmonės, dėl gaunamų išmokų besijaučiantys pakankami finansiškai saugiai.
„Gal kokiems 70 proc. žmonių buvimas gidu buvo pagrindinis uždarbio šaltinis, kiti 30 proc. bandė derinti darbą su gidavimu. Iš tų 70 proc. didelę dalį sudarė pensinio amžiaus žmonės. Jie jaučiasi ramiau, nes gauna pensiją ir dar išmoką karantino metu“, – sakė ji.
Visgi R. Bačkienė teigė, kad dalis sektoriaus atstovų susiduria su nemenkais finansiniais sunkumais.
„Visgi tie, kuriems vedamos ekskursijos buvo pagrindinis pajamų šaltinis ir kurie nenuėjo dirbti kitur, jaučiasi blogiausiai. Tokių yra apie 7-8 proc. Šie gauna minimalią išmoką ar tiesiog stojo į darbo biržą ir gauna 200 eurų bedarbio išmoką. Tai yra labai maži pinigai, ir tiems žmonės yra tikrai labai sunku“, – kalbėjo ji.
R. Bačkienė taip pat pažymėjo, kad klausimų kelia skirtingų sektorių atstovams mokamos vienodos išmokos. Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Gidai iš tiesų uždirbdavo didelius pinigus, daug deklaruodavo, tad kartais jaučiama šiokia tokia nelygybė, nes mokėjome didelius mokesčius, o išmokos yra vienodos visiems. Nors, aišku, įvairių sričių darbuotojai gal panašią nuoskaudą jaustų iš savo pusės“, – svarstė ji.
Pasak R. Bačkienės, nors gidų gildijos bei sąjungos ne kartą kreipėsi į Vyriausybę, dažniausiai sulaukta gana biurokratiškų atsakymų.
„Raštų (Vyriausybei – ELTA) mes esame prirašę labai daug. (…) Visgi į kiekvieną raštą atsakymą gaudavome kokią eilutę iš Vyriausybės nutarimo“, – sakė ji.
Vilniaus centre sutikau rašytoją Petrą Dirgėlą. Susitikimo būta atsitiktinio, trumpo, lyg ir mažai reikšmingo. Tačiau įsiminė net ir tos kelios minutės, praleistos šnekučiuojantis Gedimino prospekte. Įsiminė kaip, beje, atmintyje išliko ir visi ankstesnieji mūsų susitikimai. Rašytojas džiaugėsi, kad trys jo istoriniai romanai “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, “Anciliaus ežeras” ne tik išversti į latvių kalbą, bet jau ir išleisti Latvijoje, taigi prieinami latvių skaitytojams.
Rašytoją P.Dirgėlą visąlaik laikiau ir tebelaikau vienu iš giliausių, brandžiausių lietuvių istorinio romano kūrėjų. Tuos tris istorinius romanus, su kuriais nūnai gali susipažinti ir broliai latviai, esu itin atidžiai perskaitęs. Vaizdžiai tariant, skaičiau rankose laikydamas pieštuką, kad čia pat galėčiau pasižymėti daugiausiai minčių sukėlusias vietas. Kūriniai man palikę gilų įspūdį. Spaudoje paskelbiau ne vieną dešimtį išsamių, plačių interviu su rašytoju P.Dirgėla. Todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad dešimtmečiais trukęs P.Dirgėlos triūsas gilinantis į sudėtingą, tragišką Lietuvos istoriją sulaukė pripažinimo ir broliškoje Latvijoje.
Jau pripratome Vilniuje, Trakuose, Nidoje, kituose Lietuvos miestuose matyti įvairių rasių įvairiausiom kalbom kalbančių žmonių grupes prie bažnyčių, istorijos, kultūros paminklų. Iš gidų jie galbūt pirmą kartą išgirsta, kokia didelė, sudėtinga mūsų šalies istorija, kupina tragiškų ir didvyriškų įvykių. Ką gidai pasakoja apie Lietuvą, Vilnių, Trakus? O jūs sustokite ir pasiklausykite, ką lenkų turistams iš Varšuvos pasakoja jų atsivežtas gidas. Tą patį, ką ir tomaševskininkai: kad Vilnius – Lenkijos miestas, Stalino atiduotas Lietuvai. Vilnių savinasi ir baltarusių gidai. Ir ne tik Vilnių.
