Kartais nesusimąstome apie laisvo žodžio vertę. O juk didžioji dalis Lietuvos žurnalistikos istorijos (Lietuvos žurnalistų sąjunga šiemet mini veiklos 90-metį, nors laikraštininkai buvo organizuoti ir iki tol, telkėsi 1922 m. įsteigtoje Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungoje) buvo neatsiejama nuo cenzūros.
Nebuvo net nelaimingų įvykių skilties
Sovietiniai laikraščiai buvo pilki ir neįdomūs, tradiciškai pradedami nuo sovietinių vadukų kalbų, absurdiškų gamybinių įsipareigojimų ir iniciatyvų (penkmečio planus įvykdyti per trejus metus ir pan.). Tai buvo duoklė sistemai. Todėl daugelis laikraščius pradėdavo skaityti nuo paskutinio puslapio, kur būdavo įvairenybės iš užsienio, skaityti tarp eilučių skatinusios humoreskos, feljetonai.
Paprasti skaitytojai nežinojo, kokia yra vidinė leidėjų virtuvė – kad joje dalyvauja anaiptol ne tik redakcijos, bet ir cenzoriai iš Glavlito – Vyriausiosios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos prie SSRS MT Lietuvos padalinio. Realų gyvenimą gaubė informacijos vakuumas, tabu buvo net nelaimingi įvykiai, kriminaliniai nusikaltimai.
Kodėl taip yra, nežinojau ir aš, nes šeimoje apie tokius dalykus nebuvo kalbama. Tėvai buvo prisitaikę prie sistemos ir savo srityje nemažai pasiekę, gal norėjo vaikus apsaugoti nuo pavojų, o gal jiems net nekildavo maištingų minčių – apie tai jie niekada gyvenime ir vėliau nekalbėjo, nors Sąjūdį sutiko su džiaugsmu.
1978 m., būdama septyniolikos metų, nutariau studijuoti žurnalistiką: pasirinkimą skatino noras daugiau žinoti ir suprasti.
Pirmoji pažintis su cenzūra
Ir iš tiesų, netrukus pradėjau daugiau suprasti. Pirmą kartą su cenzūra susidūriau antrajame kurse, atlikdama kūrybinę praktiką rajono laikraštyje. Pakalbinau vieną autobuso vairuotoją, kurį rekomendavo autobusų parko vadovas. O publikacija buvo sustabdyta. Mat aprašomas herojus buvo netinkamas, buvęs tremtinys.
Pasiteiravau savo kurso draugės žiniasklaidos ekspertės, docentės, socialinių mokslų daktarės Jolantos Varapnickaitės-Mažylės, kokia jos patirtis: 1981–1984 m. ji redagavo Vilniaus universiteto laikraštį „Tarybinis studentas“ (1989 m. pavadinimas pakeistas į „Universitas Vilnensis“).
Kolegei bemat iš atminties iškilo atvejis, kai buvo sustabdytas puslapinis straipsnis apie žinomą gamtininką profesorių Tadą Ivanauską (1982–1970), skirtas jo gimimo šimtmečiui. Neeilinis buvo ir autorius – geografas, gamtininkas, politinis veikėjas prof. Česlovas Kudaba (1934–1993).
Informacijos apie šį Lietuvoje ir už jos ribų žinomą gamtininką nutarta laikinai neviešinti dėl artimųjų, pasitraukusių į Vakarus. Vienas iš profesoriaus brolių, Ježis Ivanovskis (1878–1965), buvęs Lenkijos visuomenės veikėjas ir politikas, po karo gyveno Didžiojoje Britanijoje. T.Ivanausko įsūnis Henrikas Algirdas Paškauskas po karo emigravo į JAV, sūnus iš pirmosios santuokos Jurekas Ivanauskas įsikūrė Paryžiuje, paskui Pietų Afrikoje.
J.Varapinckaitei-Mažylei tuomet ne mažesnį įspūdį padarė Glavlito tarnautoja: ji geranoriškai perspėjo studentiško leidinio redaktorę, kad straipsnis apie T.Ivanauską nebūtų išbarstytas – po kelių mėnesių draudimas veikiausiai būsiantis pašalintas. Ir iš tiesų, po kurio laiko ši moteris pati užsiminė apie tą straipsnį ir pranešė, kad jį skelbti galima.
Darbavosi pieštuku, žirklėmis, spec. spaudais
Sovietų Sąjungoje spausdinami leidiniai buvo cenzūruojami prieš spausdinimą – leidėjo pateikti spausdinimui paruošti tekstai būdavo išbraukomi. Anksčiau išleisti, iš užsienio gauti spaudiniai cenzorių buvo peržiūrimi tiesiog bibliotekose ar knygų prekybos tinkle. „Tarybiniam žmogui nepriimtini“ leidiniai patekdavo į uždaro saugojimo patalpas – Specialiojo fondo skyrius, įsteigtus kai kuriose šalies bibliotekose. Ypač žalinga informacija buvo tiesiog iškerpama.
Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriaus vadovė Aida Grybienė pasakoja, kad Glavlito cenzoriai spaudinius žymėdavo specialiais spaudais, kurie lėmė leidinių tolimesnį likimą.
Nekenksmingi spaudiniai buvo žymimi „kampainio“ ženklu – jie galėjo būti parduodami knygynuose, prenumeruojami, įtraukiami į bendruosius bibliotekų fondus. Spaudiniai, kuriuose cenzūra aptikdavo nepageidautinos informacijos, buvo žymimi vienu arba dviem šešiabriauniais spaudais ir pakliūdavo tik į uždarus bibliotekų fondus. Glavlito instrukcijos leido vienu šešiabriauniu žymėtus spaudinius, pašalinus iš jų „kenksmingas“ ir „antisovietines“ vietas (iškirpus atskirus lapus, užtepus teksto vietas ir pan.), naudoti bendruose fonduose.
Vytautas Trečiokas, 1970-1975 m. dirbęs redaktoriumi, knygoje „Kur šuoliuoja raitelis. Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) rašė:
„Antai Vilniaus muitinėje, kur buvo ir Glavlito objektas, anais laikais tedirbo pusantro žmogaus. (…) Juos vadino „slaptaisiais patarėjais“, nes mums nelabai norėdavo aiškinti, ką jie veikia. Bet vis dėlto žinojome. Tikrindavo banderoles su periodiniais leidiniais, mokslinius straipsnius, siunčiamus į užsienį. Taip pat ir iš užsienio gaunamą lietuvišką spaudą ir knygas, kurias tautiečiai siuntė savo giminėms ir pažįstamiems, bibliotekoms. Adresatai šios spaudos negaudavo. Leidiniai pakliūdavo į Partijos istorijos institutą, LKP CK, dalis į trijų didžiųjų bibliotekų specfondus. Dalis siuntų keliaudavo į Grigiškes ir pakliūdavo po peiliu popieriaus kombinate“.
Grėsė bauda, areštas, leidinio sustabdymas
Lietuvių spauda cenzūros sąlygomis gyvavo ne tik imperinės Rusijos valdymo metais, bet ir Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Leidėjams grėsė bauda, areštas, tiražo konfiskavimas ar leidinio sustabdymas.
1919 m. Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais buvo įvesta karinė cenzūra, kuri karo komendantams suteikė teisę stabdyti laikraščių leidimą, leidėjus bausti piniginėmis baudomis arba kalėjimu. Karinė cenzūra tarpukario Lietuvoje neveikė tik keletą mėnesių: nuo 1926 m. liepos 2 d. iki lapkričio 7 d. Teisė kontroliuoti spaudą 1935 m. priimtu spaudos įstatymu buvo suteikta ne tik karo komendantui, bet ir apskrities viršininkui.
Dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė Felicija Bortkevičienė (1873–1945) vien tik 1923 m. buvo minima septyniolikoje cenzūros bylų.
Vieną kartą už straipsnį, kuriame įžvelgtas visuomenės kurstymas nepasitikėti valdžia, redaktorei buvo skirta tūkstančio litų bauda. Daug griežtesnės sankcijos ji sulaukė dėl 1925 m. spalio 11 d. numeryje paskelbtos karikatūros, vaizduojančios Seimo pirmininką Vytautą Petrulį ir ministrą pirmininką Leoną Bistrą.
Kauno karo komendantas Vladas Braziulevičius šio laikraščio numerio platinimą sustabdė, o už valdžios atstovų šmeižimą ir jų autoriteto žeminimą F.Bortkevičienei skyrė 2 tūkst. litų baudą arba pusantro mėnesio arešto. Redaktorė baudos susimokėti negalėjo, tad atsidūrė belangėje. Tiesa, išbuvo ten neilgai, iš kalėjimo išvadavo kolegos, surinkę reikiamą pinigų sumą.
2019.05.12; 06:11
