Suomijos vėliava (Finland)
Maskva, liepos 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Rusija paskelbė uždaranti Suomijos konsulatą Sankt Peterburge ir išsiunčianti devynis diplomatus, Maskvos teigimu, tai – atsakas į Helsinkio vykdomą „priešišką antirusišką politiką“.
„Devyni Suomijos ambasados Rusijos Federacijoje ir Suomijos generalinio konsulato Sankt Peterburge darbuotojai paskelbti nepageidaujamais asmenimis“, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pareiškime ir priduriama, kad nuo spalio 1 d. Maskva taip pat uždarys Suomijos atstovybę Sankt Peterburge.
Suomijos vėliava (Finland)
Helsinkis, gegužės 29 d. (ELTA). Suomijos gyventojai agresyvaus karo grėsmę laiko labiau tikėtina nei prieš trejus metus. Tai rodo šalies Vidaus reikalų ministerijos svetainėje paskelbti apklausos rezultatai, praneša portalas „Yle“.
Karo grėsmės tikimybė tarp apklaustųjų padidėjo 15 procentinių punktų palyginti su ankstesniu tyrimu, surengtu 2020 metais.
Mokslininkai nuomone, tai susiję su karu Ukrainoje, taip pat su diskusija apie Rusijos ir Suomijos santykius.
2020 metais suomiai manė, kad jiems didžiausią grėsmę kelia pandemija.
Apklausoje dalyvavo apie 3000 Suomijos gyventojų. Ji rengiama kas treji metai nuo 1992 metų.
Suomijos prezidentas Saulis Niinistö. EPA – ELTA nuotr.
Helsinkis, kovo 15 d. (AFP-ELTA). Turkija, pasak Suomijos prezidento Saulio Niinistö, priėmė sprendimą dėl Suomijos siekio tapti NATO nare. Jis priėmė kvietimą penktadienį atvykti į Turkiją, kad dalyvautų paskelbiant šį sprendimą, trečiadienį Helsinkyje pareiškė S. Niinistö.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas iki šiol priešinosi Švedijos ir Suomijos siekiamai narystei Aljanse, tačiau pastaruoju metu daugėjo požymių, kad Ankara pirmiausiai pritars Suomijos stojimui.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
„Turkai tikisi, kad aš dalyvausiu, kai jie skelbs sprendimą, – kalbėjo S. Niinistö. – Žinoma, kad priėmiau kvietimą ir būsiu ten, kad išgirsčiau jų ketinimus“.
Suomija ir Švedija po Rusijos invazijos į Ukrainą praėjusią gegužę atsisakė dešimtmečius trukusios savo karinio neutralumo politikos ir kartu pateikė paraiškas prisijungti prie NATO. Tam turi pritarti visos 30 Aljanso narių. Kol kas „taip“ dar nėra tarusi Turkija ir Vengrija.
Pastaruoju metu būta signalų, kad Šiaurės šalių siekis kartu įstoti į NATO gali nepavykti. Turkija ypač turi prieštaravimų dėl Švedijos narystės ir reikalauja iš vyriausybės Stokholme griežtesnių veiksmų prieš kurdų aktyvistus šalyje, kuriuos Ankara vadina „teroristais“.
Gegužės 14 dieną Turkijoje vyks prezidento ir parlamento rikimais. Švedijos premjeras Ulfas Kristerssonas trečiadienį lankydamasis Berlyne sakė, kad tikisi greito savo šalies stojimo paraiškos ratifikavimo po rinkimų Turkijoje.
Suomijos vėliavos
Helsinkis, balandžio 20 d. (AFP-ELTA). Suomijos parlamentas trečiadienį pradeda svarstyti, ar siekti narystės NATO, kadangi Rusijos invazija į Ukrainą padidino politinę ir visuomenės paramą prisijungimui prie bloko.
Nepaisant to, kad Rusija pagrasino dislokuoti branduolinius ginklus prie Baltijos jūros, jei Suomija ir kaimyninė Švedija įstos į karinį aljansą, Suomijos ministrė pirmininkė pareiškė, kad jos šalis dabar skubiai spręs, ar teikti paraišką dėl narystės.
„Manau, kad tai įvyks gana greitai. Per kelias savaites, ne mėnesius“, – praėjusią savaitę sakė ministrė pirmininkė Sanna Marin.
Švedija taip pat svarsto, ar teikti paraišką dėl narystės NATO, vasario 24 dieną Rusijai užpuolus Ukrainą.
Suomijos premjerė Sanna Marin. EPA-ELTA nuotr.
Praėjusią savaitę 200 Suomijos parlamento narių gavo vyriausybės parengtą „baltąją knygą“, kurioje, be kitų saugumo galimybių, pavyzdžiui, platesnių dvišalių gynybos susitarimų, įvertinta ir narystės NATO reikšmė.
Ataskaitoje nepateikta rekomendacijų, tačiau pabrėžta, kad be narystės NATO Suomija neturi jokių saugumo garantijų, nors šiuo metu yra aljanso partnerė.
Joje sakoma, kad Suomijos gynybos „atgrasymo poveikis“ būtų „gerokai didesnis“ bloko viduje, ir pažymima, kad narystė taip pat įpareigoja Suomiją padėti kitoms NATO valstybėms.
Po dviejų dešimtmečių, kai visuomenės parama narystei NATO stabiliai siekė 20-30 proc., karas, viešosios nuomonės apklausų duomenimis, paskatino pritariančiųjų narystei padidėjimą iki daugiau nei 60 proc.
Suomijos slaptoji tarnyba SUPO
Helsinkis, gruodžio 3 d. (ELTA). Suomijos policija sulaikė penkis asmenis, kurie, kaip įtariama, rengė teroro aktą. Tai penktadienį pranešė policijos atstovai.
„Policija siūlys teismui suimti penkis žmones, įtariamus terorizmu. Satakuntos apygardos teismas priims sprendimą šiandien“, – sakoma tviteryje paskelbtame pranešime.
Pareigūnai patikslino, kad sulaikytieji „įtariami planavę teroro aktą“.
Jie visi gyveno Satakuntos regione Suomijos pietvakariuose ir buvo sulaikyti antradienį.
Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.
„Citus“ investicijų ir analizės vadovas Šarūnas Tarutis sako, kad kalbant apie nekilnojamojo turto (NT) rinką Vilniuje, verta plačiau dairytis ne tik tik į Baltijos kaimynus – Rygą ir Taliną, bet ir į kitus, kiek atokiau esančius, tačiau panašesnius kitais parametrais miestus – Krokuvą, Vroclavą, Poznanę ir Helsinkį. Jie net ir nutolę nuo Vilniaus panašiu atstumu (700–800 km automobiliu arba 100–150 Eur lėktuvu), todėl gali būti svarstomi kaip alternatyvios lokacijos verslui.
Kas svarbu lyginant miestus?
Pirmiausia, pasak Š. Taručio, Vilnius su šiais miestais tarpusavyje intensyviai konkuruoja dėl užsienio investicijų ir paslaugų centrų pritraukimo. Dažnai girdime, kad būtent Poznanė ir Krokuva aplenkia Vilnių paslaugų centrų segmente.
Antra priežastis yra susijusi su demografija. Visi šie miestai turi labai panašų gyventojų skaičių. Gal kiek iš konteksto iškrinta Krokuva, kurioje gyvena gerokai daugiau nei kituose – apie 770 tūkst. gyventojų, tačiau likusiuose gyventojų skaičius labai panašus – nuo 550 iki 650 tūkst. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje Vilniaus m. savivaldybėje gyveno 569 518 gyventojų.
Čia reikėtų akcentuoti vieną svarbiausių rodiklių, susijusių su demografija – gyventojų pokytį: Vilniuje, Helsinkyje, ir Vroclave jis yra teigiamas, tuo tarpu Poznanėje ir Krokuvoje rodyklė sukasi mažėjančia kryptimi.
Kitas pasirinktas miestų lyginimo svertas yra atlyginimų vidurkiai, t. y., darbo užmokestis, kurį gyventojai uždirba „į rankas“. Šioje kategorijoje labai išsiskiria Helsinkis: jame atlyginimai 2–3 kartus skiriasi nuo tų, kuriuos uždirbame mes, Vilniuje. Tačiau visus likusiuosius konkurentus Vilnius lenkia. Pavyzdžiui, Vilniuje vidutiniškai uždirbame 958 Eur, o Lenkijos miestuose atlyginimai vos persirita per 800 Eur ribą, atskaičius mokesčius.
Pagal vidutinę kvadratinio metro kainą ekonominės klasės projekte naujos statybos daugiabutyje Vilnius yra kaimynų iš Lenkijos lygmenyje – 1 800–2 000 Eur už kv. metrą, tuo tarpu Helsinkis ir čia stipriai šauna į viršų: 1 kv. m kainuoja apie 5 000 Eur. Nėra, kuo stebėtis, nes atlyginimai čia – aukštesni, todėl būsto įperkamumo santykis tarp visų miestų išsilygina.
NT situacijos apžvalga
Kitas svarbus rodiklis – sandorių skaičius pirminėje rinkoje, t. y., tie būstai, kuriuos parduoda plėtotojai pirmą kartą. Vilniuje 2019-ieji buvo rekordiniai metai, kai buvo susitarta dėl 6 000 būstų pardavimų. Šioje kategorijoje ženkliai išsiskyrė Krokuva ir Helsinkis, kadangi šiuose miestuose skaičiuota daugiau kaip 10 000 sandorių; Poznanė 25 proc. nusileido Vilniui, o Vroclavas 35 proc. jį lenkė.
Dar vienas kriterijus, kurį paminėti būtina, yra tai kiek šiandien plėtotojai turi neparduotų butų. Vilnius turi mažiausią „sandėlį“ – 5 500, tuo tarpu didžiausia pasiūla yra Vroclave – 9 600 būstų. Kituose miestuose „sandėlio“ apimtis svyruoja nuo 5 600 iki 7 000. Tiesa, didelė dalis būstų yra brėžinių lygmens – dar nėra pastatyti, tačiau jau yra parduodami ir juos galima rezervuoti.
Veidrodis gatvėje. Slaptai.lt nuotr.
„O kiek gi kvadratinių metrų būsto šiuose miestuose galima nusipirkti už vidutinį atlyginimą? Ir čia vietoj įprastų vienos geros ir kitos blogos naujienų turime abi geras: pirmiausia tai, kad Vilnius ir Poznanė pagal būsto įperkamumą pirmauja tarp visų miestų. Antra – kad skaičiai visgi yra labai panašūs, o tai įrodo, kad savo analizei pasirinkome tinkamus miestus–konkurentus. Vilniuje ir Poznanėje už vieną vidutinį atlyginimą galima įsigyti 0,49 kv. m, kituose miestuose – nuo 0,47 iki 0,48 kv. m. Taigi, rinka visuose lyginamuosiuose miestuose yra labai panaši ir subalansuota“, – sako Š. Tarutis.
Erdvė augti
Pasak Š. Taručio, aksioma čia paprasta. Bus darbingų žmonių, suksis ekonomikos variklis; nebus – nesisuks. Vilniuje nuo 2012–ųjų demografiniai rodikliai (gyventojų skaičius) stabiliai didėjo. Šiandien turime apie 5 procentų augimą. Natūralu, kad augant gyventojų skaičiui, kyla ir gyvenamojo ploto paklausos kreivė.
Naujų būstų sandorių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, čia yra 0,019. Mus šiek tiek lenkia Vroclavas, Krokuva ir Helsinkis, nusileidžia Poznanė.
„Prognozuodami, per kiek laiko galima parduoti turimą būstų „sandėlį“ rinkoje, matome, kad Vilniuje neprireiktų nė metų. Analitikai laikosi nuomonės, kad tokiu atveju, kai visą turimą sandėlį galima išparduoti per metus, NT būsto rinka yra tvari ir teigiama.
Tuo tarpu Helsinkyje prireiktų dar mažiau laiko. Gyventojai bijo, kad ir taip brangūs būstai šiame mieste gali dar labiau pabrangti, todėl vyrauja didžiulė paklausa; vos atsiradus NT projektui būstai yra išgraibstomi akimirksniu.
Jeigu mes norime pasiekti Vroclavo lygį pagal sandorių skaičių, tenkantį vienam gyventojui, per metus pirminėje rinkoje turime parduoti apie 7 000 būstų. O tam, kad pasivytume Krokuvą – net 8 000“, – sako Š. Tarutis.
Kur biurai – ten ir būstai
Tarp šių rodiklių galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Karti tiesa, tačiau šiuo aspektu Vilniaus ir Poznanės rezultatai yra prasčiausi: Vilniuje vienam gyventojui tenka 1,3 kv. m biuro ploto, Poznanėje – 1,1 kv. m, tuo tarpu Helsinkyje – net 6,7 kv. m. Jei Vilnius norėtų pasivyti Vroclavą, kurio rodiklis yra 1,8 kv. m, mums reikėtų pastatyti dar tokių 17 dangoraižių, kokie stovi Konstitucijos prospekte – kitaip tariant, 260 tūkstančių kv. m ploto. O jei bandytume prisivyti Helsinkį, tai turėtume pastatyti per 200 tokių pastatų.
„Vilnius yra augantis miestas, su augančiu gyventojų skaičiumi, augančia ekonomika ir pragyvenimo lygiu, todėl turi galimybę auginti ir biurų plotą. Jokia čia paslaptis, jog ten, kur biurai, yra ir gerai apmokamos darbo vietos, o miestas tampa jaunimo, gyventojų traukos centru. Visos šios sąlygos sudaro galimybes būstų rinkos paklausos kreivei kilti aukštyn“, – sako Š. Tarutis.
Kaip būsto rinkos kreivę veikia COVID–19 pandemija?
Pasak Š, Taručio, čia galima išskirti kelis pagrindinius veiksnius: atsuktus vietinės valdžios ir Europos „pinigų kranelius“, valstybės ir verslų brandą ir tai, kad valstybė negyvena iš didžiausius nuostolius pandemijos metu patiriančių verslų, pavyzdžiui, turizmo.
Vyriausybės meta dideles pinigų sumas ekonomikai atgaivinti, o verslai ėmė galvoti ne tik apie save, bet pradėjo solidarizuotis, padėti ir aukoti – pirkti medicinines priemones ir pan. Tuo tarpu bankai išleido skolininkus „paskolų atostogų“. Prie šių veiksnių dar pridėjus anksčiau minėtus ir stabiliai augančią Vilniaus demografiją, prognozuojame, kad būsto rinka Vilniuje augs. Balkonas. Slaptai.lt nuotr.
„Naujo būsto kainų kritimo visos pandemijos metu nefiksavome. Atvirkščiai: jaučiamas net ir šioks toks augimas, o tai rodo, kad net ir atėjusi antroji COVID–19 banga nedalija tuščių pažadų apie būsto kainų kritimą Lietuvos sostinėje“, – sako „Citus“ ekspertas Š. Tarutis.
Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis
Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.
Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.
Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?
Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.
Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.
Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.
Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.
Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs. Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?
Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.
Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.
Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.
Suomijos vėliava (Finland)
21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.
Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.
Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.
Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.
Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.
Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?
Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!
Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.
Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.
Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?
Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.
Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.
Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.
Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.
XXXX
Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.
Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.
Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.
Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.
Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.
XXX
Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.
Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.
Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…
XXX
Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.
Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs
Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą.
XXX
Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.
Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.
XXX
Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.
Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.
Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.
Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.
Suomijos vėliava (Finland)
Prezidentas Gitanas Nausėda ir l. e. p. ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Suomiją nepriklausomybės metinių proga.
Šalies vadovas savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Suomijos Respublikos prezidentą Sauli Niinistö 103-iųjų Suomijos nepriklausomybės metinių proga.
Anot valstybės vadovo, santykiai su Suomija Lietuvai nepaprastai svarbūs – Suomija yra mūsų kaimynė regione ir patikima partnerė. Ypač vertiname abipusį ir glaudų dialogą bendradarbiaujant dvišaliu lygiu, Šiaurės ir Baltijos valstybių bei Europos Sąjungos formatais. Suomija yra artima NATO partnerė.
„Mus siejanti pagarba demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybėms lemia artimą mūsų bendradarbiavimą daugelyje sričių siekiant bendrų tikslų. Šiandienos iššūkiai regione, ypač gynybos ir saugumo, branduolinės saugos, hibridinių grėsmių, strateginės komunikacijos, paramos Rytų partnerystės valstybėms srityse, reikalauja toliau stiprinti mūsų šalių saitus“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.
Nacionalinės šventės proga visiems Suomijos žmonėms šalies vadovas palinkėjo visapusiškos gerovės, o šaliai – ilgų klestėjimo metų.
„Glaudaus mūsų šalių dialogo vystymas Lietuvai yra labai svarbus. Žmonių tarpusavio kontaktai, prekyba ir investicijos, kultūra ir švietimas, parama Europos ir Šiaurės bei Baltijos bendradarbiavimo formoms ir toliau sudaro mūsų tvirtų ryšių pagrindą. Nors COVID-19 pandemija smarkiai smogė mūsų šalims ir išmėgino mūsų sveikatos sistemas, ekonomikos tvirtumą bei mūsų žmonių ir valstybių solidarumą, esu įsitikinęs, kad nacionalinių vyriausybių inovatyvūs sprendimai leis mums atremti pandemijos keliamus iššūkius ir kad krizė mus sustiprins“, – sakoma l. e. p. premjero S. Skvernelio sveikinime.
Suomijoje koronaviruso epidemija plinta lėčiau negu manyta. EPA-ELTA nuotr.
Suomijoje koronaviruso epidemija plinta lėčiau negu manyta dėl šalyje įvestų apribojimų. Tai trečiadienį per spaudos konferenciją pranešė Nacionalinio sveikatos ir gerovės instituto departamento direktorius Mika Salminenas.
„Reikia pasakyti, kad epidemija plito lėčiau negu tikėtasi. Manyta, kad atvejų skaičius kasdien didės geometrine progresija. Galima tvirtai pareikšti, kad įvesti apribojimai gerokai pristabdė epidemijos plitimą“, – sakė jis.
Trečiadienio duomenimis, Suomijoje nustatytų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius per parą padidėjo 62 ir išaugo iki 1446. Nuo koronaviruso padarinių mirė 17 žmonių.
Anot šeimos reikalų ir socialinių paslaugų ministrės Kristos Kiuru, dabar šalyje per parą galima atlikti 2,5 tūkstančio testų dėl koronaviruso. „Mes sieksime dvigubai arba trigubai padidinti testavimo galimybes“, – pabrėžė ji.
Suomija dėl koronaviruso uždarė savo sienas nuo kovo 19 d. iki gegužės 13 d. Suomijoje mokyklos ir universitetai perėjo prie nuotolinio mokymo, vaikų darželiai tebedirba, bet tėvams rekomenduojama palikti vaikus namuose, jei yra tokia galimybė. Be to, draudžiama rinktis didesnėmis kaip 10 žmonių grupėmis.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė per 850 tūkstančių žmonių, daugiau kaip 42 tūkstančiai infekuotųjų mirė.
Apie ką šnekėjosi Rusijos ir JAV prezidentai už uždarų durų? EPA-ELTA nuotr.
Josh Meyer / Politico
„Prezidento Trumpo išsireikalavimas, kad susitikimas su Rusijos prezidentu Putinu vyktų formatu tête-à-tête, apribojo JAV saugumo tarnybas, kurios įprastai tokį susitikimą būtų stebėjusios iš arti; bet Amerikos žvalgyba vis dėlto turi išskirtinių galimybių surinkti informaciją apie pokalbio temas į vieną visumą“, – rašo Politico žurnalistas Džošas Mejeris.
„Didele dalimi tai įmanoma todėl, kad Amerikoje egzistuoja super slapta informacijos rinkimo tarnyba, kurios specializacija – operatyvus priešininkų pokalbių pasiklausymas, įskaitant ir asmenis, lydėjusius Putiną viršūnių susitikime Helsinkyje. Šaltiniai, informuoti apie JAV žvalgybos galimybes, neoficialiai pareiškė esą įsitikinę, kad vadinamoji Specialioji informacijos rinkimo tarnyba (Special Collection Service) ne tik gavo Putino „informacijos rinkinuką“ apie dviejų valandų susitikimą, bet ir išsiaiškino, ką iš tikrųjų galvoja apie tą susitikimą Kremliaus žvalgybos tarnybų vadovai ir kaip jie jį vaizduoja, adresuodami pranešimus savo užsienio kolegoms“, – rašo straipsnio autorius.
„Tai reiškia, kad NSA ir CŽV strateginė padėtis ne tokia jau nenaudinga, kaip viešai kalbėjo JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai. Bet kadangi jie, tikriausiai, neturi reikalingiausio žvalgybos duomenų elemento – pažodinės ataskaitos apie tai, ką būtent pasakė per susitikimą Trumpas ir Putinas, – tie pareigūnai, matyt, iš dalies veikia aklai, vykdydami savo misija – stengdamiesi padėti Amerikos politikos kūrėjams nuspėti tolesnius įvykius“, – spėja Meejris.
„Jeigu, būdamas tête-à-tête su Putinu, prezidentas suformulavo ar pakeitė kažkokią politiką, bet atsisako kam nors pasakyti, kas būtent atsitiko, kaip gali nacionalinio saugumo aparatas rengti tarnybinius užrašus ir argumentų sąrašus kitiems susitikimams, kurie įtakos būtent tą politiką?“ – kelia klausimą buvęs CŽV pareigūnas Deivis Prisas.
„Dabartiniai ir buvusieji JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai pastebi situacijos ironiją: pats Trumpas – vienintelė kliūtis, kad jie galėtų galutinai patvirtinti jo paties teiginius ir aiškiai atskleisti visą vaizdą, kas gi vyko Helsinkyje. Praktiškai prie kiekvieno kito prezidento, sakė mūsų leidiniui kai kurie šaltiniai, būtinai būtų padaryti tokio esminio įvykio garso ir vaizdo įrašai, ypač jeigu kambaryje nebuvo kokio nors artimiausio patarėjo su konkrečia užduotimi detaliai konspektuoti visa, kas dedasi.
Be to, iš Putino pusės taip yra garantuotai. Amerikos žvalgybos analitikai norėtų išstudijuoti kiekvieną Trumpo ir jo sukto priešininko žodį, veido išraišką ir gestų bei mimikos kaitą, o taip pat pasidalyti savo išvadomis su Baltaisiais rūmais, Kongresu, JAV ginkluotųjų pajėgų ir diplomatijos vadovais, o ir su daugybe sąjungininkų žvalgybos tarnybose visame pasaulyje“, – sakoma straipsnyje.
Tačiau, kaip sako buvęs NSA radiotechninės žvalgybos vyresnysis analitikas Džonas Šindleris, amerikiečiai gali sužinoti, kas kalbėta susitikime, tik iš NSA pranešimų, „kur tai, kas kalbėta susitikime, perpasakojama iš rusiškų žodžių“, o taip pat ir Prancūzijos bei kitų šalių URM versijų, pagrįstų tuo, ką toms šalims papasakojo rusai. Šindleris sakė: „Žvalgybos požiūriu, labai svarbu, kokią informaciją mes renkame susitikime. Bet kadangi nėra JAV versijos, su kuria ją galima būtų sutikrinti, galimas dalykas, rusai meluoja apie tą susitikimą, o mes to net nesuprasime“.
„Galų gale mes surinksime visas versijas to, kas įvyko, – pridūrė Šindleris, – išskyrus Trumpo versiją“.
Mejeris tvirtina: net jeigu JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai gaus visą susitikimo ataskaitą, jų galimybės pasinaudoti ta informacija bus kraštutinai ribotos: Trumpas gali net paskelbti, kad informacija rinkta be jo leidimo, tai yra neteisėtai.
Autorius rašo: „Pasak dabartinių ir buvusių Amerikos valdininkų, kadangi galutinai dėl viršūnių susitikimo buvo susitarta vos keletą savaičių prieš jį surengiant, JAV žvalgybos tarnybų vadovams teko paskubėti, kad dislokuotų savo agentus, analitikus ir techninio informacijos rinkimo specialistus renginio, kuris potencialiai gali būti vienas iš lemtingiausių per Trumpo prezidentavimą, pasiklausymo „pozicijose“. Speciali informacijos rinkimo tarnyba – superslapta „perėmėjų“ iš NSA ir CŽV komanda, be abejo, pradėjo užsimti pozicijas, vos tik buvo priimtas sprendimas, sako šaltiniai“.
Pasak buvusių JAV žvalgų, Helsinkyje taip pat veikė ir kiti JAV žvalgybos aparato ir JAV sąjungininkų, neutralių šalių, tokių kaip Suomija, ir tokių JAV priešininkų, kaip Kinija, žvalgybos tarnybų elementai.
„Amerikos valdininkai laikė savaime suprantamu dalyku, kad Rusija išdėstys Helsinkyje nesuskaičiuojamą daugybę žvalgybos agentų“, – tęsia autorius.
„Bet, kaip sako kai kurie dabartiniai ir buvę valdininkai, JAV žvalgybos nuo pat pradžių buvo nepalankioje padėtyje. Pagal nusistovėjusį protokolą, Koutsas ar kiti žvalgybos tarnybų vadovai privalo informuoti aukščiausius Baltųjų rūmų asmenis, gal ir Trumpą ar patarėją nacionalinio saugumo reikalams Boltoną, apie tai, ką NSA, CŽV ir kitos žinybos gali padaryti iki viršūnių susitikimo, per jį ir po jo. Kas iš tikrųjų –įskaitant ir tai, ar Trumpas ir jo komanda, – uždraudė per tą procesą naudoti kokias nors konkrečias galimybes žvalgybiniams duomenims rinkti, – viena iš griežčiausiai saugomų ir įslaptintų paslapčių“, – rašo Mejeris.
Du buvę JAV žvalgybos pareigūnai sakė, kad kiek pamena – pirmą kartą viršūnių susitikime labiau nerimavo dėl savo šalies lyderio žodžių ir poelgių, negu dėl jos priešininko.
JAV prezidento D.Trump ir Rusijos prezidento V.Putino spaudos konferencija Helsinkyje. EPA – ELTA nuotr.
Pasak autoriaus, dabar Rusijos valstybinė žiniasklaida „leidžia medžiagą vieną po kitos apie tai, kaip Rusija juda į priekį tais klausimais, kuriais Trumpas pasiūlė nuolaidas. Gi Amerikos žvalgai gaišta daugiau laiko ir eikvoja daugiau jėgų, kad išsiaiškintų, ar iš tikrųjų Trumpas padarė nuolaidų ir ar neatskleidė informacijos, kurios neturėjo atskleisti, tvirtina Šindleris, Prisas ir Piteris Harelas, kuris Obamos administracijoje buvo aukšto rango Valstybės departamento valdininkas.
„Mes leidome rusams viešai ir neoficialiai pasakoti tai, kas neva tai buvo aptarta susitikime, – sakė Harelas. – O JAV neturi jokios sukoordinuotos galimybės tam atsikirsti“.
JAV žvalgybos direktorius Danas Coatsas teigia, kad iki šiol nežino, apie ką akis į akį Helsinkyje kalbėjosi JAV ir Rusijos prezidentai Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas. „Aš nežinau, kas vyko šiame susitikime“, – sakė D. Coatsas ketvirtadienį saugumo forume Aspene JAV Kolorado valstijoje.
„Prezidento privilegija“ yra pasilaikyti sau savo pokalbius su V. Putinu, kalbėjo D. Coatsas. Tačiau jis pabrėžė, kad jis nepritarė D. Trumo sprendimui susitikti su V. Putinu pokalbių už uždarų durų. Jis siūlė „kitą kelią“, sakė JAV žvalgybos koordinatorius. D. Coatsas taip komentavo žiniasklaidos pranešimus apie rusų paskelbtą informaciją, kad D. Trumpas ir V. Putinas per daugiau kaip dvi valandas trukusį pokalbį susitarė dėl neįvardytų dalykų.
D. Coatsas po dvišalio pokalbio Helsinkyje, kuriame D. Trumpas viešai suabejojo žvalgybos duomenimis dėl Rusijos kibernetinių atakų per 2016 metų JAV rinkimus, paskelbė neįprastą pareiškimą, kuriame gynė jam pavaldžių tarnybų išvadas dėl Maskvos kišimosi į rinkimus.
„Aš turėjau tai paaiškinti, tai buvo mano pareiga, – Aspene sakė D. Coatsas. – Buvo svarbu užimti poziciją žvalgybų vardu ir amerikiečių vardu“.
D. Coatsas, be to, neslėpė nustebimo dėl ketvirtadienį paskelbtos informacijos, kad svarstoma apie V. Putino viešnagę Baltuosiuose rūmuose šiais metais.
JAV demokratai reikalauja, kad prezidento Donaldo Trumpo vertėja liudytų Kongrese. Ji esą turėtų suteikti informaciją apie D. Trumpo pokalbį akis į akį su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu Helsinkyje.
Vertėja ir jos užrašai galėtų suteikti svarbios informacijos apie abiejų šalių vadovų pokalbių turinį, trečiadienį teigė kai kurie demokratai. Užsienio politikos ekspertas Robertas Menendezas stočiai MSNBC pareiškė, jog bus imtasi „didelių pastangų“, „kad būtų sužinota, kas atsitiko“. Senatorė Jeanne Shaheen sakė, jog vertėjos liudijimai galėtų padėti, kad parlamentarai ir JAV visuomenė „sužinotų, kas tiksliai buvo kalbama ir nuspręsta JAV vardu“.
D. Trumpas ir V. Putinas savo viršūnių susitikime Helsinkyje dvi valandas kalbėjosi už uždarų durų, patalpoje dar buvo tik abiejų prezidentų vertėjai.
Baltieji rūmai reikalavimą dėl vertėjos liudijimo gali atmesti argumentuodami, kad nė vienas prezidentas ar jo vertėjai nėra įpareigoti atskleisti privačių pokalbių.
Baltųjų rūmų atstovė Sarah’a Sanders trečiadienį pareiškė, jog jai nėra žinoma apie galimą pokalbių tarp D. Trumpo ir V. Putino užfiksavimą ir patarė su kitais klausimais kreiptis į Valstybės departamentą. Šio atstovė Heather Nauert sakė, kad iki šiol negautas formalus prašymas išklausyti vertėjos.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas atmeta kaltinimus, kad rodo per dideles simpatijas Rusijai. „Aš nesu prorusiškas, aš nesu už nieką“, – pareiškė jis interviu stočiai „Fox News“. „Aš tik noriu, kad šalis (JAV) būtų saugi“, – pridūrė prezidentas.
JAV ir Rusija, anot jo, kontroliuoja 90 proc. visų branduolinių ginklų. Todėl sugyventi su Rusija yra gerai, o ne blogai.
Atsakydamas į klausimą, ar Rusija yra didžiausia JAV priešininkė, D. Trumpas sakė: „Aš nenaudočiau žodžio priešininkė. Mes visi galime bendradarbiauti“. Esą visiems gali būti gerai ir visi gali gyventi taikoje.
D. Trumpas sulaukė kritikos dėl savo pasisakymų per spaudos konferenciją su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pirmadienį Helsinkyje. Dabar jis, be to, pareiškė, jog sutinka su „mūsų žvalgybininkų išvadomis, kad Rusija kišosi į rinkimus 2016 metais“. Kilusį ginčą jis pavadino dideliu nesusipratimu.
JAV televizijos kanalo „Fox“ apžvalgininkas Neilas Cavutas pirmadienį pavadino Amerikos prezidento Donaldo Trumpo pareiškimus per bendrą spaudos konferenciją su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu „pasibjaurėtinais“.
Jis, be kita ko, buvo nepatenkintas tuo, kad D. Trumpas nedavė atkirčio Rusijos prezidentui už Maskvos kišimąsi į JAV prezidento rinkimus 2016 metais.
„Tai tiesiog neteisinga“, – pareiškė jis televizijos eteryje. „JAV prezidentas užsienyje kalbasi su mūsų didžiausiu priešu, priešininku ar varžovu ir iš esmės leidžia jam sausam išlipti iš balos ir net nė kiek jo nekritikuoja“, – pabrėžė N. Cavutas.
Savo ruožtu konservatyvus politikos komentatorius Guy`us Bensonas, vienas iš televizijos kanalo analitikų, savo tviteryje parašė, kad pirmadienis tapo „viena iš blogiausių dienų“ Trumpui kaip prezidentui.
„Fox“ laikomas konservatorių ruporu ir šiaip jau remia respublikoną D. Trumpą bei jo administracijos vykdomą politiką.
V. Putinas pasiruošęs kompromisams, išskyrus Krymo klausimą? EPA-ELTA nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė nerimauja dėl planuojamo JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimo su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu.
Pasak jos, nerimą kelia tai, kad prieš tai buvusio D. Trumpo susitikimo su Šiaurės Korėjos lyderiu rezultatai buvo kontraversiški.
„Mums visada kelia nerimą, mes žinome, kas yra V. Putinas, mes žinome, kas yra mūsų kaimynė, ir žinome, ko galime tikėtis. Be jokios abejonės, mes labai rimtai žiūrime į šį susitikimą ir į galimus rezultatus. Tuo labiau kad matėme dar vieną įdomų, kontraversišką susitikimą su Šiaurės Korėjos vadovu, kur rezultatai taip pat buvo labai kontraversiški“, – trečiadienį sakė D. Grybauskaitė žurnalistams Briuselyje, kur ji dalyvauja NATO viršūnių susitikime.
D. Trumpas prieš išskrisdamas į Briuselį dalyvauti NATO vadovų susitikime sakė, kad susitikimas su V. Putinu jam gali būti lengvesnis nei NATO viršūnių konferencija.
„Yra NATO, Didžioji Britanija (…) ir yra V. Putinas, – Vašingtone sakė D. Trumpas. – Tiesą sakant, V. Putinas gali būti lengviausias – kas galėjo tai pagalvoti?“, – sakė D.Trumpas.
Liepos 16 d. Suomijos sostinėje Helsinkyje numatytas D. Trumpo ir V. Putino susitikimas.
Lažybos – pavojingas užsiėmimas. Akimirksniu galima viską pralošti – ir garbę, ir turtus. Bet tie, kurie tvirtina, jog liepos 16-ąją numatytas aukščiausio rango JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas Suomijos sostinėje naudingesnis Vladimirui Putinui nei Donald Trump, – rizikuoja mažiau nei tie, kurie mano, jog D. Trump pergudraus Kremliaus šeimininką.
Kol kas V. Putino niekas nepergudravo. Greičiausiai nepergudraus ir D. Trump. Nors JAV vadovas moka būti kietas kaip uola, sakykim, derėdamasis dėl laisvosios prekybos sutarčių su Vokietijos kanclere ar Prancūzijos prezidentu bei spausdamas sąjungininkus dėl nesumokėtų kaštų į bendrą gynybos biudžetą, tai dar nereiškia, kad iš Helsinkio jis parskris pasikabinęs pergalės vainiką.
Taip, D. Trump džiūgauja sutramdęs Korėjos diktatorių. Šią sėkmę jis norėtų patirti ir Helsinkyje. Bet iki tikro triumfo – toli. Dar nežinia, ar tas žemo ūgio Šiaurės Korėjos diktatorius – tikrai sutramdytas? Tarp JAV žvalgybininkų yra manančiųjų, kad Šiaurės Korėja slaptuose objektuose padidino branduoliniuose ginkluose naudojamo prisodrinto urano gamybą. Apie tai televizijos kanalui NBC sakė JAV pareigūnas. Jis rėmėsi penkiais neįvardintais JAV pareigūnais. Žvalgybos vertinimu, Šiaurės Korėja turi daugiau nei vieną slaptą branduolinį objektą be jau žinomos branduolinio kuro gamyklos Yongbyone. Žvalgybininkai sakė turintys „vienareikšmiškų įrodymų, kad Šiaurės Korėja bando apmulkinti JAV”. Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) šios informacijos nepatvirtino NBC žinių tarnybai, o Baltieji rūmai atsisakė komentuoti situaciją. D. Trump nepalankią žinią patvirtino tik naujienų agentūra „Reuters”: žvalgybininkai, kurių tapatybės neatskleidžiamos, tikrai teigė, jog turi informacijos, kuri kardinaliai prieštarauja JAV prezidento Donald Trump nuomonei, esą „Šiaurės Korėja nebekelia branduolinio pavojaus”.
JAV žvalgyba mano, kad Šiaurės Korėja padidino prisodrinto urano gamybą. EPA-ELTA nuotr.
Bet net jei Kim Jong-un kruopščiai laikysis duotų įsipareigojimų, D. Trump pergalę Šiaurės Korėjos fronte visąlaik temdys aplinkybė, kokia kaina ji buvo pasiekta. D. Trump sutikimas derėtis su Šiaurės Korėjos vadovu „kaip lygus su lygiu”, – tai didelis nusižeminimas. Ir asmeninis D. Trump nusižeminimas, ir visos Amerikos pažeminimas. Juk Kim Jong-un savo politinius priešininkus dar visai neseniai šėrė alkaniems šunims. O D. Trump tokį valdovą susitikimo metu apibėrė pagyrimais nuo galvos iki kojų, glėbesčiavosi, spaudė dešinę, sėdėjo prie vieno stalo. Nedrįstu tvirtinti, kad šiuo konkrečiu atveju nereikėjo amerikietiškojo nusižeminimo vardan bendrų pasaulio interesų. Tačiau nederėjo bent jau stabdyti JAV karių pratybų Pietų Korėjoje. Tegul Šiaurės Korėja pirmiausia išardo bent vieną slaptąjį objektą. O tada, tik tada, bus galima atsisakyti ir mokomųjų karinių pratybų.
Taigi diplomatinių pergalių Korėjos pusiasalyje dar nematome. Kol kas regime tik didelį D. Trump norą bartis su savo sąjungininkais Europoje ir tuo pačiu metu – bičiuliautis su autokratinio pobūdžio lyderiais. Kodėl D. Trump draugiškesnis Rusijos ir Šiaurės Korėjos diktatoriams, o ne tradiciniams NATO ir Europos Sąjungos sąjungininkams? Europos ir NATO struktūrose – daug negražiai besielgiančių sąjungininkų. Dešimtys ES šalių turėtų gynybai skirti nepalyginamai daugiau lėšų. Iki šiol jos tikrai išnaudojo JAV kaip „kiaulę taupyklę”, dalinančią pinigus visiems, kas tik paprašo. Ir vis tik blogas sąjungininkas geresnis už neva gerą Rusiją ar Šiaurės Korėją. Buvęs JAV ambasadorius Sovietų Sąjungai Stephen Sestanovich pastebi, kad D. Trump klaidingai elgiasi manydamas lengviau įveiksiąs V. Putiną, jei derėsis vienas, be draugų iš NATO ir ES.
Šiaurės Korėja siekė, kad viršūnių susitikime ji būtų pristatoma kaip lygi Jungtinėms Valstijoms. EPA-ELTA nuotr.
V. Putinui labai patinka, kai D. Trump pykstasi su daugeliu kolegų iš NATO ir ES. Ši aplinkybė didina V. Putino galimybes įtakoti D. Trump. Kaip V. Putinas gali vedžioti už nosies Baltųjų rūmų vadovą, įtikinamai aprašė Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edward Lucas (BNS). Pasak E. Lucas, V. Putinas greičiausiai aršiai kritikuos buvusį JAV prezidentą Barack Obama, nes žino, kad D. Trump jo nekenčia, kritikuos Vokietijos kanclerę, Prancūzijos prezidentą, nes D. Trump jų taip pat nemėgsta, tvirtins, jog dėl Rusijai taikomų ekonominių sankcijų kenčia ne tik Rusijos, bet ir Amerikos verslininkai, peiks korupcijoje skendinčią Ukrainą (kam Amerikai ta Ukraina, jei Washingtonas gali bendradarbiauti su kelis kartus didesne ir reikšmingesne Rusija), ragins atitraukti amerikiečių karius iš Rytų Europos, nes tai Washingtonui per daug kaštuoja, skatins Ameriką labiau draugauti ne su G-7, o su Kinija, Rusija ir JAV (G-3).
Žodžiu, Suomijos sostinėje JAV vadovo laukia daug klastų. Rusijos ir JAV viršūnių susitikimas Suomijoje – V. Putino galimybė ženkliai pakenkti Vakarams. Sunku patikėti, jog liepos 16-ąją V. Putinas pažadėtų traukti iš Ukrainos. Jau vien tai, kad tokios derybos įvyks Rusijai nežengus nė vieno žingsnio atgal, – akivaizdi Kremliaus pergalė. O kokių pergalių tikisi D. Trump? Paprašys Rusijos paramos pažabojant Iraną? Jei D. Trump šito reikia, V. Putinas pažadės. Kodėl gi nepažadėjus? V. Putinas – apgavysčių meistras. Gal net Rusija pridarys Iranui nemalonumų. Bet ne už ačiū, ne už gražias akis. Pavyzdžiui, mainais į galimybę nekliudomai šeimininkauti Rytų Europoje.
D. Trump labai nori pasauliui įrodyti esąs prezidentas, kuris sugeba susitarti net su pačiais problematiškiausiais autokratais. V. Putinas būtinai suteiks tokią iliuziją – vaizduos minkštą, draugišką, sukalbamą vadovą. Bet kai Rusija privalės tai patvirtinti konkrečiais darbais, Amerika ir vėl supras, kad ją – apgavo. Tik rusiškas melas bus žymiai skaudesnis už tradicinių sąjungininkų mėginimus ekonomiškai kuo ilgiau išnaudoti Ameriką.
Beje, viena iš D. Trump keistų savybių – neprognozuojamumas. Jis gali ,,Twitter” džiūgauti, jog „Rusija toliau tvirtina, kad nesikišo į JAV prezidento rinkimus”, ir tuo pačiu – Rusijai taikyti skaudžias ekonomines sankcijas, išvyti iš Amerikos gausų šnipinėjimu kaltinamų rusų diplomatų būrį. Jis gali duoti Ukrainai letalinių ginklų ir tuo pačiu tvirtinti, jog Helsinkyje neatmeta galimybės pripažinti Krymo okupaciją įvykusiu faktu.
Suomijos vėliava (Finland)
Pastaruoju metu užsienio spaudoje pasirodė pranešimų, kad privačiuose pokalbiuose D. Trump keikė NATO kaip labai blogą organizaciją, o Prancūzijos prezidentą ragino trauktis iš ES. Tad aiškios prognozės, kaip D. Trump žada elgtis Helsinkyje, – neįmanomos.
Ir vis dėlto nenoriu tikėti, kad jis išduotų tikrąsias Vakarų vertybes. Noriu tikėti pačiu geriausiu variantu: D. Trump bendraus su V. Putinu kietai, nedarydamas didelių kompromisų.
Šis straipsnis buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas”
Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų vertinti Europą kaip artimiausią sąjungininkę, prieš artėjantį NATO viršūnių susitikimą kreipdamasis į prezidentą Donaldą Trumpą sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, pabrėždamas, kad Europa gynybai skiria kelis kartus daugiau nei Rusija.
„Miela Amerika, vertink savo sąjungininkus, nes, tiesą sakant, neturi jų tiek jau daug. Ir, miela Europa, daugiau lėšų skirk savo gynybai, nes visi nori, kad jų sąjungininkas būtų gerai pasiruošęs ir apsirūpinęs“, – kalbėjo D. Tuskas. „Pinigai – svarbu, bet dar svarbiau turėtų būti tikras solidarumas“, – pridūrė jis.
Be kita ko, D. Tuskas mėgino atremti teiginį, kad tik JAV gina Europą. Jis priminė, kad Europa pirmoji plačiu mastu sureagavo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių JAV ir po to vykusiame Afganistano kare neteko 870 karių.
„Mielas pone prezidente, prašau, prisiminkite tai rytoj, kai susitiksime NATO viršūnių susitikime, o dar svarbiau – prisiminkite tai, kai Helsinkyje susitiksite su (Rusijos) prezidentu Vladimiru Putinu. Visada gerai žinoti, kas tavo strateginis draugas, o kas – strateginė problema“, – sakė EVT vadovas.
Prieš pat NATO viršūnių susitikimą JAV prezidentas Donaldas Trumpas toliau kelia erzelį. Prieš išskrisdamas į Briuselį, jis antradienį pareiškė, kad iš įvairių susitikimų Europoje susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu gali „būti lengviausias“. Kartu D. Trumpas atnaujino kritiką dėl per mažų išlaidų gynybai, kurias skiria Europos sąjungininkės.
D. Trumpas trečiadienį ir ketvirtadienį dalyvaus NATO viršūnių susitikime Briuselyje, penktadienį lankysis Didžiojoje Britanijoje, o pirmadienį Suomijos sostinėje Helsinkyje numatytas pirmasis jo viršūnių susitikimas su V. Putinu. „Yra NATO, Didžioji Britanija (…) ir yra V. Putinas, – Vašingtone sakė D. Trumpas. – Tiesą sakant, V. Putinas gali būti lengviausias – kas galėjo tai pagalvoti?“
Prieš tai D. Trumpas patvirtino savo reikalavimus dėl didesnių europiečių išlaidų gynybai. „NATO šalys turi mokėti DAUGIAU, Jungtinės Valstijos turi mokėti MAŽIAU“, – rašė jis tviteryje.
Likus dviem savaitėms iki pirmojo savo viršūnių susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra pasiruošęs kompromisams beveik visomis temomis. Išimtis yra Krymo pusiasalis, pirmadienį Maskvoje pareiškė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, kuriuo remiasi agentūra „Reuters“.
Krymas yra neatskiriama Rusijos dalis, pabrėžė D. Peskovas. Šios temos, anot jo, viršūnių susitikimo darbotvarkėje nėra. Visais kitais klausimais V. Putinas esą mėgins ieškoti kompromiso su D. Trumpu.
Abiejų prezidentų viršūnių susitikimas planuojamas liepos 16-ąją Suomijos sostinėje Helsinkyje. JAV vyriausybė susitikimo temomis įvardijo įtemptus abiejų šalių santykius ir nacionalinio saugumo klausimus. D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas neatmetė galimybės, kad JAV prezidentas susitikime kalbės ir apie Rusijos grąžinimą į G7 grupę (G8).
V. Putinas ir D. Trumpas jau yra susitikę konferencijose, tačiau jų viršūnių susitikimo dar nėra buvę.
Rusija ir JAV, be kita ko, nesutaria dėl konfliktų Sirijoje ir Ukrainoje. JAV, kaip ir ES, nepripažįsta, kad 2014-aisiais aneksuotas Ukrainos Krymo pusiasalis yra Rusijos. Be to, JAV dėl spėjamo Rusijos kišimosi į JAV rinkimus ir kaltinimų kibernetinėmis atakomis prieš JAV energetikos tinklus ir telekomunikacijos infrastruktūrą yra paskelbusios Rusijai ekonomines sankcijas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsargiai vertina liepos 16 d. Suomijos sostinėje Helsinkyje planuojamą JAV ir Rusijos prezidentų susitikimą.
Užsienio žurnalistams Briuselyje Lietuvos vadovė sakė, kad daug lūkesčių į šį susitikimą nededanti. Prezidentė, atsakydama į žurnalistų klausimą, priminė, kad JAV vadovas Donaldas Trumpas neseniai buvo susitikęs su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu.
„Matysime ateityje. Mes jau matėme vieną aukšto lygio susitikimą tarp Kimo ir prezidento. Pamatysime, kas nutiks. Mes neturime daug lūkesčių, esame labai atsargūs“, – žurnalistams Briuselyje penktadienį kalbėjo D. Grybauskaitė.
