Gegužės 11–ąją JAV prezidentas prieš pietus priėmė Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą bei Rusijos pasiuntinį Jungtinės Valstijose Sergejų Kisliaką, dieną prieš tai iš pareigų atleidęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorių Jamesą Comey.
Dėl šio fakto Amerika tebesiaiškina po šiai dienai taip pat susitikimo su rusų diplomatais kontekste, mat FTB šefas tyrė galimus D.Trumpo rinkimų štabo ryšius su rusų valdininkais, tarp kurių S.Kisliakas buvo kone svarbiausiu įtariamuoju.
Užtat tos pačios dienos popietę įvykęs prezidento D.Trumpo susitikimas su senu draugu, buvusiu patarėju nacionalinio saugumo klausimais bei valstybės sekretoriumi prie prezidento Richardo Nixono 1973-1977 metais Henriu Kissingeriu praėjo kur kas „tyliau”.
Henris Kisendžeris
Tai nereiškia, jog H.Kissinngerio priėmimas buvo mažiau reikšmingas nei žiniasklaidos tebenarstomas „techninis“ JAV prezidento susitikimas su rusų diplomatais. Buvęs valstybės sekretorius politinės karjeros metais garsėjo kaip valstybininkas, geostrateginių tikslų labui nevengęs kištis į kitų šalių reikalus – padėjo Amerikai ne tik atverti santykiams Kiniją, bet ir nuversti Čilės prezidentą Salvadorą Allendę bei paskatino JAV slapta bombarduoti Kambodžą.
Kuomet vadovavo JAV diplomatijai, H.Kissingeris inicijavo santykių „atšilimą“ tarp Jungtinių Valstijų bei tuometinės Sovietų Sąjungos. Beje, tuometinio „geopolitinio balanso“ siekis buvo deramai įvertintas – 1973 metais JAV valstybės sekretorius pelnė Nobelio taikos premiją.
Kita vertus, remdamasis buvusio diplomato pasiekimų sąrašu, „The Wshington Post“ jau šiandien konstatavo, jog prezidentas D.Trumpas priėmė „amoralų“ H.Kissingerį.
Vokiečių savaitraštis „Bild“ dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje informavo, kad D.Trumpas vilioja politinį sunkiasvorį, esą legendinis diplomatas turįs išaiškinti pasauliui Amerikos prezidento užsienio politikos planus. Prieš 40 metų palikęs valstybės tarnybą, politikas vis dėlto konsultavo dabartinio prezidento pereinamojo laikotarpio komandą.
Leidinys H.Kissingerį pristatė galimu tarpininku tarp Vašingtono ir Maskvos bei Vašingtono ir Pekino. Buvusį valstybės sekretorių sieja gana artimi ryšiai su Kinijos lyderiu XiJinpingu, ne šiaip praėjus vos kelioms dienoms po D.Trumpo išrinkimo prezidentu H.Kissingeris išvyko deryboms į Pekiną.
Pasak „Bild“, Vakarų specialiosioms tarnyboms skirtame dokumente teigiama, esą tai jis pataręs JAV prezidentui siekti atšaukti sankcijas Maskvai bei pripažinti Rusijos interesų viršenybę buvusiose sovietinėse respublikose nuo Baltarusijos ir Ukrainos iki Gruzijos bei Kazachstano. Tokiu atveju „raudona linija“, kurios Maskva negalėtų peržengti, eitų ties siena su Lenkija bei Baltijos valstybėmis.
H.Kissingeris laikosi nuostatos, jog susitaikymas su Rusija būtų tinkamas žingsnis, nes taptų atsvara augančiai Kinijos karinei galiai, be to, balansas tarp Jungtinių Valstijų bei Rusijos sustiprintų stabilumą pasaulyje. Jis kritikuoja buvusio prezidento Baracko Obamos užsienio politiką, ir atvirkščiai, apie dabartinį prezidentą atsiliepia tik pozityviai nurodydamas, jog šis turi galimybę įeiti į istoriją kaip pagarbos vertas Amerikos prezidentas.
Kremlius buvusiam valstybės sekretoriui atsilygina palankumu Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo lūpomis: „H.Kissingeris kaip ir anksčiau yra vienas išmintingiausių politikų, taip pat vienas giliausių Rusijos-Amerikos santykių ekspertų. Jei šis potencialas bei per dešimtmečius sukaupta patirtis bus kokia nors forma panaudota, mes tą tik sveikinsime“.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs JAV valstybės sekretorius su prezidentu Vladimiru Putinu susipažino po Berlyno sienos griuvimo. Kalbama, jog H.Kissingeris paklausęs būsimo Rusijos prezidento apie šio profesinę veiklą. Sulaukęs atsakymo apie darbą specialiosiose tarnybose, JAV politikas atsakęs: „Visi padorūs žmonės nuo jų pradėjo, aš irgi“.
Per pastaruosius 15 metų jis su V. Putinu susitikinėjo reguliariai, bet po JAV prezidento rinkimų dar nesikalbėjo. Pagrindinės susitikimų temos paprastai būdavo susijusios su politikos strategija, istorija, kalbėdavosi apie Ukrainą, Siriją, vis dėlto pagrindiniu klausimu visada būdavo Kinija. Politikos veteranas nemano, jog pagrindinis Rusijos prezidento tikslas yra destabilizuoti Vakarus, tiksliau, gavęs iš Dievo tokį šansą, jis dėkingai juo pasinaudotų, bet nemano turįs tokių galimybių. Atvirkščiai, V.Putinas mano, kad tai Vakarai kasasi po juo.
Interviu britų „The Times“ (01 23) H. Kissingeris prognozavo didelį sandorį tarp JAV bei Rusijos, vis dėlto didžiausią įtaką planetai turėsią D.Trumpo santykiai su Pekinu. Paklaustas, ar netaps D.Trumpo patarėju Rusijos klausimais, atsakė, jog sulaukęs 93-ejų darbo neieško. Žurnalisto spaudžiamas, ar vis dėlto nėra galimybės, jog taps tarpininku tarp JAV ir Rusijos, atrėmė, kad dalyvautų šiame procese nebent tuo atveju, jei matytų, kad Vakarų ir Rusijos požiūriai į pasaulio tvarką pakankamai panašūs arba kad šiame reikale galima nuveikti kažką naudingo.
Italų dienraščio „La Stampa“ specialaus korespondento Niujorke Paolo Mastrolilli vertinimu (02 01 komentaras) H.Kissingeris vis dėlto būtų laimingas įeiti į istoriją kaip naują Šaltąjį karą sugebėjęs sustabdyti žmogus. Britų „The Sunday Times“ publikacijoje „Viena ranka duoti, kita prilaikyti ir taip kontroliuoti Rusiją“ (02 20) nurodoma, jog H.Kissingeris dar prieš JAV prezidento rinkimus įsisąmonino, kad V.Putino valdymo filosofijos pagrindą sudaro mėginimas sugrąžinti savo šaliai didybę, pagrindinis tos didybės elementas yra pasaulio pagarba.
Pripažįstant šią logiką, „likęs pasaulis“ pirmiausia turėtų stabdyti NATO plėtrą, nesvarbu, ką šia tema mano kitos nacijos. Ukrainą H.Kissingeris laiko tiltu tarp Rytų bei Vakarų (maždaug kaip Suomija ar Austrija Šaltojo karo laikais), todėl jai esą reikia suteikti laisvę formuoti savarankiškus ekonominius bei politinius ryšius su bet kuo, tačiau ji negalinti siekti įstoti į bet kokias karines sąjungas ar saugumo organizacijas.
Tai H. Kissingeriui priklauso sąvoka „Trikampė diplomatija“, kurios dėka Šaltojo karo metais prieš 45 metus R.Nixonui bei jo valstybės sekretoriui pavyko supriešinti Pekiną ir Maskvą, glaudinant partnerystę su Kinija. Panašu, prie to mėginama grįžti. Nyderlandų analitinio fondo „Cicero Foundation“ ekspertas Rusijos klausimais Marcelis H. Van Herpenas vertina H.Kissingerio veikimo motyvus kaip realizmą, kur tarptautinis geopolitinis balansas svarbesnis už žmogaus teises bei demokratiją.
Štai toks geopolitinis pasjansas „nieko asmeniško“ stiliumi be jokių nacijų apsisprendimo galimybių. Jei tai virs tendencija, galima teigti, jog Lietuvai tiesiog pasisekė spėti pataikyti į po Sovietų imperijos žlugimo stojusį tarpulaikį bei realizuoti savo apsisprendimą gyventi laisvame pasaulyje.
Pasaulis „Trikampės diplomatijos“ taikymo laikais buvo akivaizdžiai dvipolis, dabartiniai geopolitiniai reikalai nepalyginamai komplikuotesni, todėl vien „technologinės“ geopolitikos kelias atrodo ypač slidus.
Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptasis Maskvos metropolitenas
Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?
Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.
Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių, iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.
Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.
Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).
1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.
Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.
2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms.
Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?
1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.
Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.
Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui
Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…
Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.
Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.
Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.
Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose
Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.
2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.
Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).
Jamantau kalnas. „Vietų nėra“
Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.
Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.
Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.
Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.
Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.
Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.
Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.
Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.
Išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iškėlė į valstybės sekretoriaus postą naftos korporacijos ExxonMobil vadovą Reksą Tilersoną. Leidinys Gordon.com išsiaiškino, kuo garsus Tilersonas ir kokie santykiai jį sieja su Rusijos vadovybe.
Reksas Tilersonas ir Vladimiras Putinas
Gruodžio 13-ąją Donaldas Trumpas paskelbė, kad kandidatu į valstybės sekretorius jis pasirinko veikiantį didžiausios pasaulyje privačios naftos kompanijos ExxonMobil vadovą Reksą Tilersoną.
Po to, kai Trumpas pradės eiti pareigas, Tilersono kandidatūrą turės patvirtinti Senatas.
Trumpo pasirinkimas pažymėtinas net ne tuo, kad JAV diplomatijai vadovaus pagal išsilavinimą inžinierius ir stambiojo verslo atstovas, o tuo, kad būsimasis valstybės sekretorius turi atvirų ryšių su Rusija.
Tiksliau – su dviem rusais: prezidentu Vladimiru Putinu ir Rosneft vadovu Igoriu Sečinu.
Naujiena apie Tilersono paskyrimą pasirodė praėjus trims dienoms po to, kai Washington Post leidinys išspausdino CŽV išvadas apie Rusijos kišimąsi į pastarųjų prezidento rinkimų JAV eigą.
Tilersonas pirmą kartą pateko į Rusiją 1998 metais, kai pradėjo vadovauti bendrovei Exxon Neftegaz Limited, kuri vertėsi naftos telkinių eksploatacija Kaspijos jūroje ir Sachaline.
Po trejų metų Tilersonas buvo paaukštintas ir tapo ExxonMobil vyresniuoju viceprezidentu, o 2006 metais – korporacijos vadovu. 2011 metais ExxonMobil pasirašė kontraktą su Rosneft dėl bendro naftos telkinių Arktikos šelfe įsisavinimo. Trečdalis bendros įmonės priklausė ExxonMobil, beje, 100 proc. išlaidų naftos atsargų Arktikoje geologinei žvalgybai dengė Amerikos kompanija. Pasirašant sutartį dalyvavęs Vladimiras Putinas (tuo metu ministras pirmininkas) įvertino projektą 500 mldr. dolerių, apie tai rašė Gazeta.ru.
2014 metais, kai atsakydama į agresiją Ukrainoje Barako Obamos administracija įvedė sankcijas Rusijai, Tilersonas savo kompanijos vardu pasisakė prieš apribojimus. „Mes nepritariame sankcijoms, daugiausia dėl to, kad nemanome jas esant veiksmingomis, jeigu jos neįdiegtos labai gerai ir visapusiškai, o tai labai sudėtinga padaryti“, – cituoja Tilersoną leidinys Dallas Business Journal.
Ne visiškai suprantama, ką Tilersonas turėjo omenyje sakydamas „neveiksmingos“, bet Oilprice.com projekto apskaičiavimais, ExxonMobil nuostoliai dėl sankcijų Rusijai 2016 metų spalį siekė 1 mlrd. dolerių. Kompanijai teko uždaryti 9 iš 10 bendrų projektų su Rosneft.
Tilersono verslo interesus Rusijoje palaiko jo glaudūs kontaktai su Igoriu Sečinu ir Vladimiru Putinu. „Bendraudamas su Vladimiru Putinu jis praleido daugiau laiko, negu bet kuris kitas amerikietis, išskyrus Henrį Kisindžerį (amerikiečių diplomatą ir politologą, JAV valstybės sekretorių 1973–1977 metais, – Gordon), pareiškė buvęs JAV gynybos ministro pavaduotojas Džonas Hamrė komentaruose leidiniui The Wall Street Journal.
Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas Tilersoną apibūdino kaip labai artimą Igoriui Sečinui.
