
Ryga, birželio 16 d. (ELTA). Kanada dislokuos Latvijos teritorijoje 15 tankų „Leopard 2“ su personalu ir įranga. Tai penktadienį per NATO gynybos ministrų susitikimą Briuselyje pareiškė Kanados gynybos ministrė Anita Anand, praneša portalas LSM.
Pirmiausia turiu prisipažinti, jog esu Lietuvos pilietis, todėl niekaip negaliu įtakoti rinkimų JAV. Net ir šis mano tekstas skirtas ne Amerikos, o Lietuvos skaitytojams, nes surašytas lietuvių kalba.
Tačiau jei gyvename demokratinėje šalyje, man regis, turiu teisę diskutuoti, kas ir kodėl man nepatinka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypač JAV, kurios elgesys mums, lietuviams, – gyvybiškai svarbus.
Taigi: Joe Bidenas (Džo Baidenas) man atrodo prastas prezidentas vien dėl savo garbaus amžiaus. Tai kas, kad jis visur giriasi puikia sveikata. Tačiau 1942-ųjų metų gimimo žmogus, tegul ir geležinės sveikatos, vis tik neturėtų imtis prezidento pareigų, nes prezidentavimas – labai sunkus darbas. Ypač sunku būti JAV prezidentu, nes Amerikos įtaka pasauliui – akivaizdi, nenuginčijama. Pasiteisinimai, esą 46-asis JAV prezidentas turįs užtektinai patarėjų, padėjėjų, konsultantų, – niekam tikę pasiteisinimai. Rimtai į savo pareigas žvelgiantis žmogus negali remtis vien padėjėjų ar patarėjų pagalba. 80 metų ribą peržengęs žmogus juolab neturėtų svajoti apie antrąją prezidentavimo kadenciją.
Būtent dėl šios priežasties man nėra patrauklūs ir demokratai, prezidento rinkimams tesugebėję surasti 80-ies metų senolį. Demokratams turėtų būti velniškai gėda, kad į prezidento postą nerado bent kiek jaunesnio, žvalesnio žmogaus.
Kita priežastis, kodėl nemėgstu 46-ojo JAV prezidento, tai jo … menka parama Ukrainai. Per pastaruosius devynerius mėnesius J. Bideno administracija perdavė Ukrainai tiek mažai rimtų ginklų, kad toks oficialiojo Vašingtono elgesys man labiau primena slaptą sabotažą, nei nuoširdžią pagalbą. Apie tai, kad Ukrainai trūksta rimtų ginklų, visus pastaruosius mėnesius šaukte šaukia visi pagrindiniai Ukrainos vadovai, pradedant prezidentu Volodymiru Zelenskiu ir baigiant prezidento ofiso patarėjumi Aleksejumi Arestovičiumi.
Kokia menka JAV karinė pagalba Ukrainai, savuose video komentaruose ne kartą analizavo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, lygindamas, sakykim, JAV paramą Afganistanui su parama – Ukrainai. O juk Talibanas ir Rusijos kariauna – du nepalyginami vienetai. Kaip diena ir naktis, kaip žiema ir vasara. Kai lyginame amerikietiškąją paramą Kabului ir Kijevui, matome, jog Ukrainai … beveik nieko neduodama. Duodama tik tiek, kad nepralaimėtų. O apie laimėjimą negali būti nė kalbos.
Tiesa, lapkričio 4 d. JAV gynybos departamentas pranešė, kad Ukrainai bus perduotas naujas karinės pagalbos paketas, kurio vertė – 400 mln. dolerių. Kaip papasakojo Pentagono atstovė Sabrina Singh, šį paketą sudarys oro gynybos sistemos „Hawk“, suremontuoti sovietų gamybos tankai Т-72, taip pat 250 pėstininkų kovos mašinų M1117, 40 šarvuotųjų katerių, 1100 dronų „Phoenix Ghost“.
Labai gražu, pagirtina. Tačiau šis ELTOS pranešimas nors ir nuteikia optimistiškai, tačiau įtariu, jog tai greičiausiai susiję su naujaisiais JAV rinkimais į Kongresą. Tokiu savo žestu J. Bideno administracija greičiausiai siekia privilioti Amerikos rinkėjus, kurie norėtų, kad jų šalis labiau nei iki šiol padėtų narsiai besiginančiai Ukrainai. Žodžiu, turiu įtarimų, jog prabėgs rinkimai, ir Baltieji rūmai vėl ims Ukrainai tiekti ginklų, vaizdžiai tariant, lašindami pipete.
Tokių miniatiūrinių lašinimo pipete pavyzdžių – daug. Prieš keletą savaičių JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas surengė parodamąjį mitingą Vilniuje, esą Ukrainai duota net dvidešimt reaktyvinės artilerijos sistemų HIMARS ir dar 18-a sistemų bus perduota papildomai! Apie tai rašė visi pagrindiniai Lietuvos leidiniai. Bet kurie iš jų rmtai svarstė: daug tai ar mažai? Ačiū, žinoma, ir už šią pagalbą. Bet, žvelgiant atidžiau, 38-ios sistemos HIMARS – juokingai mažai, ši dovana labiau primena ne paramą, o – pasityčiojimą. Jei JAV skirtų Ukrainai bent keturis šimtus HIMARS, – būtų visai kita šneka. Juk Ukrainos – Rusijos siena tęsiasi apie tūkstantį kilometrų. Dar pridėkime Ukrainos – Baltarusijos sieną, ir matysime, jog Amerikos Ukrainai perduoti 38-eri HIMARS – lašas jūroje.
Dar prisiminkime nuolatinius J.Bideno viešus pareiškimus, esą ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, o štai į Ukrainos – Rusijos karą amerikiečių kariai tiesiogiai nesivels, kaip į šį konfliktą tiesiogiai nesikiš ir visų kitų NATO šalių kariai. Kas tai – tramdomieji marškiniai Vladimirui Putinui ar vis tik kapituliacija prieš agresyviai besielgiantį Rusijos diktatorių? O gal senolis J.Bidenas pamiršo 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atsisakymą turėti branduolinį ginklą?
Dar pridėkime, ką J.Bidenas pirmosiomis karo valandomis siūlė V.Zelenskiui (bėk į Ameriką, mes suteiksime politinį prieglobstį) bei kitiems aukšto rango Ukrainos pareigūnams (pirmiausia rūpinkitės savo vaikais), – ir turėsime užtektinai keistą vaizdelį.
O ką byloja paskutinieji J.Bideno prašymai? Prezidento J. Bideno administracija privačiai ragina Ukrainos vadovus parodyti, kad jie yra pasirengę derėtis su Rusija bei atsisakyti viešos pozicijos, jog nedalyvaus taikos derybose, kol prezidentas Vladimiras Putinas nebus nušalintas nuo valdžios. Šią naujieną paskelbė „Reuters“, remdamasi laikraščiu „The Washington Post“ (ją pateikia ir ELTA). Esą Amerikos pareigūnų prašymo tikslas nėra priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo, o tik apskaičiuotas bandymas užtikrinti, kad Kyjivas išlaikytų kitų valstybių, kurių rinkėjai baiminasi, jog karas užsitęs dar daug metų, paramą.
Kas čia per nesąmonė? Vašingtonas baiminasi, jog kai kurie JAV partneriai iš tiesų jaučia nuovargį dėl Ukrainos? Taip, nuovargis – neišvengiamas. Kuo karas ilgiau tęsis, tuo nuovargio bus daugiau. Tad duokite Ukrainai, po velnių, daugiau rimtų puolamųjų ginklų, ir karą ukrainiečiai greitai laimės. Bet kad neduodate. Kodėl neduodate?
JAV nacionalinio saugumo patarėjas Jake Sullivanas, neseniai lankydamasis Kijeve, sakė, kad Vašingtono parama Ukrainai išliks „tvirta ir nepajudinama“ ir po ateinantį antradienį vyksiančių Kongreso kadencijos vidurio rinkimų.
Deja, Amerikos nacionalinio saugumo patarėjas nepatikslino, kokia parama turima omenyje – rimta ar popierinė?
Tad kol kas nerandu nė vienos priežasties, kodėl man šiandien turėtų patikti J.Bidenas ir jo komanda. Pakeisiu požiūrį į J.Bideną ir jo padėjėjus tik tuomet, kai JAV ims siųsti Ukrainai tikrai skaitlingą puolamąją karinę pagalbą.
2022.11.07; 09:00
Prisimenate, praėjusią savaitę Lietuvoje dirbantis JAV ambasadorius ponas Robertas S. Gilchrist surengė mitingą, skirtą Ukrainos palaikymui.
Puiki iniciatyva. Mitinguota vienoje iš svarbiausių Vilniaus vietų – Katedros aikštėje. JAV ambasadorius tarė daug viltingų žodžių. Antai: „Vakarų valstybės privalo reaguoti į naujus Maskvos išpuolius prieš ukrainiečius“. Arba: „Mano prezidentas kalbėjosi su prezidentu Zelenskiu ir patikino, kad Jungtinės Valstijos išlieka ir liks ištikimos Ukrainai“. Ypač svarbus pareiškimas: „JAV Prezidentas įsipareigojo, kad Jungtinės Valstijos bus su Ukraina iki tol, kol bus pasiekta pergalė ukrainiečių keliamomis sąlygomis“.
Bet kiti JAV ambasadoriaus pareiškimai vertė sunerimti. Omenyje turiu Amerikos ambasadoriaus džiūgavimą, esą „spalio 14-ąją prezidentas Bidenas skyrė papildomus 725 mln. dolerių Ukrainos gynybai, įrangai, amunicijai ir daiktams“. Bet juk šie milijonai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina, kurią užpuolė keliolika sykių už ją didesnė Rusija, – kapeikos. Jų užteks tik kelioms dienoms. Sakote, kad dovanotui arkliui į dantis nežiūrima? Taip, ukrainiečiai dėkoja JAV ir už tuos 725 milijonus. Bet kada jie tuomet laimės karą? Po dešimties metų?
O ką byloja JAV ambasadoriaus džiūgavimai, esą Ukrainai duota net dvidešimt reaktyvinės artilerijos sistemų HIMARS ir dar 18-a sistemų bus perduota papildomai (apie tai praneša ELTA)? Ačiū, žinoma, ir už šią pagalbą. Bet, žvelgiant atidžiau, 38-ios sistemos HIMARS – taip mažai, kad ši dovana labiau primena ne paramą, o – pasityčiojimą. Jei JAV skirtų Ukrainai bent keturis šimtus HIMARS, – būtų visai kita šneka. Juk Ukrainos – Rusijos siena tęsiasi per tūkstantį kilometrų. Dar pridėkime Ukrainos – Baltarusijos sieną, ir matysime, jog Amerikos Ukrainai perduoti 38-eri HIMARS – lašas jūroje.
Beje, apie lendlizą mitinge ambasadorius Robertas S. Gilchrist nė neužsiminė. Tad jo vieši pareiškimai dėl pagalbos Ukrainai man labiau primena prisipažinimą, kaip menkai Vašingtonas remia Rusijos agresijai besipriešinančią Ukrainą. Štai JAV nūnai gyvenantis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas savo viešuose video komentaruose ir rašytiniuose dienoraščiuose tvirtina, jog Amerika siunčia Ukrainai kelis kartus mažiau ginklų ir amunicijos (tik 10 – 30 proc.), nei jai reikėtų, tad oficialusis Kijevas niekaip nepajėgus greitai laimėti karo.
Vadinasi, žodžiai apie nuoširdžią paramą skiriasi nuo konkrečių žingsnių? Ne, JAV ir visa Vakarų koalicija išties siekia, kad Ukraina laimėtų, o Rusija būtų sutriuškinta. Tiek Vašingtonas, tiek Londonas, tiek Berlynas linki ukrainiečiams kuo geriausios kloties. Dauguma NATO ir Europos Sąjungos šalių laiko Vladimirą Putiną tarptautiniu karo nusikaltėliu, kurį būtina teisti tarptautiniame tribunole.
Tačiau Vakarai, regis, gudrauja, kai tvirtina norintys, jog šių metų vasario 24-ąją prasidėjęs karas kuo greičiau baigtųsi. Jie, regis, trokšta taip išsekinti Rusiją, kad ši ateityje daugiau nebūtų pajėgi niekam grūmoti – net mažiausiems savo kaimynams. Šis JAV ir jos sąjungininkių sumanymas – teisingas. Su Rusija pasirašytos taikos, geros kaimynystės ar bendradarbiavimo sutartys – nevertos nė sudilusio skatiko. Visas sutartis Maskva laužo. Negalima pasitikėti nė vienu Kremliaus garbės žodžiu, nė viena sutartimi. Rusija – kaip pasiutęs šuo. Su juo – nesusitarsi. Nuo pasiutusio šuns apsaugos tik patikimas narvas.
Mano supratimu, JAV sumanymas nuskurdinti Rusiją taip, kad ji nebūtų pajėgi į kaimynines šalis piktai pažvelgti bent pusę amžiaus, – verta Nobelio taikos premijos. Tik, žinoma, kyla pagrįstas klausimas – kodėl Vakarai šių tikslų siekia vien tik ukrainiečių karių rankomis? Jei Vakarai tokie padorūs, sąžiningi, principingi, Rusijos okupantus ties Donbasu ar Luhansku daužykime visi kartu!
Manote, kad mano versija apie Vakarų nenorą greit užbaigti karą tokia kvaila, kad nė neverta aptarimo? Ši hipotezė – ne mano sugalvota. Šių metų spalio 21 dieną Ukrlife TV parodė Liudmilos Nemirios interviu su Ukrainos prezidento patarėju Aleksejumi Arestovičiumi. Būtent toje laidoje šią versiją A. Arestovičius ir įvardino.
Kas labiausiai įsiminė? Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams A. Arestovičius apgailestavo: „Vakarai mums artilerijos atseikėja tik po mažytį lašelį“. A. Arestovičiaus nuomone, Rusija turi apie 1700 pabūklų, Ukraina – tik apie 500 pabūklų. Jo teigimu, Vakarai neduoda ne tik artilerijos – Ukraina iš Vakarų negauna modernių tankų, karo lėktuvų. Vis teisinasi, jog tai – sudėtinga. Bet kai Ukrainą, pavyzdžiui, ėmė atakuoti iranietiški dronai – kamikadzės, Vakarai perdavė Ukrainai apie 100 oro gynybai skirtų modernių įrenginių nedelsiant. Nereikėjo laukti nė paros. Tad kodėl mėnesių mėnesiais ukrainiečiai priversti maldauti tankų? Kodėl Amerikos vadovybė, kai Kijevas atsiklaupęs ant kelių maldauja tankų, artilerijos, lėktuvų, nes be šių ginklų neįmanoma pereiti į kontrpuolimus, ima suokti, esą ukrainiečiai tegul nesibaimina – sviedinių jiems atgabens? Kai ukrainiečiai patikslina, jog klausta apie artileriją ir tankus, amerikiečiai vėl apsimeta nesupratę klausimo: sviedinių tuoj turėsite. Vieni – apie batus, kiti – apie ratus?
Visa tai – ne mano įtarimai. Tai – A. Arestovičiaus pastebėjimai, esą Amerika galbūt specialiai vilkina karą, kad Rusija kuo labiau nukraujuotų.
2022.10.25; 09:03
Prieš keletą dienų turėjau pokalbį su valstybinėje įstaigoje dirbančiu pažįstamu inteligentu, manančiu, jog NATO neprivalo padėti Ukrainai, nes ukrainiečiai nepriklauso nei Aljansui, nei Europos Sąjungai. O jei kolektyviniai Vakarai vis tik talkina ukrainiečiams, tai šie privalo džiaugtis tuo, ką gauna. Kalbant griežtai, Kijevas neturi nė menkiausios teisės piktintis, esą per mažai sulaukia HIMARSŲ, habicų ar tankų.
Ginčijomės dėl Ukrainos viename iš Pilaitės rajono miškelių. Čia visuomet gausu žmonių – bėgikų, motinų su mažais vaikais, išėjusių grynu oru pakvėpuoti senjorų. Tačiau tą popietę – nė gyvos dvasios. Kaip tik tada iš proskynos išniro gausus būrys agresyviai nusiteikusių paauglių. Jie iškart puolė kabinėtis prie mano pašnekovo, nes šis mažesnio ūgio, akivaizdžiai silpniau sudėtas. Susiklostė pavojinga situacija. Laimė, padaužos nesiryžo peržengti ribos. Pasitenkino tuo, jog kaulino cigarečių, tardė, kiek dabar valandų, kurioje pusėje – miestas.
Kai piktai nusiteikę nepilnamečiai pradingo už medžių kamienų, pašnekovas ėmė džiūgauti, kaip vis tik „mes juos šauniai pravijome“. Tada ištariau žodžius, kurie jį nustebino. Paaiškinau: tavęs nebūčiau gynęs, nes ne prie manęs, prie tavęs jie kabinėjosi…
Tuomet dar konkrečiau kalbėjau: ko tu nori iš manęs, mes juk neturime pasirašę jokių gynybinių sutarčių.
Žinoma, dėstydamas šias mintis ironizavau. Bet mano kolega, regis, suprato maniškius argumentus, kodėl NATO … privalo ginti Ukrainą tarsi save pačią.
Taigi padėtis Ukrainos fronte – įtemta. Egzistuoja dvi kardinaliai priešingos pozicijos. Vieni įsitikinę, jog NATO šalys siunčia Ukrainai užtektinai rimtos ginkluotės, tad narsūs, profesionalūs ukrainiečių kariai dar iki pirmųjų žiemos šalčių išvys Rusijos karines gaujas iš savo žemių (Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams Oleksijus Arestovičius). Kiti baiminasi, jog Vakarai tiekia Ukrainai per mažai ginklų, todėl Ukraina pajėgi tik gintis, ir karas gerokai užsitęs. Tokios nuomonės laikosi, sakykim, į Vakarus pasitraukęs ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, JAV karininkas Gari Tabaxas. Galų gale, į kokią lentyną dėsime laišką tų kelių dešimčių JAV karininkų, politikų, kurie reikalauja sustiprinti Ukrainai tiesiamą pagalbos ranką?
Klausiate, kokia mano nuomonė? Ginklų tiekimo tema karo metu – per daug sudėtinga diskusija, kad būtų galima drąsiai atsakyti į visus klausimus. Galbūt Ukraina ir jos sąjungininkai specialiai slepia tikruosius duomenis, jog supainiotų Kremliaus planus? Gal viskas – labai gerai, tik mes šito nežinome? Santūrusis O.Arestovičius savo videokomentaruose dažnokai pergyvena, jog Ukrainos kariuomenei verkiant trūksta vos kelių dešimčių rimtų toliašaudžių artilerijos pabūklų, bet jis vis tiek nusiteikęs optimistiškai. Tarsi būtų tikras, jog reikalingos ginkluotės artimiausiomis dienomis turės užtektinai.
Jei taip – džiugu. Bet kur pradingusi lendlizo tema? Ko vertas amerikietiškasis lendlizas, jei šių metų gegužės 9-ąją JAV prezidento pasirašytas, jis vis dar neveikia? Gausu aiškintojų (Vakaruose gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas), jog lendlizas negali įsigalioti nuo pat pasirašymo dienos. Esą reikia atkreipti dėmesį, kaip veikia amerikietiški įstatymai. Kiti šaukia, jog pasiteisinimai dėl neprasidėjusių naujųjų finansinių metų – melas, apgaulė. Tretieji įtaria, jog ginklų tiekimo Ukrainai tempai susiję su vidinėmis priešrinkiminėmis intrigomis Vašingtone. JAV prezidentas Joe Bidenas norįs paleisti lendlizo konvejerį taip ir tada, kad būtų garantuotos jo asmeninės ir jo partijos pergalės rinkimuose.
Mano asmenine nuomone, tiek policijos, tiek greitosios medicinos pagalbos, tiek ugniagesių ekipažai į avarijos vietą privalo atlėkti kuo greičiau. Jei policininkai, medikai ir ugniagesiai teatskuba po keturių valandų, – tuomet iš tokių pagalbų jokios naudos. Tokiais atvejais nepriimtini jokie pasiteisinimai.
Vienintelė išeitis iš dviprasmiškų situacijų – kalbėti atvirai, be užuolankų. Mane žavi Ukrainos politikai, įskaitant prezidentą Volodymirą Zelenskį, kurie drąsiai taria aštresnį žodį, aštresnį palyginimo. Vakarų politikai per stipriai susipančiojo vadinamojo politkorektiškumo mazgais. Politkorektiškumas patogiausias ne tiems, kurie trokšta tiesos ir teisingumo, o politikams, siekiantiems išvengti nepatogių klausimų.
Praėjusią savaitę Azerbaidžanas susigrąžino dar vieną Karabacho regiono miestą – Lačiną. Azerbaidžanas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Ukraina. Jis vaduoja savo žemes nuo okupacijų. Tik vienu atveju agresorius – Rusija, kitu atveju – Armėnija. Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis bei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda turėjo puikią progą pasveikinti teisingu keliu einantį Azerbaidžaną. Bet peržiūrėjęs oficialius šių valstybinių įstaigų pranešimus jokių Azerbaidžanui nusiųstų sveikinimų neaptikau.
Klaipėdoje viešėjo vienas galingiausių JAV karo laivų. Labai džiaugiausi. Kai toks laivas prisišvartavęs Klaipėdos uoste, Lietuva saugi kaip niekad. Vašingtono sprendimas šitaip pademonstruoti paramą Lietuvai – kas gali būti maloniau? Bet JAV gyvenantis atsargos karininkas G.Tabaxas nusistebėjo: karas – prie Juodosios jūros, o amerikiečiai savo galingiausią karo laivą, kuriam nėra lygių pasaulyje, siunčia ne prie Ukrainos krantų, bet Baltijos jūron, kur nėra jokių karų.
Šiandien savo dienoraštyje surašiau nusistebėjimą net Popiežiumi Pranciškumi, kuris savo dėmesiu pagerbė „nekaltą karo auką Marją Duginą“ (Maskvoje susprogdinta Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino duktė; ją greičiausiai nužudė į Vladimiro Putino intrigas įsivėlusios Rusijos specialiosios tarnybos) ir pamiršo (nepanorėjo?) užjausti Ukrainoje žuvusių tikrų tikro karo aukų – vaikų, motinų, laisvės karių.
Prisimindamas argumentus, jog Šventasis Tėvas turi teisę reikšti savo nuomonę, tuo pačiu prisimenu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat turi teisių. Viena iš jos privilegijų – iškviesti ant kilimėlio Vilniuje reziduojančius Vatikano atstovus ir pareikšti griežtą protestą, nes Popiežius Pranciškus jau nebe pirmą sykį dviprasmiškais pareiškimais stoja agresoriaus pusėn, ignoruodamas auką.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
2022.09.01; 08:00