Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą.

Rusijos sostinėje gyvenančiam armėnų advokatui su vienminčiais pasivaideno, jog Maskvoje išleistame moksliniame veikale esama teiginių, kurie kursto tautų nesantaiką, ir jie ėmėsi žygio knygos autorių patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Autorių – už grotų, knygą – į laužą!

Didieji rusiški leidiniai apie tai nieko neparašė, o štai armėniški – netylėjo. Aš – ne kalbininkas ir ne istorikas. Tačiau manau, kad knygoje esama teiginių, kurie leidžia daryti atitinkamas išvadas, – armėnų naujienų tarnybai NEWS.am pasakė Rusų-armėnų teisininkų asociacijos (АРМРОСС) prezidentas Rubenas Kirakosianas. – Autorius subjektyviai vertina istoriją, pateikia rusakalbiams skaitytojams, nežinantiems istorijos, išvadas, kurios neatitinka įstatymų, Valstybės dūmos nutarimo dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas. Autorius teigia, kad tai yra pramanai, nieko panašaus nebuvo, kad armėnai nesugyvenami, svetimi visoms tautoms ir nacijoms, turi psichinių anomalijų. Labai linksma knyga. Aš manau, kad knyga kelia grėsmė tautų santykiams.

Pokalbis su didžiausią Rusijos nusikaltimų tyrėjų viršininką aplankiusiu ir jam rusų istoriką apskundusiu advokatu pavadintas „ARMROSS prezidentas: Olego Kuznecovo knyga kelia grėsmę tautų santykiams“. Taigi ekspertai ėmėsi tirti, ar knygoje esama teiginių, galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir šis patikrinimas, anot advokato, vykdomas asmeniškai nurodžius Rusijos tyrimų komiteto vadovui ponui Bastrykinui ir jam asmeniškai kontroliuojant.

O kaip gi vadinasi ši labai linksma knyga, kurios laisvai nenusipirksi, nes jos nėra prekyboje? Skaitome NEWS.am tekstą iki galo. Kirakosiano paskutiniai žodžiai: manau, kad kiekvienas mokslo veikalas – jeigu tai yra mokslinis tyrimas, turi būti ištirtas ekspertų. Viskas? O kur knygos pavadinimas?! Tai bent pranešimas: knyga kelia grėsmę, o jos pavadinimas nenurodomas!

Kirakosianą pakalbino ir rusiškai bylojantis Jerevano leidinys “Golos Armeniji” (Armėnijos balsas). Šis rašo apie teismo ieškinį, pateiktą grupės armėnų – Rusijos piliečių Rusijos tyrimų komitetui dėl Olego Kuznecovo knygos „История транснационального армянского террора в XX веке“. Teroro? Įpratus prie „tarptautinio terorizmo“, ne pro šalį pasitikslinti. Kai rašoma apie teismo ieškinį… tyrimų komitetui, nereikėtų stebėtis, kad knygos pavadinime įveltos net dvi klaidos – monografija vadinasi „История транснационального армянского терроризма в ХХ столетии“ (internete pilna šios Maskvoje 2016-aisiais išėjusios knygos nuotraukų).

Istorikas Olegas Kuznecovas, kurį armėnai bando apkaltinti tautų kiršinimu.

„Armėnų balse“ advokatas jau rėžė iš peties: jeigu tokia esanti Kuznecovo mokslinė pozicija, tai jam reikėtų aptarnauti dujų kamerą kur nors šalyje su Trečiojo reicho ideologija ar Osmanų imperijoje; dujų kamera atsidūrė pačioje antraštėje (С такой позицией Кузнецову надо работать у газовой камеры считает президент Ассоциации юристов АРМРОСС Рубен Киракосян).

Kliuvo nuo advokato ir pareigūnui, tiriančiam skundą. Esą dėl jiems nežinomų priežasčių knygą nusiuntė tirti į tą pačią įstaigą, kuri 2015 metais atliko ankstesnio jos leidimo ekspertizę ir tada buvo atsisakyta autoriui kelti baudžiamąją bylą. Apie tai sužinoję, jie paprašė paskirti ekspertizę kurioje nors kitoje žinyboje, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, kurį baigė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Tyrimo komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas, tačiau jiems netikėtai buvo atsakyta. Nors tai, teisybę sakant, kelia abejonių dėl ekspertizės išvadų objektyvumo, vis dėlto jis neatmeta, kad pasaulis pilnas stebuklų, ir, galimas dalykas, šita ekspertinė įstaiga šį kartą atidžiau įsiskaitys į tezes, esančias knygoje.

Tarytum Strasbūre nė nebūtų teismo…

Kadangi Kirakosiano nurodytose keliose tezėse ir visame „Golos Armeniji“ tekste (kaip ir NEWS.am) nėra žodžio „terorizmas“, tai manytina advokatą su bendražygiais neginčijant nei „armėnų terorizmo“, nei „transnacionalinio“. Konkretus kaltinimas girdėti šiuose advokato žodžiuose: Dėl Armėnų genocido neigimo, tai istorikas Kuznecovas pamiršo pasidomėti šalies, kurio pilietis jis yra, oficialia valstybine doktrina, Rusijos Federacijos, ne kartą pripažinusios Genocido faktą. Susitikęs aš padovanosiu jam šitą dokumentą. Advokatas jau anksčiau, kaip girdėjome, kalbėjo: istoriko išvados prieštarauja Valstybės dūmos nutarimui dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas.

Kirokasiano valioje nepasitikėti rusakalbiais skaitytojais ar ekspertais (nors ir siūlo tikrinti visus mokslo veikalus), kritikuoti vienus ir pataikauti kitiems. Tačiau nesuprantama, kodėl jis, teisininkų bendrijos vadovas, mokslininko padarytos išvados neatitikimą parlamento pareiškimui (ne nutarimui, kaip jo pasakyta) laiko a priori pažeidimu?

Antai jo tautietis, internetinio leidinio „Lragir.am” redaktorius Akopas Badalianas, 2015-ųjų pavasarį paskelbė tekstą, pavadintą “Rusija atsisakė nuo genocido pripažinimo” (Россия отказалась от признания геноцида) ir nieko – toliau gyvena,rašo. O užvožė armėnų žurnalistas kaip reikiant. Anot jo, Rusija skelbia Armėniją savo strategine sąjungininke, o armėnų genocidą pripažino tik parlamento pareiškimu (1995), neturinčiu teisinės galios ir nenumatančiu valstybės atsakomybės. Tuo tarpu kitos valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, armėnų genocidą pripažino įstatymu, o kai kurios šalys įteisino baudžiamąją atsakomybę už jo neigimą, kaip antai Šveicarija. Ir štai dabar jis sužino, kad Rusija „aukštu lygiu“ (Valstybės dūmos pirmininkas) rengiasi dalyvauti Stambule įvyksiančiose iškilmėse osmanų pergalės Dardanelų mūšyje 100-mečio proga, kai tą pačią dieną Jerevane bus minimas armėnų genocido šimtmetis! Tai reiškia, Badaliano nuomone, tik viena iš dviejų: arba genocido neigimą, arba oligofreniją. Pastaroji liga lietuviškai vadinama silpnaprotyste… Ir nieko – toliau gyvena, rašo. 

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Advokatas pasakė ketinąs padovanoti istorikui dokumentą dėl armėnų genocido fakto pripažinimo, tačiau nežinia, kaip tai jam pasiseks – jeigu nenurodo tikslaus jo pavadinimo, tai gal ir nežino? Rusijos parlamento „Pareiškimas dėl armėnų tautos genocido 1915-1922 metais pasmerkimo“ grindžiamas nepaneigiamais istoriniais faktais, tačiau nepaneigiami tie faktai yra parlamento narių nuomone, nes joks nacionalinis ar tarptautinis teismas, juo labiau parlamentas, neturi galios armėnų genocido pripažinti ar nepripažinti faktu.

2015-aisiais metais Europos žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija paliko galioti žemesniosios kolegijos sprendimą patenkinti Turkijos politiko Dogu Perinčeko skundą Šveicarijos teismus pažeidus jo teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str.). Perinčeko žodžius armėnų genocidą esant pramanu šveicarų teisėjai pripažinojo neigimu ir skyrė jam šalies baudžiamajame kodekse numatytą bausmę. 2007 metais Perinčeko skundą nagrinėjęs apeliacinis teismas jo nepatenkino, nurodęs, kad „armėnų genocidas“, kaip ir Holokaustas, yra įrodytas istorinis faktas, pripažintas Šveicarijos žemųjų rūmų rezoliucijoje.

Didžioji kolegija nurodė nebuvus jos prašoma nustatyti, ar Šveicarijos teismai pagrįstai 1915-ųjų metų įvykius Osmanų imperijoje apibūdino kaip genocidą, tačiau pastebėjo, kad jiems netaikytina tai, kas tarptautinėje teisėje pasakyta apie Holokaustą. Kolegija patarė valstybėms, pripažinusioms tuos įvykius genocidu, nekurti įstatymų, numatančių baudžiamąją atsakomybę nesutinkantiems su oficialiu valstybės požiūriu, nes kitokia nuomonė yra būtina aptariant įvykius, dėl kurių dar nesama visuotinio sutarimo. Strasbūro teismo kolegija priminė Prancūzijos konstitucinę tarybą 2012 metais nepritarus taikyti baudžiamąją atsakomybę už įstatymiškai pripažintą genocido neigimą, nes tai prieštarauja teisei laisvai reikšti nuomonę ir varžo mokslinių tyrimų laisvę.

Kiekvienas savo reputacijos žiūrįs advokatas turėtų žinoti ne tik tai, kas žiniasklaidoje dažnai greitomis parašoma, tačiau nepalyginti daugiau ir tiksliai: apie būtinybę įrodyti asmenį ar jų grupę turėjus ketinimą padaryti nusikaltimą ir kita. Dargi bus pagirtas advokatas, kuris žiniasklaidoje gina kurios nors socialinės grupės interesus ir komentuoja to reikalo vyksmą. Tačiau jis privalo kalbėti, kaip to reikalauja profesinė etika, iš teisės pozicijų. Jeigu tas pats etikos kodeksas advokatui neleidžia žeminti kitų proceso dalyvių garbės ir orumo, tai šitai, reikia manyti, galioja ir kalbant žiniasklaidoje.

Advokatas Kirakosianas pažadėjo istorikui Kuznecovui padovanoti dokumentą, kurio šis esą bus nematęs, todėl ir kalbantis priešingai…Tik vargu ar Kuznecovas norės su juo susitikti – juk advokatas jį prilygino nacistams… Beje, Kuznecovas studijavo ne tik istoriją – jis yra baigęs Tarptautinį teisės institutą prie Rusijos teisingumo ministerijos (dargi su pagyrimu), be to, darbavosi vienoje Maskvos advokatų kolegijų ir net prisidėjo kuriant ekstremizmo užkardymo normatyvinius aktus.

Bomba kaip universalus instrumentas

1982 metų rugpjūtyje JAV valstybės departamento biuletenyje (The U.S. Department of State Bulletin) buvo išspausdintas straipsnis „Armėnų terorizmas: apžvalga” (Armenian Terrorism: A Profile). Jau kito mėnesio numeryje skaitytojai sužinojo, kad šis straipsnis neatspindi oficialiosios JAV valstybės departamento nuomonės ir visi komentarai jame reiškia autoriaus požiūrį. Redakcija šitaip nukreipė ugnį nuo Baltųjų rūmų, įsiplieskus po pasaulį pasklidusių armėnų bendruomenių protestams. Netrukus Europos miestus sudrebino naujos armėnų teroristų atakos… 

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Kaip ir daugelis kitų autorių, Olegas Kuznecovas šio straipsnio autorių, tuometį JAV valstybės departamento saugumo valdybos specialist Endrį Korsuną (Andrew Corsun) laiko visuomenės mokslų termino „armėnų terorizmas“ sumanytoju. Tačiau savo monografijoje „Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje“ nesutinka su amerikiečio išvada, jog pagrindinis armėnų teroristų atakų motyvas – tai kerštas Turkų respublikos valdžiai, nepripažįstančiai Osmanų imperijoje nuo 1915-ųjų vykdytų represijų armėnų genocidu.

Vienos iš dviejų garsiausių armėnų teroristų organizacijų jau pats pavadinimas (Justice Commandos against Armenian Genocide, JCAG) sakė ją kovojant dėl armėnų genocido pripažinimo. Rusų istorikų manymu, Korsunas ir tą patį, kaip rodo 2013 metais išslaptinti dokumentai, teigę JAV specialiųjų tarnybų analitikai, lygiai kaip ir daugelis mokslo, kultūros  bei paprastų žmonių Šiaurės Amerikoje bei Europoje patikėjo armėnų peršama švento keršto dingstimi. Tačiau ėmė rodytis ir kitaip manančių autorių (Erich Feigl, Justin McCarthy, Carolyn McCarthy) veikalai, o XX amžiui baigiantis įsivyravo nuomonė armėnų terorizmo radimosi priežastis buvus kitas; armėnų teroristai savo atakas Osmanų ir Rusijos imperijose pradėjo dar gerokai iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ir kovojo ne dėl laisvės, nors kita armėnų teroristinė organizacija pavadinime ir buvo nurodžiusi tokį siekį (Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia, ASALA).

Pasak Kuznecovo, reikalavimas pripažinti „armėnų genocidą Osmanų imperijoje“ tebuvo daugiau kaip dviejų šimtų ASALA ir JCAG teroristinių atakų prieš Turkijos respublikos diplomatus, pasiuntinybes ir atstovybes įvairiose pasaulio šalyse 8-9 dešimtmečiuose ideologinė priedanga. Iš tikrųjų siekta priversti šią valstybę išmokėti armėnų išeivijai piniginę kompensaciją už kadaise Osmanų imperijoje padarytus nusikaltimus prieš armėnus – kaip tai padarė Vokietija Izraelio atžvilgiu. Antai ASALA pareiškime taip ir sakoma: Turkija turi prisiimti atsakomybę, išmokėti reparaciją ir užleisti armėnams jų istorines teritorijas. 

Rusų istorikas vadina XIX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį Osmanų imperijoje gyvavusią armėnų bendruomenę religine sekta. Armėnų revoliucinių partijų “Gnčak” ir “Dašnakcutiun“ teroristinės atakos prieš Osmanų imperijos valdininkus bei bendrapiliečius musulmonus, esą skriaudžiančius gentainius, turėjo paskatinti armėnus atsakomojo smurto akivaizdoje telktis etninės tapatybės pagrindu apie naujus vedlius ir visokeriopai juos remti, taip pat ir finansiškai. Teroristinės atakos prieš Rusijos imperijos valdininkus ir pareigūnus neabejotinai prisidėjo prie to, kad Nikolajus II atšaukė savo 1903 metų įsaką perduoti Armėnų bažnyčios turto valdymą valstybės žinion, tačiau nuo tol bažnyčia jau turėjo dalytis renta su revoliucionieriais. Vėliau, išeivijoje, armėnų visuomeninis ir ekonominis gyvenimas jau buvo politinių partijų valioje (galiausiai vienvaldės –“Dašnakcutiun“). Didžiausias armėnų teroristas Akopas Akopianas viešai sakė: Mūsų jėga armėnų tautoje, ji mus palaiko. Ir dar plėšikavimas.

Kuznecovo nuomone, armėnai Kalnų Karabache 1988-1994 metais kariavo prieš Azerbaidžaną teroristinį karą, nes jų neteisėtas ginkluotąsias pajėgas sudarė atvykėliai užsienio ir posovietinių respublikų piliečiai, tarp jų – teroristinio veikimo patirtį turintys vadai (autoriaus armėnų teroristu Nr.2 vadinamas Montė Melkonianas, kiti) ir samdiniai. Ekonominiu požiūriu, svarbiausia šio karo išdava yra Armėnijoje ir kitose buvusiose SSRS respublikose gyvenančių armėnų pavergimas išeivijoje viešpataujantiems oligarchams. Po 1999 m. spalio 27 d. teroristinės atakos Jerevane prieš Nacionalinio susirinkimo vadovus Armėnijoje nevaržomai įsigalėjo vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, karo metais veikę išvien su teroristais ir likę paklusnūs transnacionalinei armėnų plutokratijai – ne be naudos sau.

Beje, Maskvos armėnų advokatų žygį prieš istoriką neseniai pagarsino ir Lietuvoje rusiškai leidžiamas „Obzor“ (Обзор). Tiesą sakant, persispausdino tekstą iš Maskvos armėnų muziejaus internetinės svetainės su ta pačia antrašte (“Адвокат Киракосян, подавший в суд на Олега Кузнецова, подвергается преследованиям”) ir klaidingu knygos pavadinimu (“…армянского террора в XX веке“). Gal tai yra tiesiog riktas, keliaujantis iš vieno leidinio į kitą. Tuo tarpu „armėnų terorizmas“ ir „armėnų teroras“ – anaiptol ne ta pats, ir Olegas Kuznecovas savo knygoje paaiškina šį skirtumą.

Istoriko žodžiais, pasakodamas armėnų terorizmo istorija XX amžiuje, jis aprašo tik matomą ledkalnio, vadinamo “armėnų pasauliu” (армянство), dalį, palikdamas nuošalyje 10 kartų didesnę povandeninę dalį, kurios tyrimas yra mirtinai pavojingas. „Armėnų teroras“, kaip rašo autorius, tai politinė ideologija ir kriminalinė praktika, leidžianti armėnų išeivijos valdytojams (истеблишменту) pusantro šimtmečio finansiškai kontroliuoti ir ne ekonominiais būdais valdyti tautiečius, gyvenančius įvairiose pasaulio šalyse. Terorizmas – teroro ideologijos ir praktikos dalis, svarbus politinės valdžios ir ekonominės galios instrumentas. Todėl armėnų terorizmas, autoriaus manymu, visais laikais buvo ne idealistinis, o merkantilinis ir pragmatinis.

Jūs patys esate ekstremistai!

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1976) įpareigoja valstybes nepersekioti kitokios, nei priimta, nuomonės dėl praeities įvykių. Beje, Rusijos aukščiausiasis teismas 2011 metais išaiškino, jog nelaikoma nusikaltimu, numatytu Rusijos baudžiamojo kodekso 282 straipsnyje, reiškimas samprotavimų, kuriuose panaudoti tautinių, tikybinių ar kitų socialinių santykių faktai, mokslinėse ir politinėse diskusijoje ir tekstuose ir kuriais neturima tikslo sukurstyti neapykantą ar nesantaiką, taip pat pažeminti žmogaus ar žmonių grupės orumą. Taigi kaip ir leidžiama reikšti tai, kas vadinama „klaidinga nuomone“ ir „neteisinga interpretacija“ – tačiau neturint tikslo sukurstyti.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Rusijos tyrimų komitetas vis dar nepraneša, ką nusprendęs dėl armėnų advokato skundo, kuriame tikina monografijos “Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje” autorių padarius būtent Rusijos BK 282 straipsnyje numatytą nusikaltimą (neapykantos arba nesantaikos kurstymas, taip pat žmogaus orumo žeminimas). Tuo tarpu „Armėnų balsas“ paskelbė, jog armėnų advokatai pateikė naują pareiškimą – su reikalavimu ištirti Olego Kuznecovo pasisakymus žiniasklaidoje ir visą istoriko visuomeninę-politinę veiklą. Pats Rubenas Kirakosianas „Armėnijos radijui“ teigė, jog nepatenkinus jų skundų žygis prieš rusų istoriką bus tęsiamas. Jie apskusią federalinei valdžiai tyrėjus, kurie ne iki galo ir formaliai atliko Tyrimų komiteto vadovo pavedimą…

Olegas Kuznecovas iš tikrųjų netyli. Antai naujam Rusijos internetiniam leidiniui „Daily Storm“ jis pasakė, jog Kalnų Karabacho kare Armėnija yra agresorė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų dokumentuose. Esą po 1999 metų valstybės perversmo valdžią Armėnijoje  užgrobė ir 18 metų ją savinasi armėnų separatistų chunta, kurią jis vadina Karabacho klanu. Ji esą užkrovė duoklę beveik visiems armėnų verslininkams Armėnijoje ir Rusijos Federacijoje, o Armėnijos biudžetas, niekam ne paslaptis, yra kriminalinių pinigų plovimo mašina.

Negana to, istorikas su jam į talką pasisiūliusiais advokatais rengiasi ne tik atsikirsti į armėnų advokatų kaltinamus, tačiau ir suduoti atsakomąjį triuškinamą smūgį: ne knygos autorius, o skundikas turi atsidurti teisme – ne istorijos, o paprasčiausiame Maskvos miesto apylinkės teisme. Esą teigdami, jog armėnų terorizmo smerkimas yra nusikaltimas, skundikai siekia jį pateisinti. O toks veikimas prieštarauja Rusijos federaliniam įstatymui  “Dėl ekstremistinės veiklos užkardymo”, kuris viešą terorizmo teisinimą laiko ekstremistinio pobūdžio veika. Už ją numatyta baudžiamoji atsakomybė (Rusijos BK 205.2 str.).

Kita vertus, pats raginimas pripažinti “armėnų genocidą Osmanų imperijoje” yra ekstremistinis, nes juo siekiama pateisinti armėnų terorizmą.

2017.09.15; 06:30

Dienos šviesą išvydo Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“.

Tai – antroji Mokslotyros instituto išleista knyga apie Azerbaidžaną. Pirmą, „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“, parašė istorikas Algimantas Liekis. Šį kartą į Azerbaidžano praeitį ir dabartį pažvelgta lietuvio žurnalisto akimis.

Juoduoju sodu azerbaidžaniečiai nuo seno vadino Kalnų Karabacho kraštą, tuo sakydami, kai tai – brandus, derlingas, gyvybingas sodas. Jau visą ketvirtį amžiaus šis kraštas yra kruvina Azerbaidžano žaizda.

Autorius klausia: kodėl Lietuva ne visuomet prisimena, jog Kalnų Karabachas ir septyni greta esantys Azerbaidžano rajonai atplėšti jėga, dalyvaujant ne tik Armėnijos, bet ir Rusijos karinėms pajėgoms, paminant visas tarptautines normas bei taisykles? Gimtųjų namų neteko vienas milijonas taikių azerbaidžaniečių!

O juk iš azerbaidžaniečių atimti Kalnų Karabachą yra tas pats, kaip iš Lietuvos atimti Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalos žemes, iš Estijos – Narvą.

Apie Ugnies šalį – be išankstinio nusiteikimo

Autorius atsako į numatomą skaitytojų klausimą, kodėl jis domisi Azerbaidžano istorija ir nūdienos gyvenimu. Tam G.Visocką paskatino lietuvių rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės, kadaise gyvenusio legendomis apipintame senajame Baku mieste, raštai. Mūsų literatūros klasikas apie lietuviams beveik nežinomos Ugnies šalies už Kaukazo kalnų garbingą praeitį rašė pakiliai ir vaizdingai. Rašytojas žavėjosi šiuo daug iškentėjusiu kraštu ir jo ištvermingais žmonėmis.

Žurnalisto Gintaro Visocko knyga "Juodojo sodo tragedija".
Žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija”.

V.Krėvė papasakojo ir apie tai, kaip bolševikai su savo bendrais 1920 metų pradžioje pasmaugė ką tik susikūrusią nepriklausomą Azerbaidžano respubliką – vienintelę pasaulietinę valstybę musulmoniškuose Rytuose, ir perspėjo, jog Maskva nepraleis progos pavergti ir Lietuvą.

Azerbaidžanas, – rašo Gintaras Visockas savo knygoje „Juodojo sodo tragedija“, – tolima musulmoniška šalis, bet jos istorija, įskaitant ir pergales, ir praradimus, labai panaši į mūsiškę, lietuviškąją. Lietuva turinti ko pasimokyti iš Azerbaidžano. Azerbaidžanas vertas to, kad mes, lietuviai, jį geriau pažintume, su juo susidraugautume.  

Deja, iš SSRS vergijos išsilaisvinusioje Lietuvoje ėmė šaknytis mitai, esą Azerbaidžano valstybė skriaudžia savo kaimynus, tautines mažumas ir, be naftos verslovių, neturi nieko įdomaus.

Po to, kai Armėnija su Rusijos pagalba nuo Azerbaidžano ginklu atplėšė Kalnų Karabachą ir kitas žemes, Lietuvoje, pasak autoriaus, nesusivokiama ar nenorima suvokti, kas agresorius, o kas – auka. 

Autoriaus akimis, Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, vis nutylima apie Azerbaidžaną net ir tada, kai jis vertas akivaizdaus pagyrimo, užtarimo ar pagarbos. Dažniau ieškoma priekabių. O štai dėl Armėnijos viskas priešingai.

Žurnalistas daug kartų lankėsi Azerbaidžane ir teigia, jog ši šalis ne tokia, kokią paprastai įsivaizduojame. Azerbaidžanas daug modernesnis, civilizuotesnis, demokratiškesnis, tvarkingesnis, draugiškesnis, taikingesnis, nei Vakarai linkę manyti.

Autorius pasakoja apie savo keliones į Azerbaidžaną, kur dalyvavo tarptautiniame humanitariniame forume, lankėsi pabėgėlių iš Armėnijos ir armėnų okupuotų Azerbaidžano žemių stovyklose, kalbėjosi su kolegomis, politikais ir paprastais žmonėmis. Žurnalisto pašnekovai stebėjosi, kodėl Europoje esam tiek daug žmonių, palaikančių ne auką, o agresorių.

Iš tikrųjų, sutinka autorius, Lietuvoje nemažai kalbama ir rašoma apie čečėnų, gruzinų, moldavų, ukrainiečių nuostolius priešinantis Rusijos agresijai, o apie Azerbaidžano netektis dėl Rusijos palaikomos Armėnijos agresijos žinoma mažai. 

Azerbaidžano vadovybė siekia draugauti tiek su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tiek su Europos Sąjunga. Todėl prarasti galimybę bendradarbiauti su šia musulmoniška valstybe vien dėl to, kad tai nepatinka Armėnijai, būtų, autoriaus nuomone, šiurkšti ir strategijos, ir taktikos klaida.

Apie tikrąsias nesantaikos su armėnais priežastis Azerbaidžane pastaruoju metu leidžiama daug mokslinio pobūdžio knygų anglų, prancūzų, rusų, net armėnų ir lietuvių kalbomis. Tačiau tie veikalai neprieinami plačiajai auditorijai. Norint į juos įsigilinti, reikia skirti tam laiko ir pastangų, todėl naivu tikėtis, jog Lietuvos skaitytojai pulte puls narplioti painių turkų ir azerbaidžaniečių nesutarimų su armėnais istorijos mazgų. Autoriaus nuomone, Azerbaidžanas turėtų šaliai skaudama tema leisti ir kitokias knygas – parašytas paprastai ir suprantamai. Kadangi tokių apibendrinimų stinga ir lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje,  autorius sako ryžęsis kažkiek užtaisyti šią spragą.

Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?

Savo knygoje Gintaras Visockas primena, kokį pageidavimą išgirdo amerikiečių mokslininkas, Kaukazo tautų istorijos tyrėjas Robertas Hjusonas (Hewson), viešėdamas Jerevane: jums, vakariečiams, nėra reikalo patiems tyrinėti – tiesiog išverskite į kitas kalbas Armėnijos mokslų akademijos darbus.

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Armėnai turbūt labai nesupyko, kai Lietuvoje 2014 metais išėjo dabar nedaug kam žinomo austrų rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel, 1890-1945) romano „Keturiasdešimt Musa Daga dienų“ vertimas. Prieš 80 metų šią knygą parašęs autorius pačioje Austrijoje nepamirštas – 1990 metais ten išleistas jam skirtas pašto ženklas. O 1995-aisiais austrų rašytojo portretas pasirodė ir ant pašto ženklo Armėnijoje – čia jį pagerbė už tai, kad savo romane Osmanų imperijos pavaldinius armėnus vaizduoja kovotojais prieš turkų priespaudą ir terorą. Armėnus gaudo ir tremia, o čia keli tūkstančiai žmonių 40 dienų neva didvyriškai ginasi nuo vyriausybinės kariuomenės ant Mozės kalno, Viduržemio jūros pakrantėje, kol pagaliau juos išsigelbsti prancūzų atsiųstais karo laivais.

Tuo tarpu kito austro – autoritetingo istoriko ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl, 1931-2007) – lietuviškai išleistų knygų neturime. Gali būti, jau patys pavadinimai (rusiškai išėjo „Армянская мифомания“, „Миф террора. Армянский экстремизм: его причины и исторический контекст“ ir kt.) atgraso leidėjus: nediplomatiška armėnus taip vadinti…

Tuo tarpu E.Faiglas tvirtina, jog Verfelis savo romaną sukūrė pasikliaudamas vienašališkais armėnų liudijimas ir jų pakištomis klastotėmis. E.Faiglo surinktais įrodymais, didvyriškoji Musa Dago gynyba buvo vienas iš daugelio armėnų sukilimų, parengtų padedant su Osmanų imperija kariaujančioms Santarvės šalims – Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Rusijai.

Maža to! E.Faiglas tvirtina (ir anaiptol ne jis vienas), kad 1915-1916 metais ir vėliau Osmanų imperijos rytinėse provincijose (Rytų Anatolijoje) nepalyginti daugiau nei armėnų žuvo turkų ir kurdų – nuo vietinių armėnų sukilėlių ir Rusijos kariuomenės priešakyje į šias provincijas įsiveržusių vadinamųjų armėnų savanorių būrių.

Armėnų tautoje balandžio 24-oji – Didžiosios piktadarystės aukų atminimo diena; dar dviejose dešimtyse pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje, toji piktadarystė minima kaip armėnų genocidas. Jo 100-mečio išvakarėse Lietuvos Seimui pateiktame Parlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės pirmininkės Dangutės Mikutienės pranešime pasakyta, kad 1915-1916 metais buvo sunaikinta apie 1,5 milijono armėnų. Apie mažiausiai 2 milijonus žuvusių musulmonų – nė žodelio.

Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?

Amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) taip aiškina: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, kalbėti vien tik apie armėnų žudymą. Anot šio mokslininko (vėlgi – ne jo vieno), tiesa yra ta, kad Osmanų imperijos rytiniuose rajonuose žuvo ir krikščionys, ir musulmonai. Jie patyrė didžiausias baisybes, ir todėl absurdiška skaičiuoti, kieno kančios buvo didesnės.

Kieno patariamas Lietuvos Respublikos Seimas pripažino armėnų genocidą (2005), sunku pasakyti. Pasak Gintaro Visocko, nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo šios temos studijavęs nei turkų, nei azerbaidžaniečių archyvuose. Bet žinome Vakarų valstybes tuoj po karo itin garsinus turkų žvėriškumą – kad pateisintų savo kėslus užgrobti Osmanų imperijos žemes (jas santarvininkai iš anksto buvo pasidaliję tarpusavyje, skyrę dalį ir armėnams). O to tik ir reikėjo armėnams. Jų išeivijoje veikiančios lobistinės organizacijos nuo seniausiai atakavo ir mūsų dienomis atakuoja dar nepriveiktų valstybių parlamentus, vyriausybes, rimtąją žiniasklaidą: pripažinkite armėnų genocidą!

Knygos "Juodojo Sodo tragedija" viršelis.
Knygos „Juodojo Sodo tragedija” viršelis.

Sovietų Sąjunga daugelį metų apie tai tylėjo, bet 1965 metais vis dėlto leido Jerevane (tik Armėnijos SSR ir daugiau niekur) viešai paminėti „Didžiosios piktadarystės“ 50-ąsias metines.

Ir ne todėl, kad Kremlius pats praregėjo ar išgirdo armėnų prašymus, o tam, kad įgeltų Turkijai, kuri maždaug tuo metu įstojo į NATO, taigi nusisuko nuo Maskvos. Gryna politika, ne daugiau.

Armėnijos vadovas piktinosi Turkijos valdžia, kodėl ši nepripažįstanti 1915 metais prieš armėnų tautą įvykdyto genocido, – primena Gintaras Visockas tai, kur labiausiai lenkė pasisakydamas per Rusijos televiziją Armėnijos vadovas prezidentas Seržas Sargsianas tuoj po „Didžiosios piktadarystės“ 100-ųjų metinių sukakties. Priekaištavo dėl to ir visai pasaulio bendruomenei. Ir – maža gudrybė – nė žodelio neištarė apie armėnų kovotojų nusikaltimus.

Du pastaruosius dešimtmečius armėnų propaganda itin triukšmingai trimituoja apie armėnų 1915 metais patirtas nelaimes ir reikalauja pripažinti jas genocidu. Bet visa tai – vėlgi tik politika, visa tai daroma tos pačios pasaulio visuomenės akims apdumti – na, užgrobėme Azerbaidžano žemes, bet kaip žiauriai armėnus yra nuskriaudę musulmonai ir to vis nepripažįsta!

Mes priversime juos šaudyti į mus!

Vakaruose, ir toje pačioje Lietuvoje, nešališkai papasakoti kokį nors Azerbaidžano ir Armėnijos santykių epizodą reiškia ne šiaip imti ir papasakoti. Pirmiausia tenka išsklaidyti armėnų užleistą tokią tirštą miglą, kad teisybės spindulys negali pramušti šios miglos, kaip rašė generolas Vladimiras Majevskis, nuo 1895 metų tarnavęs Rusijos generaliniu konsulu Osmanų imperijos rytinėse provincijose ir buvęs ten Didžiojo karo metais.

Išpūsti kas naudinga arba nutylėti nepageidaujama – dar ne viskas musulmonų padarytų armėnams skriaudų propagandoje. Štai ką galime sužinoti iš „Juodojo sodo tragedijoje“ pristatyto britų žurnalisto Skotlendo Lidelo (Robert Scotland Liddell), dirbusio karo korespondentu Kaukaze 1919 metais.

Britų žurnalistas korespondencijoje „Karas su musulmonais. Armėnai vėl puola“ (1919, sausio 30, Tbilisis) rašo, kad tuoj po praėjusį rudenį pasirašytų paliaubų armėnai, pamatę azerbaidžaniečių pajėgas atsitraukiant, išdavikiškai užpuolė musulmonus Zangezūre ir nusiaubė apie 40 kaimų.

Armėnija nelaiminga dėl to, rašo žurnalistas, jog ten stipriausia yra „Dašnakcutiuno“ partija. Tai teroristinė revoliucinė organizacija, kuri daugelį metų sąmoningai kurstė armėnus puldinėti musulmonus. Kai pastarieji duodavo užtarnautą atkirtį, dašnakai imdavo apie tai garsiai šaukti, kad pasaulio akyse sukeltų simpatijas vargšams armėnams.

Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašo toliau Lidelas, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų. Pasak žurnalisto pašnekovo anglų karininko, armėnų propaganda „engimu“ vadina tai, kas iš tikrųjų yra visiškai užtarnautas atpildas.

Apie tokias provokacijas, kaip rašo Gintaras Visockas, azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė tautiečius įspėjo dar 1906 metais. Armėnai pasirengę bet kokiai niekšybei, kad išvarytų azerbaidžaniečius iš Irevanės (Jerevano), Karabacho, Karso (miesto Rytų Anatolijoje): Jie sukels prieš save musulmonus, išprovokavę jų užpuolimą, per kurį sąmoningai patirs didelių nuostolių, o paskui ims raudoti visoje Europoje apie savo begalines kančias.

Sumgaito apybraiža

Šitai dera prisiminti ne vien todėl, kad armėnai iki šiol, prikišamai rodydami šviesiąją savo sukurto mėnulio pusę, slepia kruvinąją. Greitai sueis trys dešimtys metų, o vis tik iki galo nežinome, kas atsitiko tuometinės Azerbaidžano SSR mieste Sumgaite. Apie tai Gintaras Visockas kalba apybraižoje „Sumgaito detektyvas“. Čia pažvelkime į tuos įvykius per aptariamo armėnų propagandos reikalo prizmę.

Sumgaito pogromai (1988, vasario 27-29) dabar jeigu prisimenami, tai trimis žodžiais: azerbaidžaniečiai pjovė armėnus. Esą tarp miestą su didžiausiais vargais pasiekusių iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių ėmė sklisti nežinia kieno platinami raginimai atkeršyti armėnams už išvarymą ir tautiečių mirtis; tris dienas mieste chuliganai medžiojo armėnus, padeginėjo ir niokojo jų būstus.

Nemažai autorių, tarp jų ir armėnų, dėl kraujo praliejimo kaltino SSRS pareigūnus, nedavusius įsakymo Sumgaite sutelktiems sovietiniams kariniams daliniams, vidaus kariuomenei ir milicijos pajėgoms malšinti riaušių ir leidusius jų valdomoje žiniasklaidoje skelbti abiejų pusių provokacinius pareiškimus.

Atrodytų, Armėnija čia niekuo nedėta: įnirtusių pabėgėlių kerštas, komunistų valdžios arba neryžtingumas, arba konflikto skatinimas. Tuo tarpu buvęs SSSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Vladimiras Kriučkovas vėliau pripažino, jog į Sumgaitą pogromų kurstytojus atsiuntę draugai iš Armėnijos. Nedidelio miesto, galima sakyti Baku priemiesčio, gatvėse į akis krito nauji žmonės: vieni su TV kameromis, kiti – gana niaurios išvaizdos.

Dabar žinome: žmogus, kurstęs minią atkeršyti armėnams už azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos, kartu su visais šaukęs „Karabachas mūsų!“, o po to paraginęs „Aš turiu sąrašus, paskui mane!“, tik dėjosi pabėgėliu. Iš tikrųjų tai buvo tris kartus teistas armėnas … Eduardas Grigorianas.

Sumgaito pogromų aplinkybes tyrę sovietiniai tardytojai E.Grigorianą apklausė kaip liudytoją, bet vėliau pabėgėlį atpažino nukentėjusieji ir jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Kaip išaiškinta, Edikas vadovavo pusšimčiui ar daugiau savo kriminalinės praeities nepamiršusių zekų, palaidūnų nepilnamečių ir kitokių riaušininkų, tarp kurių buvo ir du jo broliai; gaujos vadeiva turėjo kažin kokį nežinomų asmenų jam duotą armėnų sąrašą – spėjama, nemokėjusių duoklės armėnų separatistinėms organizacijoms. E.Grigorianą apkaltino 6 žmonių nužudymu (oficialiais duomenimis iš viso buvo  nužudyti 26 armėnai ir 6 azerbaidžaniečiai), moterų žaginimu, piliečių turto plėšimu ir naikinimu. Nukentėjusieji – armėnų tautybės. Už visa tai teismas nuteisė jį viso labo 12 metų nelaisvės. 1991-aisiais Armėnija kalinį E.Grigorianą perdavė Rusijai, kur jis netrukus buvo paleistas. Vėliau Azerbaidžanas prašė jį išduoti, bet veltui.

Pasak Kriučkovo, draugams svarbiausia buvo kuo skubiau išvežti iš Azerbaidžano ir per TV kanalus paskleisti Sumgaite nufilmuotus riaušių vaizdus. Netrukus pasaulis pamatė: įsiutę azerbaidžaniečiai muša armėnus. Kriučkovas kanceliariniu stiliumi, bet visiems suprantamai pasakė, ko siekta: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu.

Armėnams Sumgaito pogromas turėjo priminti Osmanų imperijos represijas prieš tautiečius Pirmojo pasaulinio karo metais ir nuteikti minčiai, kad kelio atgal nėra: Baku jiems neleis gyventi ir Maskva neužtars – mušk azerbaidžaniečius.

Kai Kalnų Karabache tik žiebėsi nesantaikos ugnis, armėnų išeivių Vakaruose šūkaliojimas, kad Jerevano gatves užplūdo milijonas demonstrantų, tebuvo nekaltas melas. Šit ką tomis dienomis ištarė vienas iš armėnų nacionalistų veikėjų, Ašotas Manučarovas: Mes priversime juos šaudyti į mus!

„Juodosios knygos“ laukta 80 metų

Savo knygos „Juodojo sodo tragedija“ 3-iojoje dalyje „Azerbaidžano golgota“ Gintaras Visockas supažindina su 2002 metais išleistu Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Žmogaus teisių instituto veikalu „Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества XIX-XXI вв.“ (Armėnijos teroristų ir banditų grupių nusikaltimai žmonijai XIX-XXI amžiuose). „Trumpąja chronologine enciklopedija“ pavadintą knygą sudaro 400 puslapių. Knygos  sudarytojai pratarmėje tikisi ją būsiant artima „Juodajai knygai“, kurios nesuspėjo išleisti 1918 m. gegužės 28 d. įkurtos Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybė (1920 metų pavasarį Baku užėmus Rusijos bolševikų kariuomenei, Azerbaidžanas tapo sovietiniu).

Ši vyriausybė įsteigė Nepaprastąją tyrimo komisiją bolševikų nusikaltimams, įvykdytiems Pietų Kaukaze 1918 metų pirmoje pusėje, tirti. Tam paskatino Užsienio reikalų ministerijos pranešimas (1918, liepos 15), kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia gaujos, prisidengusios bolševikų ir kitais vardais, žvėriškai žudo taikius musulmonus, o Europą tepasiekia šias gaujas pasiuntusiųjų skleidžiamos visiškai priešingos žinios. Nepaprastajai tyrimo komisijai buvo pavesta tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų  kalbomis.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų kai kuriuos pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje, jie buvo aprašyti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūrėlėje, kurios pavadinimas, pažodžiui išvertus, skambėtų taip: „Dokumentai apie armėnų žvėriškumus prieš musulmonus“. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų (jie buvo amnestuoti 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto).

Baku mieste, kur azerbaidžaniečių gyveno gerus du kartus daugiau nei armėnų, 1918-ųjų pavasarį valdžią užgrobė bolševikų taryba, kurioje daugumą sudarė armėnai ir kuriai vadovavo Stepanas Šaumianas (šio kraugerio vardu vadinasi apsišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos sostinė). Vien per tris dienas (kovo 30 – balandžio 1) Baku ir aplinkiniuose rajonuose bolševikai nužudė daugiau kaip 12 tūkst. azerbaidžaniečių, tarp jų – nemažai Persijos pavaldinių.

Kaip rašė pats Šaumianas atsiskaitydamas Maskvai, „Dašnakcutiuno“ ginkluotų būrių (3-4 tūkst. kovotojų) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Beje, ir Baku neapsieita be provokacijos: bolševikai sukurstė azerbaidžaniečių pasipiktinimą nuginklavę kelias dešimtis musulmonų kariškių, atvykusių į bendražygio laidotuves. 

Armėnų vadeivų vedami baudimo būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus ir kitose Azerbaidžano vietovėse. Ypač nukentėjo Šemachos miestas, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkst. taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla.

Baku gubernijoje azerbaidžaniečių naikinimas truko iki 1918 metų vidurio. Per tą laiką visame Azerbaidžane buvo nužudyta daugiau kaip 50 tūkst. taikių musulmonų. Ginkluoti armėnų būriai nusiaubė Irevanės guberniją. Iš 1916 metais ten gyvenusių 373,5 tūkst. azerbaidžaniečių 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR tekusioje teritorijoje jų buvo likę 12 tūkstančių, 130 kaimų buvo nušluota nuo žemės paviršiaus (iki 1918-ųjų pavasario – apie 200).

1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, kovo 31-ąją skelbiantį Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1918 metų pavasarį vykusios skerdynės buvo vienos iš kruviniausių, o 1919 ir 1920 metais Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje ji minėta kaip nacionalinio gedulo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai. Dabartinė Azerbaidžano valstybė turi įvertinti visas genocido tragedijas ir iki galo atlikti pirmosios vyriausybės pradėtą darbą.

Tai ar galima sakyti, jog Armėnija kentėjo ir kenčia dėl Azerbaidžano agresyvumo ir todėl jai daug kas atleistina? „Armėnų terorizmas“ (Armenian Terrorism) – tai oficiali sąvoka, kurią pirmą kartą pavartojo JAV valstybės departamentas 1982 metais.

„Juodojo sodo“ knygoje pateikiama nemažai kruvinų armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimų liudijimų iš gausybės, surinktų minėtoje enciklopedijoje „Armėnijos teroristų ir banditų grupių nusikaltimai žmonijai XIX-XXI amžiuose“.

Nevažiuokite, ponai ir ponios, į Karabachą!

Pastarųjų dešimt metų domėjimasis Azerbaidžanu leidžia knygos „Juodojo sodo“ autoriui manyti, jog Baku norėtų užmegzti kuo daugiau ryšių su mūsų šalimi. Bet Lietuvoje tų palankumo ženklų tarsi nepastebima, tarsi abejojama, ar Azerbaidžanas gali būti vertingas ir nuoširdus Lietuvos partneris. O kai kada azerbaidžaniečiai gauna iš mūsų tikrą akibrokštą.

Kai 2013 metų vasarį Lietuvos Seime susibūrė Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė, ją pasveikino Lietuvos armėnų sąjunga. Kaipgi kitaip? Tuo tarpu Azerbaidžano pasiuntinys Lietuvoje įteikė mūsų Užsienio reikalų ministerijai protesto notą: toks armėnų separatistų palaikymas gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams. Jam pritarė Turkijos pasiuntinys: Kalnų Karabachas yra okupuota Azerbaidžano teritorija. Vadinamoji Kalnų Karabacho respublika ir jos parlamentas neturi jokio tarptautinio pripažinimo. Lietuvos pasiuntinį Azerbaidžane iškvietė pasiaiškinti į šios šalies užsienio reikalų ministeriją…

Ir vis dėlto šios parlamentinės grupės vadovė Dalia Kuodytė, viešėdama Armėnijoje, leidosi nuvežama į armėnų okupuotame krašte įkurtą apsišaukėlę Kalnų karabacho respubliką (KKR), ten aiškino apie Lietuvos ir KKR ryšių plėtrą (2014, rugpjūčio 29 – rugsėjo 4).

„Lietuvos ryte“ išspausdintame pokalbyje (2015, rugpjūčio 4) su Armėnijos pasiuntiniu Lietuvoje Ara Aivazianu žurnalistė pirmoji prabyla apie Kalnų Karabachą: Dažnai žmonės turi įvairių baimių, ar saugu turistams vykti į Armėniją ir Kalnų Karabachą? Iš žuralistės klausimo galima pamanyti Armėniją ir Karabachą esant viena, ir pasiuntinys ją pataiso: Kalnų Karabachas yra atskira, tiesa, nepripažinta šalis, kurioje veikia vietinė vyriausybė ir prezidentas bei parlamentas. Istoriškai tai regionas, kuriame didžiąją gyventojų dalį sudaro armėnai. Ir čia pat priduria, ko neturėtų sakyti, jeigu Karabachas – atskira šalis: Rekomenduoju aplankyti šią vietą (…).

Tas ir yra, kad armėnai sutinka KKR esant nepripažinta respublika, įnirtingai įrodinėja, kad tai – atskira, nepriklausoma valstybė. Suprask: Armėnija ir KKR yra atskiros valstybės ir KKR nuo savo įkūrimo vykdo savarakišką politinę, socialinę ir fiansinę veiklą. Dar prieš daugelį metų (1994, rugsėjo 28) Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas iš Jungtinių Tautų tribūnos tikino: Armėnija neturi Azerbaidžanui jokių teritorinių pretenzijų, o į ten beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių ir armėnų konfliktą įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai.

Armėnija iki šiol elgiasi taip, tarsi nė nebūtų Jungtinių Tautų generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25), reikalaujančios nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų, ir kitų ją įpareigojančių dokumentų.

Pasiskelbusios nepriklausoma KKR nei viena valstybė ir tarptautinė organizacija nepripažįsta kaip valstybės.

O gal dabar, nutekėjus nemažai vandens, jau kaip nors kitaip manoma? Ne. Gintaras Visockas primena, jog 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja.

Sunku patikėti, bet Lietuvoje, rodos, vienintelis Slaptai.lt supažindino su EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Šeši Azerbaidžano piliečiai, pabėgėliai iš armėnų ginkluotųjų pajėgų okupuoto Lačino rajono, ieškinį padavė dar 2005 metais.

EŽTT teismo sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabacho autonominę sritį prie Armėijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azeraidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas; anot teismo, esama įrodymų, jog Armėnijos ir KKR ginkluotosios pajėgos buvo integruotos.

Teismas priėjo išvados, kad separatistinis KKR režimas politiškai, finansiškai ir kitaip yra priklausomas nuo Armėnijos: šios nepripažintos respublikos administracija gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Armėnija veiksmingai kontroliuoja Kalnų Karabachą, Lačino rajoną ir kitas okupuotas teritorijas.

EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai.

EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus.

Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Knygos autorius rašo, kad žengdami bent mažytį žingsnelį į šiuo metu Armėnijos okupuotą Kalnų Karabachą, mes tarsi pripažįstame šio krašto okupaciją ir rodome, jog vadovaujamės dvigubais standartais: Estijos, Latvijos, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos teritorinis vientisumas mums – šventas reikalas. O į Azerbaidžano teritorinį vientisumą – nusispjauti? Jeigu mes patys ne visuomet gerbiame kitų valstybių teritorinį vientisumą, tai kodėl kiti turi gerbti mūsų sienų neliečiamumą?

Azerbaidžaniečių skausmas turėtų būti suprantamas ypač mums, per pastaruosius šimtmečius praradusiems daug savo žemių, – rašo „Juodojo Sodo tragedijos“ autorius ir kviečia: – Ne vienas sienų neliečiamumo principą gerbiantis lietuvis neturėtų dabar kelti kojos į armėnų valdomą Kalnų Karabachą. Tai tas pats, kas bičiuliautis su nuo Moldovos jėga atplėštos Padniestrės ar iš Ukrainos atimto Krymo režimais, palaikomais Rusijos kariuomenės durtuvų.

Informacijos šaltinis – Alkas.lt portalas.

2016.10.04; 08:42

Lietuviai – drąsi tauta. Nebijome kritikuoti nei pačių didžiausių, nei pačių agresyviausių valstybių. Vieni iš mūsų kritikuoja Rusiją, kiti peikia JAV, treti priekaištauja Europos Sąjungai. Jeigu reikia, lietuviai išbars net Kiniją… Įspūdis toks, kad Lietuva elgiasi kaip tikrai laisva šalis.

Draudžiama tema

Ir vis dėlto pasaulio žemėlapyje esama valstybės, kuri mums – tabu. Vengiame ją kritikuoti. Nenorime jos kritikuoti. Apie ją – arba gerai, arba nieko. Jeigu ir piktinamės, tai atsargiai, švelniai, girdi, ji „kitaip negalinti“, mat gyvena šalia pikto, neva ją bet kada užpulti galinčio kaimyno.

Continue reading „Kada liausimės pataikavę Armėnijai”

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška – turkiška tema.

Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Continue reading „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais”