Kada liausimės pataikavę Armėnijai


Print

Lietuviai – drąsi tauta. Nebijome kritikuoti nei pačių didžiausių, nei pačių agresyviausių valstybių. Vieni iš mūsų kritikuoja Rusiją, kiti peikia JAV, treti priekaištauja Europos Sąjungai. Jeigu reikia, lietuviai išbars net Kiniją… Įspūdis toks, kad Lietuva elgiasi kaip tikrai laisva šalis.

Draudžiama tema

Ir vis dėlto pasaulio žemėlapyje esama valstybės, kuri mums – tabu. Vengiame ją kritikuoti. Nenorime jos kritikuoti. Apie ją – arba gerai, arba nieko. Jeigu ir piktinamės, tai atsargiai, švelniai, girdi, ji „kitaip negalinti“, mat gyvena šalia pikto, neva ją bet kada užpulti galinčio kaimyno.

Tai – Armėnija. Sudėtingais Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykiais domiuosi ne vienerius metus, atidžiai seku, ką lietuviškos televizijos ir lietuviški laikraščiai skelbia apie šias dvi valstybes. Prisipažinsiu: nuoširdžiai nesuprantu, kodėl senų seniausiai Rusijos marionete tapusios Armėnijos veiksmai nekelia pasipiktinimo net tada, kai akivaizdžiai matome, jog Kalnų Karabachas iš Azerbaidžano atplėštas neteisėtai. O draugystės su Europa nuoširdžiai siekiantis, tarptautinius humanitarinius forumus, dainų konkursus bei Europos sporto žaidynes rengiantis Azerbaidžanas dažniausiai mūsų įvardinamas kaip įtartinas.  

Visų Armėniją nepelnytai liaupsinančių ir Azerbaidžaną nepagrįstai kritikuojančių faktų šiandien paminėti nepajėgsiu. Jų susikaupė tiek, kad sutilptų į storoką knygą. Dabar pateiksiu tik keletą labiausiai į akis krentančių faktų.

Azerbaidžaniečių pabėgėliai

Šiandien visai Europos Sąjungai aktuali pabėgėlių iš Sirijos, Irako ir Afganistano tema. Briuselio biurokratai, įskaitant ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, nebežino, ko griebtis. O juk atsakymas – labai paprastas. Mokykimės iš Azerbaidžano. Žinoma, iš Sirijos ar Irako į Vokietiją bėgančiųjų padėties negalima aklai lyginti su pas saviškius 1988 – 1994 metais iš Kalnų Karabacho bėgusiais azerbaidžaniečiais. Viena situacija, kai pabėgėlis atsiduria tarp savų, ir visai kas kita, kai pabėgėliui tenka gyventi svetimoje žemėje.

Ir vis dėlto azerbaidžanietiška patirtis – vertinga. Rusijos ginkluotųjų pajėgų remiami armėnų smogikai iš gimtųjų namų išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių. Vos aštuonetą milijonų gyventojų turinčiam Azerbaidžanui ši našta buvo nepakeliama. Juolab kad karo su Armėnija, o iš tiesų – su Rusijos Federacija, laikais Azerbaidžanas buvo neturtinga šalis.

Tačiau azerbaidžaniečiai elgėsi vyriškai – niekam nesiskundė, iš nieko pagalbos nesitikėjo. Su iškilusiais sunkumais patys susitvarkė. Ne tik rūpinosi saviškiais, bet taip pat priglaudė dešimtis tūkstančių pabėgėlių iš Čečėnijos ir Uzbekistano. O gal jau pamiršome apie neramumus Ferganos slėnyje bei Rusijos užpultą Grozną?

Šiandien Italijos, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos politikams oficialusis Baku galėtų pateikti puikių patarimų. Tačiau azerbaidžaniečių pabėgėlių tema Europai – nemaloni. Tektų pabrėžti, jog Kalnų Karabachas ir gretimi septyni rajonai, iš viso – 20 proc. žemių, atimti iš Azerbaidžano ne tik neteisėtai, bet ir naudojant į genocidą bei tarptautinius karo nusikaltimus panašias karines operacijas (pavyzdžiui, Hodžaly genocidas, kai per naktį buvo išžudyti šimtai azerbaidžaniečių moterų, vaikų ir senolių). Taip pat tektų pripažinti, jog dėl Armėnijos – Azerbaidžano priešpriešos pirmiausiai kalta … Armėnija, nenorinti pažaboti savųjų teroristų, svajojančių apie Didžiosios Armėnijos nuo jūros iki jūros sukūrimą azerbaidžaniečių, turkų ir gruzinų žemėse. Taip pat paaiškėtų, jog per pastaruosius du dešimtmečius ES nieko konkretaus, apčiuopiamo nenuveikė, padėdama Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas jam akivaizdžiai priklauso remiantis tarptautinėmis sutartimis bei konvencijomis.

Žmogaus teisės

Kita subtili tema – „žmogaus teisės“. Akis bado europarlamentaro Petro Auštrevičiaus pozicija. Šių metų birželio 5 dieną leidinyje 15min.lt jis paskelbė straipsnį „Apie „švarų žaidimą“ ten, kur mindomos žmogaus teisės“. Lietuvos politikas tvirtino, jog Europos žaidynės Azerbaidžane negalimos, nes šioje šalyje nepaisoma žmogaus teisių.

Sutinku, Azerbaidžane negali būti idealios tvarkos, nes idealios tvarkos nėra net pačioje demokratiškiausioje Europos Sąjungos valstybėje. Idealios tvarkos nėra ir Lietuvoje. Tačiau kodėl Europa iškart puola skambinti pavojaus varpais, vos tik oficialusis Baku kam nors iš saviškių iškelia baudžiamąją bylą? Azerbaidžane nėra nė vieno svetimo agento, kuris būtų prisidengęs kilniais tikslais? Azerbaidžane nėra nė vieno svetimųjų agento, kuris siektų azerbaidžaniečius sukiršinti tarpusavyje arba Azerbaidžane gyvenančias tautines bendrijas nuteikti prieš valstybę? Nejaugi tarp Azerbaidžane veikiančių maždaug trijų tūkstančių oficialiai registruotų nevyriausybinių organizacijų nėra tokių, kurioms nesvarbu, ką ir už ką kritikuoti, kurioms svarbiausia – prisigrobti kuo daugiau finansinės paramos iš pačių įvairiausių šaltinių?

Štai Lietuvos saugumo tarnybos atlieka kratas mūsų mokyklose, ieškodamos neleistinų ryšių su agresyviąja Rusija, lietuviškasis VSD domisi internete antiamerikietiškus pareiškimus kryptingai rašančiais žmonėmis, lietuviškoji Temidė atidžiai stebi antivakarietiškus mitingus dirbtinai organizuojančius „žmogaus teisių mylėtojus“. Tačiau juk nė vienas įžvalgus pasaulio politikas nekaltina Lietuvos, esą ji „mindo žmogaus teises“.

Tuo tarpu Azerbaidžanui taikomi visai kitokie reikalavimai. Pabandykime sudėlioti priešingą situaciją: tai Azerbaidžano specialiosios tarnybos atliko kratas mokyklose, kur mokosi ne tik azerbaidžaniečių, bet ir lezginų, talyšų, kurdų vaikai. Tikriausiai lengva įsivaizduoti, kokia pasipiktinimo banga kiltų Briuselyje ir Strasbūre…

Tad kartais neįmanoma suvokti, ko mes, europiečiai, norime iš Azerbaidžano. Raginame išguiti korupciją? Bet kai oficialusis Baku iš ministro pareigų išmeta valdininką, įtariamą neteisėtomis finansinėmis operacijomis, Europa čia pat įžvelgia nukrypimą nuo demokratijos normų. Keletą metų iš eilės Europa priekaištavo šiai valstybei, kad tokio žmogaus nevalia laikyti ministro poste. Kritikuodama Azerbaidžano valdžią Europa rėmėsi azerbaidžanietiškos opozicijos surinktais duomenimis. Bet kai Azerbaidžano teisėsauga tam pareigūnui iškėlė baudžiamąją bylą, Europa netrukus suėmimą įvardino „antidemokratišku elgesiu“.

Ir tokių kuriozinių situacijų – ne viena.

Europietiški tendencingumai

Tačiau keisčiausia, kad europarlamentaras P.Auštrevičius, kalbėdamas apie padėtį Užkaukazės regione, linkęs matyti tik Azerbaidžano nuodėmes. Prisiminkime tą žurnalistės Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“ (LRT televizija), kurioje su kitais politikais P.Auštrevičius vasaros pabaigoje diskutavo dėl ES plėtros į Rytus perspektyvas. Mano supratimu, ponas P.Auštrevičius buvo linkęs bet kokia kaina į Europą tempti Rusijos karines bazes įsileidusią, Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano su rusų kariškių pagalba atplėšusią Armėniją. O Azerbaidžaną, kuris iš savo kaimynių nėra atėmęs nė pėdos žemės ir su visais kaimynais siekia draugiškai gyventi, savo humanitariniais bei sportiniais renginiais nuoširdžiai, nesavanaudiškai trokšta sudominti Europą, – peikė kaip neva antidemokratišką valstybę.

Tad leiskite paklausti: kada gi idealia demokratine valstybe tapo Armėnija? Tarptautines sporto žaidynes, tarptautinius humanitarinius forumus organizuojantis, rusų karinių bazių neturintis Azerbaidžanas – blogesnis už kaimynus su rusų ginkluotosiomis pajėgmis puldinėjančią Armėniją? Kam gi neaišku, kad be Rusijos kariuomenės pagalbos Armėnija nebūtų pajėgusi užgrobti Kalnų Karabacho? Kam gi nežinoma, kad armėnai į turkiškas, azerbaidžanietiškas ir gruziniškas žemes carinės Rusijos buvo perkeliami dirbtinai, sąmoningai? Kremliui rūpėjo šiame musulmoniškame regione turėti savąjį Trojos arklį. Panašų į tuos Trojos arklius, kurie buvo kuriami Baltijos valstybėse, Moldovoje, Ukrainoje. Tvirtinantiems, jog Kalnų Karabachas  – armėniška teritorija, būtų galima priminti, jog 20-ojo amžiaus pradžioje net šiandieninės Armėnijos sostinė Jerevanas buvo beveik vien azerbaidžanietiškas miestas.

Apie Jerevano musulmonišką – azerbaidžanietišką kilmę byloja kad ir senosios graviūros ir paveikslai. Atkreipkime dėmesį į žymaus rusų dailininko batalisto Franco Rubo paveikslą „Erivano atidavimas 1827 metų spalio 1“. Šio dailininko 1893 metais tapytoje drobėje įamžintas vaizdas, kaip anuomet atrodė Erivano miestas – tvirtovė. Paveikslas byloja, jog Erivanas, vėliau armėnų pavadintas Jerevanu, 1893-aisiais buvo musulmoniškas. Tolumoje – vien musulmoniškų maldos namų kupolai. Nejaugi kaltinsime dailininką melavus? Menininkas tapė tai, ką matė.

Toji drobė – puikus įrodymas, jog šiandieninės Armėnijos sostinė Jerevanas prieš du šimtmečius buvo musulmoniška. Musulmoniškos architektūros statiniai, įskaitant ir tvirtovę, išliko iki pat XX amžiaus ketvirtojo – penktojo dešimtmečių.

Armėnų pabėgėlio pasakojimas

Tad nuoširdžiai nesuprantu, ko siekia europarlamentaras P.Auštrevičius, kritikuodamas Azerbaidžaną ir nekritikuodamas Armėnijos? Paprašiau interviu. Kol kas – mirtina tyla.

O juk klausimų susikaupė dešimtys. Pavyzdžiui, norėtųsi paklausti, ką Armėnijos simpatikai tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES valstybėse mano apie neseniai į Azerbaidžaną pabėgusio ir politinio prieglobsčio Azerbaidžane paprašiusio armėno Vano Martiposiano pareiškimus. Šis į Baku iš Armėnijos rugsėjo mėnesį pasitraukęs armėnas viešai kritikuoja „kruviną Armėnijos prezidento Sargsiano režimą“, oficialųjų Jerevaną kaltina „milžiniška korupcija“.

Duodamas viešą interviu bėglys iš Armėnijos informavo, kaip Armėnijoje buvo sumušta jo žmona ir jis pats vien už tai, kad drįso kritikuoti Armėnijos vadovybę. Beje, žmona neteko kūdikio. Be kita ko, jie buvo sumušti net ne gatvėje, o savo namuose. Kada demokratijos padėtimi Azerbaidžane nuolat besidomintys žmogaus teisių gynėjai pasidomės, kas gi iš tiesų dedasi Armėnijoje?

Įtariu, kad niekada. Į Azerbaidžaną pasitraukusio V.Martiposiano pasakojimus greičiausiai stengsis kuo greičiau pamiršti, kaip pamiršo ir Armėnijos nelaisvėje kalinčių azerbaidžaniečių kančias. Omenyje turiu net ne azerbaidžaniečių karius (tokių – irgi esama), o jaunuolį, vos keturiolikos metų azerbaidžanietį, kurį armėnų generolas keletą metų laikė savo namuose kaip vergą, ir tuos azerbaidžaniečių vyrus, kurie praėjusiais metais patraukė į armėnų okupuotas žemes aplankyti artimųjų kapų.

Beje, politinį prieglobstį Azerbaidžane gavęs armėnas V.Martiposianas mano, jog jei Azerbaidžanas atidarytų sienas, į Azerbaidžaną iš Armėnijos plūstelėtų dešimtys tūkstančių armėnų, mat Armėnijoje gyventi jau – nebeįmanoma. Ten skurdas, diktatūra, kyšiai ir jokių perspektyvų. Pabėgusiojo manymu, Azerbaidžane tikrai daugiau laisvių, tvarkos ir padorumo. Jo žiniomis, iš Baku surengtų Europos žaidynių sugrįžę armėnų sportininkai buvo verčiami apie azerbaidžaniečius rašyti paskvilius.

Jei Armėnijoje būtų bent šiek tiek demokratijos, tai paaiškėtų ir dar viena Armėnijos lobistams Europoje neparanki tiesa – esama armėnų, kurie norėtų gyventi būtent Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache.

Todėl ir klausiu – kada liausimės pataikavę Armėnijai?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.10.01; 13:47


Prisijunkite prie diskusijos