Nejaugi Vilnius tėra Maskvos priemiestis?


Print

Šiandien puiki proga prisiminti maždaug dvidešimties metų senumo istoriją, kurios liudininku tapau, dirbdamas žurnalistu tuometinėje generolo Džoharo Dudajevo valdomoje Čečėnijoje.

Taigi 1994-ųjų vasaros pabaigoje beveik nebeliko vilčių, jog Kremlius su nepriklausomybę paskelbusiu Groznu tęs derybas naudodamas taikias priemones. Tačiau ilgėliau pagyvenus nepriklausomybės idėjomis susižavėjusioje Čečėnijos sostinėje buvo akivaizdu, jog rusiškų ultimatumų čečėnai neišsigąs, ir jeigu nebus kitos išeities, tikrai ginsis. Ginsis atkakliai, narsiai, pasiaukojančiai.

Tuomet Grozne tvyrojusios nuotaikos buvo ypatingos: visi suprato, jog karas – neišvengiamas. Bet karo niekas nebijojo. Atrodė, kad čečėnus labiausiai kamavo neapibrėžtumas: karas ar taika? Jie lyg ir nebijojo pačio blogiausio varianto. Juos  labiausiai vargino tebesitęsianti nežinomybė, kaip pakryps tai nutrūkstančios, tai vėl atnaujinamos Kremliaus – Grozno derybos.

Beje, sulyg kiekvieną dieną augančia įtampa į Grozną plūdo vis daugiau žurnalistų. Ypač iš Maskvos. Jei 1994-ųjų vasarą tuometinio "Čečenpreso" kambariai, kur visuomet galėdavome sužinoti oficialiąją valdžios poziciją, būdavo  apytuščiai, tai tų pačių metų rudenį ten jau susirinkdavo dešimtys žurnalistų. Daugiausiai – iš Maskvos. Tiesiog nebebūdavo kur kojos įkišti. O apie galimybę patogiai įsitaisyti prie rašomojo stalo niekas net nesvajojo.

Ir štai vieną rytą į "Čečenpreso" būstinę atėję šios institucijos vadovai pareiškė daugiau nebeteiksią jokios informacijos. Kodėl nutarta taip drastiškai pasielgti? Paaiškinimas buvo mažumėlę netikėtas: Čečėnijos vadovybei nusibodo vadinamieji "katės ir pelės žaidimai". Ji linkusi daiktus vadinti tikraisiais vardais. O tai reiškia, jog oficialusis Groznas puikiai supranta: daugelis atvykusių žurnalistų sukauptas žinias teikia ne redakcijoms, o Rusijos slaptosioms tarnyboms. Be to, kai kurie jaunuoliai ir merginos niekad nėra buvę nei žurnalistais, nei korespondentais. Spaudos atstovo pažymėjimai tėra tik priemonė paslėpti savo tikrąją darbovietę – Kremliaus slaptąsias tarnybas, įskaitant ir politines, ir karines žvalgybas.

Įdomiausia, kad niekas iš į kambarį sugužėjusių žurnalistų nepuolė kritikuoti čečėniško parėdymo. Berods, tik vienas JAV ar Didžiosios Britanijos žurnalistas pabandė garsiai stebėtis tokiu pareiškimu. Ir čia pat sulaukė paaiškinimo: esi akredituotas Maskvoje, todėl priverstas pataikauti Maskvos pozicijai, jei nešoksi pagal Maskvos dūdelę, akreditacija bus atimta…

Tas Maskvoje akredituotas amerikiečių ar britų žurnalistas dar bandė ginčytis, esą toks čečėniškas požiūris primityvus, todėl juo negalima vadovautis. Bet ir vėl sulaukė antausio: čečėniška kontržvalgyba žino, kad Grozne tamsta sėdi jau keletą mėnesių, o leidinyje, kurį neva atstovauji, nepaskelbei nė vienos publikacijos čečėniška tematika, tad neaišku, ką gi čia veiki…

Tikriausiai nereikia priminti, kad bent jau tuo metu čečėnai buvo ypatingai palankūs lietuviams. Kiekvieną atvykusį iš Lietuvos, Latvijos ar Estijos laikė savo draugu, bičiuliu, bendraminčiu. Čečėnišką palankumą patirti teko ir šių eilučių autoriui. Patarimas atsargiai bendrauti su į Grozną pradėjusiais plūsti žurnalistais buvo vertingas. 

Beje, tais 1994-aisiais metais net mintis į galvą nešovė, jog panaši padėtis kada nors gali susiklostyti ir Vilniuje. Pavyzdžiui, 2013-aisiais, Lietuvoje viešint Rusijos opozicionierių delegacijai. Skirtumas tik toks: Čečėnija nėra nei NATO, nei Europos Sąjungos narė, ir greičiausiai niekad nepriklausys šioms valstybių bendruomenėms. O Lietuva oficialiai ir jau senokai priklauso tiek NATO, tiek ES šeimai. Ir vis tiek, skirtingai nei Čečėnija, negali apsisaugoti nuo žurnalistais prisidengiančių rusų šnipų? Ir vis tiek nepajėgi garantuoti Kremliaus politiką kritikuojančių svečių ramybės?

Toji informacija, kurią pateikė TV3 laida „Savaitės komentarai" ir portalas delfi.lt, – iškalbinga. Taigi Vilniuje viešėjusi Rusijos opozicijos delegacija tvirtina, jog "Lietuvoje pilna rusų šnipų".

Belieka priminti, jog Rusijos opozicijos atstovai Lietuvos sostinėje viešėjo šių metų gegužės pirmosiomis dienomis. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute gegužės 2-ąją buvo surengtas prasmingas pokalbis su Rusijos opozicijos atstovais Borisu Nemcovu, Vladimiru Ryžkovu, Ilja Ponomariovu, Leonidu Gozmanu bei Vladimiru Milovu.

Kokią žinią mums pateikė Rusijos opozicionieriai? Autokratinis režimas Rusijoje vis labiau siautėja, įžūlėja. Manoma, kad Vladimiro Putino režimas gražiuoju nepasitrauks. Suprask, V.Putinas nesiruošia užleisti įtakos niekam kitam. Todėl svečiai iš Rusijos neatmetė galimybės, jog valdžios pasikeitimai Rusijoje vis tiek kada nors įvyks, bet jie vargu ar bus taikūs, ramūs, be aukų ir kraujo praliejimo. Taigi svečiai iš Rusijos nenustebtų, jei šios epochos pabaiga taptų skausminga ir tuos skausmingus padarinius patirtų ne tik Rusijos žmonės, bet ir daugelis Rusijos kaimynių.

Deja, Vakarai nežino, kaip bendrauti su V.Putino valdoma Rusija, kaip daryti jai teigiamą įtaką, todėl bejėgiškai trypčioja vietoje ir skelbia beprasmius pareiškimus apie padorumo, demokratijos ir laisvosios spaudos būtinumą. Atvirai kalbant, Vakarai pasimetę, susidūrę su V.Putino išradingumu intrigoms, politiniams spaudimams ir klastoms.

Tiesa, kai kurie oratoriai ramino Lietuvą, esą Rusijoje nėra rimtų ketinimų Baltijos šalis jėga susigrąžinti į imperiją. Ukraina, Baltarusija, Armėnija, kai kurios Azijos šalys, priklausiusios imperijai – kas kita, o Lietuva, Latvija ir Estija neva ištrūko galutinai. Tačiau į klausimą, o gal Rusija ir nenori jėga susigrąžinti Baltijos valstybių, nes jas į savo įtakos sferų zoną susigrąžino ekonominėmis priemonėmis, – nesulaukta aiškaus, konkretaus paaiškinimo.

Įdomus buvo Rusijos ir Baltarusijos prezidentų palyginimas. V.Putinas mano esąs vyresysis Aleksandro Lukašenkos brolis. O juk iš tiesų jis esąs tik jaunesnysis A.Lukašenkos mokinys. Mat A.Lukašenka kur kas gudresnis: labai sumaniai ir užtektinai ilgai ekonomiškai  "melžia" Rusiją, ją išnaudoja.

Svečiams iš Rusijos buvo pateiktas klausimas, kodėl Rusijoje vis dar toks populiarus Stalinas? Paaiškinimas – netikėtas. Stalino gerbėjai maždaug taip svarsto: Stalinas žudė, bet jis bent jau nevogė. O dabartiniai valdovai ir žudo, ir vagia. Taigi daugelis rusų ilgisi tokio "Stalino", kuris nežudytų, bet ir neleistų pavaldiniams taip masiškai vogti, kaip vagiama šiandien. Žodžiu, jei norima, kad žmonės suvoktų demokratijos privalumus, reikia užtektinai ilgo laikotarpio.

Laisvos žiniasklaidos Rusijoje beveik nebeliko. Nepriklausomi leidiniai ir televizijos išnaikinti. Milžiniškų dotacijų ir reklaminių užsakymų sulaukia tik tie leidiniai, kurie sutiko liaupsinti V.Putiną. Beje, premjerą Dmitrijų Medvedevą kritikuoti leidžiama tiek, kiek geidžia širdis. Net ir "marionete", ir "pridurku" leidžiama pavadinti. O V.Putino kritikuoti nepatartina, jei norima sočiai ir gražiai gyventi.

Tuo tarpu opozicinė žiniasklaida Rusijoje itin neįtakinga. Svarbiausia, kad ji nepasiekia žmonių, kuriems būtų labiausiai reikalinga.

Rusijos opozicionierių teigimu, koncernas "Gazpromas" –  asmeninis V.Putino projektas. Bet jis akivaizdžiai netenka tarptautinio politinio ir ekonominio svorio. Gražiausios jo dienos – jau praeityje. Taigi netrukus  "Europa išsivers ir be Rusijos dujų, ne už kalnų laikai, kai Amerikos laivai su skalūninėmis dujomis atplauks prie Europos krantų".

Beje, Rusijos opozicionieriai tvirtino, jog vienintelė išeitis – ne nuolaidžiauti, o spausti Rusiją, priverčiant ją laikytis bent jau elementariausių demokratinių nuostatų.

Štai kokią poziciją dėstė Vilniuje viešėję Rusijos opozicionieriai. Tikrai neatmestina galimybė, jog mūsų svečius Vilniuje prižiūrėjo ir atstovai iš Rusijos žvalgybų. Todėl neturėtų nieko stebinti ir TV 3 laidos "Savaitės komentarai" bei portalo delfi.lt pranešimai, esą "Lietuvos politikų ir politologų pakviesti į Vilniuje vykusią tarptautinę konferenciją rusų opozicionieriai teigė nuolat šalia jautę Rusijos saugumiečių kvėpavimą".

Šios nuomonės laikėsi ir vienas iš tarptautinės konferencijos organizatorių ponas Audronius Ažubalis. Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras parlamentaras A.Ažubalis portalui delfi.lt tvirtino, jog svečiai iš Rusijos "visą buvimą Lietuvoje jautė vadinamąją globą, kuri kartais peraugdavo į, sakyčiau, primygtinį artimą sekimą ar stebėjimą, spaudimą".

O Rusijos svečias politikas V.Ryžovas kalbėjo net dar aštriau. "Rusijoje pripratome, kad mus nuolat seka ir mes jau išmokome juos atskirti pagal tai, kaip jie seka, kaip slepiasi nuo fotografavimo. Tačiau mus šokiravo, kad tai, ką mes kasdien matome Maskvoje, laisvai vyksta Lietuvos sostinėje Vilniuje. Buvo toks jausmas, kad tai Maskvos priemiestis“, – TV 3 televizijos laidai „Savaitės komentarai“ ir portalui delfi.lt pasakojo V.Ryžkovas.

Beje, visus užsienio žurnalistus, pareiškusius oficialų norą dirbti Lietuvos valdžios institucijose, pavyzdžiui, Prezidentūroje ar Seime, turėtų tikrinti Lietuvos "džeimsai bondai". Tačiau iš oficialios Vilniaus reakcijos į Rusijos svečių nurodytą bėdą galima susidaryti nuomonę, jog analizavimo ir tikrinimo pareigą mūsų "džeimsai bondai" atlieka visuomet, bet atlieka formaliai. Tik pamanyk, jie patys patikrint, ar akreditacijos prašantis žurnalistas nėra svetimųjų šalių specialiųjų tarnybų agentas, – negali. Neturi galimybių. O kas tada gali? Kas turi tokias galimybes?

Į šią problemą "pro pirštus" linkusi žvelgti ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija? Jokių rimtesnių, jokių atidesnių patikrinimų? Vadovaujamasi pasitikėjimo principu: jei užsienietis tvirtina esąs žurnalistas, jis tokiu ir laikomas?

Taigi ir vėl apie Lietuvoje nekliudomai veikiančius Rusijos bei Baltarusijos šnipus sužinome ne iš savų. Rusijos opozicionieriai įsitikinę, jog Rusijos FST atstovai mūsų šalyje veikia nepatirdami rimtesnių trukdžių, ir visiškai nekeista, kad nuoširdžiai stebisi tokiu lietuvišku "svetingumu".

O Lietuvos institucijos ir vėl pasirinko taktiką "tyla – gera byla". Galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos valdžios struktūroms tokia situacija, regis, nekelia didelių nepatogumų. Bet nejaugi mūsų valdžia linkusi priimti šias žaidimo taisykles kaip neišvengiamas?

Lietuvos valdžiai vertėtų padėkoti nebent už tai, jog Vilniuje viešėjusiems Rusijos opozicionieriams privataus kaltinimo tvarka nekeliamos baudžiamosios bylos dėl įžeidimų ir šmeižtų. Žinoma, taip tvirtindamas stipriai ironizuoju. Ir vis dėlto Lietuvos įstatymai taip sukalti, o mūsų teisėjai turi tokius "vidinius įsitikinimus", jog galimybių atsidurti kaltinamųjų suole dėl įžeidimų bei šmeižtų esama. Juk svečiai iš Rusijos neturi konkrečių įrodymų, kad juos įkyriai lydėję, filmavę bei fotografavę žurnalistai iš tiesų yra GRU ar FSB agentai.

Svečiai iš Rusijos tik mano, kad juos, keletą dienų viešint Vilniuje, sekė apie penkiolika Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. Šitaip teigdami jie vadovavosi ne konkrečiais dokumentais, faktais, o sveiku protu ir gyvenimiška patirtimi.

Bet Lietuvos teismams juk šito neužtenka. Atsidūrę Lietuvos teismuose mūsų svečiai labai lengvai būtų apkaltinti gandų platinimu ir dorų turistų ar žurnalistų šmeižimu.

Svečius iš Rusijos paprasta apkaltinti šmeižiant ir Lietuvos valstybines institucijas. Pavyzdžiui, Lietuvos VSD. Tik pamanyk, lietuviškieji "džeimsai bondai", priklausantys vienam iš stipriausių pasaulyje aljansui – NATO, Vilniaus centre nepajėgia sutramdyti įžūliai besielgiančių kelių rusų šnipų?! Kur įrodymai, patvirtinantys, jog FSB vadovybė tomis dienomis tikrai buvo komandiravusi keletą ar keliolika savo darbuotojų į Vilnių sekti B.Nemcovą, V.Ryžkovą ar V.Milovą?

A, tokių dokumentų neturite? A, Rusijos FSB direktorius šitos versijos nepatvirtina? Vadinasi, mielieji, platinate gandus. Vadinasi, esate gandonešiai. Taigi, remiantis demokratiniais demokratinės Lietuvos įstatymais, nusipelnėte riebios baudžiamosios atsakomybės su milžiniška finansine bauda.

Laimė, taip neatsitiko. Tačiau Rusijos opozicionieriai turėtų įsisąmoninti, jog slaptųjų tarnybų veiklą analizuoti pavojinga ir Lietuvoje.

2013.06.06


Prisijunkite prie diskusijos