Mes vis dar nenorime žinoti tiesos. Toks mūsų elgesys – natūralus. Tikroji tiesa – bjauri, kraupi. Dabartinis JAV prezidentas – visai ne tas, kuo dedasi. Joe Bidenas (Džo Baidenas) – ne Ukrainos, o Rusijos sąjungininkas. Šiandien Baltuosiuose rūmuose sėdintis politikas – ne laisvojo, ne demokratinio, ne tarptautinę teisę gerbiančio pasaulio, bet būtent karo nusikaltėlio Vladimiro Putino šalininkas.
Jei manome, kad Rusijos prezidentą V. Putiną privalu teisti tarptautiniuose karo tribunoluose, tai J. Bideną taip pat turėtume grūsti už grotų – kaip karo nusikaltėlio sėbrą. V. Putinui atseikėtume pačią griežčiausią bausmę, kokia tik įmanoma, o J. Bidenui – kiek švelnesnę. Nes J. Bidenas – tik sąjungininkas. Ne jis užpuolė Ukrainą. Jis tik netrukdo Krermliaus banditams terioti Ukrainos. Pajėgtų agresorių sugriebti už rankos, bet – nestabdo.
Beje, verslininko Devono Arčerio duoti parodymai Kongrese prieš JAV prezidento sūnų Hunterį Baideną (Hanteris Baidenas) leidžia įtarti, jog šiandieninis Baltųjų rūmų šeimininkas – dar ir korumpuotas. Ne itin stambus sukčius, bet vis tik leidęs savo sūnui prekiauti politinėmis įtakomis tarptautinėse arenose prisidengiant jo kaip viceprezidento ar net prezidento vardu.
Ypač svarbu: J. Bideno šeimos korupcijos pėdsakai pastebėti ne tik Rumunijoje ar Kinijoje, bet ir Ukrainoje, Rusijoje. Ši žinia svarbi todėl, kad tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) prašė ukrainiečius atidžiai ištirti galimas korupcines Bidenų šeimos schemas Ukrainoje. Ukrainos vadovai nepanoro veltis į neva Amerikos vidaus karus tarp respublikonų ir demokratų. Bet tuo pačiu – įsivėlė.
Jei žvelgsime priekabiai, prašydamas nuodugniai ištirti J. Bideno sūnaus gudravimus Ukrainoje ponas D. Trumpas neprašė nieko nusikalstamo. Kas čia smerktino, jei kviečia ištirti galimus finansinius nusikaltimus. Tuometinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka neturėjo trukdyti teisėsaugai tirti minimas nusikalstamas veikas. Jei jau atvirai, jis pats, be D. Trumpo raginimų, privalėjo domėtis korupcija niekam nedarant jokių išimčių. Bet P. Porošenka, deja, pasirūpino, kad Ukrainos generalinis prokuroras, ėmęsis tirti H. Bideno veiklos, netektų savo posto. Firmos, su kurios vardu sietas H. Bideno vardas, vyriausiasis buhalteris nušautas Kijeve, o pats firmos vadovas pasitraukė į Kiprą, kur ypač stipri Rusijos žvalgybų įtaka.
Taigi tuometinis Ukrainos vadovas pasielgė … korumpuotai (kokią taktiką pasirinko šiandieninis Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis – kito straipsnio tema). P. Porošenka sąmoningai nesidomėjo J. Bideno sūnaus veikla Ukrainoje. P. Porošenka pasielgė ne tik amoraliai, bet dar ir pats, to nenorėdamas, įsivėlė į JAV politines vidaus kovas. Vaizdžiai tariant, D. Trumpą ir jo respublikonus pasiuntė velniop visas viltis siedamas tik su J. Bideno demokratais. Kokia ironija, vėliau pasirodė, kad J. Bideną labiau domina draugystė su V. Putinu, nei su Ukraina. Galima net įtarti, jog J. Bidenas pajuto Ukrainą esant jo Achilo kulnu, suprato, jog Ukraina – jo silpnoji pusė, ir dabar sąmoningai trokšta jos pralaimėjimo. Tegul V. Putino kariauna ją okupuoja, tuomet visi galimi korupcijos ryšiai tikrai prapuls skradžiai žemę.
Po šių žodžių oponentai mane greičiausiai mintyse draskys į skutelius. Jų akimis žvelgiant, Ukraina šiandien gyva tik asmeninio J. Bideno rūpesčio dėka.
Prisipažinsiu, šių eilučių autorius taip pat ilgokai priešiškai žvelgė į JAV prezidentą respublikoną D. Trumpą. Tiesa, slaptojo agento liudijimai, esą kartą Maskvoje viešėjęs verslininkas D. Trumpas pasikvietė į viešbutį prostitučių ir … Rusijos slaptųjų tarnybų buvo supainiotas nematomais kompromitavimo pančiais, – įdomūs. Bet jie – banaloki, primityvoki. Šiandien akivaizdu, kad jie – laužti iš piršto. JAV teisėsauga ilgainiui juos atmetė kaip nepagrįstus išsigalvojimus. Be to, atkreipkite dėmesį, kas gi tikrieji subliuškusio tyrimo užsakovai? Ogi Amerikos demokratai.
Pareiškimai, jog D. Trumpas, antrą sykį nepatekęs į Baltuosius rūmus, kurstė amerikiečius maištauti, kelti riaušes, – taip pat pritempti už ausų. Jei Amerika – laisva šalis, kiekvienas JAV pilietis, įskaitant ir eksprezidentą, turi teisę reikšti nuomonę dėl rinkimų skaidrumo, turi teisę raginti tautiečius piktintis, protestuoti, mitinguoti. Tačiau tai nereiškia, kad jis atsakingas už protestų ir mitingų metu kilusius incidentus.
Galų gale kvaila kaltinti eksprezidentą, esą šis savo viloje neteisėtai laikė slaptų dokumentų. Remiantis JAV Konstitucija, prezidentas turįs teisę dokumentus paženklinti tiek žyma „Secret“, tiek šitą antspaudą – panaikinti.
Nūnai jau skelbiama, kad D. Trumpui inkriminuojama iš viso net penketas nusikaltimų. Ar tik senukas J. Bidenas ir jo komanda nepersistengė bandydami D. Trumpui prikergti visas pasaulio nuodėmes ir nusikaltimus? JAV istorijoje nėra atvejo, kad teisėsauga taip aršiai ir uoliai persekiotų buvusįjį prezidentą. Pastangos bet kokia kaina žlugdyti D. Trumpą neleidžiant jam antrą sykį balotiruotis į JAV prezidento postą primena Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos aršumą susidorojant su savais oponentais bei konkurentais (tai – Konstantino Borovojaus palyginimas). Skirtumas tik toks, kad Amerikoje oponentai nedingsta be žinios (vis dar nėra likviduojami), o štai Baltarusijoje – žudomi.
Stebėsitės, kodėl nebeprisimenu D. Trumpo ir V. Putino susitikimo Helsinkyje, kur JAV prezidentas kadaise dievagojosi mylįs ir gerbiąs Rusijos diktatorių? Taip, už tai D. Trumpą kritikavau vienoje iš savo ankstesnių publikacijų. D. Trumpo flirtas su Kremliaus diktatoriumi Suomijos sostinėje atrodė skandalingas, šokiruojantis.
Bet juk svarbu analizuoti ne vien pareiškimus. Lyginkime politikų žodžius ir konkrečius politikų žingsnius. O tiesa štai kokia: kol D. Trumpas prezidentavo, V. Putinas tupėjo tarsi pelytė po šluota. Nieko nepuldinėjo, niekam negrūmojo kumščiais. Nei Ukrainai, nei Gruzijai, nei Moldovai, nei Lenkijai (Gruzija užpulta ir Krymas okupuoti tuomet, kai JAV Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo demokratai Barakas Obama ir jo dešinioji ranka J. Bidenas). Akivaizdžiausias paradoksas: neva V. Putinas ir D. Trumpas – vandeniu neperliejami draugužiai, bet Kremliaus diktatorius puola Ukrainą būtent tada, kai į Baltuosius rūmus įžengia J. Bidenas! Turėtų būti atvirkščiai: jei V. Putinas ir J. Bidenas – tarsi šuo su kate, o su D. Trumpu – vos ne kraujo broliai, tai Kremliaus agresoriui veržtis į Ukrainą būtų buvę parankiau D. Trumpo prezidentavimo laikais!
Taip, D. Trumpas anuomet Helsinkyje su V. Putinu burkavo itin šlykščiai. Tačiau D. Trumpas neleido Kremliaus diktatoriui užsilipti ant sprando. D. Trumpas atšaukė tuometinio JAV prezidento Barako Obamos ir jo dešiniosios rankos J. Bideno draudimus tiekti Ukrainai kovos ginklus, pavyzdžiui, “Jawellin” ir “Stinger”. D. Trumpas sunaikino Sirijoje įsitvirtinusią kelių šimtų “Wagner” samdinių grupuotę. D. Trumpas uždarė Kremliui naudingą dujotiekį “Nord Stream 2”. D. Trumpas kritikavo tuometinę Vokietijos kanclerę Angelą Merkel už tai, kad ši gynybos reikmėms neskiria būtinų lėšų ir tokiu būdu silpnina visą NATO. Taigi D. Trumpas nesibaimino jokių V. Putino eskalacijų, įskaitant – žvanginimus atominėmis bombomis.
O kaip elgiasi J. Bidenas, tapęs JAV prezidentu? V. Putiną pavadina nusikaltėliu, tačiau valstybei, kurią atakuoja šis nusikaltėlis, neduoda jokių rimtų ginklų. Svarbu pabrėžti ne tik kokybės, bet ir kiekybės klausimus. Neduoda ukrainiečiams tiek rimtų ginklų, kiek reikėtų veiksmingai gynybai bei veiksmingam kotrpuolimui. Jau pavargau kartoti, kiek per šiuos pusantrų metų J. Bideno administracija kartojo – neduosime to, neduosime ano, neduosime trečio. Lengviau išvardinti, ko nedavė, nei tuos ginklus, kurie buvo nusiųsti. Net šiandien, kai karas jau tęsiasi daugiau nei pusantrų metų, J. Bidenas vis dar delsia Ukrainos kariams paaukoti užtektinai tankų (trisdešimt ar keturiasdešimt tankų – greičiau pasityčiojimas, nei rimta pagalba), vis nesiryžta atgabenti toliašaudžių pabūklų, kad ukrainiečiai galėtų bombarduoti karinius objektus Rusijos teritorijoje, nedovanoja modernių karo lėktuvų, be kurių neįmanomas rimtas kontrpuolimas. Toks skūpumas nepateisinamas, mat tiek toliašaudžių pabūklų, tiek kelis šimtus kilometrų lekiančių sviedinių, tiek tankų, tiek naikintuvų JAV turi užtektinai. Vaizdžiai tariant, padovanotų Ukrainai tūkstantį tankų, ir nė nepajustų nuostolių. Dabar gi siunčia trisdešimt šarvuotų mašinų ir dedasi labai dosnūs. Net ir garsusis Aleksejus Arestovičius, nuo pat karo pradžios mums pūtęs į akis miglą, jog Vašingtonas užvertė Ukrainą ginklais, todėl ukrainiečių kariai tuoj pradės rimtą kontrpuolimą, karts nuo karto, bet vis dar nenoriai, prasitaria, esą jis asmeniškai nebebijo D. Trumpo sugrįžimo valdžion. Bet vis dar nedrįsta pripažinti, jog per pusantrų metų J. Bidenas skyrė Ukrainai ginklų tik tiek, kad ukrainiečiai … nebūtų visiškai sužlugdyti
Ypač niekšiška JAV prezidento J. Bideno pozicija dėl Ukrainos oro gynybos reikalų. Regis, Ukrainos oro erdvės gynyba – šventas reikalas. Mat Rusijos kariškiai atakuoja ne tik karinius, bet ir civilius objektus visoje Ukrainoje. Žūsta vaikai, moterys, seneliai, gelbėtojai. Tačiau J. Bidenui nusispjaut į ukrainiečių civilių aukas. Ukrainos oro erdvė – vis dar neuždengta, vis dar skylėta. Tie keli “Patriot” tokiai šaliai kaip Ukraina – tai tik keli lietaus lašai dykumoje.
Beje, prisiminkime, kaip J. Bidenas pompastiškai šaukė, jog ekonominės sankcijos, kurias Rusijai taiko amerikiečiai, bus tokios veiksmingos, kad V. Putinas pasijus atsidūręs … pragare. O štai ekonomistas Andrėjus Ilarionovas paskaičiavo, jog nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios 2022-ųjų vasarį Rusijos ekonomika ženkliai sustiprėjo žvelgiant į BVP skaičiuojant doleriais. Pasiekė 21 proc. ribą. Ūgtelėjo net trejetą sykių.
O ir nuolatiniai J. Bideno pareiškimai, esą Vašingtonas užvertė Kijevą milijardinėmis paramomis, – neturi nieko bendro su tikrove. Nuo 2022-ųjų vasario mėnesio Ukrainai skirta ne 120-ies, ne 60-ies, ne 40-ies, o tik maždaug 19 milijardų dolerių parama išskirtinai karinėms reikmėms. Per mėnesį – maždaug du milijardai. Tokia skaudi realybė. Lyginant su tuo, kaip JAV rėmė Pietų Vietnamą, Pietų Korėją, Afganistaną, teberiame Izraelį – tai tik kapeikos, tik grašiai.
Dar prisiminkime, ką J. Bidenas tauzijo Vilniuje apie Ukrainos perspektyvas patekti į NATO (neva trūksta demokratiškumo). Dar pridėkime CŽV vadovo Wiljamso Biornso (William J. Burns) vizitus į Maskvą, jo derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Dar pridėkime J. Bideno komandos pareiškimus, jog Vašingtonas nesiekia Rusijos pralaimėjimo, netrokšta V. Putino žlugimo. Dar pridėkime J. Bideno administracijos atstovų teigimus, esą Kijevo ir Maskvos dvikovą būtina stabdyti derybomis be jokių įpareigojimų Kremliui išvesti visas savo kariaunas iš okupuotų Ukrainos žemių, – ir turėsime užtektinai liūdną vaizdelį.
Beje, dirsčiodami Vašingtono pusėn, kaip J. Bidenas neduoda karinės pagalbos ukrainiečių kariams, Ukrainą kapituliuoti jau ragina net NATO vadovai. Vienas iš paskutiniųjų akibrokštų – NATO atstovas leptelėjo, kad Ukraina turėtų paaukoti Rusijai žemes, kurias V. Putinas jau okupavo, ir tuomet įsivyraus taika bei ramybė. Tiesa, vėliau tas genseko J. Stoltenbergo sekretorius ukrainiečių atsiprašė. Tačiau atsiprašymas – neįtikinamas. To “taikos mylėtojo” lūpomis NATO generalinis sekretorius, matyt, tiria valstybių nuotaikas, kaip jos reaguos? Praleis negirdom ar piktinsis?
Mano supratimu, po tokio niekšiško pliurptelėjimo turėtų būti lauk išmestas ne tik minėtas “taikos mylėtojas”, bet ir po velnių tegul kulniuoja pats generalinis sekretorius J. Stoltenbergas. J. Stoltenbergas – silpnas NATO lyderis, nes V. Putinas užpuolė Ukrainą būtent jo, J. Stoltenbergo, vadovavimo laikais.
Tačiau tikroji atsakomybė už Rusijos siautėjimus vis tik krenta ant J. Bideno pečių. Jei šiandieninė JAV administracija būtų tinkamai parėmusi Ukrainos karius, šiandien padėtis būtų visai kitokia.
2023.08.18; 00:30
.svg){kind=link}
_-_Crimea_disputed.svg){kind=link}