Birželio 3 d. Vilniaus katedros aikštėje, nepaisydami karantino draudimų, susirinko didelė minia jaunų žmonių, protestuojančių prieš rasizmo apraiškas JAV ir visame pasaulyje, užsimojusių pagerbti brutaliai policininko uždusinto juodaodžio nusikaltėlio Georgo Floydo atminimą.
Čia dalyvavo ir kelios antrosios jaunystės politinės tetos, nepraleidusios progos pasinaudoti paauglių ir jaunuolių naivumu.
Ar sakote, kad nuodėmė būtų kvestionuoti ar šaržuoti tokį įvykį, kai neretai abejingumu bei apolitiškumu kaltinamas Lietuvos jaunimas dabar staiga pademonstravo neįtikėtinai monumentalų, besiliejantį per kraštus empatijos proveržį?
Norėčiau ir aš džiaugtis su kitais dėl jaunimo staigaus prabudimo, tačiau negaliu atsikratyti bjaurios nuojautos, kad aptariamu atveju visa jėga pasireiškė ne tiek pratrūkusi empatijos čiurkšlė, kiek turėjome progą dar kartą pamatyti ir įsitikinti, kad beždžioniavimo užkratas, naikinantis žmogaus valią, dvasią ir protą, dar spartesniais tempais nei koronavirusas, kuris kelią pavojų fizinei senjorų su didėjančių metų kraičiu sveikatai, jau yra mirtinai pajungęs mūsų jaunimo dvasines pajėgas.
Beždžioniavimas yra dvasinio susargdinimo virusas, dvasinis negalavimas ir pagaliau neįgalumas, dvasios sunykimas, kai išsižadant savo kūrybinio potencialo, nueinama mažiausio pasipriešinimo keliu, tikrus dalykus išmainant į klastotes ir surogatus.
Čia tinka pasakojimas apie Hansą, kuris taip mainikaudamas už tarnybą gautą arklio galvos dydžio aukso gabalą galop išmainė į niekam nereikalingą, t. y. visiškai atšipusį galąstuvą. Tačiau dar svarbiau bus pastebėti tai, jog toks tikrų dalykų išmainymas į surogatus nėra tik paprastas, doras, jaukus kvailumas, nepakaltinamas išsiblaškymas, neatsargumas. Iš tiesų, tai yra blogis labiausiai konceptualia to žodžio reikšme.
Gintaras Beresnevičius
Jeigu norite, blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, krikščioniškuoju požiūriu, blogis yra gėrio trūkumas, būties nepakankamumas. Taigi dažnai atsitinka ir taip, kad į būtį neužsandarintas substancionalumo rėmuose blogis prasisunkia, būtiškosios pamėklės pavidalą įgyja tik dėvėdamas gėrio kauką. Neatsitiktinai garsusis filosofas ir teologas Vladimiras Solovjovas tvirtina, kad šėtonas yra Dievo beždžionė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2014/05/07/news/rusija-kaip-dievo-bezdzione-4663347/.
Kaip ir kitus suaugusiojo mentaliteto žmones, mane labiausiai nuliūdino tai, kad Georgo Floido pagerbimo mintinguose jaunimas buvo mokomas atsiklaupti nežinia prieš ką.
Tokia per pasaulį nuvilnijusi atsiklaupimo akcija išties įgijo neįtikėtinai šiurpų, beveik demonišką beždžioniavimo pavidalą. Kaip visi matėme, reikalavimas atsiklaupti čia neturėjo jokios mirusiojo pagerbimo reikšmės, o buvo tik apgailėtinas žmogaus sugebėjimo savanoriškai atsisakyti savo orumo testavimas, nešvanki religinio nusižeminimo karikatūra!
Immanuelis Kantas Kristijono Gotlibo Milkaus Lietuvių-vokiečių ir Vokiečių-lietuvių žodyno „Draugo prieraše“ pastebi, kad lietuviai iš kitų tautų išsiskiria savo išdidumu, jie esą nesiklaupia net prieš savo vyresniuosius. Savo ruožtu naujausiųjų laikų Lietuvos poetas, vadinamas tautos dainiumi, lietuviško mentaliteto duotybėje pabandė įžvelgti stiprią nuolankumo dozę, tvirtindamas, kad lietuvį atsiklaupti išmokė katalikų Bažnyčia. Kaip atrodo, poetas yra neteisus net faktografiniu požiūriu, prisimenant tą aplinkybę, jog sovietmečiu katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo disidentinio judėjimo už tautos ir tikėjimo laisvę pagrindiniu šaukliu. Tačiau iš tiesų nieko nėra baisiau už tai, kai religinio kulto ir apeigų ceremonijos dalis pamėgdžiojimo būdu yra išnešama į politinio šou areną. Tai – velniškas nesusipratimas!
Nežinau Lietuvoje kito tokio universiteto dėstytojo, kurį studentai būtų taip gerbę ir besąlygiškai mylėję, kaip Gintaras Beresnevičius. Tačiau studentai nesirinko į mitingus, neprotestavo dėl to, kad jų mylimas dėstytojas buvo uždusintas policininkų, įkišusių jį į šunims vežioti pritaikytą policijos mašinos bagažinę.
Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinia, G. Beresnevičius nebuvo nei juodaodis, nei nusikaltėlis, o tik rašytojas, talentingas mokslininkas, studentų širdis užbūręs dėstytojas, geras žmogus, nuostabus bičiulis.
Kaip atrodo, mūsų tyruose tuomet nesigirdėjo nė vieno jauno žmogaus protesto balso tik dėl to, kad nebuvo patogaus masiniam pamėgdžiojimui pavyzdžio, o savarankiškos mintys labai retai veisiasi ne tik jauno, bet ir seno žmogaus galvose.
Nemoku angliškai keiktis, todėl apie G. B. žudikus policininkus lietuviška maniera pasakysiu taip: šūdvabaliai!
Nežinomi asmenys Kaliningrade apipylė dažais paminklą Immanueliui Kantui, stovintį skvere prie vieno iš Baltijos federalinio universiteto (BFU), pavadinto didžiojo vokiečių filosofo vardu, korpusų.
Kaip pranešė antradienį žurnalistams BFU atstovė Julija Škurkina, prie paminklo buvo primėtyta lapelių, kuriuose I. Kantas vadinamas priešu, o studentai raginami „išbraukti svetimą vardą iš savo dokumentų“.
„Nukentėjo pati I. Kanto figūra ir paminklo postamentas, kurie apipilti baltais ir rožiniais dažais. Dabar universiteto darbuotojai mėgina nuplauti dažus, grąžinti paminklui deramą išvaizdą“, – sakė J. Škurkina. Ji pabrėžė, kad „universitete šis incidentas apibūdinamas kaip vandalizmo aktas“.
Anot J. Škurkinos, šiuo metu aukštosios mokyklos saugumo tarnyba peržiūri vaizdo kamerų įrašus, kurie gali padėti atskleisti išpuolio aplinkybes. „Vėliau gali būti kreiptasi į policiją, kad pareigūnai surastų ir nubaustų vandalus“, – patikslino universiteto atstovė.
Atkurtas pagal išlikusį vokiečių skulptoriaus Christiano Danielio Raucho modelį, paminklas I. Kantui buvo atidengtas 1992 metais skvere priešais universiteto pastatą, šalia tos vietos, kur nuo 1884 metų stovėjo paminklo originalas.
Vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas gimė Kionigsberge (dabartiniame Kaliningrade), kur išgyveno visą savo gyvenimą ir buvo palaidotas prie katedros sienos.
Plačiai nuskambėjusios istorijos apie vis dažniau pasitaikančius nemotyvuoto vaikų paėmimo iš šeimų atvejus įaudrino žmones, sujudino visuomenę. Kalbama apie labai skaudžius įvykius, kai vaikai neretai išgalvotu pretekstu atplėšiami nuo tėvų, tačiau, iš kitos pusės, guodžia bent tai, kad žmonės jau pradeda priešintis brutaliam institucijų užpuolimui, stoja ginti vienas kitą.
Be jau detaliai aprašytų, spaudoje išviešintų pavyzdžių apie tarnybų savivaliavimą, iš lūpų lūpas keliauja tokie neįtikėtinai baisūs pasakojimai apie vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nekompetentingumą miestuose ir rajonuose, kad esame priversti griebtis už galvos. Tarkime, ne kiekvieną folklorinį pasakojimą būtų galima priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje prasidėjo kažkas panašaus į kolapsą, su pagreičiu riedant stačia nuokalne, jau mažai kam kelia abejonių. Savo ruožtu šiame straipsnelyje keliamas klausimas – ar tokia akis badanti nesėkmė vaikų teisių gynimo sferoje yra suaugusių žmonių kvailumo, peraugančio į institucinį kvailumą ir galop kretinizmą pasekmė, ar čia susiduriama su kažkokiais dar labiau giluminiais, ne visados iki galo įsisąmonintais neototalitarizmo atkūrimo mechanizmais?
Pradėsiu nuo to, jog garsusis Immanuelis Kantas žmogaus kvailumą pačia intensyviausia to žodžio reikšme apibrėžė vis dėlto ne kaip intelekto ar proto (tai I.Kanto filosofijoje yra atskiriami dalykai) nepriteklius, o būtent kaip sugebėjimo spręsti arba, dar kitaip tariant, sprendimo galios trūkumą, tokį štai deficitą. Jeigu I.Kantas būtų gyvas, neabejoju, šio teiginio pagrindimui paminėtų Lietuvoje ką tik prasidėjusios vaiko teisių apsaugos reformos faktą, o ypač priimto naujojo vaiko teisių įstatymo mechaniškai sukurptus poįstatyminius aktus ir nusirašytas instrukcijas.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale, I. Kantas inventorizuodamas žmogaus mentalines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas (gabumas), kurio negalima išmokti, tačiau kurį iš dalies galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia, jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, kad tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, turime galvoje visai ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų savo brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
Pasaka porina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
Sakykite, ką norite, tačiau sunku bus užginčyti faktą, kad su panašia apvertimo situacija susidūrėme dabar, kai „Bernevernet“ sukaupta institucinė patirtis poįstatyminių aktų, instrukcijų, pavojų vaikui lygių nustatymo metodinių rekomendacijų pavidalu buvo perkelta į mūsų lietuvišką dirvą. Todėl kai šiandien, tarsi ir pripažindami vaiko teisių apsaugos skyrių darbo trūkumus, aukšti valdininkai sako, kad bus siekiama taisyti padėtį, institucijų darbuotojai bus dar intensyviau mokomi, man iš baimės šiaušiasi plaukai, bauginantis net pagalvoti – į kokius tolesnius klystkelius tokie bernevernetiniai mokymai mus gali nublokšti. Didžioji motina, apsaugok mus nuo tokių mokymų ir bernevernetinės pakraipos valdiškos išminties!
Jau keletas metų mūsų padangėje buvo intensyviai klykaujama, kad neva privalome, nieko nelaukę, pertvarkyti Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemą pagal norvegišką pavyzdį, buvo per jėgą įrodinėjama, jog tik „Bernevernet“ skiepas, perkeltas į mūsų dirvą, padės išspręsti visas susikaupusias vaikystės teisių gynimo ir apsaugos problemas. Vertas dėmesio faktas, kad tokiu „Bernevernet“ pavyzdžio protegavimu visados labiausiai susirūpinusios yra visuomeniškai ultra-aktyvios merginos ir moterys, neturinčios savo vaikų, o taip pat konservatorius Mykolas Majauskas.
Kadangi nesu psichopatologas, nepulsiu įrodinėti, kad čia tarp visuomeninio užsiangažavimo ir asmeninio gyvenimo posūkių galima būtų įžvelgti kokį nors priežastinį ryšį, drauge ilgiau nelaukdamas, susikaupus kritinei masei faktų, surizikuosiu pats pasakyti tarsi ir žinomą daugumai žmonių dalyką, kad „Barnavernet“ yra nei daugiau, nei mažiau, o labai liūdnos šlovės nusikalstama organizacija. Sociologiniai tyrimai rodo, kad nuo tėvų „Bernevernet“ atplėšiami vaikai yra labai skaudžiai traumuojami visam gyvenimui, būtent tokio likimo, t. y. praėję „Bernevernet“ procedūras vaikystėje žmonės renkasi nusikaltėlio, narkomano ar savižudžio kelią kelis ar net keliolika kartų dažniau nei užaugę gimdytojų šeimoje.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi tikriausiai problema nesusiveda tik į tai, kad mums bandoma primesti pavyzdį, netinkantį čia dėl mūsų specifikos, unikalumo, savitumo. Pats pavyzdys yra ydingas, atmestinas kaip nešvankumo užkratas. Klausiate – ar taip galima kalbėti iš principo apie labai modernios, gerovės valstybės žinomą visame pasaulyje institucinės veiklos pavyzdį, apie garsiąją Norvegijos „Bernevernet“? Iš tiesų, vertėtų, labai vertėtų išplėtoti diskusiją, be prietarų kalbant apie moderniosios valstybės pastangas naujomis priemonėmis kontroliuoti žmogų, prasiskverbiant į labiausiai asmeniškas žmogaus gyvenimo sferas, apie valdžios pastangas pakabinti žmogų „už konkolų“, apie dažnai įmantriai maskuojamus politikų bandymus vienaip ar kitaip užveržti visuomenės varžtelius.
Zygmuntas Baumanas detaliai yra aprašęs mechanizmą – kaip ilgalaikės paskolos, tapimas amžinu bankų klientu vartotojiškoje visuomenėje ne tik įpareigoja žmogų didesnei socializacijai, bet ir ugdo jo nuolankumą, didesnį paklusnumą, imlumą manipuliacijoms, daro jį valdamobiliu. Kaip atrodo, yra pagrindas kalbėti ir apie tai, kad vaiko teisių gynimo valstybinių institucijų veikla yra intensyvinama dėl naujai organizuotos visuomenės sisteminio poreikio šantažuoti žmogų per labiausiai artimą atstumą, sukuriant pačią klaikiausią baimės rūšį, t. y. siaubą dėl to, kad net ir formaliu pagrindu gali būti atimti tavo vaikai, paverčiant tėvus kafkiškų procesų dalyviais. Savo ruožtu matome ir tai, kaip per keletą mėnesių subujojo vaiko teisių apsaugos kuriama naujoji subkultūra, pagrįsta viršenybės hipostazavimu, seklios visažinystės tiražavimu, galop melu ir statistikos klastojimu, galimas daiktas, tarnybos personalui daugiau ar mažiau, bent jau pasąmoniniu lygiu nutuokiant, kad jie dalyvauja galios dalybose.
Labai simptomiška, kad tokios problemos, siejamos su vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, iškilo dabar, kai valdžia siekia visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma, užveržti varžtelius. Tačiau kažin ar tokius užmanymus mūsų padangėje gali palydėti didesnė sėkmė, kažin kažin… Taip būčiau linkęs suabejoti jau vien dėl to, kad vidutinis lietuvis yra didesnio refleksijos laipsnio žmogus nei, tarkime, norvegas.
Kas be ko, vaikų skriausti, juolab taikyti fizinio poveikio priemones jų auklėjime negalima, šiukštu!
Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Sauliaus Skvernelio vieši pareiškimai tik prasidėjus naujiesiems metams, kad reikia siekti glaudesnio bendradarbiavimo su Rusija, bemat susilaukė audringos žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir savo nuomonę turinčių politikų reakcijos.
Vis tik nežiūrint pasisakymų gausos šia tema, tarp oponuojančiųjų vyravo, beveik absoliučiai dominavo du S. Skvernelio akibrokšto paaiškinimai: esą esamojo momento premjeras nusišnekėjo, tarkime, ne iki galo sėkmingai užbaigė mintį, ne ten padėjo galutinį akcentą arba, kitas atvejis, neva tokiais viešosios nuomonės provokavimais S. Skvernelis pradeda prezidentinę rinkimų kampanija, visų pirma siekdamas pelnyti simpatijas tų rinkėjų, kartais įtakingų lobistų, kurie ne visada sutinka su nusistovėjusia principinga dabartinės Lietuvos pozicija, vertinant keliamus Rusijos pavojus ir agresijos atvejus.
Taigi čia išryškėja dvilypis požiūris į R. Karbauskio valstiečių deleguotą premjerą: arba anas yra priekvailis ir priekurtis, nepakankamai protingas užimamam postui, bent jau neturintis reikiamos tokiu atveju artikuliacijos galios žmogus, arba, priešingai, dabartinės vyriausybės vadovas gudrauja, pralenkdamas laiką, siekia sužaisti nevienareikšmę partiją, numatant kelis ėjimus į priekį. Tiesą sakant, politikoje ką tik įvardytos galimybės nebūtinai tampa alternatyvaus pasirinkimo variantais, minėtoje sferoje, regis, protas ir kvailumas kartas nuo karto persipina keisčiausių kombinacijų pavidalais, pereina vienas į kitą, gali būti skirtingai laipsniuojami ir derinami, užmazgomi neatmazgomais mazgais.
Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, šurmulį sukėlę premjero pareiškimai dėl būtinybės koreguoti požiūrį į Rusiją gali būti paaiškinti nepalyginamai paprasčiau, o būtent kaip tam tikro automatizmo, kurį čia sąlyginai pavadinkime parazitavimo refleksu, perkėlimo ar praplėtimo reiškinys.
Pernelyg nesiplėsdami, čia imkime už atskaitos tašką tą parazitavimo paaiškinimą, kurį randame liaudiškojoje Vikipedijos enciklopedijoje: Parazitizmas (gr.παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinėsugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį.
Dabar paprašysiu bent trumpam atsiriboti nuo neigiamų šio žodžio, perkelto į socialinių reiškinių ar politikos sferą, konotacijų, žiūrint tik esmės, vertinant šį žodį čia ne kaip keiksmažodį ar įžeidimo porūšį, o kaip dalykinę nuorodą. Tokiu būdu parazitavimas jau šios temos plėtotėje gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas maitintis svetimos sistemos syvais, drauge netampant tokios sistemos dalimi, su didesne ar mažesne sėkme išsaugant svetimkūnio refleksus. Sistemos parazitas toli gražu nėra antisisteminis mąstytojas ar veikėjas, nes sistema – jo maitinančioji terpė, tačiau šitokios konfigūracijos parazito veiklos svarbiausioji prielaida yra kitarūšiškumo išsaugojimas.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nesunku pastebėti, kad S. Skvernelis įsiliejo į R. Karbauskio komandą kaip užkurys, atėjo čia, kaip sakoma, ant viso gero, savo skrydžiui į politikos olimpą pasinaudodamas R. Karbauskio pinigais ir įdirbiu sukurta infrastruktūra. Ne pro šalį būtų paklausti, kodėl R. Karbauskiui visai laikais savo politinių ambicijų tenkinimui be savojo yra reikalingas dar ir pasiskolintas veidas, tačiau jau nuo pirmųjų Ramūno ir Sauliaus bendradarbiavimo žingsnių buvo siekiama deklaruoti šių politikų, disponuojančių tais pačiai ištekliais, ambivalentiškumą: pirmasis visados taikosi būti panašus į ideokratą, valdantį vertybiniais ideologiniais užkeikimais, antrasis nelabai protestuotų pavadintas technokratu arba specialistų vyriausybės vadovu.
Tarkime, tą patį savo veiklos modelį S. Skvernelis pabandė perkelti į santykį su prezidente D. Grybauskaite, tokiu būdu siekdamas užgrobti anosios sukonstruotą, dailiai išvagotą užsienio politikos lauką, užginčyti D. Grybauskaitę visų pirma toje sferoje, kurios išmoningas tvarkymas užtikrino kadenciją baigiančiai prezidentei legendinę šlovę. Verta atkreipti dėmesį, kad S. Skvernelis labai akcentuotai siekė įpiršti nuomonę, kad skrupulingai laikosi tų pačių kaip ir prezidentė užsienio politikos principų, tačiau drauge leidžia suprasti, kad stovėdamas ant D. Grybauskaitės pečių tarsi viską užmato dar toliau į priekį ir platesnėje aprėptyje.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vis tik tokį veiklos modelio, nusistovėjusio vienoje sferoje, perkėlimo į kitą sferą, reiškinį čia jau anksčiau pavadinome savito tipo automatizmu, kai refleksai veikia nepriekaištingai, beveik pavyzdiniu pavidalu, bet katastrofiškai trūksta refleksijos, sugebėjimo įvertinti veiklos sferų skirtingumą. Žinia, Immanuelis Kantą tokį nesugebėjimą atpažinti veiklos sferos skirtingumą, automatiškai taikant tą pačią taisyklę skirtingiems atvejams, teoriškai išplėtotu pavidalu apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą.
XXX
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui, atpažįstant taikymo sferos skirtingumą arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas, čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.
Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų supainiojimas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle dėl veiklos sferų sumaišymo.
Pasakos siužetas pristato mums vaikinuką, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Bėda tik ta, jog herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
Įnirtingos diskusijos ir išryškėjusios priešstatos dėl Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje be visa ko kito iškėlė klausimą – kuo skiriasi menas nuo instaliacijų, t. y. nuo erdvės užpildymo įvairiausio pobūdžio įrengimais arba pačios erdvės įrengimo (pranc. installation – įrengimas, įvedimas)?
Tarkime, instaliacijos gali būti ne tik labai negrabios, bet ir išmoningos, savo ruožtu grįžtant prie meno esmės klausimo, verta prisiminti lietuviško žodžio „menas“ gilumines etimologines nuorodas į atminties aktualizacijos užduotį: menas yra tai, ką menu, menas, galima pasakyti net ir taip, yra menanti atmintis.
Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia pateikiami net žodžio „menas“ vartojimo sąlyginai antrąja, gretutine reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). – www. lkz lt.
Iš tiesų, instaliaciją galima priešpastatyti menui kaip senos avies meną daug menančiam menui, kaip išlaisvintos nuo meno erdvės monotonijos įtvirtinimą sugrįžimo prie esmės platoniškąja to žodžio reikšme ir drauge atminties monumentalizacijos užduočiai. Kartą jau turėjau progą plačiau pakalbėti apie tai, kaip lietuviško žodžio „menas“ etimologija padeda atrakinti slėpiningiausius Platono idėjų teorijos užkaborius (http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf), o šįkart lieka tik galimybė konstatuoti faktą, kad, paniekinusi Lietuvos žmonių daugumos valią statyti paminklą Vyčiui, valdžia ne tik išdavė demokratijos idealus, bet kartu pademonstravo ir savo meninės intuicijos neįgalumą. Įdomus atvejis, kai vienoje barikadų pusėje stoja demokratija ir menas, o kitoje lieka – kraupus valdžios nemokšiškumas ir vadinamųjų ekspertų postmodernistinis sąmonės nususimas. Kaip išvis galima išsaugoti laisvę ar jos likučius tokiomis sąlygomis? O galbūt yra taip, kad šių eilučių autorius tik be reikalo muša pavojaus varpą, kai reikėtų be perstojo džiaugtis nelygstamais demokratijos iškovojimais?
Lietuvos spaudoje, o ypač internetiniuose dienraščiuose pastaruoju metu gana dažnai pateikiamos išsamios kritinio pobūdžio gyvenamojo laikmečio apžvalgos, demonstruojamos iškilusių problemų analizės išklotinės, nevengiant nei optimistinių, nei pesimistinių prognozių. Kartas nuo karto čia pristatomi išties juvelyriškai tikslūs politinio vyksmo nesklandumų ir keblumų įvertinimai bei diagnozės. Žinoma, tokiems kritiką plėtojantiems apžvalgininkams, reporteriams, publicistams mūsuose greitai adresuojami priekaištai dėl neva bereikalingo panikos skleidimo, kartais subtiliai užsimenama apie patriotizmo stoką arba ne taip subtiliai apie piktas užmačias nuversti valdžią.
Žinia, valdžia turi savo ruporus, viešųjų ryšių tarnybas, įsipareigojusius propagandistus, kurie nesėdi be darbo. Kita vertus, sunku būtų nepastebėti, kad didelė dalis skaitytojų, t.y. žmonės, kurie patys savo kailiu patiria užstojusių sunkumų išbandymus, labai aiškiai ir išreikštai solidarizuojasi su tokiu neparankiu valdžios institucijom tiesos išsakymu, apskritai su kritinio požiūrio viešojoje erdvėje įsivyravimu. Vis tik dabar aš čia paprašysiu stabtelėti ir įsižiūrėti į vieną iškalbingą šios situacijos momentą, į pažymėtosios temos plėtotei esmiškai reikšmingą faktą, kurį kitais atvejais paprastai pražiopsome dėl jo nusistovėjusio įprastumo, kasdieninio pasikartojamumo, nepelnytai priskiriamo jam savaime suprantamumo.
Ne vienas šurmulį sukėlęs kritinis straipsnis interneto portaluose skaitytojų yra komentuojamas maždaug taip: esą autorius pasakė tikrą tiesą, ačiū jam už tai, mes solidarizuojamės, tačiau tiesos sakymas nekeičia realios dalykų padėties, neįtakoja mūsų tikrovės, kalbėjimas lieka vien tik kalbėjimu, galop visai tuščiu (su viena kita atsitiktine išimtimi) reikalu. Tiesos sakymas nesukuria erdvės spendimams, nes sprendimus priima politikai, kurie neva yra atsparūs tiesai, gyvena ir veikia pagal tuos pačius, jau nusistovėjusius, tarkime, gelžbetoninį tvirtumą įgijusius liūdnos šlovės principus.
Taigi tarsi yra taip, jog senas pažadas, kad tiesa mus išlaisvins, nepasitvirtina. Visai priešingai, – diskusijos viešojoje erdvėje dalyviai, apsikeitę vienas su kitu depresijos nuotaikomis, pagilinę vienas kito neviltį, neretai jaučiasi nutolę nuo prasmės, įkalinti aplinkybių, taigi nelaisvi, bejėgiai, pilietiškai neįgalūs. Dabar pats laikas paklausti – kodėl šitaip?
Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš pažiūros labiausiai įtikinamas atsakymas į šį klausimą yra vienaip ar kitaip vairuojamas paaiškinimas, jog demokratija Lietuvoje nėra pilnavertė. Sakoma, jog mūsų padangėje dominuoja demokratijos iškaba, muliažas, kažkokios imitacijos labiau nei reali visuomenės gyvenimo demokratizacija. Tiesą sakant, aš ir pats taip ar panašiai esu postringavęs ne vieną kartų.
Tačiau žvilgtelėkime į šią problemą straipsnio temos rakursu, keldami klausimą – ar išties Lietuvoje yra kaip nors ribojamos, blokuojamos ar klastojamos su demokratijos vardu siejamos politinės žodžio, minties, sąžinės, susirinkimų, rinkimų ir kt. laisvės? Kaip atrodo, iškėlę šį paprasčiausią klausimą, nori nenori privalėsime atsisakyti anksčiau minėto paaiškinimo tiražavimo. Išties, kas galėtų užginčyti, jog Lietuvoje išvardytos politinės laisvės yra išplėtotos pačiu tikroviškiausiu pavidalu, be to, pilnutine apimtimi, galime net sakyti, su kaupu. Šiuo požiūriu Lietuva, be jokios abejonės, yra viena iš pačių laisviausių pasaulio šalių.
Savo ruožtu pastaroji išvada nepalengvina užduoties atsakant į problemą sufokusuojantį klausimą, bet – priešingai – šį klausimą sukomplikuoja kraštutiniu pavidalu. Dabar jau esame įpareigojami klausti taip: kodėl laisvoje su pertekliumi šalyje žmonės taip dažnai jaučiasi nelaisvi? Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, išryškėjęs situacijos dramatizmas įpareigoja iš naujo kelti klausimą dėl pačios laisvės prigimties, ieškant galbūt visai naujų kelių šios idėjos aptarimui.
Kyla įspūdis, kad teorinio diskurso plėtotėje laisvės klausimas paprastai yra subordinuojamas kokios nors kitos idėjos išryškinimui, pavyzdžiui, yra pajungiamas politinės partijos nuostatų pagrindimui, pasitarnauja teodicėjos idėjoms (t.y. bandymams pateisinti Dievą blogio akivaizdoje), tampa pagrindu nusakant moralinės elgesio reglamentacijos savitumą, kaip, pavyzdžiui, yra I.Kanto filosofinio palikimo atveju. Kita vertus, čia vardan kontrasto pamėginkime pasižiūrėti į šį klausimą nesubordinuotu ir – kiek tai įmanoma – neteoriniu pavidalu, bandant apčiuopti laisvę gyvenimiškos patirties kontekste faktinės sudėties pavidalu, sakykime taip, per realius jos raiškos duomenis. Kaip atrodo, tokiai įsižiūrėjimo į problemą perspektyvai šiame tekste jau yra pateiktas šifro raktas, nors, tiesą sakant, pateiktas jis negatyviu pavidalu. Turiu galvoje tai, kad jau anksčiau buvo pastebėta, kad žmonės jaučiasi nelaisvi, įkalinti aplinkybių labiausiai tada, kai pasijunta esantys bejėgiai ką nors pakeisti (raktinis žodis čia yra – bejėgiai). Ženkime šio pastebėjimo kryptimi toliau.
Taip pasisukus klausimui, buvau pastūmėtas iš naujo, dar sykį atsiversti Vosyliaus Sezemano (pasaulinio garso filosofas, daug kuo nusipelnęs Lietuvos kultūros plėtrai) studiją „Laisvės problema“. Štai V.Sezemanas gana netikėtai pabando laisvę susieti su galia. Iš tiesų, iš vienos pusės, negatyvia prasme, laisvė yra trukdančių aplinkybių nebuvimas, tarkime, buvusių barjerų išardymas. Tačiau, iš kitos, pozityvia raiška, kaip pastebi garsusis mintytojas, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas (kitur tas pats autorius yra pastebėjęs, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda būties centro link).
V.Sezemanas pabandė sujungti tarsi ir nesujungiamus dalykus, kaip sakoma, ugnį ir ledą. Laisvės apibrėžtis klasikinėje Vakarų tradicijoje yra siejama su protu, žmogaus racionalumu, pamatuota atsakomybe, tuo metu valios galiai postulatą, kaip visi gerai žinome, į akiratį įveda F.Nietzsche, klastingas racionalizmo tradicijos kritikas, triukšmingai besismaginantis iracionaliomis gyvenimo įžvalgomis žmogus. Tačiau galbūt yra taip, kad minėtas V.Sezemanas jau žengia pirmą žingsnį keliu, leidžiančiu nemažinant laisvės problemos pagavos racionalizacijos užmojų drauge išsaugoti nuovoką apie tokios, niekados galutinai nesuvedamos į schemas laisvės pagavos iracionalų likutį, taigi pripažįstant minėtosios problemos abipusiškumą.
Šiaip ar taip, straipsnio pabaigoje loginės sekos esame įpareigojami kelti klausimą – o koks gi yra šiandieninės Lietuvos žmonių potencialios galios šaltinis, taigi ir laisvės pagrindas? Tuo pačiu raginu ieškoti racionalaus atsakymo. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, atsakymas į šį klausimą yra besiprašantis savaime, jo nepastebėti neįmanoma. Be jokios abejonės, taip suprantamos galios (laisvės) šaltiniu yra bendruomeniškumas kaip toks, taigi ir bendruomeniškumo puoselėjimo, jo įgyvendinimo, bendruomeniškumo kūrybos užduotis. Iš tiesų, Lietuvoje žmogus šiandien kartas nuo karto pasijunta bejėgiu politinių žaidimų įkaitu dėl palyginus menko bendruomeniškumo formų išplėtojimo. Taigi galią kuriantis bendruomeniškumas turėtų būti visų pilietinės visuomenės veiksmų galutinis orientyras.
Kaip atrodo, būtent A.Jokūbaitis labiausiai įtaigiu pavidalu viešojoje erdvėje yra atkreipęs dėmesį į atstovaujamosios demokratijos prieštaras, kai su inercijos įsivyravimu vadinamieji tautos atstovai pradeda atstovauti ne tiek populiacijai, tautai, žmonėms, kiek abstrakčiai idėjai. Tačiau čia, kaip atrodo, pokalbį reikia pratęsti – ir be istorinio ekskurso, norime to ar nenorime, neišsiversime.
Dar vadinamieji švietėjai, XVIII a. filosofai, žmogų kaip politinę būtybę pabandė tiesiogiai susieti su valstybės idėja, drauge pareikalavę panaikinti visas žmonių bendruomeniško organizuotumo formas, neva tapusias istoriniu balastu ir užstojančias individui valstybės vaizdinį. Tiesą sakant, nesunku būtų atsekti, kad ši švietėjų idėja didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo, kad XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija tapo didžiąja giljotinos švente. Nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad XVIII a. išplėtota demokratijos teorija su laisvės ir lygybės šūkiais yra prieštaringa tiek, kad neišvengiamai veda į kruvinus sukrėtimus. Greičiau reikėtų sakyti taip, kad labiausiai gyvybingos šiandien yra tos moderniųjų laikų demokratinės visuomenės, kurios tarsi ir nepastebimai, be didesnio triukšmo susigrąžina pagarbų požiūrį į bendruomeniškumą, net jeigu tokia nuostata didesne ar mažesne dalimi kertasi su klasikine demokratijos principų apibrėžtimi.
Kita vertus, pastebėsiu dar tai, kad kaip tik dėl lietuviškos populiacijos polinkio išsibarstyti visame pasaulyje bendruomeniškumo imperatyvas mums įgyja fatališką reikšmę. Iš tiesų bendruomeninių ryšių tarp tautiečių išeivijoje palaikymas tautos išlikimui turi ne mažesnę reikšmę kaip vietos papročių puoselėjimas ir žemės ideologija Tėvynėje. Visi suprantame, kad besiskaidanti į emigracijos srautus lietuvių tauta gali prarasti gyvybines pajėgas, visiškai nusilpti tiesiogine to žodžio prasme. Savo ruožtu skirtingų tautos segmentų (senoji išeivija, vis gausėjantys ekonominių nepriteklių emigrantų srautai, Lietuvos gyventojai) vienijimasis yra galios tam tikrose ribose atstatymas ir laisvės užtikrinimas.
Žinoma, tokiam naujam tautos bendruomeniškumui daug mažesnę reikšmę turi teritorija, kultūriniai tapatumo įpročiai ir papročiai, bet ypač didelę reikšmę įgyja simbolinio kilmės bendrumo kapitalizacija, t. y. pati bendruomeniškumo jausena ir tokios jausenos pagrindu atsirandantis galios verčių dauginimas. Būtent šitokią užduotį primena ir žodžio „simbolis“ etimologija: gr. symballo – „sudedu į krūvą“, „prišlieju vieną prie kito“, „sutapatinu“.
Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu.
Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.
Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.
Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.
Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje?
„Juodojo Sodo tragedija”. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.
Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją, o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…
Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.
Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.
Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…
Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?
Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.
Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.
Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.
Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.
Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos į vientisą veidrodžio ekraną.
Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!
„Juoduojančiose langų angose žiojėja tuštuma. Plytos trupa, stogas griūva. Namas Veselovkos kaime, apie kurį sekamos sakmės, užverstas šiukšlėmis ir statybinėmis atliekomis… Kadaise čia gyveno Imanuelis Kantas, o dabar glaudžiasi benamiai“, – rašo Der Standard korespondentas. Straipsnis skirtas apverktinai būklei pastato, kuriame, manoma, jaunas filosofas gyveno 1747–1750 metais, būdamas namų mokytojas.
Veselovka, anksčiau vadinta Judšen (Judchen, Jučiai), yra per 100 kilometrų į rytus nuo Kaliningrado.
