Besirausdamas archyvuose aptikau nedidelę šūsnį pageltusių laikraščių, ir išsyk prisiminiau 30-ies metų senumo įvykius.
Pradėsiu banaliai. Nuo 1992-ųjų. Karas Karabache pačiame įkarštyje. Pramušti informacinę blokadą, kurioje atsidūrė Azerbaidžanas, teko entuziastams patriotams, nes realiai tikslingo efektyvaus darbo iš vieningo Centro šia linkme praktiškai nebuvo. Tik ant pirštų galima suskaičiuoti atvejus, kai kartais pavykdavo pramušti informacinę blokadą, ir pavieniai balsai per tą ar kitą žiniasklaidos priemonę pranešdavo pasauliui tiesą apie Karabachą, Armėnijos agresiją ir Azerbaidžano teritorijų okupaciją.
Manau, kad šiandien mažai kas dar atmena gana sėkmingas kultūros asociacijos „Latvija–Azerbaidžanas“ pastangas šiuose reikaluose. Apie šimtas publikacijų Latvijos laikraščiuose „Latvijas Jaunatne“, „SM-segodnya“, „Neatkariga Cinia“, „Rigas Balss“, „Diena“, „NBG“, „Pilsonis“ – nuo trumpų žinučių iki ištisų šiai problemai skirtų puslapių. Asociacijos dėka Latvijos žurnalistai ne kartą buvo pasiųsti į Azerbaidžaną, į kovų zoną. Neįtikėtina, bet 1992 metų kovo 30 pirmą kartą Europoje per Latvijos televiziją buvo parodyti Chodžaly genocido vaizdai. Asociacijos nariai ne kartą buvo susitikę su Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Anatoliju Gorbunovu, Rygos miesto Dūmos vadovybe, kalbėjo per Latvijos televiziją ir radiją, Latvijos Aukščiausiosios Tarybos komisijose, Latvijos Liaudies Fronto Valdybos specialiajame posėdyje, rengė spaudos konferencijas, tarptautines mokslines bei praktines konferencijas ir nuveikė daugybę kitų svarbių, naudingų darbų, informuodami pasaulio visuomenę.
Bet šiandien aš labiausiai norėčiau išskirti Latvijos Liaudies Fronto laikraščio „Atmoda“ (rusiškas variantas „Балтийское время“) specialųjį 1992 metų lapkričio mėnesio 16-os puslapių numerį. Kaip žmogus, daugiau nei trisdešimt metų besidomintis tiek Karabacho problema, tiek ir su ja susijusiais klausimais, žinau, koks nepaprastas tas dalykas, kiek reikia pastangų ir kaip tai rizikinga, kartais net pavojinga gyvybei. Neabejoju, kad tiems, kas pramušinėjo informacinę blokadą Latvijoje, teko rizikuoti patiems, taip pat ir savo artimaisiais.
Devizas „Dievas ne galia, o tiesa“, iškeltas laikraščio antraštėje, simboliškas. Po tiek metų dar geriau supranti, koks jis teisingas. Kad ir kaip stengėsi „didžiosios armėnijos“ ideologai iškraipyti istoriją, perrašyti ją savaip, įtikinti pasaulio visuomenę savo agresyvių ir separatistiškų ketinimų bei veiksmų teisingumu, atsiskleidė, ir pasaulis žino, kas agresorius, kas, pasinaudojęs SSSR žlugimu, bandė patenkinti savo teritorines ambicijas, kas ilgus metus klaidino pasaulio bendriją, kas, sužlugdęs SSSR, šiandien toliau žlugdo Rusiją. Bet jie turi suvokti, kad jų inkštimas ir pretenzijos jau įgriso pasauliui. Tai faktas.
Laikraščio leidinyje pateikiama gausybė išsamios medžiagos, atskleidžiančios ne tik to meto įvykius Karabache, Armėnijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų Chodžaloje faktus bei žvėriškumą, bet ir armėnų teroristinės veiklos istoriją iki Armėnijos Respublikos agresijos. Šalia karo kronikos, foto ir kitokios medžiagos iš Chodžaly, straipsnio apie NVS JGP (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Jungtinės Ginkluotosios Pajėgos – red. past.) 366-ojo gvardijos motorizuotojo šaulių pulko vaidmenį, publikuojama medžiaga apie nacionalistinę partiją Dašnakcutiun, ASALA teroro aktus prieš taikius Europos gyventojus, taip pat ir Turkijos diplomatus, Jurijaus Pompejevo darbo „Kruvinas Karabacho raistas“ fragmentai, visuomenės atsišaukimai bei pasisakymai apie Armėnijos Respublikos agresiją ir daugybė kitokių medžiagų. Numeryje skaitytojai perspėjami, kad Latvija gali susilaukti savojo Karabacho Latgaloje. Dešimtys to laikraščio egzempliorių buvo išsiuntinėti prenumeratoriams VFR ir JAV.
Už numerio parengimą redakcija padėkojo Azerbaidžano „Sandraugos“ draugijai ir jos pirmininkui Viktorui Zotovui, Kultūros asociacijai „Latvija–Azerbaidžanas“ ir jos prezidentui Faigui Safarovui, Asociacijos nariams Elčinui Babajevui ir Tofigui Alijevui. Laikraščio redaktorė tuo metu buvo (šiuo metu jau mirusi) Azerbaidžano nusipelniusi žurnalistė Tatjana Čaladzė.
Jau lapkričio 5 dieną leidinyje „Zerkalo“ spausdinama informacija apie tą laikraščio numerį, o lapkričio 7 Tatjana Čaladzė reisu Nr. 8167 Ryga–Baku skrenda į Baku su laikraščio egzemplioriais ir patraukia į kovinių veiksmų zoną. Lapkričio 11 laikraštis „Azerbaidžan“ Nr. 35 (478) pateikia informaciją apie leidinį ir dalinai viename puslapyje spausdina išverstą į azerbaidžaniečių kalbą jo medžiagas, taip pat ir Faigo Safarovo interviu. Laikraštis „Latvijas Laiks“ lapkričio 5–11 35-jame numeryje 8–9 puslapiuose skelbia išsamią medžiagą iš konflikto zonos su Tatjanos Čaladzės nuotraukomis.
Lapkričio 6 laikraštis „Diena“ skelbia žurnalistės Ligos Krapanės straipsnį, „Baltijas laiks“ lygina Karabachą su Latgala. Būtent laikraštis „Diena“ nuo 1992 metų vasario 8 dienos ne kartą spausdino specialiųjų korespondentų komentarus bei kelionės pastabas apie Karabachą. O rugsėjį publikuojama didelių straipsnių serija iš Armėnijos Respublikos, kur korespondentai nesivaržydami REIKALAVO, kad Latvijos Aukščiausioji Taryba pripažintų „Kalnų Karabacho Respubliką“. O laikraščio „Diena“ korespondentas Janis Vilintis, rugsėjo 8 dienos numeryje aprašinėdamas Armėnijos samdinių žygdarbius, žavėjosi: „Antai, vienas užsienietis – buvęs teroristas. Šiandien pagal 13 valstybių įstatymus jis už teroro aktus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jo veiksmai buvo nukreipti išimtinai prieš Turkijos diplomatus ir valdžios atstovus“ (?!). Lapkričio 6 dienos medžiagoje pateikiama Latvijos Liaudies Fronto pirmininko Uldiso Autskaliso reakcija į laikraščio „Baltijas Laiks“ specialųjį numerį: „Tas faktas, kad laikraštis laikosi šališkos pozicijos, yra politiškai nekorektiška. Iš esmės – tai žurnalistinės etikos klausimas. O samprotavimų apie Latgalą negaliu pavadinti kitaip nei istoriniu ir politiniu neišprusimu“. Tačiau čia pat laikraštis „Diena“ vienašališkos pozicijos nepasmerkia. Ir reikia pabrėžti stebėtiną armėnų gebėjimą priversti tiesiogine žodžio prasme savo gynėjus pripažinti moraliais, faktiškai pateisinti teroristinius aktus prieš Turkijos diplomatus, pasiekti, kad juos įvykdę asmenys išvengtų atsakomybės ir pan.
Dėl Latvijos armėnų draugijos spaudimo tas klausimas buvo svarstomas LLF valdybos posėdyje, tai patvirtina 1992 metų lapkričio 25 dienos Nr. 260 (10797) miesto vakarinio laikraščio „Rigas Balss“ 2 puslapyje paskelbta medžiaga. Tačiau svarstymas buvo politizuotas, nes buvo kalbama ne apie tiesą (skirtingai nuo „Baltijas Laiks“ pozicijos), o apie politinį tikslingumą, kad būtų išsaugota santykių pusiausvyra su Azerbaidžano Liaudies Frontu ir Armėnijos Nacionaliniu Frontu. Tiesa, objektyvumas pasireiškė nebent tuo, kad buvo atsisakyta armėnų atstovų motyvuojamų siūlymų skirti vieną „Baltijas Laiks“ numerį armėnų pozicijai.
Džiaugiuosi, kad kadaise dėl savo profesinės veiklos galėjau talkininkauti Tatjanai Čaladzei jos iš tiesų pasiaukojančiame darbe perteikiant pasaulio visuomenei tiesą apie Karabachą. Šiandien, išlaisvinus Azerbaidžano teritorijas nuo armėnų okupacijos, ypač skaudu, kad nebėra Tatjanos, kad ji neregėjo mūsų Pergalės, kurioje yra ir jos įnašas.
Namikas Alijevas, Azerbaidžano Respublikos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, 2 klasės valstybės patarėjas, teisės mokslų daktaras, profesorius
2022.08.17; 16:35
