FSB emblema
Kyjivas, lapkričio 16 d. (ELTA). Ukrainos saugumo tarnybos (UST) pareigūnai Chersone aptiko įslaptintų Rusijos FSB dokumentų su informacija apie okupantų agentus kolaborantus.
Tai trečiadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis UST spaudos tarnyba. Be kita ko, rasta: savo ranka rašytų agentų įsipareigojimų konfidencialiai bendradarbiauti su FSB; agentūrinio tyrimo bylų; agentų pranešimų apie įvykdytas užduotis; kratų Chersono gyventojų butuose „protokolų“.
Gautomis žiniomis, Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai paliko slaptus dokumentus vieno garažų kooperatyvo teritorijoje, sprukdami nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo.
UST nustatė, kad priešo parankiniai informuodavo okupantus, kur ieškoti Ukrainos patriotų, taip pat pasipriešinimo judėjimo dalyvių. Rusijos specialiųjų tarnybų agentai taip pat padėjo persekioti vietos gyventojus jiems iškėlus sufabrikuotas bylas. Aptikta dokumentų, kuriuose užfiksuoti ukrainiečių grobimo ir kankinimo, taip pat jų namų plėšimo „kratų“ dingstimi faktai.
„rbc.ua“ primena, kad neseniai Černihivo srityje UST pareigūnai sulaikė Rusijos šnipą – FSB agentą.
Be to, šalies rytuose teisėsaugos institucijų atstovai demaskavo dvi rusų pakalikes, kurios išduodavo okupantams Ukrainos patriotus.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, rugpjūčio 11 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Rusijos okupuotų teritorijų gyventojus priešintis. Jie saugiais kanalais ukrainiečių saugumo pajėgoms turėtų perduoti informaciją apie priešą ar kolaborantus, sakė jis trečiadienio vakarą savo tradiciniame kreipimesi.
V. Zelenskis kartu pareiškė viltį, kad rusų okupantai jau netrukus spruks. „Jie jau jaučia, kad atėjo laikas bėgti iš Chersono ir apskritai iš mūsų šalies pietinės dalies. Ateis laikas, kai jie spruks iš Charkivo srities, iš Donbaso ir iš Krymo“.
V. Zelenskis prisiminė sprogimus rusų oro pajėgų bazėje Krymo pusiasalyje antradienį. Čia vienu kartu sunaikinti devyni rusų kariniai lėktuvai. Neoficialiais duomenimis, su šia ataka susiję Ukrainai lojalūs partizanai. Iš kitų okupuotų teritorijų gaunami pranešimai apie išpuolius prieš ukrainiečius, kurie bendradarbiauja su rusų okupantais.
Prezidentas paskelbė apie kerštą už Rusijos oro smūgius Dnipropetrovsko srityje, per kuriuos naktį į trečiadienį žuvo 13 civilių. Kiek karas dar truks, esą priklauso nuo Rusijos nuostolių. „Kuo didesni bus okupantų nuostoliai, tuo greičiau galėsime išlaisvinti savo šalį“, – pažymėjo V. Zelenskis. Tai vėlgi priklauso nuo užsienio karinės pagalbos Ukrainai. Kuo ryžtingesnė ji bus, tuo greičiau Ukrainai ir Europa vėl galės gyventi laisvėje.
Ukrainos slaptosios tarnybos suima įtariamąjį
Kyjivas, balandžio 2 d. (dpa-ELTA). Ukrainos pasienyje sulaikytas slaptosios tarnybos (SBU) atsargos generolas majoras, mėginęs neteisėtai palikti šalį. Pasienyje su Vengrija generolas penktadienį pateikė suklastotus dokumentus, pranešė Ukrainos valstybinis tyrimų biuras.
Vaizdo įraše naktį į penktadienį prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, kad atėmė karinius laipsnius iš dviejų SBU brigados generolų. Jis nedetalizavo, kuo prasikalto aukšti žvalgybininkai. Vienas jų pastaruoju metu buvo SBU vadas Rusijos pajėgų okupuotoje Chersono srityje Pietų Ukrainoje.
„Neturiu laiko užsiimti su išdavikais“, – sakė V. Zelenskis. Kartu jis gyrė kitų SBU pareigūnų darbą Rusijos pradėtame kare.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Visuomeninės organizacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybaseimo nariams išsiuntė laišką, kuriame priminė, kad Seimas sausio 18 d. ruošiasi priimti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektą Nr. XIIIP-535(2), neatsižvelgdamas į jokius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į triskart (2014 m., 2015 m. ir 2021 m.) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pateiktą išvadą, į Nepriklausomybės Akto signatarų ir kitų visuomeninių organizacijų bei ekspertų siūlymus.
Praradę viltį būti išgirsti, valstybinės kalbos apsaugos srityje dirbantys visuomenininkai perspėjo Seimo narius nepriimti, jų nuomone, Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo projekto ir pažadėjo balsuosiančius už nuostatą leisti Lietuvos piliečio pase ir kituose oficialiuose dokumentuose Lietuvos piliečių vardus ir pavardes rašyti nevalstybine kalba ir nelietuviškais rašmenimis oficialiai paskelbti „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikais“ ir aprašyti jų veiklą to paties pavadinimo knygoje.
„Gerbiamasis Seimo nary, atlikdama savo pilietinę pareigą asociacija „Talka kalbai ir tautai“ nuosekliai gynė ir gina valstybinį lietuvių kalbos statusą.
Esame ne kartą argumentuotai perspėję Seimą ir kitas atsakingas Lietuvos institucijas dėl galimo veiksmų ar priimamų sprendimų prieštaravimo konstituciniam valstybinės lietuvių kalbos statusui ir iš to kilsiančios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekdami išsaugoti konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą ir jo užtikrinamą teritorinį Lietuvos valstybės vientisumą, 2015 m. pasinaudoję konstitucine piliečių teise oficialiai surinkome bemaž 70 000 piliečių parašų ir per Vyriausiąją rinkimų komisiją Seimui pateikėme privalomai svarstyti asmenvardžių rašybą reglamentuojančias įstatymų pataisas, nepažeidžiančias konstitucinio valstybinės lietuvių kalbos statuso.
Tačiau visos mūsų pastangos nesulaukė palaikymo Seime ir buvo be jokių svarstymų atmestos“, – rašoma „Talkos kalbai ir tautai“ laiške Seimo nariams ir konstatuojama, kad „Talka kalbai ir tautai“ išnaudojo visas „demokratines valstybinės lietuvių kalbos išdavystės stabdymo priemones“.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas Mindaugas Karalius teigdamas, kad valdančioji Seimo dauguma nenori nei girdėti, nei matyti jiems teikiamų pasiūlymų, patarimų bei perspėjimų, praneša, kad ryžtamasi steigti „Valstybinės lietuvių kalbos išdaviko“ vardą, kuriuo visuomenininkai žada įvardinti kiekvieną, kas palaikys valstybinės lietuvių kalbos konstitucinio statuso pažeminimą.
„Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ steigia „Valstybinės lietuvių kalbos išdaviko“ nominaciją ir po sausio 18 d. (o jeigu dėl šio projekto tą dieną nebūtų balsuojama, tai po kito posėdžio, kuriame bus balsuojama) viešai skelbs ir visais būdais viešins nominacijos „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikai“ prizininkų vardus ir pavardes“, – rašoma Seimo nariams išsiųstuose laiškuose.
Pasak asociacijos pirmininko M. Karaliaus, per daugelį metų sukaupta medžiaga apie veikimą prieš valstybinę lietuvių kalbą bus išleista atskiru leidiniu, kuris taip ir vadinsis – „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikai“.
Pasak valstybinės kalbos apsauga besirūpinančių visuomenininkų, taip bus pratęsta kalbininko, habilituoto mokslų daktaro, prof. Vinco Urbučio keliais leidimais išleistame veikale „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006, 2007) užfiksuota valstybinės lietuvių kalbos ir Lietuvos Konstitucijos išdavystės byla.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip žinia, šių metų sausio 11 d. Seimas po svarstymo pritarė TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pateiktam, Laisvės partijos bei Liberalų sąjūdžio rinkiminėje programoje numatytam priimti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektui Nr. XIIIP-535(2), kuriuo mėginama oficialia įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba.
Jau rytoj, sausio 18 d. rytiname Seimo posėdyje yra numatytas šio įstatymo Nr. XIIIP-535(2) priėmimas.
Perspėjantį laišką apie tolimesnius viešus veiksmus, valstybinės lietuvių kalbos gynimo srityje, visuomenininkai užbaigia raginimu „laikytis Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos ir užkardant grėsmę valstybinei lietuvių kalbai bei Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui, netylėti – pasisakyti ir balsuoti pieš įstatymo projektą Nr. XIIIP-535(2)“.
Jonas Vaiškūnas, Asociacija „Talka kalbai ir tautai”
Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.
Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.
Vargu, ar galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.
Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.
M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.
Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.
Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…
Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.
Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.
Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…
A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“
Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami
Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.
„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.
„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!“, – dienoraštyje pranašiškai klausė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, medicinos fakulteto studentas, žuvęs 25-erių.
„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – savo atsiminimuose perspėjo partizanų ginkluotojų pajėgų vadas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, mokytojas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.
Okupantų primestos istorijos klastotės
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai perspėja, kad tiriant Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar kitas karo ir pokario žaizdas, negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis, kuriose partizanai vadinami banditais ir kur apstu netikrų, juos juodinančių „faktų“.
„Kiek asmenų per partizaninį karą buvo nubausta mirties bausme – duomenų nėra. Partizanai neslėpė karo lauko teismo nuosprendžių, priešingai, apie kiekvieną sunaikintą šnipą stengėsi apylinkėse išplatinti atsišaukimus, kuriuose nurodydavo, už ką įvykdytas nuosprendis. Didžioji dalis partizanų archyvų buvo sunaikinta, o okupacinė valdžia, nors nuolat kaltino partizanus nekaltų žmonių žudymu, niekada nepateikė išsamių nužudytųjų sąrašų. Tai buvo daroma sąmoningai, kad niekas negalėtų patikrinti, kiek gi iš tikrųjų žmonių nužudė partizanai.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, emgėbistai (kagėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų. Šį skaičių sudarė tiek NKVD (KGB) kariškiai, stribai ir ginkluoti aktyvistai, tiek civiliai asmenys, nubausti karo lauko teismo nuosprendžiais ar atsitiktinai žuvę per susišaudymus. Tačiau iš tikrųjų į šį skaičių buvo įskaitytos ne tik partizanų aukos. Kadangi visus nusikaltimus registravo ta pati žinyba – NKVD (KGB), banditais vadinusi ir kriminalinius nusikaltėlius, ir partizanus, į „banditų” nužudytųjų asmenų skaičių pateko ir įvairių plėšikų bei recidyvistų nužudyti asmenys.
Be to, partizanų vardu žudė ir patys enkavedistai – stribai, MGB smogikai, raudonarmiečiai. Prisimenant, kad daugelis šnipų ir aktyvių kolaborantų irgi buvo ginkluoti, partizanų karo lauko teismų nuosprendžiais nužudytų civilių asmenų skaičius per tokį ilgą karą būtų tikrai labai nedidelis. Tačiau propagandiniais sumetimais laikui bėgant okupacinė valdžia šį skaičių nuolat didino: 1957 metais KGB pirmininko ataskaitoje jau buvo nurodyta, kad partizanai nužudė 15 tūkstančių, o 1985-aisiais – net 25 tūkstančius civilių asmenų,“ – knygoje „Pasipriešinimo istorija: 1944-1953 metai” pastebi Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė.
Tikras partizaninio pasipriešinimo tyrimas įmanomas tik išgirdus pačius partizanus – išanalizavus jų dienoraščius, laikraščius, prisiminimus. Atsižvelgdamas į artėjančias Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines, LGGRT Centras pakartotinai išleido Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurios ištraukas apie skaudžiausias partizaninio pasipriešinimo problemas čia pateikiame.
Netikri partizanai
Adolfas Ramanauskas Vanagas
„Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį.
Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina.
Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, — vis kas nors prilips”.
Buvo, žinoma, atsitikimų, kad ir partizanai padarydavo nusikaltimų, bet juos ištyrus, nusikaltėliai būdavo nubaudžiami labai griežtai — mirties bausme sušaudant.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis
Čia noriu pridurti, kad ir plėšikai neretai dangstydavosi partizanų uniforma. Kartais net civiliai asmenys plėšikaudavo.
Man pačiam su vyrais netikėtai pavyko užklupti Subartonių miške du ūkininko sūnus iš Masališkių kaimo, kurie turgaus dienomis, apsiginklavę šautuvais ir apsivilkę partizanų uniforma, apiplėšinėdavo žmones. Vienas iš jų, betykojančių miške aukų, buvo pačiuptas ir nubaustas mirties bausme, o antrasis paspruko.
Mūsų kovos taktika reikalavo, kad kiekvieną žiemą partizanų judėjimas vis labiau sulėtėtų. Vyrai stengdavosi pasirūpinti maisto atsarga ir ilgą laiką neišeiti iš žieminių slėptuvių. Neretai partizanai iš komunistų konfiskuodavo bekoną ar telyčią, nes gerieji žmonės ir taip partizanus maitindavo pavasarį, vasarą ir rudenį.
Vis dėlto paaiškėdavo, kad paimamų bekonų skaičius ėmė didėti ir net patikimiausi žmonės kartais nusiskųsdavo, jog naktį ginkluoti vyrai, pasivadinę partizanais, paima jų nupenėtas kiaules.
Partizanai imdavo kaltinti vieni kitus, nes manydavo, kad bekonus atiminėja kitų skyrių vyrai iš tų rajonų, kurie jiems nepriklauso. Kaltininkų nustatyti nepavykdavo, nes visi gynėsi to nedarą.
Dėl to partizanai įpareigojo gyventojus, kad jie stengtųsi asmenis, atvykstančius paimti bekono, įsidėmėti iš veido ar bent įsiminti jų apsiginklavimą. Vienu metu partizanams, veikiantiems Ryliškių apylinkėje, buvo pranešta, kad bekonus atiminėja net dvylikos vyrų, ginkluotų automatais ir rusiškais šautuvais, grupė. Per vieną tokį apiplėšimą, kai iš gyventojo buvo paimta didelė paskerstos kiaulės dalis, moteris pažino tarp ginkluotų vyrų kelis istrebitelius iš Merkinės miestelio. Ji pasiryžo nusikaltimą iškelti viešumon“.
Partizanų mirties bausmės
„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms.
Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti.
Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Tai buvo kaip reikiant išaiškinta visiems partizanams, ir jie dažniausiai, bent aš tuo esu įsitikinęs, stengdavosi būti teisingi ir nelengvabūdiški.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Į sulikviduotų šnipų namus atsilankydavo MGB pareigūnai ir surašydavo protokolus, kokie tik jiems patikdavo. Liudyti jiems reikėjo, žinoma, ne bet kaip, nes žmogus susilauktų įtarimo ir nepavydėtino likimo.
Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Manau, kad gali visaip būti. . .
Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai. Kartais jis net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengęs partizanų vardu.
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ar net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones“.
2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?
Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.
Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.
