Islandijos valdžia laikinai uždarė kelią į ugnikalnio kraterį. EPA-ELTA nuotr.
Reikjavikas, liepos 13 d. (dpa-ELTA). Islandijos valdžia laikinai užtvėrė ugnikalnio kraterį netoli Reikjaviko, kai buvo nustatyta, kad stebėtojai pavojingai priartėjo prie išsilydžiusios lavos.
Siekdama užtikrinti turistų ir greitosios pagalbos tarnybų saugumą, policija bent iki šeštadienio blokavo žygio kelią iki kraterio, ketvirtadienį pranešė nacionalinė civilinės saugos tarnyba.
Išsiveržimas prasidėjo vėlyvą pirmadienio popietę netoli Litli Hruturo kalno Reikjaneso pusiasalyje į pietvakarius nuo Reikjaviko, netoli tarptautinio oro uosto. Tai trečiasis toks išsiveržimas per trejus metus.
Buvo paskelbta, kad negalima eiti keliu į kraterį, nes dūmai vis dar labai tiršti ir jų įkvėpę žmonės susirgo, Islandijos transliuotojui RÚV sakė Civilinės saugos ir ekstremalių situacijų valdymo departamento atstovė. Jos teigimu, žmonių elgesys artinantis prie lavos srautų „nėra pavyzdinis“.
Ant kraterio buvo užlipę apie 100 žmonių. Nuotraukose buvo matyti, kad du vyrai lipo tiesiai į naujai atsivėrusį kraterį, nors iš žemės veržėsi švytinti karšta lava.
Iš pradžių per ankstesnius išsiveržimus valdžia buvo atvėrusi ugnikalnių zoną vulkanų entuziastams ir žygeiviams, nors perspėjo apie pavojų.
Islandija. Nacionalinė vėliava
Reikjavikas, rugsėjo 22 d. (AFP-ELTA). Islandijos policija ketvirtadienį pranešė sulaikiusi keturis žmones per didelio masto operaciją, susijusią su pasirengimu „teroro išpuoliui“. Manoma, jog tai pirmi tokie areštai mažoje Šiaurės salos valstybėje.
Per spaudos konferenciją policija pranešė, kad devyniose skirtingose vietose konfiskuoti keli pusiau automatiniai ginklai, tarp jų pagaminti 3D spausdinimo technologija, bei „tūkstančiai“ šovinių. „Vakar surengta policijos operacija (…) buvo susijusi su tyrimu dėl pasirengimo teroro išpuoliui“, – žurnalistams sakė Islandijos policijos nacionalinis komisaras Karlas Steinaras Valssonas.
Keturi vyresni nei 20 metų islandai buvo sulaikyti sostinės Reikjaviko Kopavoguro priemiestyje ir pietvakariniame Mosfelsbairo mieste per didelio masto operaciją trečiadienį, joje dalyvavo apie 50 vyrų, pranešė policija. Dviem iš jų ketvirtadienį buvo paskirtos kardomosios priemonės.
Nors galimi motyvai nėra žinomi, manoma, kad taikiniai buvo „įvairios visuomenės institucijos“ ir „valstybės piliečiai“, pasak K. S. Valssono, galimai ir parlamentas bei pati policija. Policija taip pat teigė, kad aiškinasi, ar šie vyrai susiję su ekstremistinėmis organizacijomis ir ar jie palaikė ryšius su užsienio valdžios institucijomis.
„Kiek mes žinome, tai pirmas kartas, kai (Islandijoje) buvo pradėtas tokio pobūdžio tyrimas“, – sakė K. S. Valssonas.
Maža 375 tūkst. gyventojų turinti valstybė Pasaulio taikos indekse užimą pirmą vietą nuo 2008 m., kai buvo įtraukta į reitingą, ir laikoma „taikiausia šalimi pasaulyje“. Smurto atvejai reti, tai patvirtina vienas žemiausių nusikalstamumo lygių pasaulyje, nors pastaraisiais metais išaugęs smurtinių nusikaltimų skaičius kelia nerimą valdžiai.
Aptartas Lietuvos gynybos ir saugumo bendradarbiavimas su Islandija. KAM nuotr.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, susitikęs su Islandijos užsienio reikalų ministre Thórdís Kolbrún Reykfjörd Gylfadottir, aptarė saugumo situaciją Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste, paramą Ukrainai ir būtinybę stiprinti NATO rytinį flangą, pranešė ministerija.
„Siekiame stiprinti atgrasymą ir gynybą NATO rytiniame pakraštyje, kad NATO realus pastiprinimas ateitų greitai, o NATO gynybos planus ir sprendimus būtų galima įgyvendinti itin sparčiai“, – susitikime sakė krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, kartu padėkodamas Islandijai už dalyvavimą NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje Lietuvoje.
Ministrai taip pat aptarė bendradarbiavimą regioniniuose formatuose.
Lietuva ir Islandija gynybos ir saugumo srityje daugiausia bendradarbiauja daugiašaliuose formatuose: NATO, NB8 (aštuonių Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo formatas) ir Jungtinės Karalystės vadovaujamų Jungtinių ekspedicinių pajėgų (JEF), prie kurių Islandija prisijungė 2021 m. balandį.
Islandija yra vienintelė NATO narė, neturinti savo ginkluotųjų pajėgų, tačiau ji dalyvauja regiono saugumo aplinkos formavime, prisideda prie NATO operacijų finansiškai ir deleguodama civilinį personalą.
G. Nausėda dalyvauja JT klimato kaitos konferencijoje. Prezidentūros nuotr.
Glazgas/Vilnius, lapkričio 2 d. (ELTA). Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos (COP26) Glazge paraštėse prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Islandijos ministre pirmininke Katrin Jakobsdott ir Australijos ministru pirmininku Scottu J. Morrisonu.
Pasak Prezidentūros pranešimo, Lietuvos vadovo ir Islandijos ministrės pirmininkės susitikime daugiausiai dėmesio skirta dvišaliams santykiams, regioninio saugumo klausimams, bendradarbiavimui NATO ir Šiaurės ir Baltijos valstybių „aštuonete“ aptarti. Šalies vadovas pažymėjo, kad lietuviai puoselėja itin šiltus jausmus Islandijai ir prisimena, kad tai buvo pirmoji šalis, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę.
Šalies vadovas akcentavo būtinybę stiprinti bendradarbiavimą su Islandija, ypatingą dėmesį skiriant regioninio, energetinio, kibernetinio saugumo klausimams. Prezidentas dėkojo Islandijai už indėlį į Baltijos regiono saugumą ir dalyvavimą NATO priešakinių pajėgų misijoje Lietuvoje.
Susitikime su Australijos ministru pirmininku G. Nausėda akcentavo Lietuvos norą gilinti santykius su Australija, kuri yra Lietuvos bendramintė ir NATO partnerė. Lietuvos prezidentas ir Australijos ministras pirmininkas aptarė ekonominio bendradarbiavimo galimybes aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose, ypač lazerių, gyvybės mokslų, fintech srityse.
„Tokiam bendradarbiavimui svarbu turėti palankią teisinę bazę, todėl siekiame sudaryti dvišalį dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimą, taip pat laukiame ES-Australijos derybų dėl laisvos prekybos susitarimo rezultatų“, – sakė prezidentas.
Lietuvos vadovas su Australijos ministru pirmininku taip pat aptarė santykius su Kinija, AUKUS susitarimą. Šalies vadovas pokalbio metu pabrėžė poreikį telkti transatlantinės bendruomenės vienybę su visomis bendramintėmis, ginti tarptautinę tvarka ir demokratijos vertybes.
Islandijos ledynai susitraukė 750 kv. km. EPA-ELTA nuotr.
Nuo XXI a. pradžios Islandijos ledynai dėl visuotinio atšilimo susitraukė apie 750 kv. km arba maždaug 7 proc., rodo naujausias mokslinis tyrimas.
Ledynai, kurie sudaro daugiau nei 10 proc. šalies ploto, susitraukė iki 10 400 kv. km, sakoma Islandijos moksliniame žurnale „Jokull“ publikuotame straipsnyje.
Nuo 1890 m. ledynų plotas sumažėjo beveik 2 200 kv. km arba 18 proc. Vis dėlto, beveik trečdalis susitraukimo įvyko per pastaruosius du dešimtmečius, rodo glaciologų, geologų ir geofizikų skaičiavimai.
Ekspertai jau anksčiau įspėjo, kad Islandijos ledynai iki 2200 m. gali visiškai išnykti.
„Ledynų ploto kaita Islandijoje nuo 1890 m. rodo akivaizdų ryšį su klimato kaita. Visoje šalyje šie du dalykai kito iš esmės sinchroniškai, nors bangavimas ir poledyninių ugnikalnių aktyvumas taip pat paveikė kai kurių ledynų padėtį“, – teigia tyrimo autoriai.
Balandį žurnale „Nature“ publikuotame tyrime mokslininkai parodė, kad beveik visi iš pasaulyje esančių 220 tūkst. ledynų vis sparčiau netenka savo masės. Naudodamiesi NASA „Terra“ palydovo duomenimis, mokslininkai nustatė, kad 2000–2019 m. pasaulio ledynai kasmet netekdavo vidutiniškai 267 mlrd. tonų ledo.
Vašingtonas. EPA – ELTA nuotr.
Jungtinės Valstijos nori stiprinti savo santykius su Grenlandija, tačiau neketina pirkti didžiausios pasaulio salos. Tai ketvirtadienį lankydamasis teritorijoje patikino JAV valstybės sekretorius Antony‘is Blinkenas. Apie galimą Grenlandijos įsigijimą 2019-aisiais kalbėjo tuometinis prezidentas Donaldas Trumpas.
Dabar lankydamasis teritorijoje A. Blinkenas su šypsena reagavo į klausimą, ar nuo sausio valdžioje esanti Joe Bideno vyriausybė tikrai neketina pirkti Grenlandijos. Jis sakė: „Galiu patvirtinti, kad tai tiesa“.
Ir Danijos vyriausybė, ir autonominė administracija Nuke, savo laiku reaguodama į D. Trumpo svarstymus, pareiškė, kad milžiniška sala neparduodama. Grenlandija yra Danijai priklausanti autonominė teritorija.
Saloje, kurios dydis yra 2 mln. kvadratinių kilometrų ir kuri didžia dalimi yra dengiama ledo, gyvena tik 57 000 žmonių, tai pirmiausiai etninės inuitų grupės atstovai. Teritorijoje yra gausu gamtinių išteklių. Tai nafta, dujos, auksas, deimantai, uranas, cinkas ir švinas.
A. Blinkenas, lankydamasis saloje, sakė, kad jo vyriausybė nori plėsti prekybinius santykius su Grenlandija. JAV valstybės sekretorius atvyko į Grenlandiją po Arkties tarybos susitikimo Islandijos sostinėje Reikjavike.
Islandijoje išsiveržė ugnikalnis. EPA – ELTA nuotr.
Islandijoje po virtinės žemės drebėjimų prieš kelias dienas išsiveržęs ugnikalnis toliau spjaudosi lava.
Per tiesioginę transliaciją matyti, kaip iš nedidelio kraterio, esančio netoli Fagradalsfjalio kalno, trykšta karšta lava ir kyla garai.
Islandijos ekspertai ir valdžios pareigūnai teigė, kad nėra aišku, kiek laiko tęsis penktadienį prasidėjęs išsiveržimas.
Žemė po Reikjaneso pusiasaliu, kur stūkso šis ugnikalnis, regis, jau aprimo, kadangi pirmadienį ten buvo užfiksuota tik 60 nedidelių žemės drebėjimų – mažiausiai nuo vasario 24 d., kai žemė pradėjo judėti, pranešė transliuotojas RUV.
Pasak transliuotojo, drebėjimai vis labiau silpnėja.
Pareigūnai paragino gyventojus stebėti išsiveržimą iš namų per tiesioginę transliaciją, kadangi Geldingadaluro slėnis pilnas sieros dujų, o artintis prie kraterio yra draudžiama.
Islandijoje išsiveržė ugnikalnis, nudažęs iš Reikjaviko matomą dangų raudonai. EPA-ELTA nuotr.
Islandijoje penktadienį išsiveržė ugnikalnis, esantis vos 40 km atstumu nuo sostinės Reikjaviko. Iš ugnikalnio ėmė veržtis įkaitusi lava, o nakties dangus nusidažė raudona spalva.
Iš pakrantės apsaugos sraigtasparnio filmuotoje medžiagoje matyti, kad lava veržiasi iš įtrūkio žemėje, netoli Fagradalsfjalio kalno, Reikjaneso pusiasalyje, pietvakarių Islandijoje.
Nors vos už kelių kilometrų yra įsikūręs Islandijos Keflaviko tarptautinis oro uostas ir nedidelis žvejybos uostas, šiaip jau ši teritorija nėra gyvenama, tad manoma, kad ugnikalnis pavojaus Islandijos gyventojams nekelia.
„Ugnikalnio išsiveržimas prasidėjo Fagradalsfjalio vietovėje, Geldingadalure maždaug 20 val. 45 min. Grinvičo laiku (22 val. 45 min. Lietuvos laiku). Išsiveržimas laikomas nedideliu, plyšys žemėje yra maždaug 500–700 metrų ilgio. Lava ištekėjusi mažesniame nei vieno kvadratinio kilometro plote“, – pranešė Islandijos meteorologijos biuras, stebintis seisminę veiklą.
Į įvykio vietą atskubėjo pakrantės apsaugos ir policijos pareigūnai, tačiau gyventojai jau anksčiau buvo perspėti nesiartinti prie teritorijos, o pagrindinis kelias, vedantis iš sostinės į Keflaviko oro uostą, penktadienį buvo uždarytas.
Penktadienį išsiveržimas stebėtas Krysuviko ugnikalnių sistemoje, kuri neturi pagrindinio ugnikalnio. Šiam regionui būdingi tokie išsiveržimai, kai lava teka iš įtrūkio žemėje, tačiau nebūna fiksuojami dideli, į dangų išspjaunami pelenų debesys.
Krysuviko sistema pastaruosius 900 metų nebuvo aktyvi. Remiantis meteorologijos biuro duomenimis, paskutinis išsiveržimas Reikjaneso pusiasalyje įvyko prieš beveik 800 metų, apie 1240 m.
Tačiau pastarosiomis savaitėmis regiono seisminė veikla stebėta atidžiau, vasario 24 d. netoli Keiliro kalno Reikjaviko priemiestyje įvykus 5,7 balo žemės drebėjimui.
Didžiosios Britanijos pakrantė. EPA – ELTA nuotr.
Artėjant derybų su ES galutiniam terminui, Jungtinė Karalystė (JK) parengė ginkluotus karališkojo karinio jūrų laivyno laivus patruliuoti šalies žvejybiniuose vandenyse, jei, įvykus „Brexitui“ be susitarimo, kiltų įtampa.
Keturi 80 metrų ilgio laivai buvo dislokuoti ginti JK vandenis nuo ES tralerių, jei abi pusės sekmadienį nuspręstų nutraukti derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo.
Laivų dislokavimas yra dalis atsarginių planų, kurie yra rengiami tiek JK, tiek ir ES. Šis Londono žingsnis primena 1958–1961 m. vykusius JK „menkių karus“ su Islandija dėl žvejybos teisių Atlanto vandenyno šiaurėje.
JK premjeras Borisas Johnsonas penktadienį teigė, jog „labai labai tikėtina“, kad derybos žlugs ir JK su ES prekiaus pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) bazines prekybos normas.
Europos lyderiams taip pat buvo pasakyta, kad galimybių abiems pusėms susitarti dėl konkurencijos reguliavimo taisyklių ir žvejybos teisių britų teritoriniuose vandenyse yra nedaug.
Nepriklausomai nuo to, ar būtų pasiektas susitarimas, JK iš ES bendrosios rinkos ir muitų sąjungos pasitrauks gruodžio 31 d., nuo „Brexito“ referendumo praėjus daugiau nei ketveriems metams.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir ministras pirmininkas Salius Skvernelis pasveikimo Islandiją nacionalinės šventės proga.
D. Grybauskaitė, savo ir visų Lietuvos žmonių vardu sveikindama Islandijos Respublikos Prezidentą Gušnį Th. Johannessoną 75-ųjų Islandijos Nepriklausomybės metinių proga, visiems Islandijos gyventojams palinkėjo džiugios šventės, daug sėkmės, laimės ir klestėjimo.
„Lietuvius ir islandus sieja ypatingas ryšys, kurį sutvirtino visokeriopa Jūsų žmonių parama Lietuvos laisvei, kai prieš 29-erius metus drąsi Islandija pirmoji pripažino mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimą. Vertiname, kaip per šį laikotarpį išaugo tiek politinis valstybių dialogas, tiek visapusė mūsų žmonių draugystė”, – rašoma šalies vadovės sveikinime.
Abipusiu pasitikėjimu ir bendromis vertybėmis grįstas Lietuvos ir Islandijos bendradarbiavimas, anot Prezidentės, prisideda prie sėkmingų dvišalių santykių ir abiejų valstybių saugumo užtikrinimo, sprendžiant aktualius gynybos klausimus NATO lygiu. Politinį šalių dialogą prasmingai papildo augantys piliečių ryšiai verslo, mokslo, švietimo, turizmo, kultūros, sporto, visuomeninio bendradarbiavimo ir daugelyje kitų sričių.
Lietuvos vadovė išreiškė viltį, kad iš vis stiprėjančio abipusio susidomėjimo gimstančios prasmingos abiejų šalių žmonių bendros veiklos iniciatyvos ateityje padarys dvišalius santykius dar turtingesnius.
Pasak ministro pirmininko S. Skvernelio, Lietuva skiria daug dėmesio nuoširdžios draugystės stiprinimui ir visada prisimena, kokį svarbų vaidmenį suvaidino Islandija, palaikiusi Lietuvos nepriklausomybę.
„Esu įsitikinęs, kad plėtojant mūsų piliečių tarpusavio ryšius, vystant ekonominius ir kultūrinius santykius, atsivers naujos dvišalio bendradarbiavimo galimybės. Manau, kad bendra mūsų pozicija, sutelktos pastangos kuriant taikią bei saugią ateitį Šiaurės ir Baltijos šalių regione ir toliau vaidins reikšmingą vaidmenį NATO, kitose tarptautinėse organizacijose. Lietuva taip pat lieka patikima Islandijos partnerė plėtojant ryšius su Europos Sąjunga”, – sakoma premjero sveikinime.
Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.
Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori…
Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.
Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.
Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?
O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.
O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai?
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.
Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.
Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…
O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?
Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…
Neišsiaiškinau, ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…
Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.
Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…
O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?
Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.
Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“
Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.
Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.
O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?
Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…
Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?
Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.
Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?
Polonizacija
Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.
Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.
Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.
Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.
„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.
Kitaip tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…
Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio sukeltos problemos beveik paralyžavo Europos oro erdvę. Lėktuvų skrydžiai atšaukti daugelyje Europos valstybių, oro uostuose telkiasi tūkstančiai keleivių. Ypač sunerimę iš tolimų kraštų į Europą atvykę žmonės – japonai, iš JAV, Kanados ir Australijos atvykę turistai. Prieš savaitę vulkaninių pelenų ir dulkių debesys pradėjo plisti po įvairių žemyno kraštų oro erdves. Ugnikalnis Islandijos šiaurėje išsiveržė dar kovo 21 dieną, bet iš pradžių ugnikalnio išsiveržimas pakenkė tik Islandijos gyventojams. Nuo balandžio 15 dienos vidurdienio visiškai nutraukti skrydžiai Islandijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Airijos oro erdvėje. Balandžio 16 dienos ryte griežtus skrydžių apribojimus įvedė ir Prancūzija, Vokietija, Estija. Latvija, Lenkija, Lietuva. Belgija, Olandija ir Portugalija nuo balandžio 16 dienos vakaro visiškai uždarė savo oro erdves. Balandžio 15-17 dienomis iš Ispanijos išskrido tik dešimtadalis planuotų lėktuvų reisų, o nuo balandžio 18 dienos lėktuvų skrydžiai iš šios šalies visai nutraukti.
