Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Nors prezidentas Gitanas Nausėda siūlymą įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį vadina „svarstytinu“, tačiau kartu jis akcentuoja pasigendąs iniciatyvų dėl sisteminės mokesčių sistemos pertvarkos. Šalies vadovas atkreipia dėmesį, kad Finansų ministerijos suburta mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė savo veiklos rezultatų taip ir nepateikė, o dabar vėl yra teikiami pavieniai projektai.
„Truputį gaila, kad mes vėl traukiame atskirus įstatymus kaip zuikius iš kepurės. Tai nėra labai gerai. Žinome, kad buvo suorganizuota speciali mokesčių politikos grupė prie Finansų ministerijos, kuri dirbo tikrai pakankamai ilgai ir intensyviai. Dabar mes vėl svarstome kažkokius iš konteksto ištrauktus vienus ar kitus įstatymus vietoje to, kad pamėgintume vieną kartą sistemiškai išspręsti mūsų mokesčių politikos klausimus“, – ketvirtadienį interviu TV3 televizijai sakė G. Nausėda.
Ketvirtadienį Finansų ministerija kartu su idėja įvesti visuotinį NT mokestį pateikė siūlymus dėl savivaldybių skolinimosi galimybių didinimo. Visgi šalies vadovas išreiškė nusivylimą, kad šio klausimo svarstymą Vyriausybė, jo vertinimu, vilkino taip ilgai, nors panašus Prezidentūros siūlymas Seimui buvo pateiktas dar praėjusių metų pabaigoje.
„Šiek tiek apgailestauju, kad kai kurie sprendimai, kurie galėtų būti puikiausiai priimami pakankamai greitai ir sklandžiai, dėl kartais sunkiai suprantamų priežasčių užstringa, pavyzdžiui, dėl to, kad Vyriausybė nepateikia savo išvados. Kaip galima paaiškinti tai, kad kai kurie įstatymai laukia Vyriausybės išvados po keturis penkis mėnesius. Nejaugi tai galima paaiškinti užimtumu“, – svarstė G. Nausėda. Kiškutis. Wikipedia.org
ELTA primena, kad Finansų ministerijos parengtais įstatymų pakeitimais siūloma savivaldybėms suteikti daugiau galimybių skolintis kartu su Europos Sąjungos (ES) ir kita tarptautine finansine parama įgyvendinamiems projektams bendrai finansuoti.
Pasak Gintarės Skaistės, pasinaudojus numatomu lankstumu savivaldybėms atsiranda erdvė pajamas naudoti kitoms investicijoms, neįšaldant šių lėšų ES ir kitų tarptautinių fondų finansuojamų projektų kofinansavimui.
Ministrės teigimu, šis siūlymas savivaldybėms suteikia platesnes skolinimosi galimybes nei Prezidentūros Seimui jau pateiktas projektas.
„Prezidentūra siūlė leisti papildomą galimybę skolintis teminiams projektams įgyvendinti, tai skaitmenizacijos ir žalinimo projektams. Tuo tarpu mūsų siūlymas yra, kad visiems Europos Sąjungos arba kita tarptautine parama finansuojamiems projektams būtų galima skirti skolinimosi dalį kofinansavimui“, – aiškino G. Skaistė.
Dar gruodžio mėnesį prezidentas G. Nausėda Seimui pateikė Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pataisas, kuriomis siekiama stiprinti savivaldybių finansinį savarankiškumą.
Nors projektas buvo pateiktas dar praėjusių metų pabaigoje, tačiau Vyriausybė savo išvados dėl pataisų nepateikė daugiau nei pusmetį. Susiklosčiusią situaciją anksčiau komentavęs prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis balandžio pabaigoje kalbėjo, kad jam susidaro įspūdis, jog Ministrų Kabinetas šią Prezidentūros iniciatyvą „marinuoja“.
Savo ruožtu premjerė Ingrida Šimonytė paaiškino, kad Vyriausybė iki šiol nėra pateikusi išvados dėl Prezidentūros inicijuoto konstitucinio pataisų, kadangi Ministrų Kabinetas ketina teikti dar geresnį projekto variantą.
Kartu su idėja dėl savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimo, G. Skaistė pristatė siūlymus dėl visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio. Ministrė pabrėžia, kad didinant savivaldybių skolinimosi galimybes, joms reikalingi ir tvarūs pajamų šaltiniai, todėl siūloma visas iš NT mokesčio surinktas lėšas pervesti į atitinkamų savivaldybių biudžetus.
Nekilnojamojo turto mokestis už pagrindinį gyvenamąjį būstą bus siejamas su deklaruota gyvenamąja vieta ir apmokestinamas progresyviais tarifais, atsižvelgiant į būsto mokestinę vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu.
Už savivaldybės nekilnojamojo turto vertės medianos neviršijančią dalį būtų mokamas 0,03 proc. tarifas, nuo vienos iki dviejų medianų – 0,06 proc., o daugiau kaip dvi medianos – 0,1 proc. Vidutinis mokesčio dydis pagal šiuo metu nustatytą turto vertę siektų 13,5 euro per metus.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Pavyzdžiui, Vilniaus Fabijoniškėse turimas 50 kv. m būstas, kurio mokestinė vertė siektų apie 55,8 tūkst. eurų, būtų apmokestintas 16,7 euro per metus, o pavyzdžiui, Kalvarijos miesto centre 50 kv. m senos statybos – 4-5 eurais per metus.
Tuo metu brangesnis turtas, pavyzdžiui, 177 tūkst. eurų vertės butas Vilniaus senamiestyje, sudarytų 110,89 euro mokestį per metus.
Ministrė pažymi, kad lėšos iš mokesčio surinkimo priklausys nuo savivaldybių pasirinktų tarifų. Tikimasi, kad savivaldybėms pritaikius minimalų tarifą už antrą ir paskesnį būstą, bendras mokesčio surinkimas siektų maždaug 25 mln. eurų, o taikant maksimalius tarifus – maždaug 100 mln. eurų.
Pasak ministrės, įstatymų projektai teikiami derinimui su visuomene, pastabų iš socialinių partnerių ir suinteresuotų visuomenės grupių laukiama iki birželio 10 dienos.
Priėmus įstatymų pakeitimus Seime, gyventojus pirmosios nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos pasiektų 2025 metų kovo 1 dieną.
Apklausus praeivius gatvėje, ką veikia Seimas, tai dauguma pasakytų, kad leidžia įstatymus. Tokios pat nuomonės laikosi ir visuomenės veikėjai bei žurnalistai. Taigi apie įstatymų leidybą ir Seimo vietą valstybėje reikėtų daugiau kalbėti, nes per 30 metų jau pribrendome reformoms.
Biurokratizacija ir reglamentarizacija
Angliškos tradicijos šalyse įstatymų leidyba yra tik viena iš parlamento veiklų ir net ne svarbiausia. Parlamento tikslas yra diskutuoti, atstovauti įvairius požiūrius, o jau išdiskutavus, atsiranda įstatymai, kaip kalbų išeiga. Net lietuviškas terminas „Seimas“ iš esmės reiškia sueigą, o „seimuoti“ – tai spręsti reikalus, tartis, ginčytis. Lietuvoje per 30 metų parlamente mažėja turiningų diskusijų, mažėja susitarimų, bet vis daugėja įstatymų.
Seimo kanceliarija rengia ataskaitas kiek įstatymų kiekvieną sesiją, vėliau kadenciją priėmė Seimas, kiek projektų parengė atskiri nariai. Pagal tai žurnalistai rašo tekstus.
Bergždžias ir beprasmis tai reikalas. Ar įstatymų gausume yra mūsų šalies laimėjimai?
Per 30 metų viešasis gyvenimas vis labiau reglamentuojamas. Ar tai protinga ir pažangu? Ar neperlenkta su tokiu skrupulingumu? Galima išskirti tris bėdas, kurios graužia mūsų įstatyminę kūrybą. 1. Įstatymų vis daugėja 2. Įstatymų apimtis vis platėja ir ilgėja 3. Įstatymų idėja vis smulkėja ir mažareikšmėja.
Kai šitaip susitelkiama prie įstatymų leidybos, tai ne tik trūksta dėmesio esminiam parlamento tikslui diskutuoti, bet nebelieka laiko ir kitiems, ne mažiau svarbiems, valstybės reikalams – atstovavimui užsienyje ir tarptautinėse organizacijose, Vyriausybės ir atskirų pareigūnų kontrolei bei dėmesio visuomenės aktualijoms. Nepaisant to, kad dauguma įstatymų projektų yra smulkūs pakeitimai, tai rodosi priimtinas darbo matavimo vienetas, o kita veikla, ypač tarptautiniai ryšiai, neretai nuvertinami, pavadinami „parlamentiniu turizmu“ ar pan. Nesolidus Seimo požiūris ir į diskusijas, kuriose daug parlamentarų net nedalyvauja, o tada ir jų rengti ūpo mažėja.
Įstatymizacija
Pirmieji Lietuvos įstatymai 1990 m. buvo trumpi ir nusakė esmę. Platesni išaiškinimai kaip pasiekti iškeltų tikslų buvo palikti Vyriausybei ir jos institucijoms. Ir dabar yra šalių, kurios turi tokią tradiciją, pirmiausia, anglosaksų šalys, kai įstatymų leidyba nemaža apimtim yra atiduota Vyriausybei. Parlamentas tik nurodo gaires.
Lietuvoje nuėjome kitu keliu. Įstatymai kaskart ilgėja geometrine progresija. Metaforiškai kalbant, jeigu 1990 m. užtekdavo 1 puslapio, tai 2000 m. jau reikėjo 10 puslapių, o dabar neužtenka ir 30. Biurokratai nori, kad kuo plačiau ir kuo daugiau visko būtų įrašyta įstatyme, tada tarsi nebelieka jiems atsakomybės, o kartu ir mažiau laisvės veikti, nes kažkuriai normai pasenus, būtinas Seimo įsikišimas, kad atsirastų pakeitimai.
3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai įstatymas pasensta, būtina jį atnaujinti, tada atsiranda nauja redakcija. Dar neteko per visą savo parlamentaro karjerą matyti įstatymo, kurio nauja redakcija būtų trumpesnės už senąją.
Įstatymai ne tik ilgėja, bet jų ir daugėja. Kiekvienas save gerbiantis parlamentaras nori pasirodyti prieš rinkėjus, kad va jis netuščiai laiką leidžia, todėl sugalvoja kokį nors įstatymą. Dar išradingesnė yra Vyriausybė, kuri prieš pradėdama bet kokią veiklą, pageidauja įstatymo. Parlamente susidaro teisinis balaganas. Vieni įstatymai yra beprasmiai, kaip Atmintinų dienų. Tai toks teisės aktas, kuriame surašytos atmintinos dienos, kurios nieko nereiškia, jei žmonės patys tam nesuteikia reikšmės. Beje, tai daugiausiai taisytas teisės aktas istorijoje. Parlamentarai labai mėgsta jam teikti pataisas ir siūlyti keisčiausias datas.
Iš kitos pusės į Seimą atkeliauja tokie platūs teisės aktai, kaip Lietuvos bendrasis planas. Šį dokumentą ruošė šimtai specialistų, įvairios suinteresuotos grupės teikė pastabas, vyko aptarimai ir debatai, o galiausiai norima, kad Seimas jį patvirtintų. Net jei iš 141 parlamentaro yra atskirų sričių specialistų, tai tikrai nėra kompetencijos ir laiko detaliai nagrinėti 266 puslapių 73 tūkst. žodžių dokumento. Jeigu parlamentarai rimtai imtųsi šio teisės akto, tai kiek tam reiktų sugaišti laiko? Įvyksta paprastas dalykas – jis tvirtinamas formaliai. Klausimas, kam tokia butaforija?
Įstatymai ilgėja, nes į juos norima prirašyti kuo smulkesnių dalykų. Taip Seimas paskęsta mažų reikalų tvarkyboje. Klasikinis pavyzdys yra kodeksai, kuriuose surašytos visokios baudos ir jų dydžiai. Nesibaigiančiu konvejeriu į Seimo salę keliauja pataisos apie vienų ar kitų baudų sumažinimą ar padidinimą. Ar tikrai yra adekvatu, kad viena iš svarbiausių valstybės institucijų turi užsiimti tokiais klausimais, kai yra specialistai, žinovai, parašytos disertacijos, kokie baudų dydžiai yra tinkami?
Įstatymų leidyba parlamente yra svarbus demokratinės valstybės valstybės institutas, bet Lietuvoje ritamės į absurdą. Jei ir toliau plėsis įstatymų skaičius ir apimtis, tai kiek jų bus po 10 ar 20 metų? Valstybės klestėjimas neturi tiesioginio ryšio su įstatymų gausumu ir ilgumu, todėl reikalinga perkrauti įstatymų leidybos procesą, nes Seimas tolsta nuo savo svarbiausių pareigų, o tampa teisės aktų gamykla.
Įstatymai… įstatymai… įstatymų pakeitimai… įstatymų pakeitimų papildymai…
Visas mūsų gyvenimas tvarkomas įstatymais.
O kas ir kada priėmė patį pirmąjį įstatymą?
Daugelis pirmykščių genčių turėjo tam tikras ir gana griežtas iš patirties, tradicijų susiformavusias elgesio taisykles, kurių daug buvo draudimų. Pirmykštis žmogus buvo įsitikinęs, kad už jų pažeidimą dvasios ar kitos dievybės žmones bausdavo ligomis ir dargi mirtimi.
